Mūsų apsisprendimams įtaką daro dorybių grožis ir šviesa, ir būtent tai patraukia mūsų valią, kad ir kokia jį būtų silpna. Deja, į tai, kaip sunku yra įgyti dorybę, paprastai dėmesys neatkreipiamas, nes dorybės grožio troškimas labai stipriai traukia valią; tačiau rytoj, kai panirsime į daugybės darbų sūkurį, mūsų troškimas jau nebebus toks stiprus, nors vakarykštį apsisprendimą dar prisiminsime. Silpnėjant troškimui, silpnėja ir valia arba natūraliai tampa silpna, betgi prieš akis iškyla sunkus kelias link dorybės, nes kelias link dorybių yra esmiškai sunkus, ypač pradžioje. Ir tasai, kurs vakar apsisprendė eiti naujuoju keliu, savyje jau nebeturi jokios paspirties tokiam veiksmui, troškimas išsikvėpęs, valia nusilpusi, prieš akis vieni sunkumai: mumyse būvantys, mūsų gyvenimo būde, santykiuose su artimaisiais. Žmogus nusprendžia: palauksiu, sukaupsiu jėgas; ir taip diena po dienos, o gal ir visą gyvenimą. Jei būtume darbą pradėję vakar, kai patyrėme įkvėpimą keisti gyvenimą ir kažką atlikti nauja, šiandien valia ir troškimas nebūtų tokie silpni, jog mus išgąsdintų sunkumai. Jų mes neišvengsime, bet turėdami vidinę atramą, juos įveiktume. Jei išbūtume visą dieną, stengdamiesi įveikti tai, ką nutarėme, kitą dieną pasipriešinimas būtų mažiau juntamas. Po žingsnį, po dieną ir kasdien būtų vis lengviau įsitvirtinti gerame kelyje. Geri įkvėpimai dėl nuodėmingojo įmygio ne tik kad nenoriai vėl aplanko žmogų, nes buvo apleisti, bet jei kada ir ateina, neturi mūsų valiai tokios įtakos kaip pirmą kartą; valia nenoriai paklūsta, tad ir apsisprendimas, jei ir atsiranda, būna labai silpnas ir išsikvėpęs. Bet jei patį stipriausią įkvėpimą galėjome atidėti rytdienai ir paskui jo neįgyvendinti, tai juo labiau neužteks pasiryžimo veikti kitą kartą, atėjus daug silpnesniam įkvėpimui. Kuo dažniau atidedama, tuo silpnesnis įkvėpimų poveikis, kol galop jie tampa visiškai neveiksnūs, nepastebimai ateinantys ir išeinantys. Galiausiai ir visai liaujasi mus trukdę. Žmogus atiduodamas į savo paties nuopuolio rankas. Užkietinta širdis ima bjaurėtis gerais įkvėpimais. Taip atidėliojimas tampa tiesiu keliu į galutinę pražūtį. Reikia pastebėti, kad įkvėpimą atidedame ne tik tais atvejais, kai jaučiame vidinį paskatinimą keisti blogą gyvenimą į gerą, bet net kai ir teisingai gyvename, tačiau atsiradus progai atlikti gerą darbą atidedame jį kitam laikui. Tokio pobūdžio atidėjimui tinka visa, kas buvo pasakyta prieš tai, nes ir padariniai tokie patys. Žinok, kad praleisdamas progą padaryti gera tu ne tik prarandi vaisių to gėrio, kurį būtum atlikęs, bet ir įžeidi Dievą. Tau Dievas atsiunčia pagalbos prašantįjį, o tu atsakai: Pasitrauk, vėliau… Nors sakai tai žmogui, bet tai yra tas pat, kas sakyti Dievui. Dievas suras kitą geradarį, bet tas, kuris atsisakė, liks ne be kaltės.
Nematoma kova, Nikodemas Agiorietis.