Scanorama 2023

Kinomanai
#21

Vitaly Mansky, Yevhen Titarenko RYTŲ FRONTAS

Pirmas filmas, prieš kurio rekomendaciją pažiūrėjau ar yra dar vietų likusiame paskutiniame jo rodyme Scanoramoje. Taip, pusę salės dar neišpirkta.Nes filmas yra unikalus tuo, ką žiūrovas gali patirti. Pirmiausia, tai palyginti emocinį krūvį ir patiriamą įspūdį kaip atrodo situacija karo fronto PRIEŠAKINĖSE LINIJOSE natūroje ir efektingoje holivudo interpretacijoje, sakykim, hite „Gelbėjant eilinį Rajeną. Žinokite, natūroje baisiau…

Keletas ukrainiečių bičiulių nedvejodami stoja į savo šalies gynėjų gretas. Jie savanoriškai patenka į sužeistųjų gelbėtojus, gabenančius nelaimėlius iš fronto į karo lauko ligonines. Matosi, kad kažkur prie juosmens prisikabinę filmavimo režimu įjungtą mobilų telefoną, jie ant specialių gultų ištempia sužeistąjį iš ugnies linijos į čia pat privažiavusį jų Land Rover džipą, kad išgabentų karį pas medikus… Prieš tai pažeistos galūnės subintuojamos. Netgi yra kadrų, kur netekęs galūnės šoko būsenos karys …juokauja – „bac, ir nėra kojos“. Tempiantys jį neštuvuose per apšaudomą ruožą, jam atsako – „o tu žinai, kokie kokybiški dabar protezai?!"…

Unikalių kadrų ne vienas. Protu nesuvokiama, kaip išlieka vaizdas. kai gelbėtojas skuba į apkasą, užlipa ant minos ir matome ekrane realų sprogimą. Telefono kamera nenustoja veikus, ir girdime žmogaus dejones. Žiauru. Laimė, kad dokumentiniai kadrai neilgi… Arba, gelbėtojų džipo vaizdo registratorius fiksuoja, kaip į prieš kokius 50 metrų važiavusį mikroautobusą pataiko artilerijos sviedinys. Gelbėtojams belieka konstatuoti, kad nieko neliko. Tik mėtosi nutrauktos rankos, kojos… Vėl laimei, kad tik žodžiais pasakoma, o neparodoma mūsų akims…

Paminėjau kai kuriuos vieno iš gelbėtojų, Yevhen Titarenko, nufilmuotus kadrus. Jis atvyko į Vilnių. Į klausimą, ar baisu buvo tokia savanorystė? Atsakė, kad kare visada baisu. Pasidalino informacija, kaip gyvena tos sanitarinės gelbėjimo komandos nariai. Tas, kuris įsiprašė į savanorius, bet anksčiau buvo pripažįstamas netinkamu kariuomenėje, atsidūrė dabar JAV. Nori grįžinėti į Ukrainą ir aplankyti draugus, bet Žaliosios kortelės taisyklės draudžia kurį laiką išvažiuoti iš Amerikos. Kitas gelbėtojas tapo minosvaidininku. Neseniai nespėjęs užsidėti ausinės, patyrė kontūziją ir t.t.

Didelio Lietuvos kinomanų bičiulio (jis daug kartų atvykdavo pristatyti savo naujus dokumentinius filmus į „Kino pavasarį“) Vitaly Mansky nufilmuotoje vaizdo medžiagoje iš filmo herojų pokalbių atsitraukus nuo fronto linijos, užfiksuota daili moteris, pasirodo, yra filmo prodiuserė Nataliia Khazan. Ji Vilniuje papasakojo, kad Berlyno kino festivalis įtraukė filmą į programą, kai jis dar neturėjo suvesto garso, nebuvo baigtas montavimas. Tokių dalykų vienas iš 5 didžiausių kino festibvalių pasaulyje niekada nedaro. Finansavo filmą iš savo lėšų. Labai padėjo techninio parengimo darbais čekai ir latviai. Kaip tų žmonių pasišventimas skiriasi nuo šalies vadovybės veiksmų, kai suvokta, kad iš karo galima pasipelnyti ir prisivogti. Gerai, kad šie reiškiniai dabar viešinami ir korupcionieriai ėmė gauti atkirtį.

Tų dalykų galima bus paklausinėti ir garsiojo dokumentininko Vitaly Mansky, nufilmavusio filmo herojus ne karo veiksmų zonoje. Jis atvyks susitikti su žiūrovais vieninteliame likusiame seanse.

Ar verta rinktis šį seansą, numanant, kad žiaurią realybę teks pamatyti ir išgyventi? Manau – verta. Siaubą tikrai viršys suvokimas, kad matai tikrus dalykus. Ne suvaidintus ir surepetuotus. Tai – irgi neišdildoma patirtis…

Interviu su vienu iš režisierių:

#22

Goran Stolevski Namų priežiūros vadovas pradedantiesiems

Drąsiai galima kauniečiams rekomenduoti šį režisieriaus ir scenaristo iš Šiaurės Makedonijos socialinę realybę atvaizduojantį filmą. Kaune likęs tik vienas seansas.

Filmas įsuka į netradicinės šeimos būvį šioje nedidelėje Balkanų šalyje. Didžioji dalis vaizdo yra kartu gyvenančių jaunų žmonių stambūs planai. Tiksliai suprantama, kad buto savininkė Dita yra priglaudusi pusserę ir dvi jos dukras. kitų personažų atsiradimas bute man nėra tiek aiškus, kad galėčiau detalizuoti. Tačiau ne skaiččius yra esmė. Buitinių konfliktų ir įtampų tarp gyvenančių kartu susidaro, kad dauguma jų – romai. Turiu galvoje, kad tautiškumo sąlygojami charakteriai, emocinė raiška kiek skiriasi nuo buto šeiminikės reakcijų. O dar svarbiau, kad čia yra ir gėjų, ir gal būt lesbiečių. Žodžiu – visiška demokratija bute…

Tačiau svarbiausia filme, jog tokius žmones „kontroliuoja“ šalies įstatymai. Ir rodomi žmogiški veiksmai, kad juos būtų galima „apeiti“ ir netrukdomai gyventi toliau, padaro filmą tikrai įdomiu. Ir, sakyčiau, intriguojančiu.

Kokybiškas šalies, kurios filmų išskyrus festivalius nematome, kinas!

Małgorzata Szumowska, Michał Englert Moteris iš…

Gaila, kad vienintelė galimybė pamatyti šį dabarties aktualijų filmą telieka galimas festivalio pratęsimas. O filmas neabojotinai vienas stipriausių Scanoramoje. Neaišku, kuris iš bendraautorių svarbesnis, nes be abiejų scenarijaus ir režisūros, Englertas yra dar ir filmo operatorius. Prie filmo neprikibsi – meistriškas darbas situacijoje, kai galima įšokti į perdėtą emocingumą, bet to išvengiama. Jautrią ir nedidelei visuomenės daliai itin aktualią lytiškumo problemą lenkai skleidžia žiūrovo akims ir mintims tikrai aukštumoje.

#23

Radu Jude NESITIKĖK PER DAUG IŠ PASAULIO PABAIGOS

Rumunijos kino žvaigždė Lietuvoje buvo plačiai atstovaujamas „Kino pavasaryje“, o su šiuo naujausiu šauniai prisistato ir Scanoramoje. Sakyčiau, po ankstyvųjų darbų savo epines, išplėtotas satyras apie visuomenę ėmė kurti nuo pseudo istorinių „Aferim“ (2015) ir „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisim kaip barbarai“. Užpuolus pasaulį Covid - 19, šio kino autoriaus juokavimai apie aplinką, kurioje jis gyvena, tapo tik dar aštresni ir taiklūs. Labai išsiskyrė minėtame festivalyje jo 2021 m. „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. Ir tęsdamas unikalių savo filmų pavadinimų seriją, šiais metais parodo naujausią, kino festivaliose labai gerai priimtą „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“

Visas naujausias filmas sudarytas iš ironijos, satyros, parodijos apie šiuolaikinę Rumuniją, pasaulio politikos ir kino istoriją bei jos kūrimą, šiuo atveju – reklaminio klipo. Žiūrovui visą ilgą seansą išliekant puikios nuotaikos, filmas užbaigiamas teze: „Filmą asmeninėmis pastangomis sukūrė Radu Judė. Lietuviui vertėjui iš rumunų ir anglų kalbų(berods pavarde Kairys), teliko konstatuoti – filmą asmeninėmis pastangomis išvertė… Tokie šmaikštumai, taiklūs pastebėjimai, unikalūs žiūrovui istoriniai faktai iš meno pasaulio lydės jš visas 160 minučių.

Ekrane – energinga, veikli jauna reklamos firmos asistentė Andžela, „virstanti iš koto“ dėl nuovargio lakstant automobiliu po Bukareštą kad įvykdytų jai užkrautas užduotis. Šįkart – paimti interviu iš gamyboje nukentėjusių ir suluošintų žmonių, kad austrai galėtų sukurtą juos filmuojant reklamą, parodyti, jog jų gamyboje tokių įvykių nebūna, nes užtikrinama darbo sauga. Andžela vis patenka į komišką aplinką, bet dėl pajuokavimų su atsitiktiniais žmonėmis, nuovargis nemažėja. Be to, vairavimas Rumunijos sostinėje yra iššūkis, nes aplink „duodasi“ įpykę ir besikeikiantys vairuotojai. Nervuotumo ir stresų neutralizavimui, Andžela yra TIK TOKerė, savo kanale užsidėjusi plikagalvio nepraustaburnio BOBITOS kaukę-filtrą, didžiai vulgariomis replikomis ir pastebėjimais iš „antro galo“, linksminanti savo sekėjus.

Tas nuolatinis Andželos važiavimas iš Taško A į B, galėtų būti ir trumpesnis, bet matosi, kad Radu Jude mėgaujasi pačiu vaizdu ir vairotojos keiksmažodžių tiradomis, užkrėsdamas ir žiūrovą. Šalia Andželos linijos reguliariai persijungia vaizdas į simpatišką taksistę, dirbančią Čiaušesku laikų Bukarešte. Pasirodo Radu Jude ieškojo Rumunijos kine vairuojančios moters. Ir terado tik vieną filmą ´– 1981 m. užmirštą Luciano Bratu filmą „Angela važiuoja toliau“.

SCANORAMOS vadovai taikliai pažymėjo, kad dabar iš „Naujosios bangos“ rumunų kinas tapo tarsi „piktąja banga“. Kadangi socialinė kritika, vyraujanti rumunų kine, visai nieko nekeičia realiame gyvenime, pašaipa pereina ir į tyčiojimąsi. Štai Andžela dirba apšnerkštoje Bukarešto realybėje, kur daugiaukščiai namai nespalvotame vaizde atrodo kartais kaip po karo. O praeito šimtmečio pabaigos taksistė važinėja ryškių spalvoto vaizdo fone. Tarsi pabrėžiama, kad šalies vaizdas pasislinko tik degradavimo link…

Abiejų Angelų keliai netikėtai susiduria 2022 metais. Nepasakosiu kaip, bet mums nuo to tik smagiau. Galų gale, po dviejų valandų intensyvių paieškų reklaminiam klipui, Andželos ir visos kompanijos veikla persikelia į filmavimo aikštelę. Manau, specialiai Radu Jude kiek įmanoma ištempia šį procesą, atskleisdamas šio proceso darymo beprotybę. Filmoininkai besiginčydami kuria savo reklamą kaip jiems atrodo, po to, kažkas paporina, kad pasaulio praktikoje buvo daroma kitaip. Visos nuostatos keičiamos. Kai gauna rezultatą, susiriša su uždsakovais ir pinigų mokėtojais austrais (na, vienu asmeniu). Perfilmuojama, dedant visai kitus akcentus. Šiame procese beriamos gilios kinomanus linksminančios citos ir pastebėjimai iš kino pasaulio ar kitų, derančių šiam momentui, sričių. Labai netikėtai nuskamba Lietuvois vardas, kaip teigiamas pavyzdys. Tikėdamasis, kad stengsitės pamatyti filmą, nepasakosiu, kodėl mūsų šalis „užkliuvo“ rumunams…

Mintis sukurti šį filmą RADU JUDE kilo, kai jaunas jo pažįstamas kino gamybos asistentas, kuris buvo taip pervargęs, kad užmigo prie vairo ir žuvo per automobilio avariją. Antroji istorija jam pačiam nutiko, kai režisavo korporacijai vaizdo klipą apie darbo saugą. Užsakovai atrodė turintys gerų ketinimų, kol režisierius suprato, kad korporacija tik nori apgauti savo darbuotojus.

Galima prisiminti ir prisiminti taiklius filmo dalyvių pastebėjimus ir pamąstymus garsiai. Sugebėti vos ne 3 valandas išlaikyti žiūrovo susikaupimą ir gerą nuotaiką bei užtikrinti atsipūtimą stebint kartais ir patęsiamą veiksmą, reikia didelio humoristinio talento. Rumunijos kino asui Radu Jude jo tikrai netrūksta.

Didelės rekomendacijos pamatyti filmą, jeigu tik nebijote vulgarių žodžių iš ekrano. Jie sakomi ne be reikalo, jei matai, kad tavo pastangos baksnoti į negeroves šalyje, negauna atsako…

Liko vienas seansas didžiojoje salėje šeštadienį. Turoiu norą dar kartą susitikti viename iš geriausių Scanoramos filmų su pervargusia Andželą, nesipiktinančia keleiviais taksiste, neišsipagiriojančiu vengru, taip giriančiu Orbaną ir šmaikštumo nestokojančia filmavimo grupe, bambančia savo pastebėjimus už kadro…

#24

Ole Giæveris LEISKITE UPEI GYVENTI

Ole Giæveris jau tampa SCANORAMOS favoritu, nes visi 4 jo filmai rodyti. Tiesa, ankstesni 3 nebuvo tokie ryškūs, kad iki šiol lindėtų jų įspūdžio atmintis galvoje. Gal tik odę gamtai kažkiek atsimenu iš „Prieš gamtą“. „Leiskite upei gyventi“ ketvirtadienį buvo ankstyviausiame seanse. O jį nenukreipiami patys stipriausi visų festivalių filmai. Tačiau buvo beveik pilna salė – žmonės matyt suvokia, kad jei filmas dviejuose, nors ir ne pačiose didžiausiose kino festivaliuose pelnė žiūrovų prizus, reiškia bus ne prastas kinas.

Taip ir yra! Galima drąsiai rekomenduoti filmą pamatyti dar likusiame viename seanse. Jis nenupirktas rodymui kino teatrų repertuare. Filmo žanrą pavadinčiau edukaciniu. Taip, manau, gal ir patys norvegai nežino apie istorinių Norvegijos žemių čiabuvių samių kovas už savo identiteto išsaugojimą ir teises tiesiog būti samiais rodomais 1979 metais. Nežinau, kaip yra dabar, bet įsivaizduoju, kad vaizduojamo šiame filme šio etninės grupės žmonių niekinimo gal ir nebėra?

Samiai, kaip susidariau įspūdį iš filmo yra tarsi Lietuvoje žemaičiai. Skirtumą matau, kad mūsų šalyje žemaičių gyvenamosiose teritorijose nėra patyčių iš jų kalbos, tautinių rūbų (ką gi, pastarųjų Žemaitijoje nieks ir nenšioja) ar kitokių jų identitetą išskiriančių atributų. Jei pajuokaujama dėl charakterio ar kalbos, tai tik špilkavimo požiūriu. Tačiau samiai XXa. aštuntajame dešimtmetyje Norvegijoje rodomi filme kaip tikrai skriaudžiami dėl jų siekio išlikti samiais, o ne asimiliuotis į norvegus.

Problema parodoma jautriai, meistriškai ir, drįsčiau teigti, tikrai judina žiūrovą. Dar kartą pasitvirtina, jog Norvegijos kinas yra aukšto lygio. Nors filmas turi propogandinių gaidelių, bet išliks tikrai įsimenamu 2023 metų Scanoramoje.

Itsaso Arana MERGINOS NEPRAPULS

Žinoma Ispanijos aktorė debiutuoja ilgo metro scenaristės ir režisierės kėdėse. Į filmą suburia gražuolių ispanių penketuką, bendraujančių saulėtos Ipsnijos provincijoje. Jos repetuoja savo vaidmenis būsimame filme. Tai yra svarbiausia, kuo žavus filmas.

Tačiau debiutantė akivaizdžiai parodo, kad „kalbėjimo“ filme ne kiekvienas gali būti naujuoju ERIC ROHMER. Jeigu iš vis galima prilygti prancūzų „Naujosios bangos“ klasikui. Itsaso Aranai dar tikrai toloka. Siūlyčiau rinktis jos filmus, kai ji įgaus daugiau patirties, kaip „užkurti“ filmo įdomumą.

#25

Isabella Eklöf KALAKAS

Labai vertas pamatymo danų, norvegų, grenlandiečių filmas, kurio dar bus seansas sekmadienį. Puikus! Artimas kovos už tautines teise „Leiskite upei gyventi“. Tik šįkart visakas kitaip. Grenlandijos čiabuvių niekas neskriadžia, bet tam tikra trintis su atvykusiais dirbti ar kitokiais reikalais danais (Danijai priklauso ši didžiausia pasaulyje sala su 56 000 gyventojų) tam tikra trintis gaunasi.

Filmo protagonistas danas Janas (iš tikrųjų, tai danė režisierė per kastingus nerado tinkamo Danijos aktoriaus, tai vaidina daną norvegas) linkęs naudotis visais gyvenimo malonumais. Į bendradarbės klausimą, ar jis neabejingas grenlandėms, Janas atsakė, jog neabejingas visoms moterims. Nustebau, kad Grenlandijos čiabuviai iš veido panašūs į kokius kazachus, tadžikus, etc. Savo elgesį jis teisina vadindamas save kalaku, kas grenlandiečių kalboje reiškia prvinu, t.y. nepadoriu grenlandiečiu…

Dėl nesislapstančio lovelaso veiklos padarinių, šeima net priversta keltis į kitą salos miestelį. Čia Janas įnyksta ir į kitokias bėdas, sąlygotas gal būt ir jo trauminės vaikystės.

Tikrai stiprus filmas. Ne veltui apdovanotas stilingąjame A klasės San Sebastiano kino festivalyje. Liko seansas sekmadienį.

Filmas tikrai stiprus

#26

Virginija Eleuteri Serpieri AMOR

Pagal legendą, pažvelgus į upės „Tibra“ gelmę ir srovę, galima išvysti mitinę planetą Amor.
Sekdama savo šeimos skauduliais, debiutuojanti ilgo metro dokumentika italė sukuria jautrų, poetišką ir intymų filmą. Jei patiko GIEDĖS BEINORIŪTĖS „Gyveno senelis ir bobutė“, seserų SAMULIONYČIŲ „Močiute, guten tag“ (galima pasižiūrėti „Žmonėscinema“ platformoje, italės filmas būtent jums.

Nemačiusiems turėtų irgi padaryti įspūdį filmo jautrumas. Režisierė, švelniu pasakotojos Laura Riccioli balsu perteikia liūdesį ir skausmą, nes sirgusi rimta psichikos liga, gražuolė motina nusiskandina toje Romos pakraštyje tekančioje Tibro upėje. Mums gal didesnį įspūdį daro, ne iškalbingai parodomos mamos nuotraukos ar video gabaliukai, kiek šios šeimos tragedijos susiejimas su ROMA.

Pamatome tokius gražius reprezentuojančius Italijos sostinę vaizdus, kad miela akiai ir širdžiai. Tampa prasmingu pastebėjimas, kad filmo pavadinimą skaitant atbulai, perskaitomas žodis…ROMA!

Taip pat labai svarbus šio italų autorystės filme, kad didelius techninius filmo gamybos darbus atliko lietuviai (gausu jų titruose!), vadovaujami žinomos prodiuserės Rasos Miškinytės. Reikšmingiausias tarp jų – kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Jis pasakoja, apsidžiaugęs, kad Virginija planuoja naudoti savo filme Mocarto kūrinį, kurį jis grojęs kadaise kai studijavo muziką. Šį kart režisierė prašė filmo atmosferą kurti elektronine muzika. Ir reikia pripažinti, jog skamba Martyno elektronika išties įtaigiai.

#27

Štai greit ir atėjo festivalio pabaiga. Lakoniškai paminėsiu atminčiai 2 paskutinius gerus filmus, kuriuos spėjau pamatyti paskutinę dieną, kol jie negrįžtamai dingsta iš Lietuvos

Cristi Puiu MMXX

Naujausią savo filmą, kurio pavadinimas įprastais arabaiškais skaičiais yra „2020 metai“, vienas iš ryškiausių rumunų kino „Naujosios bangos“ atstovų Cristi Piui filmavo per covid pandemijos įkarštį. Didžiai išgarsėjęs savo „Pono Lazaresku mirtis“, kurį kritikai vertina kaip tiesiog etaloninį, dabar kino meistras įnykęs į kalbėjimo filmus. Šis naujausias nebus taip pakiliai vertinamas kaip „Sieranevada“, kur giminaičiai, susirinkę į tėvo mirties metinių pažymėjimą, 3 valandas kalbasi, konfliktuoja ar kitaip reiškia emocijas. Tačiau „MMXX“ personažų nuolatinis kalbėjimas, kai pasakojamos istorijos naudojant teatro raišką, bet nesinaudojant kinematografo vizualumo galimybėmois tas istorijas pavaizduoti, irgi palieka gerą įspūdį. 2,5 val. žiūrovams nekilo noras apleisti salę.

Susidedančiame iš 4 novelių filme šiuolaikinės Rumunijos kritika perteikiama netiesiogiai: antroje novelėje galime šypsotis, kai jauna moteris, apie kurią pirmoje novelėje sužinome, jog yra psichologė, iškylusias medicinines problemas draugei, visomis išgalėmis stengiasi spręsti ieškodama pažinčių. Trečioje novelėje dviejų vyrškių, iš kurių vieną matėme antrame pasakojime, atviro pokalbio metu suvokiame mafijos gąsdinąmąjį efektą visuomenėje. Na, o paskutinėje dalyje, mafijos, prekiaujančios žmonėmis žiaurumą sužinome jau iš aukos lūpų.

Visas filmas vyksta patalpose arba netgi viename kambaryje. Nepertraukiami personažų dialogai. Tačiau Cristi Piui taip pagaviai surašęs tuos pokalbius scenarijuje, jog filmas tikrai nepabosta.

Analizė: https://www.youtube.com/watch?v=aUYfztSFiyw

Ernst De Geer HIPNOZĖ

Neslėpsiu, ko ne pusės filmo nepamačiau, nes negalėjau likti nepamatęs kino įžimybės Cris Puiu filmo. Buvo apmaudu, nes šauniai debiutavusio ilgame formate švedo De GEER „HIPNOZĖ“, sakyčiau, kalba apie pačius šiuoliakiškiausius, moderniausius dalykus mūsų gyvenime. Spartuolio įsteigimas, asmenybės tobulinimas kursuose, modernių vadybos sistemų diegimas ir t.t., ir pan. temos daugiau ar mažiau rodomos filme per poros jaunų biznierių veikimą ir patirtis.

Filmui netrūksta profesionalumo bei kūrybingumo. Puikiai vaidina aktoriai. Žodžiu, apgailestauju, kad nepamačiau tolimesnių verslo ir gyvenimo partnerių sėkmės/nesėkmės istorijos. Pamačiau, kad jų darna stipriai susikomplikavo. Teks bandyti ieškoti internete – gal vėliau atsiras kaip pamatyti visos šio intriguojančio pasakojimo pabaigą.

Dar solidžios analizės:

Galvojau, kad beveik visus Scanoramos filmus pavyko pamatyti. Pasirodo – ne…

#28

Pirmadienis ir antradienis – 2 dienos, kai dar galima pamatyti geriausiius SCANORAMOS filmus.

Siekiantiems iš filmo gauti pramogos, po seanso išeiti tikrai geresnės nuotaikos nei atėjote, mano rekomendacijos būtų:

JANIKAS
ŠIAURIETIŠKI PATOGUMAI
VAMPYRĖ HUMANISTĖ IEŠKO SAVANORIO-SAVIŽUDŽIO

Trokštantiems „nepaskęsti“ komedijos lengvybėse, o pažiūrėti solidumu ir rimtumu dvelkiančius gerus filmus, rekomenduočiau:

AMŽINOJI DUKRA
ROZALI
MUNCHAS

Dar sudėtingesnis savo šaltumu, bet pataikantis į didžiojo Ingmaro Bergmano filmų stilių yra portugalų

BLOGAS GYVENIMAS

Nerekomenduoju rinktis žiūrėti dėl televizijos filmo įspūdžio, sausumo, nors ir parodomi žymios rašytojos biografiniai faktai:

INGEBORG BAHMANN – KELIONĖ Į DYKUMĄ

Papildomi rodymai:
https://scanorama.lt/lt#naujienos