ir
200 
KRISTAUS PAAUKOJIMAS (GRABNYČIOS)
PAŠVĘSTOJO GYVENIMO DIENA
Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė Kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą. Šventieji senoliai Simeonas ir Ona išėjo pasitikti Jėzaus, ir Simeonas pasveikino jį kaip "tautų šviesą". Šiandienėje liturgijoje pabrėžiami keli šio įvykio aspektai. Kristus paklūsta Įstatymui, atėjęs ne panaikinti, o įvykdyti jį. Jo džiaugsmingame paaukojime šventykloje ant Mergelės Marijos rankų jau švelniai nuspėjamas paaukojimas ant Kryžiaus, užbaigsiantis visas aukas. Marija taip pat dalyvaus šioje galutinėje aukoje, ir tada išsipildys šiandien paskelbta Simeono pranašystė: atjaučiančią Marijos sielą pervers kalavijas. Nepaisant šios pranašystės, šventė kupina didelio džiaugsmo, žvelgiant į dieviškąjį Kūdikį, tautų šviesą, šiandien iškilmingai pašvenčiamą misijai – žmonijos išgelbėjimui. Atmenant šį pašventimą, Kristaus Paaukojimo šventė tapo maldos už pašaukimus pašvęstajam gyvenimui diena.
Supratau, kad žmogus turi būti tavo dydžio, kad nereikėtų mažėti, kad jo neerzintum. Ir nepykT. Tai sudėtinga. .
Tai panašu į gyvenimą namuose, kur lubos yra šiek tiek žemiau jūsų ūgio, visą laiką yra šiek tiek nepatogu, o tada atsiranda tiek diskomforto, kad jums tereikia išeiti, kad nenusivilti.
Visą likusį gyvenimą…
Marta Ketro.
– Batus atsiimti galėsi jau rytoj." Kai vaikas nuėjo pasiimti savo naujų batų, pamatė, kad vieno nosis – kvadratinė, o kito – apvali. Užaugęs prezidentas juokėsi: "Spoksodamas į tuos batus diena iš dienos išmokau labai svarbią pamoką. Jei pats nepriimsi sprendimo, kas nors būtinai padarys tai už tave."
Kas gali nutikti blogiausiu atveju? Pasimokysi iš savo klaidos ir kitą kartą jos nekartosi. Jei nori, kad gyvenime tave lydėtų sėkmė, maldoje prašyk Dievo išminties, o tada nebesvyruok, priimk sprendimus.
DIENOS MALDA
Duok man išminties, Dieve, kai šiandieną reiks priimti sprendimus, didelius ar mažus. Padėk nedvejoti, nebijoti, bet veikti ryžtingai.
/Bob & Debby Gass/
RYŽTINGUMAS
"[…] toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus." (Jokūbo 1, 😎
Jei delsi priimti sprendimą tik iš baimės, kad jis bus netikęs, paskaityk, ką sako Šventasis Raštas: "Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus." (Jokūbo 1, 5–8)
Amerikos prezidentas R. Reaganas labai mėgdavo pasakoti, kaip vaikystėje buvo išmokytas ilgai nesvyruoti ir priimti tvirtus sprendimus. Kai jis buvo dar visai mažas, teta nusiuntė jį pas batsiuvį, kad tas pasiūdintų jam naujus batus. Batsiuvys paklausė: "O batų nori kvadratinėmis ar užapvalintomis nosimis?" Mažasis Ronaldas tik mindžikavo, nežinodamas ką atsakyti. "Nieko tokio, – atsakė batsiuvys. – Kai žinosi sprendimą, sugrįžk po dienos ar dviejų ir man pasakysi." Kiek vėliau meistras sutiko Ronaldą žaidžiantį gatvėje ir pasiteiravo, ar jis jau apsisprendęs dėl batų formos. "Niekaip nenusprendžiu," – pasakė vaikas. "Ką gi, – atsakė batsiuvys.
– Aš toks blogas, toks blogas, – skundėsi mokinys Mokytojui.
– Tu ne blogas, bet tau reikia pasikeisti.
– Kaip čia taip? Jei aš ne blogas, kaip kad jūs sakote, tai kam gi man keistis? Aš ką, turiu tapti blogu?
Tomas įstojo į brolių Pamokslininkų ordiną ir buvo pasiųstas iš pradžių į Kelną, kur jo mokytojas buvo šv. Albertas Didysis, o paskui į Paryžiaus universitetą. Čia jis iš karto išsiskyrė aiškiu protu, dideliu noru mokytis ir tam tikru užsispyrėlišku tylumu. Tad greitai jo bendramoksliai jį praminė "nebyliu jaučiu". Jo mokytojas Albertas Didysis, vertinęs jo santūrumą ir pranašavęs šviesią ateitį, kartą tarė: "Taip, jis nebylus jautis, bet kai prakalbės, jo baubimą išgirs visas pasaulis."
Kai atėjo laikas apsispręsti, mažakalbis Tomas visus privertė tiesiog suakmenėti iš netikėtumo pranešęs: "Tapsiu dominikonu." Dominikonai pirmiausia buvo žinomi kaip išmaldos prašytojai, beveik elgetos žiūrint Akvino ponų, kurie darė viską, kad tik jų atžala atsisakytų šio "nenormalaus" ketinimo, akimis. Jie netgi bandė jį pagrobti ir taip sukliudyti įvykdyti savo ketinimus. Bet visi jų mėginimai nuėjo perniek.
1 9 1
ech
Tai ne valgiaraštis, kurį vartydamas išsirankioji tik tai, kas tau skanu, o kitko neimi. Ne visiškas paklusnumas yra neklusnumas; 2) panardinimas į Kristaus tikslus: padarykite mano mokiniais. Atgimimas iš aukšto įvyksta akimirksniu ir sudaro pirmuosius 5 proc., o likusius 95 proc. sudaro mokinystė, kai krikščionis įsipareigoja paklusti Jėzaus reikalavimui sekti paskui Jį visą laiką; 3) panardinimas į Kristaus Artumą: štai aš esu su jumis per visas dienas. Turi išsiugdyti gebėjimą justi Jo Artumą visame, ką darai. Išliekantis Jo Artumas turėtų tave valdyti, motyvuoti, padėti susitelkti į Jo valią.
DIENOS MALDA
Noriu pasišvęsti Tau 100 proc., padėk man išlikti Tavo artume, kad vykdyčiau Tavo valią!
/Bob & Debby Gass/
PANARDINTI KRISTUJE
"Tad eikite ir padarykite mano mokiniais…" (Mato 28, 19)
Jei nesi pasišventęs Kristui ir pavedęs Jam kiekvienos savo gyvenimo srities, vandens krikštas reiškia tik tiek, kad sausas panyri į vandenį ir išlendi iš jo šlapias, bet nepasikeitęs.
Atidžiai įsiklausykite į Jėzaus žodžius: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mato 28, 19–20).
Krikštu tu viešai paskelbi, kad tiki Kristaus mirtimi, palaidojimu ir prisikėlimu savo išganymui. Tai kur kas daugiau, nei vien paprastas panirimas į vandenį. Tai ir 1) panardinimas į Kristaus principus: mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Atkreipk dėmesį, kad šioje eilutėje sakoma "visko".
Apsireiškusi Marija mus visada kviečia atsiversti, pradėti rimtai gyventi Evangelija ir daug melstis už taiką bei nusidėjėlių atsivertimą.
ŠV. PAULIAUS, APAŠTALO, ATSIVERTIMAS
Šv. Pauliaus atsivertimo šventė puikiai dera šiuo metų laikotarpiu, kai tęsiasi Kristaus Apsireiškimo spindesys. Juk šv. Pauliaus atsivertimas yra epifanija, tai yra Kristaus apsireiškimas. Velykų Prisikėlusysis apsireiškia Sauliui kaip Dievo pašlovintas Mesijas, toliau gyvenantis savo broliuose ir seseryse, su kuriais jis yra viena. “Kristus nesako: ‚Kam persekioji mano tarnus?’, jis sako: ‚Kam mane persekioji?’ Galva šaukė už savo narius ir juos perkeitė į save” (šv. Augustinas). Saulius akimirksniu suvokė, kad Jėzus iš Nazareto yra gyvasis Dievas, ir kad jis tapatinasi su savo Bažnyčia. Bet šv. Pauliaus atsivertimas taip pat yra nuostabių dalykų apsireiškimas. Viešpaties malonė gali juos atlikti sieloje, kuri ne iš dalies, bet visiškai atsiliepia į išgirstą pašaukimą.
Tad jeigu be tikėjimo ir gailestingumo neįmanoma patikti Dievui; jei tikėjimas nuplauna nuodėmes; jei Viešpaties baimė kiekvieną lenkia nuo pikto; jeigu Viešpaties baimė yra išminties pradžia, o kovojantis nuo visko susilaiko, — kodėl gi tas senolis sako, jog labiau už viską mums reikia nuolankumo, praleidęs šiuos visus kitus be galo reikalingus dalykus? Senolis nori mums parodyti, kad nei Dievo baimė, nei gailestingumas, nei tikėjimas, nei savitvarda, nei jokia kita dorybė niekad nesuklestės be nuolankumo. Todėl ir sako: "Mums labiau už viską reikia nuolankumo, ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdime (sakant dvasios tėvo), — juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles"
Aba Dorotėjas mokė: Kodėl gi mums labiau už viską reikiant nuolankumo?
Vienas senolis yra pasakęs: "Mums labiau už viską reikia nuolankumo ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdim, — juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles". Tad pažiūrėkim, kodėl jis šitaip tvirtina. Kodėl gi senolis sako mums labiau už viską reikiant nuolankumo? Kodėl gi ne savitvardos? Sako juk apaštalas: "Kovojantis nuo visko susilaiko" (2 Tim 2, 5). Arba kodėl senuolis nesako, kad mums labiau už viską reikią Dievo baimės? Juk Šventasis Raštas moko: "Išminties pradžia- Viešpaties baimė" (Ps 110.9). Ir dar: "Viešpaties baimė kiekvieną lenkia nuo pikta" (Pat 16,6). Kodėl gi jis nesako mums labiau už viską reikiant gailestingumo arba tikėjimo? Pasakyta gi: "Tikėjimas ir gailestingumas nuplauna nuodėmes", o apaštalas tvirtina: "Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui" (Žyd 11, 6).
Aktoriui Repšiui su psichikos liga padėjo kovoti tikėjimas: pamatęs, ką jis daro su žmonėmis, nusprendžiau būti su Dievu
Kun. Roberto Urbonavičiaus homilija III sekmadieniui po Epifanijos.
"Kokie mes ateiname į Šventąją Mišių Auką susitikti su Viešpačiu? Ar esame nuolankūs, kaip tas raupsuotasis, kuris maldavo Viešpaties gailestingumo? Juk ir mūsų sielas darko nuodėmės raupsai, daug baisesni ir pavojingesni už kūniškuosiuos. Ar prieš priimdami Viešpatį šventoje Komunijoje, tardami šimtininko maldavimą Domine non sum dignus (Viešpatie, nesu vertas), tikrai taip jaučiamės ir prašome, kad Viešpats savo šventu apsilankymu išgydytų mūsų sergančią sielą?"