1 8 1
Ne tik turėtume įdėmiai klausytis skelbiamo Žodžio liturgijos metu, bet ir patys jį skaityti atvira širdimi.
Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: 'Aš čia!’ Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių, jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa. Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis. Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais". (Ištrauka iš Biblijos, Izaijo kn. 58:3-12).
Šitaip atrodo ne vien tik pilnas ir tikras pasninkas, bet ir tikras tikėjimas! Laikykimės tokio pasninko ir tokio tikėjimo, mielieji, ir Viešpats atsižvelgs į mūsų prašymus ir maldas. Būkite gausiai palaiminti Viešpaties tiesos keliuose ir darbuose. Viešpats tesustiprins jūsų širdis, rankas ir kelius tikėjimo darbams 
Amen!
/Dievo Žodis - Šventasis Raštas/
TIKRAS PASNINKAS PAGAL DIEVO MOKYMĄ!
"Kodėl mums pasninkaujant, Tu nematai? Kodėl mums varginant savo sielas, Tu nepaisai?"
Dievas sako, "Pasninko dieną jūs ieškote malonumų ir išnaudojate savo darbininkus. Jūs pasninkaujate dėl vaidų ir kivirčų, smogiate nedorybės kumščiu. Jūs nepasninkaujate šiandien taip, kad jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse. Ar tai pasninkas, kokį Aš pasirinkau, kad žmogus vargintų per dieną savo sielą (nevalgydamas), nulenktų galvą kaip nendrę, klotų po savimi ašutinę ir pasibarstytų pelenų? Ir tai jūs vadinate pasninku, Viešpačiui priimtina diena? Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius (skelbdami Kristaus išgelbėjimo evangeliją), suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą (pašalinkite nuodėmę). Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno. Tada tavo šviesa nušvis kaip aušra, tavo sveikata išsiskleis greitai, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave.
Jėzaus pavadinimas bepročiu galėjo būti ne vien iš meilės, bet ir iš baimės juo sekti, pateisinant savo tingumą, savanaudiškumą ir bailumą. Tačiau, anot apaštalo Pauliaus, dieviškoji kvailybė yra tikroji išmintis.
"Kiekvienas žmogus stengiasi vis daugiau žinoti, bet kas iš mokslo be Dievo baimės. Kuklus kaimietis, tarnaująs Dievui, yra, be abejo, daug vertesnis už išdidų filosofą, kuris, užmiršęs savę, studijuoja žvaigždžių takus.
<…> Tad tramdyk savo perdaug didelį norą žinoti, nes tai labai blaško ir apgauna.
Mokytieji mėgsta rodytis ir būti laikomi išmintingais.
Yra daug dalykų, kurie maža arba visai nieko nereiškia sielai; ir neprotingas yra tas, kuris užsiima dalykais, neturinčiais reikšmės jo išganymui.
<…> Juo daugiau ir geriau žinai, juo griežčiau būsi teisiamas, jei švenčiau negyvensi."
Tomas Kempietis, "Kristaus sekimas".
Galima nusižeminti prieš kitą, nes
kitas turi tokių dovanų, kokių aš
neturiu.
Paimkime šią populiarią "Rumi" citatą kaip pavyzdį; "Tu nesi lašas vandenyne, tu esi visas vandenynas laše".
Kai laikome save didesnio paveikslo dalimi, esame linkę gyventi, sutelkdami dėmesį tik į tai, ką galime padaryti. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai nepasiekiame konkretaus tikslo, beatodairiškai pasiduodame menkiems pasiteisinimams, tikėdamiesi, kad viskas ir visi aplinkiniai nekreips dėmesio į mūsų nesugebėjimą atlikti užsibrėžtos užduoties ir visa širdimi apkabins mus dėl nesėkmės. Atsižvelgdami į tai, kad esate ne tik lašas jūroje, bet ir pats vandenynas, galėtumėte suprasti, kokią įtaką gali turėti kiekvienas jūsų atliekamas veiksmas ar reakcija. Veikdami kaip "vandenynas", galime lengvai orientuotis bangos kryptimi ir mesti tinklus tinkama kryptimi.
Ar tobuliesiems reikia kovoti ir sielvartauti? Ar jie dar turi rūpesčių? Nėra žmogaus, kurio nebepultų priešas. Šėtonas nekenčia žmogaus ir jam yra negailestingas, todėl jį nuolat puola, tačiau ne visus vienodu pajėgumu atakuoja. Vieni kovoja sunkiai ir daug kenčia nuo padarytų nuodėmių, tačiau tokiu būdu jie tvirtėja ir įgyja išminties, kovose niekina priešo jėgą ir jiems čia nėra pavojaus. Jie tvirtai tiki, kad bus išgelbėti, nes save lavino ir kovose prieš blogį įgijo patirtį. Ir pats Dievas yra su jais, jie Dievo vedami ir turi ramybę Viešpatyje. O neužsigrūdinusius kovos pratybose, pakliuvusius į didelį sielvartą ar juos užgriuvus didelei kovai bemat užklumpa nelaimė ir jiems gresia pražūtis.
1 7 1
DIEVO ARTUMO BEIEŠKANT
Tai, ką perskaitysite, leis jums geriau suprasti, jog be Dievo artumo negalite tikėtis, kad viskas nuostabiai švytės.
Tikriausiai ne vienam iš jūsų teko patirti situacijų, kai be Dievo buvimo šalia viskas krinta iš rankų, darbai nesiseka, santykiai griūva, o į bažnyčią eiti apskritai nesinori, nes ten susirinkę vien tik šalti bedieviai…
Būtų visiškai kitaip, jei savo širdin įsileistumėte Jėzų. Jis turi galią tamsos pasaulį paversti žydinčiu sodu, maloniu jūsų akims ir patraukliu jūsų uoslei.
Tad būkite šviesa, šviečianti tamsoje, būkite ugnimi, sušildančia sužvarbusius, mylėkite, kad neliktų vien tik įsipareigojimų ir būkite tikri Dievo vaikai, kad religijai jūsų gyvenime nebeliktų vietos…
/ieškaudievo.lt/
Ypatinga naktis: Vilniuje būrys entuziastų vidurnaktį šoko į ledinį vandenį
Žmonės gali keistis ir keičiasi. Tik iš praktikos galiu pasakyti, kad keičiasi ne tiek daug, kiek įsivaizduoja galintys. Žmogaus charakteris bei įpročiai yra stabilūs ir gajūs, tad juos pakeisti – labai sudėtinga. Žinoma, galima pakeisti tam tikrus dalykus – drabužių stilių, darbą, partnerį. Galima praplėsti ar pagilinti savo požiūrį. Tačiau tokius esminius dalykus, kaip charakteris ar pagrindiniai būdo bruožai, pakeisti praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, santūresnis, lėtesnis žmogus gali svajoti tapti ekstravertu, esančiu visuomenės dėmesio centre. Deja, tokie siekiai gali neišsipildyti. Žmogaus galimybės keistis turi ribas.
L. Vėželienė
Sielos, proto ir kūno harmonija
"Vyriausiojo trenerio" darbas – nukreipti jūsų dėmesį nuo objekto, į kurį jūs nevalingai atkreipėte dėmesį ir taip sukėlėte įtampą savyje. Jis ( "vyriausiasis treneris") paprasčiausiai atkreipia dėmesį į jūsų pačių vidų. Tai suteikia galimybę surasti kūno dalį, "aprengtą" šarvais, ir juos nuvilkti. Jeigu iš karto ir nepavyksta nustatyti, kur kūnas įsitempė ir "padirbėti" su ta "vieta", jūs visada galite "padirbėti" su visu kūnu (pakratykite rankas, pasukite galvą, patrepsėkite kojomis, atsitūpkite, atsistokite ir t.t.) ir su mintimis ( įsivaizduokite, kad jūs komentatorius, komentuojantis įvykius, vykstančius jūsų galvoje). Humoras – pirmasis pagalbininkas šioje srityje. Tokiu būdu, laisvasis dėmesys padeda jums atsipalaiduoti, o tai geriausias būdas perskirstyti energiją organizme ir pasiekti kūno, proto ir sielos pusiausvyrą ir harmoniją.
Atsipalaiduodami mes leidžiame sau: pašalinti nerimą, susijaudinimą, susikaustymą; atgauti jėgas ir sveikatą, pasiekti sielos, proto ir kūno harmoniją; padidinti energijos, pažadinančios snaudžiančius resursus, atsargas. Svarbiausia – žinokite, kad atsipalaiduoti galima ne tik kūnu, bet ir mintimis!
Išvada tokia: gyvenime kaip ir bokse – svarbiausia mokėjimas būti atsipalaidavusiam.
"Šarvų nuėmimo" procese svarbų vaidmenį vaidina žmogaus dėmesys. Dėmesys – tai nepaprasta, subtili jėga. Nukreipdami į ką nors dėmesį, mes darome kažką sau reikšmingą. Kuo atidesnis mūsų dėmesys, tuo intensyviau mes suvokiame realybę ir priimame naujoves. "Atšaukdami" savo dėmesį, nukreipdami jį kita kryptimi, mes atmetame situaciją, nepripažįstame problemos. Deja, dažnai mūsų dėmesiui vadovauja mūsų emocijos, o ne mes patys. Todėl, kad žmogus nebūtų valdomas savo emocijų, jis turi tokią "stebuklingą lazdelę" vadinamą "laisvas dėmesys". Tai sąmoningai nukreipiamas ir reguliuojamas dėmesys, santykinai nepriklausomas nuo emocinės būsenos. Laisvas dėmesys – tai pirmas laiptelis savęs, savo minčių, emocijų, elgesio valdyme. "Treniruodamas", t.y. aktyvindamas laisvo dėmesio procesą, žmogus treniruoja savo valią.
Su džiaugsmu pranešu, kad viskas, kas buvo aukščiau išvardinta, nieko bendra neturi su atsipalaidavimu. Bet atkreipiu ypatingą dėmesį į šias mąstymo klaidas, kurios dažnai trukdo žmogui daryti kasdienius darbus atsipalaidavus ir kartu gauti teigiamų emocijų, malonumo, džiaugsmo užtaisą.
Atsipalaidavimo paslaptis
Teoriškai atsipalaiduoti – reiškia paprasčiausiai pasėdėti nejudant. Praktiškai – tai mokėjimas paleisti savo įtampą, susirūpinimą, baimę ir kt. Paleisti – vadinasi, su meile, dėmesiu įsiklausyti į savo kūno pojūčius. Nukreipiant žvilgsnį į savo kūną sąmonė prasiplečia, o tai padeda suvokti įtampą ir "nuimti šarvus".
Pasekime, kaip prasideda diena žmogaus galvoje ir kaip tai atsispindi žmogaus kūne. Galva: "O, ne, vėl kažkas kreivai pasižiūrėjo į šią mašiną ir įsijungė jos signalizacija… na kur čia išsimiegosi". Kūnas: "Iš nuoskaudos sukandau dantis". Galva: "Ir kas sugalvojo į darbą ateiti 8 valandą ryto, o dar tie kamščiai". Kūnas: "Susigūžė iš pykčio". Galva: " Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą, ir vėl papeikimas". Kūnas: "Stingsta iš baimės".Ir taip toliau. Žodžiu, diena tik prasidėjo, o žmogus nepastebimai jau velkasi įtampos šarvus. Taip ir norisi šiam vargšui pasakyti: "Na, nesiblaškyk, atsipalaiduok". Kažin, ar jis išgirs šį palinkėjimą tinkamai. Gaila, bet daugumai žmonių būdinga kažkaip iškreiptai suprasti atsipalaidavimo procesą. Tai jį lygina su dykinėjimu: "Ką aš darysiu, kai atsipalaiduosiu. Ogi nieko nedarysiu". Tai su tinginiavimu: "Aš atsipalaidavęs, man gera – aš tingiu ką nors veikti". Net su baime būti nereikalingam: "Jeigu aš atsipalaiduosiu, tai nieko negalėsiu daryti. O jeigu negalėsiu daryti, tai niekam nebūsiu reikalingas". Ir su įvertinimu: "O kaip aš atrodysiu atsipalaidavęs, ką pasakys kiti, ar patiksiu jiems toks".
Įtampos paslaptis
Gyvenimas yra ritmiškas: saulėtekis – saulėlydis, potvynis – atoslūgis, įtampa – atsipalaidavimas. Tai sukuria natūralią įtampą, kuri tapo mūsų gyvenimo dalimi. Bet taip jau yra mūsų gyvenime, kad mes dažniau jaučiame perkrovą negu atsipalaidavimą. Aktyvi protinė veikla ir ją lydintys emocionalūs išgyvenimai sukelia pernelyg didelį nervų sistemos dirginimą. Esant protiniam pervargimui, negatyvių emocijų (nuoskaudos, baimės, pykčio ir pan.) protrūkio akimirką mūsų kūno raumenys susitraukia.
ačiū