Pasakecia apie varle ir skorpiona
Visi juk žino šią pasakėčią… Ji skamba maždaug taip: "Skorpionas ilgai keliavo, kol priėjo upę… Jam labai reikėjo atsirasti kitame krante, tačiau jis nemokėjo plaukti, todėl tiesiog stovėjo apstulbęs ant upės kranto ir žvelgė į raibuliuojantį ir blizgantį vandenį, kol pamatė vandenyje plaukiančią varlę. Jis paprašė varlės, kad ji perkeltų jį į kitą krantą. Varlė atsakė, jog nekels, nes jis jai įgels į nugarą… Tačiau skorpionas jai paprieštaravo, juk jei jis jai įgels, tai jie nuskęs abu… Varlė pagalvojo ir nusprendė, kad skorpionas sako tiesą, todėl ilgai negalvojusi užsisodino jį ant nugaros… ir lėtais, tačiau tvirtais ir ritmingais mostais pradėjo irtis vis toliau ir toliau nuo kranto. Skorpionas tvirtai stovėjo jai ant nugaros ir žvelgė į aplink jį tvyrančius vandenis… kai staiga išrietė savo uodegą ir įgėlė… Varlės kūną sutraukė mėšlungiai, ji juto kaip nuodai pasiskirstė po kūną ir ji pradėjo skęsti ir prieš pat mirtį ji dar spėjo paklausti "kodėl jis jai įgėlė?", o skorpionas atsakė, kad toks būdas ir skorpionai visada gelia…" Štai tokia pasakėčia, su paprastu moralu… Tačiau šią naktį ji man sapnuose užkliuvo… Jaučiu, kad kažkas nutylima, kad šioje istorijoje kažkas nuslepiama nuo mūsų ausų… Kodėl skorpionai visada gelia? Ar dėl to, kad tokia jų prigimtis? Kovoti su visu pasauliu ir žūti, nusitempiant su savimi kuo daugiau aplinkinių? Ar tam yra daug gilesnės ir skaudesnės priežastys? Juk jis gerai suprato, kad žus, kad nuskęs, tačiau vis tiek ryžosi šiam žingsniui… Ar tai nepanašu į elgiąsi kai vaikinas įsisodina į mašiną mylimą merginą ir visu greičiu skriedamas trenkiasi į sieną, taip norėdamas amžina būti kartu su ja, nors mergina jo nemyli? O jeigu taip yra, ar negali būti, kad skorpionas, plaukdamas ant varlės nugaros įsimyli varlę? Įsimyli ją taip karštai ir taip begalo, kad net ryžtasi tokiam žingsniui? Kad ryžtasi mirti? Nejaugi jo meilė buvo tokia stipri? Pasakėčioje neminima ar jie plaukdami kalbėjo, manau, kad kalbėjo, manau, kad pasakojo vienas kitam kažką… Gal būt skorpionas suprato, kad jie niekada negalės būti kartu, nes jie skirtingų pasaulių atstovai? Kad jis gyvena smėlio pasaulyje, o varlė vandens? Kad jo gimtasis pasaulis pražūtingas varlei ir atvirkščiai? Ir kodėl skorpionas ėjo prie upės? Ko jam ten keliauti? Juk ten nėra nieko, kas jam būtų naudinga. Smalsumas? Tačiau skorpionai nėra smalsus. Jie gyvena savo uždarame pasaulyje tarp akmenų ir vėjo nešiojamo smėlio… Gal būt skorpionas paslapčia ateidavo prie upės ir stebėdavo ten besimaudančią varlę, kaip baisus vaikinai stebi besimaudančias gražias merginas… Juk istorijų, kai pabaisa įsimyli gražuolę daug, tačiau tik pasakose viskas baigiasi laimingai… Gal būt čia irgi eilinė istorija… Kai negražus skorpionas įsimylėjo nuostabią varlę ir ją pamilo taip, kad ji tapo jam šaunesnė už jį supantį pasaulį? Kad jis ryžosi palikti savo gimtuosius namus ir mirti… Mirti svetimoje stichijoje, tačiau mirti kartu su savo meile… Gal būt jie buvo susitikę ir seniau, gal būt ir varlei jis patiko ir visa pasakėčia virsta dar viena istorija, atsiranda dar vienas Romeo ir dar viena Džiuljieta. Skorpionas tupėjo varlei ant nugaros, o aplinkui tyvuliavo mažytės bangelės… Jis bijojo tų bangelių, tačiau jos jį kerėjo ir žavėjo… Tokių jis dar niekada nebuvo matęs savo gimtojoje dykumoje. Kiek jis atsiminė, ten siautėjo smėlio audros, ten nuo stačių šlaitų riedėdavo akmenys, ten šviesdavo ryški saulė… Jis žvelgė į varlės nugarą, ji blizgėjo saulės šviesoje… Skorpionas prisiminė, kaip pirmą sykį jis pamatė šią varlę. Prisiminė, kaip žaidė su vėjo gainiojamomis dulkėmis pačiame dykumos pakraštyje. Prisiminė, kaip sutiko išsekusią varlę ir palydėjo ją iki upės, nors net nežinojo, kas ta upė. Prisiminė, kaip jis dar daug sykiu buvo prie to dangaus žemėje ir stebėjo ten nardančią varlę, kol vieną syki įsidrąsino ir paprašė, kad varlė jį perplukdytų per upę… Jis begėdiškai melavo, tačiau norėjo pabūti su ja nors trupučiuką ilgėliau… Kol viduryje upės jam kilo beprotiška idėja – nužudyti varlę. Jis matė, kad sunkūs daiktai grimzta žemyn į upės dugną. Jį mokė, kad viskas po mirties grįžtą į dangų, o jis dabar plaukė dangumi… Ir staiga varlė pajuto dūrį į nugarą ir pajuto, kaip po kūną pradeda skirstytis nuodai… Ji juk įsimylėjo tą skorpioną, juk jis jai patiko, o jis šitaip… Ji paklausė jo, kodėl jis taip padarė. O jis pasakė, kad myli ją ir nori būti amžinai su ja kartu… Argi neironiška? Meilė, kuri galima tik po mirties? Meilė, dėl kurios ryžtamasi mirti ir net nužudyti mylimą… Bet juk taip būna ir žmonių pasaulyje, bet juk taip pasielgčiau ir aš… Juk aš irgi skorpionas…
as taip tyngiu skaityt apie ka cia… kas netingesit paskui papasakokit 2 sakiniais apie ka cia…
Nemanau kad daug kas chia tiek skaitys…
apie nieka
tu ka galvoji cia taip priversi zmones skaityti jokiais buudais as tai tikrai nezadu skaityti per daug gi nu ir kzkaip pasakecios pavadinimas negirdetas ir aplamai nznau ko tu norejai
Visu pirma tai pasaka… O pasakoje nemanau kad vertetu ieshkoti kazko uzslepto… Taciau zinau tik viena kad jokiais budais kad ir kaip myleciau savo mergina nemeginciau taip visko pabaigt… Nors kita vertus gal tai ne pabaiga, gal po mirties yra kazkas tokio… Juk mes to nezinom, manau niekada ir nesuzinosim… Gaila varles, taciau gal tai lemtis…
P.S katik sakiau kad pasakoje neverta ieshkoti nieko uzslepto, o kaip ishejo…
manau, kad tave kankina nelaiminga meile ir be JOS, tau pasaulis nebemielas. argi neklistu?
idomu ar tu kadanors parasai kanors ne filosofinio
kiek daug
Bet kartu ir ydomaus… Nepatingek perskaityt…
tikriausiai…
labai ilga pasaka tingiu skaityt
Kokkie joos visi tinginiai oj oj oj Shejp ash irgi teengiu skaijteeti zhiawriai… Shiandien mani tingulees kazhkox apemes
aš irgi taip pat pasielgčiau nes… aš SKORPIONAS…
uhz tai ir
nu as neskaitysiu nes per daug tingiu
daugaiu nebuvo galima prirshyt?