Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks:
lapkričio 9–19 dienomis , Vilniuje,
lapkričio 9–19 dienomis , Kaune
lapkričio 9–19 dienomis , Klaipėdoje
lapkričio 9–19 dienomis , Šiauliuose
Festivalio filmai taip pat rodomi Alytuje, Visagine.
FILMAI paskelbti https://www.scanorama.lt/lt
Festivalio direktorės, humanitarinių mokslų daktarės GRAŽINOS ARLICKAITĖS parengta bendra festivalio filmų apžvalga:
Be to:
RETROSPEKTYVINĖS PROGRAMOS
Cikle „Nepamirštami serialai“ bus parodytas Arūno Žebriūno „TURTUOLIS VARGŠAS“
Populiaraus anuomet amerikiečių rašytojo Irwino Shaw romane aprašytą tragišką vienos amerikiečių šeimos istoriją režisierius Arūnas Žebriūnas su scenaristu Sauliumi Tomu Kondrotu, talentingai pritaikė sovietų žiūrovų mentalitetui
Už nuopelnus kinui Arūnas Žebriūnas 2010 m. buvo apdovanotas „Auksine gerve“, o už gyvenimo darbus 2011 m. jam buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Nors buvo įsimaišiusi sunki liga, tačiau tai kad nuo 1988 m. daugiau nei talentingas kino režisierius 15 metų nebesukūrė naujų filmų, kalti ir tuometiniai kino darbuotojai – jo planams būta trikdžių bei negaunamas finansavimas.
Seansus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius) pristatys aktorė Nelė Savičenko,
Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) – aktorė Jūratė Onaitytė ,
Klaipėdoje – režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis.
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“
Almanto Grikevičiaus filmas „AVE, VITA“ (1969)
Scenarijaus autioriai GRIGORIJUS KANOVIČIUS ir VYTAUTAS ŽALAKEVIČIUS
Filme autoriai bando įvertinti istorinę, trauminę lietuvių patirtį, siekį išlikti, trapias žmogiškumo ribas ir praeities vertinimo galimybes kiek tai buvo įmanoma gūdžiame sovietmetyje.
„Ave, vita“ bus rodomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Klaipėda).
Programa ** Sovietinis Sakartvelo režisierių moterų kinas: autentika ir tarptautinis pripažinimas**
„DIENA, ILGESNĖ UŽ NAKTĮ“ (Lana Gogoberidzė, 1983)
Lana Gogoberidzė iškilaus Sakartvelo kino klasikė. Būdama vyresnė už Clintą Eastwoodą, Woody Alleną, jau nekalbant apie Martiną Scorsesę, paskutinį kol kas ilgo metro filmą pristatė 2019 m, būdama 91-erių.
O savo kūrybinio potencialo viršūnėje, jos filmai būdavo pristatomi didžiausiuose kino festivaliuose. Sovietų laikais tai rode neeilinį menininko išskirtinumą. 1983 metų „Diena ilgesnė už naktį“ debiutavo būtent Kanų kino festivalyje ir tai yra viena iš kino autorės viršūnių.
Tai sodri melodrama talentingai panaudojant etnografinius ir folklorinius motyvus. Pastarąjį aspektą įspūdingai įprasmina muzikinis ansamblis, vis besikeičiant siužetiniams epizodams išnyrantis asiliuko kinkinio vaizde. Balsingas dainavimas praturtina rodomą team. Pvz. Gali dainuoti ditirambus Stalinui. Tai miniu neatsitiktinai – šioje sodrioje melodramoje reikšmingą vaidmenį atlieka revoliucingos sakartvelų nuotaikos ir ypač vėliau atėjusios bolševikų valdžios realybė Pagrindinio filmo protoganizmo, simpatiškos, tipiškai gruziniško veido jaunos moters gyvenimo išklotinė filme pateikta išties jaudinančiai ir įtraukiančiai, todėl nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti šią juostą festivalyje. Filmas nei kiek nepasenęs.
„CINEMA“ (rež. Liana Eliava, 1977)
Dabar 84-ių režisierė Eliava (gaila nebekuria kino jau daugiau kaip 40 metų) 1977 m. sukūrė šarmingą metaforą apie kino atsiradimą Gruzijoje (dabar vadinamą Sakartvelu). Esminė siužeto įdėja jau gana fantastinė – iš Sakartvelo provincijos miestelė jaunuolis išvyksta studijuoti į Paryžių. Tiesa fantastinė būtų 1977 m („paprastų“ žmonių neišleisdavo už geležinės uždangos. Tačiau vėliau sužinosime, kad rodomi kokie 1905 metai ir tas realu. Po studijų Prancūzijoje jaunuolis grįžta su tuomete filmavimo kamera užsidegęs idėja sukurti pirmą cinemateką Sakartvele. Bet miestelio diduomenė visiškai nesupranta naujo meno žanro perspektyvų ir galimybių…
Šaunus retro stiliaus filmas, kaip ir priklauso rodomam laikmečiui – juodai-baltas, su įsismintinos sakartveliškos muzikos intarpais.
„ROBINZONADA ARBA MANO SENELIS ANGLAS“ (Nana Džordžadzė, 1987)
Šauni anekdotinė situacija išmaniai išplėtota į pilnametražią komediją. Netikrinau (manau, kad išgalvota), kad apie 1920 metus Didžioji Britanija nutiesė telegrafo liniją į Indiją. Ir, atsieit, liniją prižiūrėti per visa trasą anglai išsiuntė savo specialistus. Anglijos karalius išpirko prie kiekvino telegrafo stulpo 3 m. spindulio žemės, kuri tapo D. Britanijos nuosavybe.Tokie atsiųsti ir į tuometinę menševikinę Gruzijos demokratinę valstybę. Imituojant dokumentinio kino stilių, žiūrovui pristatomas Kristoferis Hjuzas.
Apie jį pasakoja kompozitorius anūkas, kuris senelio garbei jau perestroikoslaikais sukūrė simfoniją. Taip pat pasakoja ir Kristoferio meilė gražuolė Ana, kuri po 60 metų, žinoma, yra visiška senučiukė.
O anglas labai myli merginas ir laisvalaikiu nuo stulpų tikrinimo, gyvena bravūriškai. Deja, džiaugdamasis Sakartvelo teikiamais malonumais, jis pražiopso, kad šalyje keičiasi politinis vadovavimas. Va čia, jam ir padės tie 3 Karaliaus nupirkti metrai….
Neabejotinai smagi komedija.Kanų kino festivalio „Auksinė kamera“ už geriausią debiutą tikrai pelnytai įteikta.
Ilker Çatak Mokytojų kambarys
Dar jauno, bet jau patyrusio vokiečių režisieriaus penktas šis ilgametražis filmas „užkabina“ iškart. Nėra išsamių veikėjų pristatymų ar priešistorių atskleidimo, o iš karto griebiamas siužetinis „jautis už ragų“. Ir nors matant klasės vaizdą atrodo, kad tuoj tuoj ims plėtotis pedagoginės ar elgesio problemos, bet mokykla kenčia nuo kitko – sistemingfų vagysčių.
Vaikai tardomi. Jauna klasės auklėtoja bando užtikrinti žmogaus teises, kai jos mokiniai spaudžiami išduoti ar išsiduoti galimus kaltininkus. Čia pat mokytoja, kaip tikra detektyvė išaiškina vagiliautoją. Žiūrovai įsitraukia stebi situacijos aiškinimosi veiklą, kai pats faktas yra lyg ir aiškus. Netikėtai, rodosi, aiškus ir vokiškai racionaliai rodomas tyrimas perauga į žmogiškąją dramą. Rutuliojantis įvykiams drama panyra į psichologinio kino vandenis.
Deja, išsiplėtojus situacijai į sunkiai praktiškai valdomą, režisierius ir scenaristas tarsi nebežino ką daryti su žmogiško elgesio komplikacijomis, kurios vis gilėja su kiekviena minute. Rodosi, tiesmukiški įvykiai išaugantys į kolektyvo skaldymo, vienas kito nesupratimo ir sumišimo paletę, tampa per sudėtingi ir kūrėjams. Stpri vokiška konstrukcija pirma filmo dalis, antrojoje darosi gana suvelta siužetiškai, kur daug nervinio veiksmo, bet mažai logikos.
Nežiūrint kritinių gaidelių apie antrą kino pasakojimo pusę, filmas rekomenduotinas pamatyti. Tikrai sudomina.
Seansai: Mokytojų kambarys
Joanna Hogg Amžinoji dukra (The Eternal Daughter)
Didžiai apgaulingas filmas!
Į neišvaizdų barokinį viešbutį kažkur Jungtinėje Karalystėje atvyksta dukra su senyva mama. Iš karto kliūva, kad abi vaidina ta pati aktorė – kino žvaigždė Tilda Swinton. Abi skiriasi tik šukuosenomis, bet mamai grimuotojai tarsi patingėjo raukšlių, kad būtų akivaizdus amžiaus skirtumas. Ramiai bendrauja ir lyg nieko nevyksta. Intriguoja tik neaiškūs triukšmai naktį ir žiūrovui tarsi signalizuojama, kad lauk siaubo…
Bet nieko arčiau nevyksta ir filmas atrodo gana nykiai. Nors dukra randa progą paaiškinti personalui, kodėl jos čia. Lyrinis filmas atrodo gana statiškas, nes būdingi ilgi kadrai. Tačiau šis A24 kompanijos (kompanija, beveik visada garantuojanti filmo kokybę!) prodiusuotas filmas, kurio vykdomuoju prodiuseriu besąs pats Martin Scorsese, radikaliai pasikeičia likus kokioms 20 minučių. Talentingai susidėlioja siužetas, pateisinantis visa tai, kas vyko iki šiol…
„Amžinoji dukra“ pusiau slaptai filmuota pandemijos įkarštyje. Apniukę Velso peizažai tarsi specialiai taikomi filmui apie besivaidenančias dvasias: tirštas rūkas, mėnulis, vėjo šuorai prieškambariuose, besislepiančios statulos, gendanti viešbučio, kuris dukros vaikystės metu buvo šeimos namu, įranga. Šeimos šuo – dar viena filmo žvaigždė!
Melancholiška, jautri dukros ir despotiškų įnorių turinčios motinos santykių santykių meistriškai plėtojama istorija. Kaip ir ankstesniame Scanoramoje rodytame Joannos Hogg dviejų dalių „Suvenyre“, kur herojė Julie planuoja filmuoti filmą apie savo gyvenimą, šiame Julie planuoja filmą apie motiną. Tačiau palaipsniui supranta, kad beribis tarnavimas motinai, besistengiant padaryti ją laimingą, „atsirūgsta“ pačiai, tampant visiškai vienišai.
Pačios režisierės motina mirė jau montuojant filmą. Gal todėl jame tokia plona riba tarp gyvenimo ir mirties…
Tiboras Bánóczki Sarolta Szabo BALTAS PLASTIKINIS DANGUS
Vengrijos kinas turi gilias tradicijas, ateinančias dar iš praeito amžiaus paskutinių dešimtmečių ir garsus, jog turi išskirtinai gerų kino meno pavyzdžių. Tokios kinematografijos pajėgios ir stebinti. Taip yra ir su Baltu plastikiniu dangumi – turime futuristinio siužeto animacinį kiną.
Matyt fantastinės Vengrijos vaizdą lengviau nupiešti, nei kurti vaidybinį filmą, kuris dėl scenografijos kainuotų itin daug. O nukelia mus vengrai į ateities Budapeštą tik per šimtmetį, nors atrodo – ne mažiau tūkstantmečio. Išmiręs visas biologinis pasaulis, o žmonės išsisaugojo savo egzistenciją, susispietę į getą po kupolu. Situacija labai primena išgarsėjusį šių metų Apple TV+ serialą „SILO“ (Bunkeris), kuris neabejotinai turės tesinių. Vengrų animacija greit nutolsta nuo amerikiečių siužeto. Trumpas filmo pristatymas festivalio svetainėje tikslus.
Žmonės ateities pasaulyje dėl atseikėtų jiems 18 tūkst. gyvenimo dienų, neišvengiamai gyvena įtampoje. Kai kurie, kaip protagonisto Stefano žmona Nora, neišlaiko ir nutaria anksčiau termino tapti hibridais, kurie pereina į komos būseną ir palaipsniui tampa medžiais. Stefanas negali susitaikyti su žmonos savanoriškumu. Nutaria gelbėti Norą, nors tas beveik neįmanoma…
Tikrai paliekantis įspūdį filmas, kur animacija, ypač finalinėje filmo stadijoje, yra efektingai įstabi. Tačiau, jei 2/3 filmo yra nuotykinis siužetas, tai finalinis perėjimas prie galingo vaizdo ir muzikos lyrikos, kiek kėlė abejones. Bet gal amžinosios meilės apraiškos vaizdavimą būtent taip ir reikėjo pavaizduoti?
Verta pamatymo animacija.
Seansai: Baltas plastikinis dangus
Carlos Conceiça KOVINGA TAUTA
Ilgoka filmo įžanga nukelia į 8-o dešimtmečio Angolą, kur vedami kultūrinių skirtumų egzotikos bei etnografinių motyvų, palaipsniui suvokiame, jog vyksta čiabuvių sukilimas prieš Portugalijos kolonializmą. Filmas susideda lyg iš dviejų atskirtų siužetiškai dalių, kai pirmoji baigiasi nesuprantamu žiūrovui jauno kario poelgiu prieš mielą juodaodę. Tuo momentu netgi sakiau sau, kad parekomenduosiu rinktis kitus filmus, kada Scanoramoje tas pasirinkimas yra toks gausus.
Tačiau vėlgi neskubiai antra dalis, kurioje žiūrovai įtraukiami į 8 portugalų dalinį, atsieit, ginantį Portugalijos kolonializuotas žemes nuo sukilėlių, būvį. Brigite Bardot, Demis Russos jeigu atpažinsite pateiks ekrane netikėtų siužetinių posūkių. Jie nuves į simbolizmo ar metaforų prasmę. Paaiškės, kad tarsi kokiame užmirštame forte bazuojantis dalinys praradęs ir laiko ir realybės pojūti. Bent jau jaunieji kareiviukai su leitenantu. Griežtasis pulkininkas – ne. Bet tai taps ir jo lemtimi. Žiūrovui teks patirti netikėtų siužetinių posūkių, kad suprastų dalinio egzistavimo absurdiškumą.
Filmas primena „Kino pavasaryje“ rodytą 2021 m. japonų „Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“ apie prardusį realybę karį. Tik talentingi portugalai, pavadinę šį filmą teze iš Portugalijos himno, apeliuoja į dabartinių metų įvykius. Dažnai matome, kad vyrai karinėse uniformose nesufokia ką jie daro ir dėl ko kariauja. Portugalų metaforos taiklios.
„Kovinga tauta“ iš tų filmų, kurie nekabina nuo pirmų minučių, tačiau lėtai vedama pasakojimo linija išradingai ir šiuo atveju per humorą, aiškiai pasako tą kas norėta pasakyti.
Seansai: Kovinga tauta
Tran Anh Hung GURMANIŠKA AISTRA
Pirmas Scanoramos atidarymo filmo seansas baigėsi pirkusių bilietus žiūrovų aplodismentais. Tai jau kiek primirštas reiškinys lietuviškuose festivaliuose.
Tačiau filmo įžanga to tikrai nežadėjo. Ilgiau kaip 20 minučių nerodoma jokio siužetinio konteksto, jokio personažų kitokio ryšio, kaip tik intesnsyvus maisto gaminimas, rodomas dideliu planu. Pjaustoimos, kapojamos, verdamos, kepamaos įvairios daržovės, mėsos. Minkoma, beriama, ragaujama ilgiau kaip 20 minučių. Lengvai atpažįstamas Juliette Binoche veidas man šiuo metu kelia įtarimą, jog ji tiek daug filmuojasi siekdama kuo labjau įsiamžinti kaip prancūziškoi kino šių laikų simbolis. Tačiau kai kam gal ir su pasigerėjimu stebint kulinarinių šedevrų atsiradimo virtuvę, man – su neįkvepiančia nuostabą dėl tokio filmo stiliaus, reikalai spėriai ima gerėti.
Vietnamiečio, gyvenančio Prancūzijoje filme šalia nuolatinio maisto akiratyje atsiranda ne vien gaminantys patiekalus žmonės, bet ir juos ragaujantys, šmaikščiai aptarinėjantys. Filmas tiesiog trykšta taikliais personažų pastebėjimais, komentarais. Atsiranda tarpusavio ryšiai iš kurių labai jautriai ir žiūroviškai atskleisti pagrindinės virėjos Eugenijos (Juliette Binoche) ir namų savininko, išskirtinio maisto gurmano, dėl novatoriškumo ir pergalių kulinarijos srityje vadinamo Napoleonu, Dodeno (filme kiek pasendintas, nes Binoshe 10 metų vyresnė, populiarusis Benoît Magimel) santykiai.
Filmas ima žiūrėtis visai kitomis akimis. Filmo konsultanto, garsaus Paryžiaus nuosavo restorano virtuvės šefo Pierre Gagnaire, iškovojusio net 14 Mišelin žvaigždžių, įdirbis jau visai neužgožia romantiško siužeto. O 1887 m (yra tezė, leidžianti apskaičiuoti kelintais metais vyksta ta gurmaniška fiesta Prancūzijos provincijoje) matomas retro gyvenimas ima intriguoti, nes vis daugiau ir daugiau sužinome apie žmones. Apie maistą, rodosi, jau pamatėme viską…
Filmas išsiskiria šmaikščiais pasakymais, pastebėjimais. Viršūnė yra pvz. šis „Santuokai – tai vakarienė, kuri prasideda desertu. Taip pradėjo ir Adomas su Ieva“. Žmogiški ryšiai, kas be ko – meilė, atskleidžiama itin skoningai. Nors režisūriniu požiūriu „Gurmaniška aistra“ nėra ypatingai nivatoriškas ir išskirtinis filmas, bet Kanų kino festivalio prizas už geriausią režisūrą neatrodo nepelnytu įvertinimu. Aišku, lėmė ir ryškus filmo prancūziškumas.
Džiugu, kad filmas turėtų patekti į kino teatrų repertuarą ir pasibaigus Scanoramai.
https://www.scanorama.lt/lt/edition/2023/films/gurmaniska-aistra
Henrik Martin Dahlsbakken MUNCHAS
Norvegijos meno paveldo pasididžiavimas. Į meninio filmo apie didį ekspresionistą ir postmodernistą sukūrimą pažiūrėta tikrai kūrybingai.
Įdomiai sutapo, kad pirmadireninė MO muziejaus žvaigždės RIČARDO JANKAUSKO paskaita ir buvo skirta EDWARD’ui MUNCH’ui. Turėjau bilietą iš anksto, tai pabuvojau paskaitoje. Į kitas lapkritį jau bilietų nebegavau…
Sužinojau, kad gimęs 1863 m. daugiavaikėje šeimoje, Edwardas nuo vaikystės ėmė patirti skaudžius išgyvenimus. Praktiškai visa šeima išmirė nuo kerojusios tuomet džiovos. Būsimam dailininkui gydytojai numatė, kad išgyvens iki 13-os, nes buvo itin silpnos sveikatos. Apie ją nurodoma ir filme. Tačiau vaikas išgyveno ir džiovą ir kitus negalavimus ir mirė sulaukęs 80-ies. Žmonijos laimei…
38-ių pateko į psichiatrinę ir po jos nutapė jau ne tokius reikšmingus paveikslus. Filme taip pat teisingai pasakojama, kad gėrė alkoholį, rūkė, vartojo psichotropines medžiagas nesaikingai. Ir va, koks likimas. Sunku patikėti, bet paliko įvairiausių savo darbų net 30 000 ! 1893 -1910 m. sukūrė visą seriją savo garsiauios paveikslo „KLYKSMAS“ variantų. Vienas iš 2012 metai parduotasuž 120 mln. dolerių.
Suvokę apie kokio mąsto asmenybę sukurtas šis biografinis filmas, pirmiausia pamatome inovacijas, kai panašios gal buvo taikomos tik filme apie Bob Dylan „Manęs čia nėra“. Edwardas Munchas filme rodomas iš skirtingų 3 savo amžiaus grupių, o ketvirta versija – fantazuojama apie šiuos laikus. Visus šiuos periodus įkūnija skirtingi aktoriai.
Taigi,
Munchas jaunystėje.
Jaunuolis čia sprendžia pirmosios meilės reikalus, išgyvena dėl nepasiektos merginos, pradeda piešti.
Brandaus amžiaus Munchas psichiatrijos gydykloje.
Čia jis priimamas kaip žvaigždė. Piešia ligoninėje. Diskutuoja su personalu. Žodžiu, visai kaip mūsų genijui M.K.Čiurlioniui buvo.
Munchas priartėjęs prie aštuoniasdešimties.
Paskutiniai II karo metai. Žilagalvis maestro sulaukia vokiečių, ar vietinių kolaborantų kariškių vizito. Bet jis žvaigždė, visuotinai pripažintas. Merginos veržiasi pozuoti seneliui Jokių represijų nepatiria.
Pusamžis Munchas XXI amžiuje.
Fantazuojamos dailininko diskusijos su draugeliais, buvojimas diskotekose, egzistensinių klausimų narpliojimas.
Yra ir penkta dalis. Filmo finale rodomi EDWARD MUNCH paveikslai. Net filme matosi, kokio mąsto talento būta…
Patric Chiha ŽVĖRIS DŽIUNGLĖSE
Vengrijos Libano tėvų kilmės šeimoje Austijoje gimęs PATRIKAS ŠIJA, gyvena ir kuria Prancūzijoje. „ŽVĖRIS DŽIUNGLĖSE – naktinio klubo pavadinimas, įgytas anksčiau gyvavusiam anonimiškai. Festivalio anotacijoje tiksliai aprašyta apie ką filmas, todėl nesikartosiu. Bet būtinai pabrėšiu, jog kam pažįstama naktinio klubo atmosfera, kas nieko prieš stebėti masiškai šokančius kūnus (ir su neonine apranga, ir plikiems – priklausomai nuo laikmečio, filmą reikėtų būtinai pamatyti. Taip pat reikėtų pamatyti ir išgirsti mėgstantiems klubinę muziką – filme ji pateikta labai skoningai ir yra tiesiog faina.
Šioje ritmiškoje kūnų raizgalynėje vėl susitinka gražuolė MEI ir keistuolis DŽONAS. Jis Mei nė neprisimine, bet iš pradžių atsargiai, vėliau entuziastingai ima su ja bendrauti. Džonas – neeilinis keistuolis. Jo gyvenimo motto – kažkas su juo įvyks, kas radikaliai pakeis gyvenimą. Rodosi žavingąjai Mei dera vėl atsitolti nuo toesiog infantilaus vaikino, bet kaip ir būna gyvenime, kuo toliau, tuo labiau viens kitą jie traukia. Keistas platoniškas ryšys su didelėmis pauzėmis trunka metų metus, bet jaunuoliai negali pamiršti vienas kito. Iš jū pasimatymų ir lakoniškų pasikalbėjimų sklinda nenusakomas lyrizmas. Man tai priminė kultinį Wong Kar Wai „MEILĖS LAUKIMĄ“. Nors filmai visu kuo skirtingi.
Ir dar, ką norėčiau labai pabrėžti. Filmų šviesų operatoriaus, filmuotojo, naudojančio įvairiausius filtrus darbas tiesiog fenomenalus. Joks vaizdelis per kompą ar TV neatstos tai, ką gali pamatyti didžiąjame ekrane. Taip, filmas tarsi nuolat besikartojančių situacijų su, rodosi, išsisėmusiais savo dialoguose personažais. Matyt 1903 m. Henrio Džeimso parašyta novelė nebuvo turtinga veiksmu. Tačiau neabejotinai turėjo išsiskirti jausmu. Juos ir šauniai perteikė, nukėlę veiksmą į XX a. antrą pusę prancūzų kinematografininkai.
Bertrand Mandico BARBARĖ
Po seanso tik apgailestauti buvo galima, kad šiam filmui „pramušta“ didžiausia Lietvoje kino salė buvo tokia tuščia, kokios dar nebuvau matęs. Kelios dešimtys žmonių 500 vietų erdvėje… Liūdna, nes filmas ne viena,m žiūrinčiąjam būtų kėlęs euforiją. Ir nebūtinai turi būti žiūrovas, dievinantis teatrališkus siaubo filmus apie degradus.
Be skrupulų žiūrovas nukeliamas į Dantės pragarą. Čia veikia ne barbarai, o barbarės. Jas veda žmogysta šuns veidu Raineris, atliekantis, matyt, demoino funkciją. Viena po kitos barbarė keičiasi su lig epochomis, kol pasiekia ir šias dienas. Ypač raiškiai atvaizduota Europa su jos buvusiąją fašizmo tragedija, o dabar su ekologinėmis, emigracinėmis problemomis.
Pradžioje stulbinęs filmas (siaubo čia tikrai nėra, šleikštulį įmanoma pajusti!), vėliau, o keistenybė!, ima vis labjau ir labjau įtraukti ir tapti siužetiškai suprantamu. Situacija, kai kičas tampa priimtinas ir … mielas. Matau, kad kai kurie apžvlgininkai ieško sąsajų su klasika tapusiais keistesniais filmais nei įprasti. Negalėčiau sutikti – prancūzo BERTRAN MANDICO šis eksperimentas man originalus. Gal per mažai tokio tipo filmų mačiau. Filmas paperka įspūdinga kinematografija – dekoracijos, rūbai, grimas, kaitaliojimas nespalvoto vaizdo su spalvų pliūpsniais. Ir tiesiog drąsa.
Norintiems patirti nepakartojamą įspūdį, gal būt tikrą sumišimą, dažnai – nejaukumą, šis teatrališkas filmas tikrai rekomenduotinas.
Nerekomenduoju rinktis ukrainietės Ar tu mane myli? Be kruopščiai atkurtos 1990 m. aplinkos, filme nieko daugiau ir neišvystoma. Manau pateko į programą, nes urainietiškas. Na, jei keli pinigėliai nubyrės autoriams, tada – teisinga.
Filmų perkrovimo stadijoje, svarbiausiu kriterijumi gaėtų tapti ir filmai, kurie garantuotai dings iš Lietuvos pasibaigus Scanoramai. Tiesiog filmų platintojai „neprisikasė“ iki jų. Štai keletas, mano suspėti pastebėti, jų:
Margreth Olin ŽEMĖS DAINOS
Deja, deja – filmui Lietuvoje liko vienintelis seansas Vilniuje k/t PASAKA penktadienį.
Sutinku su teiginiais, kad gamtos grožį, išorinio pasaulio įvairumą galima patirti tik betarpiška būvojant toje gamtoje. Jokie nufilmavimai, papasakojimai, selfiai, realybės neatstos. Bet galima pateikti ir prieštaravimų.
Patyrusi dokumentininkė M.Olin, sulaukusi pusamžio, nutarė parodyti iš kur yra kilusi. Jai į pagalbą kaip vykdomieji prodiuseriai atskuba kino žvaigždės Wim Wenders, Liv Ullman. Ir gaunasi reto didingumo vizualus kūrinys**!**
Sutinku, kad nėra didžiulė problema nuvykti paturistauti į Norvegiją. Bet taip, kaip parodo kalnų, fiordų, ledynų, krioklių, paukščių augmenijos, vabzdžių grožį, žiūrovą gali pagauti tik vienas – matomo didingumo vaizdas. Rodosi, čia nereikalingas ir žmogus. Bet to neišvengsi, nes autorės kilmės vietos negalima rodyti be tėvų. Tačiau pagrindinė filmo „veikėja“ tampa grandiozinė eglė, kurią dar XIX a. pabaigoje aukštai kalnuose pasoduino Margreth prosenelis. Gyvenimas tęsiasi ratu – režisierės tėvas filmo pabaigoje pasodina naują eglutę.
Hugo Ruiz VIENA NAKTIS SU ADELA
Ilgametražiu filmu debiutuojantis ispanas sugeba šiame savo filme pasiekti tai, kas ne visuomet pavyksta ir labiau patyrusiems – nuo pirmos iki paskutinės minutės išlaikyti ir įtampą ir paslaptį. Įtampą skatina paskui apkūniąją filmo protagonistę (ji – ne mėgėja. Laura Galan nusifilmavusi mažesniuose ar didesniuose bent 19 filmų rolėse) sekiojant kamera. Nedažnai pasitaikantis vieno kadro filmavimas! Valandą mintyse negalime išsiaiškinti kuo vis dėlto dirba vairuotoja Adela, o likusį laiką mintyse dėliojame ko vis dėlto ji siekia?
Psichologija paremtas detektyvas, kai veiksmas tarsi „ant delno“, bet žiūrovas priverstas spėlioti kas vyksta, ką mato… Turėčiau prikaištėlių dįėl aktorės mimikos forsavimo, ginčyčiausi su mačiusiais filmą dėl kai kurių logikos detalių, bet filmas lieka atmintyje
Rūgštele. Parašius šias minčių nuotrupas, pamatau, jog nebėra nei vieno seanso. O, gaila! Gal vis dėlto pagelbės tradicinis kino forumo pratęsimas?
Lisandro Alonso EUREKA
Laimei, šio argentiniečių filmo seansas dar lieka penkrtadienį didžiojoje 1 salėje.
Filmas nėra „kvapą gniaužiantis“ kuriuo nors aspektu. Bet skurdas, gyvenimo nelaimingumas spalvingame karščio ar šalčio fone, įstringa žiūrovo vaizduotėje. Savo juslėmis junti, kodėl taip veržiasi iš trečiojo pasaulio šalių žmonės, rizikuodami gyvybe, į civilizuotus jraštus.
Filme akcentuojamos dvi istorijos iš indėnų rezervato bei iš Braziklijos aukso ieškotojų lagerio. Nežinau, kads nulemia ano pasaulio tokį skurdą ir beviltiškumą, bet taip jau Žemėje yra. Mums telieka pasidžiaugti, kad gyvename visai kitokiame pasaulyje.
Lisandro Alonso „specializuojasi“ tokių likiminių filmų kūrime. Sprendžiu iš 2015 m. Kino pavasaryje rodyto Chaucha (Jauja), kuris pasakojo apie XIX a. Argentinos regiono čiabuvių žudymą per melodraminę istoriją. Dabar vėlgi čiabuviai, vėlgi tragisškos gyvenimo aplinkybės…
Wim Wenders ANSELMAS – LAIKO GAUDESYS
Šis vokiečių kino garsenybės Wim Wenders filmas apie skulptorių ir dailininką įgauną pakylėto reginio įspūdį dėl 3 D technologijos. Didelės rekomendacijos pažiūrėti antradienį didžiojoje salėje su spec. akiniais. Menininko minčių srauto gaunami rezultatai ir veikimas juos pasiekti įgauna neeilinio vizualumo. Dėl seansų persiklojimo, negalėjau pasižiūrėti šio filmo ištisai. Jei tik bus mažiausia galimybė, stengsiuosi patirti pilnavertį įspūdį bei dar išsamiau susipažinti su vokiečių menininku.Anselmu Kieferiu.
Quentin Dupieux JANIKAS
Prancūzas Q. Dupieux tapo abiejų Lietuvos didžiųjų kino forumų favoritu. Penkesdešimties nesulaukęs Quentinas išsiskiria tiesiais, aiškiais siužetais, persunktais talentingo humoro dozėmis. Todėl jo filmai šiais 3 valandų trukmės kino opusų laikais, yra itin trumpi. Bet – ne mažiau ryškūs, raiškūs ir pagavūs. Ir dar vienas išsiskiriantis autoriaus bruožas – neeilinis produktyvumas. Štai seno, garsaus Locarno kino festivalio vadovai papriekaištavo režisieriui, scenaristui, operatorius Dupieux, kad pateikė filmą Venecijos festivaliui. Likus porai savaičių iki festivalio, prancūzas sako – turiu dar vieną filmą! Išdavoje – JANIKAS gavo Lokarno k/f geriausio Europos filmo apdovanojimą.
Filmo siužetas „užmušantis“. Teatro kritikams turėtų pažiūrėjus filmą kilti „egzistencinis“ klausimas – ar „kentėti“ nepatinkantį spektaklį iki pabaigos ir po savaitės paskelbti didelę „paklodę“ kritikos žiniasklaidoje. Ar čia pat, teatro salėje šokti iš vietos ir garsiai išreikšti savo nepasitenkinimą (o gal – susižavėjimą 
)! Taigi mažo Paryžiaus teatro salėje toks novatoriškas ritikas ir atsiranda…
Jam daug sąnaudų kainavo atsirasti teatre ir jis nekentės nevykusio spektaklio! Juolab, kad pats galėtų pasiūlyti kur kas talentingesnį, kurį čia pat, scenoje ir sukurs. Ne bėda, kad loptopo klaviatūrą mato pirmą kartą gyvenime, kad dėl savo polėkio turi kriminališkai elgtis – menas svarbiausia!!
Su tokiu palinkėjimu ir baigsiu savo nuomonės raišką, labai, labai linkėdamas pamatyti šį kino anekdotą. Džoiugina, jog, ko gero, filmas bus rodomas ir po festivalio.
Yorgosas Lanthimos PRASTI REIKALAI
Šis graikas, gyvenantis Anglijoje yra tikra kino autorystės žvaigždė Lietuvoje. Vis dėlto, nustebau, kad kukliai iki tol sales užpildantys lietuvaičiai, į šio filmo pirmą seansą Scanoramoje, buvo visiškas soldout’as. T,y., išpirkti visi bilietai į balkoną.
Yorgosas Lanthimos išpopuliarėjo būtent per kino festivalius. Čia rodytas drąstiškos psichologijos „ILTINIS DANTIS“, stipriai intriguojančio siužeto „OMARAS“, kiek daugiau tradicinis aštraus buitinės privartos siužeto „ŠVENTOJO ELNIO NUŽUDYMAS“ bei į kostiuminę dramediją įvilkta jau britiško humoro „FAVOROITĖ“, pasižyminti talentingais aktoriniais vaidmenimis. Ir niekaip „nedaėjo“ kai kurių kino kritikų pastebėjimai, jog populiarusis kino kūrėjas žaidžia žiūrovo jausmais, išnaudoja gudrų poveikį žiūrintiesiems, kad pasiektų reikiamą efektą.
Deja, „PRASTI REIKALAI“ man atvėrė akis. Pereidamas į grynai komedijinį žanrą, kai ekranizavo romaną apie naująjį Frankeišteiną ir jo eksperimento auką, tapsiančią pagrindiniu personažu, režisieriaus pastangos pataikauti masiniam žiūrovui jį linksminant, ieškoti motyvų jį džiuginančių, tiesiog bado akis. Pavadinčiau tokį elgesį su žiūrovu ekonominiu terminu „spekuliacija“, kai savo „parduodamą“ kųrybą stengiamasi padaryti kuo efektingesne reagavimui. Išties, salė ir prunkščia, ir kartais kvatoja, matydama manieringą labai ryškių kino žvaigždžių vaidybą. PagrindinIAI jų EMMA STONE („Kalifornijos svajos), WILLEM DAFOE, nereikalauja pristatymo. MARK RUFFALO taip pat daugeliui bus atpažįstamas bent iš veido. Labai norėčiau pasidžiaugti gruodį 80-mtmetį švęsiančios Rainer Werner Fassbinder žvaigždės HANNOS SCHYGULOS ryškiu „inkliūzu“ ekrane. Gal prieš dešimtmetį ji buvo „Kino pavasario“ viešnia. Ir netikėtai visiems pareiškė, kad norinti surengti savo koncertą. Festivalio vadovams teko skubiai arenduoti Šv. Kotrynos koncertinę salę. Schygulos autobiografinis muzikinis pasirodymas buvo įspūdingas!
Kaip kino popsas, filmas neblogas. Bet – ne daugiau…
Taigi, didelių resursų „Prasti reikalai“ bus populiarūs. Žiūrovai linksminsis nuo gerų emocijų. Bet ar nedegraduoja graikas, pasukęs į visiško holivudo kelią? Ateitis parodys…
João Canijo BLOGAS GYVENIMAS
Scanoramoje rodomas retrospektyvinis Ingmaro Bergmano „Apeigos“. Šį vieną pirmųjų metro darbų, pasiliksiu interneto platybėms. O štai portugalo diptiką „BLOGAS GYVENIMAS“ ir „GYVENIMAS BLOGAS“ reikėtų nepraleisti. Juk čia – tikras bergmanas. Turiu galvoje pagal filmo stilių, išlaikytumą, psichologizmą, siužetą. Laimė, rodoosi, filmą bus galima pamatyti ir pasibaigus festivaliui. Bet garantijų nėra…
Ekrane nespėriai pristatomos esančios moterys. Palaipsniui išsiaiškiname, kad motina, duktė ir anūkė tvarkosi joms priklausančiame tuštokame viešbutyje. Yra tik dirbančios to viešbučio restorane virėja ir jaunesnė padavėja. Tą suvokiame labai palaipsniui. Moterys bendrauja neįpareigojančiai, visai nereikšmingais dialogais. Bet toks Eric Rhomer stilius bus tik akademinę valandą. Po jos, kaip minėjau – tikras bergmaniškas kinas!
Suprantame, kad trys artimiausios giminaitės ne tik kad nemėgsta ar nemyli viena kitos. Bet ir sklidinos neapykantos. Jų tarpusavio rietenos, įžeidinėjimai pylasi tarsi iš gausybės rago. Pasakot sunku – reikia tą psichologinę naštą justi seanse. susikaupimo seanse.
Neabejoju, kas pažiūrėjo „BLOGĄ GYVENIMĄ“, būtinai stengsis pamatyti ir antrą dalį – „GYVENIMĄ BLOGĄ“. Nors autorius išlaiko savotišką atstumą tarp personažų, šio scenaristo ir režisieriaus filmas kuo toliau žiūrint, tuo labjau įtraukia. Viskas čia dramatiška, rimta. Aukščiausios prabos kinas!
Stéphanie Di Giusto ROZALI
Trečias prancūzės filmas („Kino pavasaris“ su sėkme rodė jos 2016 m. „Šokėja“) rekomenduotinas ne vien melodramų mėgėjams. Nors ir atitinka šio žanro standartus, bet Stephanie išsigryniną sudėtingesnį kūrybos kelią – nesiremti siužetiniais vingiais ir pribloškiančiais žiūrovą įvykiais, o siužetiniu varikliu pasirinkdama jausmingumą. Moterims kūryboje tai neretai tampa esme, bet taip pat neretai išsprūsta ir siužetinis karkasas. Imama „plaukioti“. ROZALI nieko panašaus nenutinka.
Tiesa, pirminis įvykis yra tas „pribloškimas“. Gražuolė Rosalie (žavi ekrane Nadia Tereszkiewicz), pasirodo, turi išskirtinę proiblemą – jos kūnas vyriškai plaukuotas. Devyniolikto amžiaus antroje pusėje toks reiškinys provincijos miestelyje neabejotinai turės reakciją. Nuo bandymo žiūrėti į anomaliją kaip stebuklą, nuo bandymo paversti reiškinį kaip cirko triuką iki „velnio neštos ir pamestos“ etiketę. Pasakoti kaip rutuliojasi ši keista istorija filme, nematau prasmės. Bet pažiūrėti labai apsimoka, nes pasibaigus festivaliui, matyt, filmo nebebus Lietuvoje.
Antras filmas, kur pagrindinę vyro rolę atlieka Benoît Magimel. Puikiai ir jis atlieka ne tokį ir paprastą neordinarios moters vyro vaidmenį. Puikus jis ir „GURMANIŠKOJE AISTROJE“, kuri nuo lapkričio 24 d. suksis kino teatrų repertuare. Verta pamatyti abu filmus, kad įvertintumėte aktoriaus sugebėjimus atrodyti ir veikti ekrane kitaip.
Hafsteinn Gunnar Sigurðsson ŠIAURIETIŠKI PATOGUMAI
Sukūręs tik porą ilgo metro filmų, islandas Hafsteinn Gunnar Sigurðsson buvo įtrauktas į vedančiojo pasaulio kino žurnalo „Variety“ dešimties daugiausia žadančių Europos režisierių sąrašą.
„ŠIAURIETIŠKI PATOGUMAI“ – jau šeštasis 45-ių režisieriaus kino filmas. Ir tikras aukso grynuolis ne tokiai ir menkai žmonių grupei! Niekas neprieštaraus, kad bijančių skrydžių žmonių nėra vienetai. Jų – gana daug.
Taigi, išgyvenantys skrydžių baimę, atsisakykite psichologų knygų, neklausykite specialistų patarimų paskaitų, nesiregistruokite į jokius asmenybės ugdymo prieš šias baimes kursus. Tik pamatykite šį filmą! Nustebčiau, jei po jo skrydžio baimė nebus išgaravusi! Filmas tiesiai švieaisi parodys ką reikia daryti, nuveikti, kad tiesiog veržtumeisi paskraidyti.
Ir tai bijantiems ar nebijantiems skrydžių akivaizdžiai pademonstruos grupelė drebančių dėl buvimo danguje, britų, kuriuos psichoterapiniais sumetimais specialistai (tiksliau vienas jų) nuskraidins į Islandiją. Greitai patirsite, jog tie alpstantys iš baimės jau vien atsidurti lėktyuvo salone, visomis išgalėmis „rausis“ vėl skristi…
Islandijos režisierius apsieina be žinomų komikų, išskyrus jau 160 įvairiausių vaidmenų skaičiuojantį ** Timothy Spall**. Bet visi yra šaunuoliai šioje komedijoje. Talentingas garso takelis – tam tikrose įtampos situacijose foną užstikrina džiazinis mušamųjų solo, kitokiose – iškili Vivaldi muzika.
Kas šiame pasakojime atsitinka kenčiantiems nuo skrydžių baimės nepasaskosiu. Reikia pamatyti…
Jeigu rudens tamsumoje trūksta malonios nuotaikos – pasižiūrėkite „ŠIAURIETIŠKI PATOGUMAI“. Nušausite iš karto 2 zuikius – nekils baimė lėktuvo salone atsiplėšiant nuo žemės ir pakili nuotaika po seanso bus ne taip ir trumpai…
Nikolaj Arcel PAŽADĖTOJI ŽEMĖ
Žymus danų kino scenaristas NIKOLAJ ARCEL stipriai reiškiasi ir režisuodamas. Jau yra 7 jo sukurti filmai. Tampriai bendradarbiauja ir su populiariausiu dabarties Danijos kino aktoriumi Mads Mikkelsen. Dalis jų kūrybos rodyta ir ankstesnėse Scanoramose. Mėgsta istorines dramas. Tokia yra ir „Pažadėtoji žemė“. Vesternu filmas tampa tik finalinėje dalyje, bet sakyti, kad filmas yra vesterno žanroi nesiryžčiau.
Filmas epinis. Dramatiškas. Visklas yra aukščiausios kinematografijos lygio. Bet matau vieną bėdą – jo visa konstrukcija, siužeto pasakojimo būdas yra senamadiško stilius. Sutinku, kad pasakojant istorinį siužetą drėbti novatoriškumo raiškas yra sudėtingas ir diskusinis klausimas, tačiau pagaudavau save, kad sekant įtemptą, išlikimą rodantį tokį kiną, kaip „Pažadėtoji žemė“ retkarčiais darosi nuobodoka. Dar problemėlė, kad šis kovos už savo teises filmas vis dėlto yra gana nuspėjamas.
Nežiūrint kritikos gaidelių, teigsiu, kad filmas bus žavus visiems MADS MIKKELSEN gerbėjams. Ne veltui pasibaigus seansui aidėjo dalies žiūrovų aplodismentai. Tikrai reikia teigiamai vertinti didžiulį Danijos kinematografininkų šį darbą.
Olga Chajdas IMAGO
Apmaudu, kad nebegaliu rekomenduoti (ar ne) jau į daugelį filmų. Jų nebelikę repertuare. Vienas iš tokių ir šis kino mąstais jaunos Lenkijos režisierės ir pagrindinės aktorės Lena Gora biografinių motyvų filmas. Autorystę drąsiai priskiriu 33-ų aktorei, nes būtent ji parašė filmo scenarijų apeliuodama į savo mamos Elos audringos jaunystės prisiminimus.
Vienintelė viltis kaip nors pamatyti filmą, lieka numanomas Scanoramos pratęsimas arba gal būt pasinaudojimas Lenkijos kokiais nors mokamais filmų nuomos portalais. Čia jau kaip pasiseks…
Tačiau „aklai“ rekomenduoti filmą bet kuriam žiūrovui nevalia. Bent pirma filmo pusė gali pasirodyti nepriimtina. Rodomi paskutinieji socialistinės Lenkijos respublikos egzistavimo metai Gdanske per maždaug 20-mečių potyrių prizmę. Jaunimas maištauja prieš sistemą, gal būt patį gyvenimą savaip – skęsdami cigarečių dūmuose ir alkoholyje nesibaigiančiuose vakarėliuose. Filmo pateikiama aplinka gana drąstiška. Vyrauja triukšmas, apsvaigusių žmonių tuščios nešvankios kalbos. Žodžiu, tvyro beprasmybė. Bakchanališkų orgijų „aktyvistė“ yra Ana. Ji aiškiai susidūrusi su psichologinėmis bėdomis, – „pamišimo epogėjuje“ ji sėdi nkambaryje susirietusi ir rėkia (kaukia iš nevilties). Tėvai net atiduoda ją gydyti psichiatrijos klinikai. Betgi tą savo staugimą mergina panaudoja kaip avangardinio rok grupės daininkė. Ryškioje filme skambančioje pank muzikoje, Elos rėkimas gana neblogai dera – grupė gana populiari tarp jaunųjų naktinėtojų klube.
Filmas vystosi labai drąstiško vaizdo, garsų kryptimi. Bet muzikos takelis – nuostabus klausantis iš geros kino teatro Dolby garso sistemos. Čia didelis gitaristo Andžejaus Smoliko nuopelnas.
Pajutau pagarbą A klasės Karlovy Vary festivalyje dirbusiems kino kritikams, kurie pripažino šio festivalio antrojoje programoje „IMAGO“ geriausiu filmu. Nes jo raiška tikrai labai alsuoja eksperimentine „laisve“ lyginant su tradiciniu kinu.
Filmo antra pusė, kai Ela pastoja, įgauna „normalesnes“ vėžes. Į merginos gyvenimą įtraukiami uošviai, detaliai ir jautriai rodomi motinystės sunkumai ir išgyvenimai. Gaila, kad tokių avangardinių filmų neperka kino teatrai…
Ariane Louis-Seize VAMPYRĖ HUMANISTĖ IEŠKO SAVIŽUDŽIO-SAVANORIO
Filmas KOL KAS nenupirktas rodymui kino teatruose. Rašau KOL KAS, nes, pasakykite, ko vertas vien pavadinimas?! Juk tikra intriga!
Bet vis teigiu, kad pavadinimas negali apspręsti filmo kokybės. Kur kas labiau tai nurodo faktas, jog jaunos ilgametražio kino debiutantės (ji, kaip gal ir dera merginai, neviešina savo amžiaus, bet nemanau, jog yra sulaukusi 30-mečio – trumpųjų filmų kūrime ėmė reikįtis tik 2016 m.) kanadietės Ariane Louis-Seize šis filmas yra susirinkęs net 13-a įvairiausių prizų!
Filmo siužetas gerai aprašytas pristatyme kataloge. Pridėsiu, kad fantastiško turinio istorija pasakojama itin žaismingai. Mažoji vampyriukė bei ūgtelėjusi - tikri simpatiškumo įsikūnijimai! Bet jų pasaulyje jautrumas neleistinas. Tenka suktis…
Stebina šiemetinė Scanorama, pateikdama šūsnelį puikių komedijų! Sunkus žanras, kad atrodytu solidžiu, bet, pasirodo, tokių sukuriama ne viena. Ši komedija, „Šiaurietiški patogumai“, „Janekas“, „Daaali !“, „Nematoma kova“ – tikrai šauni kompanija! Gaila, kad tiek mažai seansų…
Rainer Sarnet NEMATOMA KOVA
Laimė, šitą komediją dar galiu pareklamuoti, ką pasistengsiu padaryti kuo nuoširdžiau.
Ne pirmame kino festivalyje jaučiama, kad kai gali rinkti iš didžiųjų kinematografinių šalių, mūsų artimiausių kaimynių latvių, estų naujausi darbai lieka atidėti. „NEMATOMA KOVA“ akivaizdžiai įrodo tokios nuostatos klaidingumą! Čia susitinkame su žinomo estų režisieriaus ir scenaristo naujausiu kūriniu rimtu pavadinimu. Tačiau „NEMATOMA KOVA“ ir bus tuo vieninteloiu rimtu dalyku šioje PARODIJOS žanro komedijoje.
Pavadinimą sąlygoja filmo įžanga. Čia rodoma, kaip 1973 m. kažkur poste prie Kinijos sienos budinčią sovietų armijos kuopą užpuola 3 kovinių menų asai. Jie iškala visus, nors vienas iš jų nepaleidžia iš rankos radiolą, tampančia kovoje ir ginklu. Gyvas lieka ti estas Rafaelis, kurį akivaizdžiai gelbėja Dievo apvaizda…
Pargrįžęs Estijon, autoserviso darbuotojas Rafaelis dar gauna gerokai akin per šokius ir nusėstas fanarų, nutaria, jog niekas kitas jo neapmokys kovinių menų gintis, kaip stačiatikių vienuolyno „starecai“. Ir ilgaplaukis, kreivadantis estukas ryžtasi savo spindinčiu raudonumu zaporoižiečiu vykti į vienuolyną…
Jei įžanginis mūšis sovietų armojos kuopa vs 3 kinų kung fu meistrai, parodytas estų-latvių filme kiek saviveikliškai, kada matomi ryškūs skirtumai tarp Bruce Lee, Jackie Chan tipo holivudinių filmų kokybės ir mūsų kaimynų, tai Rafaelio nuotykiai vienuolyne jau žiūrisi, sakyčiau, beveik nepriekaištingai.
Stebina ir džiugina estų drąsa. Vienuolyno tradicijas, apeigas jie ne tik parodijuoja, bet praktikuojantis krikščionis gal būt pasipiktins – aiškiai išjuokia. Ko jau ko, o šmaikštumo filmo kūrėjams netrūksta! Ir jeigu kažkam atrodys, jog tyčiojimosi iš šventų dalykų per daug, atremsiu, kad prieš metus išaiškėjus, jog Maskvos stačiatikių patriarchas Kirilas yra FSB agentas, juokas iš apeigų tampa kur kas menkiau šventvagiškas…
Lietuvoje tokio kino dar niekas nesukūrė nuo „Marš marš tratata“. O štai latviai nepabūgo gausios savo stačiatikių diasporos reakcijos – ėmė ir atidarė RYGOS kino festivalį „NEMATOMA KOVA“!
Deja, net lietuviai, matyt, nenupirks šios komedijos rodymui kino teatruose. Todėl labai rekomenduoju nepraleisti likusio vienintelio seanso. Bilietų dar yra…