neisivaizduoju kaip tai turetu atrodyti… 
Laimei, man su vorais taip žiauriai nebūna. Tikrai nemėgstu jų, šlykščiuosi, bet ne taip paniškai bijau, kaip kai kurie anksčiau pasisakę žmonės. Vandens baimės irgi neturiu, nors ir teko skęsti. Tiesiog tapau atsargesnė. Užtat bijau aukščio - toks negeras jausmas persmelkia pažiūrėjus žemyn, bet bandau tvardytis. Ir dar turiu klaustrofobiją 
Nors čia labai siejasi ir su baime, būti palaidotai gyvai - maža, uždara patalpa, kai negali pilnai judėti 
Na kas del voru tai seniau as ju igi tiesiog paniskai bijodavau. Ne per seniausiai iveikiau sia baime. Buvo labai nelengva. Apie 2-3 metus stengiaus su tuo susidorot. Vienintelis mano patarimas siuo klausimu butu toks: kuo susirgai tuo ir gydykis. 
nu tai einu skandintis… 
na gal sio budo atsisakysiu… 
Is pradziu ir man buvo baisu… 
Bet padejo. Aisku tai tik patarimas. tavo teise atsisakyti. 
Gal akmeni po kaklu reikia palaikyt?
wolf, tu tikra drauge… 
man su vandeniu lygiai tas pats…
emmm…dar buna eklesiofobija…acejt baznychios bajme…gal kanors kankina shi fobija? 
Alergijos bažnyčioms ir sijonuotiems patarnautojams niekas nepaminėjo.
man jie ne baisus o shlykshtus 
o sheip mazhiukas bijodavau eiti per tiltus, atrodydavo kad jie tuoj sugrius nieko kazhkaip uzhmirshau shita baime
Dar labiau uz vorus as bijau tarakonu ir visokiu kitu bjauriu vabalu Negaliu ju pakesti!Dar bijau aukscio.Siaip vandens telkiniu nebijau ir plaukiu gan toli nuo kranto, bet tik kai sviesu.Nakti maudytis gal labai romantiska, bet kazkaip nejauku.Viena karta buvom su draugais prie ezero, as nuejau paplaukiot, ir kojos kazkur isipainiojo, toks jausmas, kad tave kazkas gilyn traukia, bet nematai kas Nuo to laiko mirkstu vandeny diena
Bijau, kai reikia karstytis aukštomis, nestabiliomis kopėčiomis…
labiau isiskaitykit i tema as kalbu ne apie baimes, o apie fobijas, tai kur kas sudetingiau…
Fobijos iš esmės yra nedidelis psichikos sutrikimas. Jų galima atsikratyti, jei kas nors grąžina žmogų prie baimės ištakų, viską išsiaiškina ir etc. Bent jau gydimo principas yra toks. Nuolat pasikartojanti baimė, tam tikromis aplinkybėmis, su laiku gali virsti jau patologiniu reiškiniu - fobija. Psichoanalitikas/psichoterapeutas ilgai ir nuobodžiai varto žmogaus gyvenimėlį ir dažniausiai yra prisikasama prie vaikystės. Dažiausiai ten yra randamos visų fobijų šaknys. Kaip gyditis - nuvykite pas psichoterapeutą.
Siaip man vorai nebuvo labai mieli gyvuneliai, bet viena diena pamaciau toki einanti grindimis sandeliuke. Ir nezinau kodel, bet taip isinorejau ji paimt i rankas. Istiesiau ranka, bet tas voriukas taip manes issigando… Greit pabego ir nebemaciau as jo. Tiesiog supratau, kad jis manes bijo labiau nei as. Nuo to laiko voriukai man isvis nebebaisus. Nebent kokie dideli. Fobijai atsikratyt siulyciau tiesiog daugiau pabut gamtoje. Pamatyt, kaip tas voriukas stropiai audzia tinkla, suprast, kad nieko jis is taves nenori. Tiesiog gyvena netoli. Niekas kitas jam nerupi, nenori jis nei kandziotis, nei tavim ropinet. Gal pasimaisei pakeliui. Man dabar isvis dauguma gyvunu pasidare visai mieli. Tik vabalai, kurie pro langa iskrenda vakarais, nepatinka 
. Na juos paprasta ismesti pro langa. O siaip fobijos berods neturiu. Kazko daugiau maziau bijau, bet labai mazai. Plaukt moku, su auksciu susitvarkau, patalpos jokios negasdina… Kaciu taip pat nebijau 
Na as ir zinau,kad visai vorams esu neidomi,kad visai jie nesiruosia man ikast,bet…Jei koks nors ant manes uzlips-jam sakes! Manau,kad sia baime padetu iveikt hipnoze
Kol nesužinosite savo baimių priežasčių - jokia hipnozė nepadės.
…arba kompiuteriniai zaidimai. Kazkada cia ziurejau “Negali buti”, tai ten vardino tu zaidimu pliusus, ir paminejo butent vorus. Ten atseit kazkaip galima su tuo netikru voriuku pasibut, ir praeina fobijos.