man atrodo, kad vaikysteje mes zymiai jautriau reaguodavome i kai kuriuos dalykus… beabejo, dabar skaitome rimtesnes knygas, ir retai kuri sugraudina, nes musu poziuris i gyvenima ir jo santvarkos suvokimas pasikeite…
As verkiau kaip ir daugelis, skaitydama Biliuno apsakymus 
. Dar kai mazyte buvau, tai verkdavau per broliu Grimu pasakas, ten tokiu ziauriai liudnu budavo 
O siaip mane daugelis knygu sugraudina, bet man tokios knygos ir yra geriausios, kurios kazka palieka, kad kartais net gaila, jog jau perskaitei. 
as net neatsimenu, kokia knyga skaitydama buciau verkus… bet labai sukrete Mika Waltari “Mirties Angelas”
niu aš skaitydama niekad nesu apsiverkusi … 
kazkodel nejaudina 
tikriausiai del to, kad nesu to patyrusi tikrovej… o gyvuno mirti, skaitydama knyga, kas kart isgyvenu is naujo
Netgi nepamenu, kokios tai buvo knygos, bet zinau, kad tokiu buvo. Aisku, tai ne verkimas, tiesiog asarele nurieda. Dazniausiai aisku po remarko romanu
pritariu, tikrai 
knyga… nors ir neverkiau ja skaitydama…
vaikysteje “kliudziau”. “brisius”, siom dienom “raupsuotoji”
o as verkiau … “Hana mazasis dievo angelelis” nepaprasta knygute :} nors vaikiska bet labaj miela
kaukiau, ne zhliumbiau : Sharon Greech - Du menesiai kelio
na tikrai nesu verkes… vaikinam gal reciau… 
… Remarkas…“Trys draugai”… …dievinu remarka 
Atsiminiau! brisiaus Galas! tikrai liudna labai buvo, bet tai buwo labai senai…
“Svajoniu gijos” kazkokio autorio romanas…5 daliu…verkiau net naktimis skaitydama…ir dar turbut dabar verkciau,jei pasiimciau ji skaityti…
to dar nebuvo pamenu, kai maza buvau, labai juokiaus kazkokia knyga skaitydama, betk ad verksciau - nera buve
Pritariu, aš irgi vos neapsižliumbiau.
styveno kingo - žalioji mylia… biškį žliumbiau 
dar jokia knyga neprivede iki asaru
pamenu verkiau skaitydama Remarko “Naktis Lisabonoj”…