Žinomų žmonių mintys pamąstymui

Mūsų apsisprendimams įtaką daro dorybių grožis ir šviesa, ir būtent tai patraukia mūsų valią, kad ir kokia jį būtų silpna. Deja, į tai, kaip sunku yra įgyti dorybę, paprastai dėmesys neatkreipiamas, nes dorybės grožio troškimas labai stipriai traukia valią; tačiau rytoj, kai panirsime į daugybės darbų sūkurį, mūsų troškimas jau nebebus toks stiprus, nors vakarykštį apsisprendimą dar prisiminsime. Silpnėjant troškimui, silpnėja ir valia arba natūraliai tampa silpna, betgi prieš akis iškyla sunkus kelias link dorybės, nes kelias link dorybių yra esmiškai sunkus, ypač pradžioje. Ir tasai, kurs vakar apsisprendė eiti naujuoju keliu, savyje jau nebeturi jokios paspirties tokiam veiksmui, troškimas išsikvėpęs, valia nusilpusi, prieš akis vieni sunkumai: mumyse būvantys, mūsų gyvenimo būde, santykiuose su artimaisiais. Žmogus nusprendžia: palauksiu, sukaupsiu jėgas; ir taip diena po dienos, o gal ir visą gyvenimą. Jei būtume darbą pradėję vakar, kai patyrėme įkvėpimą keisti gyvenimą ir kažką atlikti nauja, šiandien valia ir troškimas nebūtų tokie silpni, jog mus išgąsdintų sunkumai. Jų mes neišvengsime, bet turėdami vidinę atramą, juos įveiktume. Jei išbūtume visą dieną, stengdamiesi įveikti tai, ką nutarėme, kitą dieną pasipriešinimas būtų mažiau juntamas. Po žingsnį, po dieną ir kasdien būtų vis lengviau įsitvirtinti gerame kelyje. Geri įkvėpimai dėl nuodėmingojo įmygio ne tik kad nenoriai vėl aplanko žmogų, nes buvo apleisti, bet jei kada ir ateina, neturi mūsų valiai tokios įtakos kaip pirmą kartą; valia nenoriai paklūsta, tad ir apsisprendimas, jei ir atsiranda, būna labai silpnas ir išsikvėpęs. Bet jei patį stipriausią įkvėpimą galėjome atidėti rytdienai ir paskui jo neįgyvendinti, tai juo labiau neužteks pasiryžimo veikti kitą kartą, atėjus daug silpnesniam įkvėpimui. Kuo dažniau atidedama, tuo silpnesnis įkvėpimų poveikis, kol galop jie tampa visiškai neveiksnūs, nepastebimai ateinantys ir išeinantys. Galiausiai ir visai liaujasi mus trukdę. Žmogus atiduodamas į savo paties nuopuolio rankas. Užkietinta širdis ima bjaurėtis gerais įkvėpimais. Taip atidėliojimas tampa tiesiu keliu į galutinę pražūtį. Reikia pastebėti, kad įkvėpimą atidedame ne tik tais atvejais, kai jaučiame vidinį paskatinimą keisti blogą gyvenimą į gerą, bet net kai ir teisingai gyvename, tačiau atsiradus progai atlikti gerą darbą atidedame jį kitam laikui. Tokio pobūdžio atidėjimui tinka visa, kas buvo pasakyta prieš tai, nes ir padariniai tokie patys. Žinok, kad praleisdamas progą padaryti gera tu ne tik prarandi vaisių to gėrio, kurį būtum atlikęs, bet ir įžeidi Dievą. Tau Dievas atsiunčia pagalbos prašantįjį, o tu atsakai: Pasitrauk, vėliau… Nors sakai tai žmogui, bet tai yra tas pat, kas sakyti Dievui. Dievas suras kitą geradarį, bet tas, kuris atsisakė, liks ne be kaltės.

Nematoma kova, Nikodemas Agiorietis.

Vysk. R. Barronas neslepia esantis J. Lennono gerbėjas, tačiau pripažįsta, kad daina "Imagine" skelbia moralinį ir politinį chaosą

IV amžiuje išplitus arijonizmui Bažnyčioje kilo tokia didžiulė krizė, kad šv. Bazilijus Didysis rašė:

"Pamaldūs žmonės tyli, o kiekvienam piktžodžiaujančiam liežuviui duodama visiška laisvė. Šventi dalykai išniekinti. Sveiką tikėjimą išlaikę pasauliečiai vengia Dievo garbinimo vietų kaip bedievystės mokyklų ir vienumoje kelia rankas aukštyn į dangaus Viešpatį dejuodami ir verkdami.
Tik vienas nusikaltimas dabar griežtai baudžiamas: tikslus mūsų protėvių tradicijos laikymasis. Dėl šios priežasties pamaldieji varomi lauk iš savo šalių ir vežami į dykumas."

Ar tai neprimena ir mūsų laikų?

Atsiimdama VDU Garbės Daktarės vardą M. Gimbutienė studentams sakė: "Jums buvo lemta augti ir išeiti į gyvenimą labai kritišku laiku"

Tremties draugių liudijimai: Adelė Dirsytė – šviesulys mūsų juodame gyvenime

Ko gero, Džekilo ir Haido istorija yra amžinas žmonijos mitas, nusakantis žmogiškojo asmens tragediją. Asmens, vis dėlto nepalikto sau, bet atverto santykiui. Santykis galiausiai struktūruoja ir dr. Hanibalą Lekterį.

1374 metų įrašai, "Heksamerone" palikti Pskovo popo Savos.

"Nueiti į vakarines… Išsimaudyti. O, šventasis Mikalojau, susimildamas, prašalinki tuos šašus… Viešpatie, padėki, prajukink, mieguistumas netikęs, visoj eilėj susimaišiau… Ta ranka mano nelaboji. Ir taip tu nemoki rašyti ir tu ne rašytojas…"

Joti, joti, joti. Per dienas, per naktis, per dienas. Joti, joti, joti.
Ir dvasia jau visai pavargo, ir ilgesys toks bekraštis. Nebesimato kalnų, tiktai kartais vienišas medis. Lyg niekas nedrįstų atsistoti. Svetimos lūšnos ištroškusios gūži prie užakusių šulinių. Jokio bokšto aplinkui. Ir vis tas pats reginys. Akių nebereikia. Tiktai kartais, nakčia, atrodo, kelias tarsi pažįstamas. Galbūt tamsoje vėl grįžtam atgal tuo pačiu keliu, kurį taip vargingai, po svetima saule, buvom nujoję? Gali būti. Saulė degina kaip pas mus pačiam viduvasaryj. Bet mes juk atsisveikinome vasarą. Moterų rūbai dar ilgai švytėjo žalioj žalumoj. O dabar jau ilgai joti. Taigi turėtų būti ruduo. Bent ten, kur liūdnos moterys prisimena mus.

Rainer Maria Rilke

PAKLUSK BET KURIUO ATVEJU

Šiandien pripažink, kad Dievo keliai - ne tavo keliai. Viešpats greičiausiai neves tavęs tuo keliu, kuriuo tikiesi. Dievo planai visuomet pranoks tavo supratimą. Taip nutiko Petrui, kuris kiaurą naktį žvejojęs nepagavo nė vienos žuvelės. Kai Jėzus jam liepė grįžti prie Galilėjos ežero, Petras ne itin apsidžiaugė. Žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, Gelbėtojo žodžiuose nebuvo jokios logikos. Laimė Petras vis vien pakluso ir tas įvykis amžiams pakeitė jo gyvenimą. Taip nutiks ir tau, kai atsiduosi Viešpačiui ir Jam paklusi.
Daryk taip, kaip Jis liepia net tuomet, kai Jo nurodymas atrodo nelogiškas. Kai elgiesi taip, kaip nori Viešpats, matysi ir Jo stebuklus! Bičiuli, nepražiopsok jų!

/Charles F. Stanley/