Sometimes…
Ateina vakaras ramus ir aš viena lovoje guliu, žvelgiu aš į lubas ir akimis paišau žvaigždes ir kūnų linijas… Vėjas pro pravertą langą kedena ilgas užuolaidas, prasikošdamas pro jas jis paliečia mano drėgną nuo ašarų veidą… taip gera ir jauku, taip šilta ir saugu, bet aš viena ir vėl liūdžiu…
ir as megstu fainaj paliudeti
nu manau visiem taip buna kas vieni uzmiega
… man bent retkarciais tai tikrai
Nors aš ir viena užmiegu, man tik retkarčiais taip būna 
bet tai jei visada viena miegotum…ishplauktum su visa lova, nes nuo asharu jura susirinktu…
bet dar geriau fainai pasidžiaugt
tada ne kas būtų, nes išplaukčiau į kiemą, o miegoti lauke per lietų ar žiemą būtų nekas… 
Grazu, bet liudna
Neverk, neverta 
man juk neliūdna
tai aisku kad negali nut visada… nuprotet butu galima
… bet retkarciais kai isizaidzia vaizduote
… kartais pasidaro ir liudna
…bet dazniausiai ne
nemėgstu liūdėti…
bet jei lytu, butu smagu…lietus nuplautu tavo liudesy skausma…pasleptu asharas…kai vel viena miegosi…apsigabink pliushiny meshkiuka, su kuriuo miegojai vikystej, gal tai banalu, bet kartais padeda…nu bent jau ishsiverkt turi ant kieno peties…
turbūt nieks liūdėti nemėgsta, paprasčiausiai kartais pasidario liūdna ir tiek…
be liudesio irgi nebutu gerai…nes nesuprastume, kas yra dzhiaugsmas…
Man kai liūdna, aš tik noriu, kad mane kas apkabintų, o ašaros man nepatinka…nenoriu, kad jas kas matytų…
dažniausiai ne, nes vis tiek kas nors būna kas džiugina
ziurek, liudi liudi, i uzuolaida jau nebe vejas judina
?