Maldos gyvenimui neužtenka vien įvairių maldų. Reikia išskirtinių laikotarpių, kai paliekami nuošaly įprasti darbai ir nutraukus įprastą gyvenimo ritmą pasiryžtama tyloje būti ir prašyti, kad Viešpats prabiltų. Tai proga atsinaujinti ir atsigaivinti dvasioje.
Didžiulės minios ir skelbiama stebuklų žinia ir džiugina, ir liūdina. Evangelistų pasakojimuose pirmiausia iškyla žmonių gausybė ir stebuklų galybė, tačiau visada pabrėžiama, kad Jėzus mokė, kalbėjo, aiškino. Tai buvo svarbiausia: pamokymo, paguodos ir vilties žodžiai. Žmonės jų klausėsi ir gavo pastiprinimo, patyrė stebuklų malonių – tai džiugina. Kad mažai naudojosi Jėzaus pamokymais ir iš esmės netapo jo sekėjais – krikščionimis – liūdina. Panašiai ir mūsų dienomis, kai daugybė žmonių ateina pasisemti vilties ir malonių iš Kristaus mokymo ir Bažnyčios tradicijos, o po švenčių ir iškilmių kažkur pradingsta.
Kun. Vytautas Brilius
Nuo ydų pasaulis negaluoja ir šito nežino. Yra netyroji ugnis, kuri uždega širdį, prabėga per visus narius ir skatina žmones tūkstančiams blogų darbų. Ir tie, kurie suirzę, ir tie, kurie mėgaujasi, širdies viduje ima klysti, o kai blogis tokiu būdu randa sau maisto, atsiveria klystkeliai. Taip pat atsisakyk meilės pinigams, puikybės, išdidumo, pavydo, susierzinimo. Kaip tam, kuris yra pakviestas pietums, yra patiekiami įvairūs patiekalai, taip ir nuodėmė siūlo pabandyti viską, o tuomet besimėgaujanti siela sau užsikrauna naštą.
Deja, visame pasaulyje matome susiskirstymą į stovyklas, ir tai pavojinga tendencija.
Dabar gal net susiduriame su kitu kraštutinumu – amerikietiškuoju požiūriu, pagal kurį turėti psichologą yra kone garbės reikalas. Šis kraštutinumas taip pat nėra geras.
Svarbiausia, kad nebūtų jokio murmėjimo - nei žodžiais, nei gestais, nei dėl kokios nors priežasties. Jei kas nors pagaunamas murmantis, turėtų būti griežtai nubaustas.
Justinas Marcinkevičius:
1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine – po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.
ačiū už šilumą
444
šalta …
Jėzaus padaugintas gerasis vynas yra Jo meilės dovana ir džiaugsmo ženklas apaštalams, kurie pirmieji "įtikėjo Jį" (Jn 2, 11). Vėliau jie supras, kad vynas, kaip ir kitos gėrybės, yra ne tik dingstis per Jėzų dėkoti "Dievui Tėvui" (Kol 3, 17), bet tai – ir priminimas Dievo Avinėlio Aukos, kuri yra mūsų išgelbėjimo ir amžino džiaugsmo šaltinis (plg. 1 Kor 11, 25).
Sunkių žmonių mūsų kelyje pasitaiko ne tam, kad būtume sužlugdyti, o tam, kad tobulėtume. Lyderiai tą supranta, todėl lieka ir bet kokia kaina užbaigia savo darbą. Kaip kapitonas skęsta su savo laivu, taip tikras lyderis pasilieka iki pat galo, kol jo vadovaujamas darbas užbaigiamas.
Tu paklausi: "Kaip turėčiau reaguoti?" Melskis už tokius! Jėzus sakė: Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus […] ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai (Luko 6, 28. 35).
DIENOS MALDA
Mokyk mane nepasiduoti apmaudui, sulaukus skaudžių žodžių ar veiksmų mano atžvilgiu. Tegu mano dvasinės akys visuomet mato Jėzų, kuris mane myli!
/Bob & Debby Gass/
JEI ESI UŽSIPUOLAMAS
“Kęsk vargus […] kaip geras Kristaus Jėzaus karys.” (2 Timotiejui 2, 3)
Kritika būna dviejų tipų: konstruktyvi ir destruktyvi. Viena ugdo, kita žlugdo. Išmintingai reaguok į nepagrįstą kritiką ir apkalbas.
Galbūt pasakysi: “Tie žmonės kėsinasi mane apjuodinti, sužlugdyti mano reputaciją.” D. L. Moody’s rašė: “Jei rūpinsiuosi savo charakteriu, Dievas pasirūpins mano reputacija.” (Žr. Izaijo 54, 17.)
Kai tik pasineri į darbą dėl kilnaus tikslo, visuomet atsiras tų, kurie sieks tave nugesinti, kėsinsis suduoti smūgius, po kurių nebepasikeltum. Rengdamas jaunąjį Timotiejų tarnystei, Paulius liepė jam kęsti vargus […] kaip geram Kristaus Jėzaus kariui.
Prezidentą lydintis apsauginis tarė:
- Prezidente, tas žmogus, matyt, labai serga, kad jam valgant visą laiką žiauriai derbėjo jo rankos.
- O ne, - tarė Ekselencija, - jo drebulio priežastis visai kita. Prezidentas keistu žvilgsniu nužvelgė apsauginį ir tarė:
- Tai yra prižiūrėtojas to kalėjimo, kuriame kadaise aš buvau užrakintas. Po kankinimų, kuriuos man teko ištverti, aš šaukdavau ir prašydavau jo vandens. Tada jis ateidavo ir iš manęs tyčiodavosi, juokdavosi ir žemindavo. O kartą, kai aš paprašiau jo vandens, jis ant mano galvos nusišlapino, - tarė Prezidentas, - tas žmogus tikrai nėra ligonis. Jis dreba iš baimės, kad dabar, kai aš tapau Pietų Afrikos Prezidentu, galiu pasiųsti jį į kalėjimą ir daryti su juo tą patį. Bet tai - nebūdinga mano charakteriui. Tie protai, kurie siekia keršto, - griauna valstybę. O tie, kurie ieško susitaikymo, - kuria naciją", - tarė NELSONAS MANDELA.
Vyras pasiėmė savo lėkštę ir prisėdo šalia Prezidento komandos. Valgant vyro rankos visą laiką drebėjo ir jis nė karto nuo lėkštės nepakėlė savo akių. Jo rankų tremoras apsauginiams sukėlė nerimą.
Kai Prezidentas su savo apsauga papietavo ir atsistojo išeiti, prie stalelio likęs žmogus nuleido akis, pakėlė drebančią ranką ir pamojavo atsisveikindamas, o Prezidentas stabtelėjo, reikšmingai į jį pažiūrėjo ir paspaudęs jam ranką išėjo.
SUSITIKIMAS.
Naujasis prezidentas paprašė savo apsauginių pasivaikščioti po miestą. Baigiantis išvykai jie užėjo į restoraną pavalgyti. Sėdint restorane prie jų priėjo padavėjas ir paklausė, ko kiekvienas lankytojas norėtų.
Padavęs meniu padavėjas nuėjo.
Tuo metu Prezidentas pastebėjo, kad prie gretimo stalelio sėdi nusiminęs vienišas žmogus ir laukia, kol jį aptarnaus.
Kai vienišam kaimynui barmenas atnešė užsakymą, Prezidentas mostelėjo galva ir savo apsauginiui tarė:
"Prieik prie to žmogaus ir paprašyk, kad jis prisijungtų prie mūsų stalelio".
Prezidento apsaugos kariškis priėjo prie nepažįstamojo ir vyrui perdavė Prezidento kvietimą.
Po avarijos neįgaliojo vežimėlyje likęs Mindaugas atsitiesė po 5 metų: supratau, kad gyvenimas sustojo tik man, bet ne aplinkiniams
ačiū už šilumą
4 3 4