taipogi
Ši pabučiavo drobulę, pasikišo ją po apsiaustu kuo arčiau širdies ir atsistojo. Tuomet mergaitė baikščiai iškėlė ąsotėlį su vynu, bet atsitokėję budeliai ėmė plūstis ir neleido pagirdyti Jėzaus. Drąsus moters poelgis maždaug dviem minutėms sustabdė eiseną, minia ėmė grūstis arčiau norėdama pamatyti netikėtą įvykį, ir būtent tai leido netrukdomai paduoti Jėzui skepetą. Fariziejai ir budeliai, įniršę dėl nelaukto sustojimo, o ypač – dėl viešos pagarbos, parodytos Viešpačiui, ėmė mušti ir tampyti Jėzų, o Serafija su mergaite nubėgo į namus.
Pal. Ona Kotryna Emerich "Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia"
Kai būrys prisiartino, ji (Serafija, Tarybos nario Siracho žmona, kurios poelgis jai pelnė Veronikos vardą, nuo žodžio vera icon - tikrasis atvaizdas) puolė į gatvę, per petį persimetusi skepetą. Mergaitė išbėgo kartu, po apsiaustu laikydama ąsotėlį vyno. Žengiantys priekyje veltui mėgino jas sustabdyti. Tarsi nesava iš meilės ir gailesčio, Serafija, tempdama iš paskos į jos skverną įsitvėrusią mergaitę, prasibrovė pro smalsuolius, budelius ir kareivius, puolė prieš Jėzų ant kelių, ištiesė jam skepetą ir maldaujančiu balsu tarė: "Leisk man, Viešpatie, nušluostyti tau veidą." Jėzus kaire ranka paėmė skepetą, prispaudė ją delnu prie savo kruvino veido, po to, braukdamas ja dešinės rankos, kuria buvo apglėbęs kryžių, link, sugniaužė ją ir dėkodamas atidavė Serafijai.
9 7 5
Žvejys, išnuomojęs jaunuoliams valtį, baiminosi, kad jie neatkreiptų dėmesį į senelio žodžius ir neišliptų iš valties. Jam rūpėjo tik geras uždarbis. Jis grubiai su šuko seneliui:
– Eik šalin! Ko čia sukiojiesi? Tik žmones gąsdini. Dink iš čia!
Tada kreipėsi į jaunuolius:
– Senis primelavo. Jis – mano konkurentas ir nori pasigrobti mano pelną. Drąsiai plaukite, nes valtis tvarkinga.
– Ai šku, kad plaukiame! – pritarė vienas i š draugijos. – A š nematau jokios skylės, o vanduo i š niekur nebėga.
Tuo metu kažkuris iš jaunuolių ėmė prieštarauti:
– Galbūt visų pirma mums vertėtų gerai apžiūrėti valtį?
Visa komanda ėmė garsiai juoktis ir mėginantį paprie štarauti i švadino bailiu. Valtis i šplaukė. Greitai ji vis labiau tolo nuo kranto, kol visai dingo iš akiračio… Dingo visiems laikams. Senelis buvo teisus: visi žuvo… Kai jaunuoliai pastebėjo, jog vanduo skubiai sunkiasi valtį, paai škėjo, kad vandens išsemti nebuvo kuo… Nė vienas iš jų neišsigelbėjo…
Linksma jaunuolių draugija nusprendė paplaukioti valtimi. Jaunuoliai nuėjo pas žveją, kuris už atitinkamą užmokestį pasiūlė jiems savo valtį. Valtis buvo erdvi, didžiulė, todėl jaunuoliams patiko.
Kai visi juokdamiesi ir šmaik štaudami susėdo į valtį ir ėmė irtis nuo kranto, pro šalį ėjo kažkoks senelis. Pamatęs jaunuolius senelis sustojo ir su šuko:
– Kuo greičiau lipkite į krantą! Valtis netinkama plaukti. Į ją teka vanduo. Šalia vairo, apačioje yra skylė, pro kurią vanduo veržiasi. Nors kol kas skylė yra nepastebima, tačiau tai nieko nereiškia. Vanduo greit pro ją įsiverš. Klijai, kuriais užklijuota skylė i štirps, o jums i škils didelis pavojus.
Tos mano kelionės po Lietuvą – buvusios ar įsivaizduojamos – yra savotiškos novelės. Jos labai gražios ir dėl to, kad neužrašytos.
STEPAS EITMINAVIČIUS
Knygos "Žmogaus ribos" autorius D. Epsteinas ištyrė pasaulyje didžiausią sėkmę pasiekusius sportininkus, menininkus, muzikantus, išradėjus, prognozuotojus ir mokslininkus. Jis atrado, kad daugumoje sričių – ypač sudėtingose ir neprognozuojamose srityse – geriau pasirengę laimėti yra būtent universalai, o ne specialistai. Universalai dažnai atranda savo kelią vėlai, nes žongliruoja daugeliu interesų, užuot susitelkę į vieną.
9 6 9
ech
Vakarienei sudeginom mano ambicijų katalogus, po to iš tikslų lankstėm lėktuvėlius, ir laidėm juos kur papuola - pasilikom tik keletą gražesnių ir jais pridengėm įtrūkimą sienoje. Sėdėjom susiglaudę ir nieko nekalbėdami, žiūrėdami į žarijas iki paryčių.
O ryte jie paskambino man patys. Ir pasveikino tapus Laiminga. Pakvietė bandomajam laikotarpiui. Tokios tokelės.
Monika Kuzminskaitė
"Na, bet ar nemanot, kad taip nesąžininga, iš kur kitur galima gauti laimės patirties, jei ne laikantis jau patikrintų receptų, o kur gauti geresnių receptų nei pačioje geriausioje srities įstaigoje?..". Man atrodo, kad argumentuoju, ir labai įtikinamai, bet čia mano ir Giedro Žvilgsnio nuomonės vėl išsiskiria. "Nuosavos ir nepakartojamos. Buvo malonu, laimingai!"
Išėjau nieko nepešusi. Prie durų jau lūkuriavo Pyktis ir Neviltis. Pasiūlė cigarečių, atsisakiau. Bet vizitinę kortelę paėmiau, jie kažką sakė apie freelance galimybes, bet nebesiklausiau. Namuose Liūdesys jau virė arbatą ir nieko neklausęs įdėjo porą šaukštelių cukraus. Po to dar du. Žinot, verkti įsikniaubus į Liūdesio gaurus iš tiesų labai jauku, ir kažkaip stebuklingai gerai padeda.
Ambicijos, tikslai yra puiku. Sakykit, Ar jau esat buvus laiminga?". "Sutinku, aš neturiu patirties, bet kaip jau minėjau - aš labai motyvuota stengtis, mokytis, pamatysit, pirmų užduočių imsiuos su didžiausiu dėmesiu ir pastangomis, ir…". Giedras Žvilgsnis kažkodėl žiūri į mane pro akinių viršų, ir, man regis, tas žvilgsnis nėra pritariantis. "Žiūrėkit. Mūsų sąlygos tokios. Mūsų žinynuose yra tūkstančiai laimės instrukcijų, tyrimų, šūsnys žemėlapių su laimės šaltiniais, visų pasaulio žmonių laimingos patirtys sukatalogizuotos ir suskaitmenintos, turim ištisus cechus su įvairiais įkvėpimo mišiniais, ir kasdien visko vis daugėja. Tačiau jūsų pirmas, kvalifikacinis darbas yra atnešti savo laimės. Jei ateidama atsinešit savo laimės, unikalios, nepakartojamos, užaugintos savomis mintimis ir rankomis - tada svarstysim jūsų kandidatūrą ir gausit raktus". Man vos kelių nepakirto. "Bet juk jūs esat laimingumo elitas, patirtis pas jus būtų neįkainojama, ir esu tikra, kad jei tik sudarytumėt man galimybę padirbti vienoje iš jūsų bibliotekų…". "Unikalios ir nepakartojamos. Skelbime užrašyta pačioje pirmoje pastraipoje".
Iš asmeninio dienoraščio. 20… m. vasario 5 d.
Gražus rytas, danguje smagiai šviečia saulė, čirškauja žvirbliai. Dar kartą pasilyginu ir timpteliu žemyn marškinius, ir giliai iškvėpusi, žengiu pro žvilgančias duris. Ką jau čia, tik svarbiausia diena gyvenime. "Laimingi", kukliai prisistato lentelė prie durų. Labas rytas - prašom prisėsti - sveiki, malonu, šiandien toks puikus oras, eikime į šį kambarį.
"Taigi, kuo galime jums padėti", klausia manęs malonus balsas. "Noriu būti Laiminga!", išpyškinu jau dvi savaites repetuotą sakinį ledlaužį. "Taip, taip, nuostabu, kokių turit kvalifikacijų?", manęs klausia giedro žvilgsnio savininkas. "Ką?..", netikėtai sau pačiai lepteliu. "Na, kodėl manote, kad galite būti laiminga, ką jau išbandėte, kuo užsiimate, ką jau patyrėte - kodėl galvojate, kad galite būti Laiminga?". "Aš labai nuoširdžiai noriu, aš kasdien svajoju beveik po aštuonias valandas apie tai, aš štai čia turiu gerus tris segtuvus su abėcėlės tvarka surikiuotomis ambicijomis, o štai čia - sunumeruoti tikslai", su pasididžiavimu iškvepiu. "Aš tam ruošiausi visą gyvenimą!". "A, tai jūs neturite patirties?", klausia Giedras Žvilgsnis. "Aš esu pasiryžusi mokymuisi ir tobulėjimui skirti visas savo jėgas, aš labai motyvuota, esu tikra, kad manim nenusivilsite!". Giedras Žvilgsnis kažkodėl atsidūsta. "Gerai, paklausiu kiek kitaip.
9 6 3
Kur baigiasi racionalus protas, prasideda Werneris Herzogas: užhipnotizuoti aktoriai ar ginklas į smilkinį – viskas dėl kino
H. Kunčiaus "Kolūkio metraščiai" – vieno žmogaus odisėja per makabrišką sovietmetį
Stebėtinai lengvu ir skaidriu stiliumi parašytas H. Kunčiaus kūrinys pulsuoja sarkazmu ir žiauria ironija.
uch
9 5 9
8:18