Patinka teatras, labai.Bejo neisivaizduoju savo kasdienybes.Nes mokausi vaidinti ir tai isties sudetingas ir rimtas dalykas. 
Taciau nuostabu iseiti i scena,kad ir kaip bedrebetu rankos ir kojos. 
Manau,kad delto,jog mokausi, retai te nueinu paziureti spektakliu… Buvau vienam tokiam A.CH “menesiena” labai patiko…
Ši sena tema buvo PATI PIRMOJI, kuri tik įkurtame KULTŪROS forume skatino kalbėti apie teatrą. Aišku, keitėsi žmonės, jie vėl ir vėl rašė naujas temas šios meno rūšies tematika, tai dabar yra kelios dešimtys teatrinių temų - nežinai kurios ir “griebtis”… O rašau būtent čia, nes daugiausiai šia tema naudojausi. Kaip sakoma, prie ko priprasi - neatprasi… Kalbant į temą, “apsileidau” su teatru - nieko nematau, jokių įspūdžių nerašau. Vis žadu “susiimti”. O nematyti skatina tai, kad vis reikia žiūrėti KINĄ… Kiekvienas pasakys, kad už tą pačią kainą (deja, tai skaudi realybė kino mėgėjų atžvilgiu - logika sako, kad TEATRAS turėtų būti visada brangesnis malonumas kainos atžvilgiu) kultūringiau yra EITI Į TEATRĄ. Aš, gi, atkirsčiau - yra VISOKIO teatro ir visokio KINO. Absoliučios taisyklės čia negali būti. Taigi, turime 3-5 pasaulinio lygio spektaklių statytojus. Ir viskas. Tokiai šaliai - netgi daug. Nes šių meistrų lygis - labai aukštas. O su kinu yra kitaip, norint matyti DAUG KĄ, kas geriausio sukuriama pasaulyje. Nors sukandę dantis, tačiau kino vežėjai ir rodytojai reguliariai “priversti”, supažindindami su naujaisiais filmais, rodyti ir meno turinčias juostas. Taip ir pamatome ne kokių 5-ių meistriškų kūrėjų darbus, kaip Teatre. Atvežtiniai, festivaliniai aukšto lygio spektakliai Lietuvoje - retenybė. O štai per ambasadas, kultūros centrus, kino festivalių rengėjai kur kas lengviau negu spektaklius, gali gauti iškilių, pripažintų KINO DARBŲ iš beveik visų pasaulio kraštų… Todėl ir sėdi žmogus kine, vis vildamasis kad su repertuariniu teatru - pasivysi… O rašau visa tai dėl to, kad tarp tviskančios, tačiau dažniausiai lėkštos komercijos, yra du nekomerciniai, ir svarbiausia - LABAI TEATRINIAI filmai šiuometiniame Vilniaus kino repertuare. Tai neeilinis, labai besiskiriantis kaip II pas. karo tematikos filmas nuo buvusiųjų - rusų Savi (Svoi). Filme jokiu būdu ne fronto vaizdai, o ASMENYBIŲ likimai istorijos nepakeičiamumo fone. Tai rusai, iš arti ir iš vidaus, sprendžiantys dilemą - ar gyventi karo užnugario sąlygomis taip kaip skelbia propogandos doktrina - kietai priešinantis okupantui, ar apsaugoti save, išlikti, t.y. kolaboruoti su priešu. Visa TAI (ir kitka, aišku) rodoma per aktorių VAIDYBĄ, jų natūralumą. Nuėję į filmą, galėsite dėti “+” ir gero spektaklio pamatymo “skiltyje”… Ir jau visiškai TEATRINIS, tarsi MONO spektaklio žanre, kada “visas cimusas” yra dviejų charakterių bendravime, yra JAV npriklausomo, neholivudinio režisieriaus Jim Jarmush 2003m kamerinis filmas Kava ir cigaretės. Situacija tokia: pačios ryškiausios JAV, Lotynų Amerikos, Europos, net Australijos kino (aišku, ir teatro, kurio mes nematome) žvaigždės, džiugiai apsireiškia ekrane, kad kokias 5 min. suvaidintu mini sceną su partneriu, kalbėdamiesi apie gyvenimą prie kavos puodelio ir su cigarete lūpuose. Labai daug kas paprasčiausiai išsijuokia iš savo - žvaigždės statuso, bei iš aplinkinių jų kulto garbinimo. Taip gaunasi nuostabus, iš trumpučių novelių sudarytas vaidybinis filmas-teatras. Savi rodomas Akropolyje, o “Kava ir cigaretės”, matyt, niekur kitur, išskyrus VINGĮ ir nebus rodomas. Apie abu filmus nemažai prirašyta KINOMANŲ forume… Nepraleiskite jų. Nes šie filmai taip pat ir tikras TEATRAS…
tokių temų pilnas vežimas jau buvo, kultūristai. žinoma patinka teatras, daugelis spektaklių buvo gerų, tačiau žaismingiausi ir pastoviausi man yra Keistuoliai. ech, na nieks negali jų amžiškumui prilygti.
37 metų režisierių Cezarį Graužinį “Mūzų malūnas” apdovanojo raudonmedžio kočėlu, kad švelniai minkytų “jauną kūrybinę medžiagą” – tuomet ką tiktai susikūrusią “cezario grupę”. Jauni aktoriai, C.Graužinio mokiniai, išgarsėjo pirmuoju spektakliu – savo dėstytojo režisuota “Arabiška naktimi” pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę.Simpatiška “cezario grupė” per Teatro dieną pelnė Auksinį scenos kryžių už sėkmingiausią debiutą, tačiau “optimizmo tai pridėjo mažai, nes “cezario grupės” aktoriai – iki šiol visiški bedarbiai be socialinių garantijų”, niūriai pasakojo režisierius. Tad pagrindine praėjusių metų sėkme C.Graužinis laiko patį faktą, kad grupė išliko.Su savo mokiniais ir kviestiniais aktoriais C.Graužinis, globojamas “Audronio Liugos produkcijos”, režisavo dar vieną R.Schimmelpfennigo pjesę – “Už geresnį pasaulį”.Vėliau “cezario grupę” režisierius pasiėmė į spektaklį “Užsispyrėlės tramdymas”, kurį jis pastatė Jaunimo teatre. Būna tokių “Užsispyrėlės…” vaidinimų, po kurių žiūrovai ploja stovėdami.Pats C.Graužinis yra nemažai dirbęs Skandinavijos šalių teatruose ir teatro mokyklose. Šiais metais jis ir vėl sulaukė pasiūlymų statyti spektaklius Islandijoje, Suomijoje, Graikijoje, tačiau svarsto, kadangi “tam reikėtų pusantrų metų dirbti ne Lietuvoje”.Kas trukdo išvažiuoti? “Lietuvoje mane laiko tik grupė. Neturiu pasiūlymų statyti spektaklius Lietuvos teatruose. Turiu tik norus, o kada jie taps realybe – nežinau”. Mūzų malūnas
Strip men show - viskas apie vyrus kas nors matet? Spektaklis tai super!!! 
luzhau visa vakara 
nerealus aktoriai, nereali vaidyba, nors siuzhetas visiem gerai zhinomas (striptizo ereliai)
megstam megstam[; o spektakliai…daug ir ivairus;D kai mazesne buwau labai megau keistuolius…dabar rimtesni ir siaip…et[; seniai jau ir bebuvau;/
teatras yra kazkas nuostabaus ir nepaprasto… tai nedidelis stebuklas musu kasdieniniame gyvenime…
Mylim mes teatra 
Va labai laukiu sausio 30d. turetu but LNDT OKT"f*ucking & shopping".Reiks nuskubet… 
Jaunimo teatre " Juze Dykaduonis" labai mielas vaikiskas spektaklis. 
Dramos teatre mazojoj V.Masalskio “Karalius Lyras”.Labai gilus ir geras spektaklis.Itraukia ir privercia pamastyti apie tam tikras vertybes… 
Pats ėjimas į teatrą labai smagus,bet tik tada,kai geras spektaklis.Grįžti puikia nuotaika ir šiek tiek “pasikultūrinęs” Bet labai retai jau tų gerų spektaklių pasitaiko…prieš savaitę buvau “Venecijos pirkly”,tai buvo toks idiotizmas,kad po pirmos dalies trečdalis žiūrovų išvažinėjo namo…mes taipogi.
Patinka spektaklai bet retokai vaikstau nes nelabai turiu laiko… Bet pabuvojus teatre gyvenimo vertybes igauna pagreiti…
Megstu…Ir labaij labaij…Juk teatras nerealu O spektakliai…Labiausiai patinka lankytis dramos teatre…
Megstu, labiausiai is tu, kuriuose buvau patiko Portija Koglen Suzavejo iki siol negaliu pamirst.
t e a t r a s
dievinu teatra ziuret ir vaidint, bet tik tada kai jis buna siuolaikiskai pastatytas pwz:jaunimo arba keistuoliai…cia neseniai dramos teatre buvau ,paskendusi vasara"tai labai nusivyliau teatru 3val gryno s…
nu as teatru nemegstu…
Kad dažniausiai šiuolaikiniai siužetai ir būna didžiausios nesąmonės…Bando daryt moderniai,o gaunasi beryšybės 
Vat,anksčiau kokie teatrai ir kokie aktoriai juose buvo…smagu žiurėt 
Premjera JEVGENIJUS GRIŠKOVECAS Miestas režisieriai Saulius Mykolaitis, Oskaras Koršunovas po 2005-02-20 bus rodoma Kaune 02-24 Girstučio kultūros rūmuose Pradėsiu nuo reziume: GERAS SPEKTAKLIS Apžvalgai taip kaip j1 įsivaizduoju, trukdo tai, jog ne tik kad nesu matęs ne kartą buvusio Vilniuje kaliningradiečio (dabar maskviečio) Griškoveco monospektaklių, bet netgi nespėjau pamatyti senokai rodomą ir giriamą Sauliaus Mykolaičio “STOP, MAŠINA”. Taip pat pagal rusų dramaturgiją. Ką gi, rašysiu ekspromptu. Pirma, kas neišvengiamai kris į akį tik išnirus scenai iš tamsos, bus scenografija: ką vaizduoja metalinio karkaso konstrukcija? Ar susigūžęs vienišas vyriškis sėdi miesto autobusų stotelėje, ar ne? Išduosiu paslaptį,- tipas sėdi ne visuomeninės paskirties sąrangoje. Sėdi savo bute… Keista. Tačiau kažkokie neatitikimai vaizduotėje, su šypsena užglaistomi, žvilgterėjus programėlėn. Scenografas Marijus Jacovskis Kodėl užglaistomi, jau reikia paaiškinti Bangos publikai. Kai kuriais masteliais vertinant, jau labai labai seniai Eimunto Nekrošiaus žvaigždė sužibo Jaunimo teatre. Viena iš jo viršūnių buvo aštuntojo dešimtmečio pradžioje pastatytas “KVADRATAS”. Įsimintinas spektaklis, kuriame Sibiro tremtyje esantys Kostas Smoryginas ir Dalia Overaitė savo egzistencines būsenas sprendė ant NARŲ, skaičiuodami metus cukraus gabalėliais, jausmus piešdami ant sušalusio stiklo. Tai būta teatrinės viršūnės. Spektaklis karaliavo scenoje tikrai daugiau nei 15-a metų. Kad Marijus yra senojo spektaklio scenografo ADOMO JACOVSKIO sūnus, netenka suabejoti nė minutei - paimta sumoderninta tėvo įdėja, kuri, deja, tinka kur kas mažiau. Nes kaip minėjau kelia klausimą - ką reiškia statinys?! Aname paišymas ore buvo cool sumastymas. Dabartinio spektaklio “paišymas visur kalkėmis”, atrodo kaip antrinis “originaliosios minties” produktas. Tačiau visa tai nieko - netrukdys žiūrėti. O prisiminti “kilmę”, manau, buvo būtina. Nes scenografija - tikrai šeštas spektaklio dalyvis, kur kas svarbesnis negu, pavyzdžiui, muzika… Spektaklio didžiausias ramstis, be abejo, tekstas. Tik po to eina, sakyčiau, šio teksto realizuotojas, Saulius Mykolaitis. Nė kiek neabejoju, jog šiam puikiam menininkui teatro vadovas Oskaras Koršunovas buvo tik kolega, padėjęs sudėlioti kai kuriuos lemiamus “taškus”, pvz. autobuso maketo pasirodymas pačioje pabaigoje. Šitą jėgų ir darbo pasiskirstymą demonstartyviai rodė žestais ir pats Oskaras, kada kūrėjai po spektaklio buvo iškviesti į sceną. Man visa tai patiko: iš karto sakau, kad pastatymas neturi tų būdingų Oskaro Koršunovo stilistikos atributų: jeigu kiek yra pabodusi OKT stilistika, “MIESTE” TAI nekamuos. Tas susigūžęs tipas, nuo kurio pradėjau pasakojimą - Saulius Mykolaitis (Sergejus) visame vienos dalies 1:40 min. veikale užsiims savianalize, tarsi kai kurie Bangos dienoraščiai. Tik Griškoveco dienoraštis būtų kelių metrų ilgumo… 
Visų kūrėjų garbei, reikia pripažinti, jog galimybės “pabosti, prarasati koncentraciją, pereiti į tuščiažodžiavimą” sėkmingai aplenkiamos. Puiki vaidyba ir gan dramatiškas savęs narpliojimas a la kodėl aš gyvenu TAIP? kodėl gyvenu ČIA? šauniai atskiedžiamas geru humoru. Ypač geras šiuo atžvilgiu žinomasis dviratininkas ALGIRDAS DAINAVIČIUS. Jį išvydus, keliasdešimt sekundžių kovoji savyje su nepasitenkinimu: “žiūrėk kaip negali pabėgt žmogus nuo savo štampų!”. Tačiau tuoj pat supranti, jog jo kuriamas kaimynas scenoje skaldo komediją ir yra labai reikalingas. Kada pagrindinis veikėjas perdėm dramatiškas su tragiškais elementais (nors pats nesuvokia, kas su juo darosi!), b8tent Maksimas padaro iš pjesės tikrą tragikomediją! Ir pamačius Miesto visumą, galima tik atsidusti, jog likusieji trys Sergejaus pašnekovai protauja toje pačioje tonacijoje. Taigi, intuityviai vertinu, kad neturėtų jums kamerinis, sudarytas iš dialogų spektaklis nusibosti ar labai prailgti… Tikiuosi, tik premjeriniu trūkumu galima pavadinti FINALĄ. Tai trumpa laiko atžvilgiu atkarpa, kurią reiktų tobulinti. Paprasčiausiai ir nesigirdi, ir galutinių akcentų pritrūksta. Turėtų pakoreguoti… Gero žiūrėjimo!
Ačiū Kertuk už išsamią recenziją . Visai sudominai… manau artimiausiu laiku būtinai nueisiu. Taip pasiilgau naujų vėjų… 
teatras gerai. keistuoliu teatras irgi gerai. kiti teatrai irrgi gerai bet netaip… ;D