“Kliudžiau” “Irkos tragedija” Čia kai buwau jaunesnė,dabar kažkaip to nesureikšminu… 
“patiekalai iš svogūnų” 
Shian reikejo nagrinet Biliuno “Kliudziau”,tai vos neapsizlumbiau,bet reikejo susilaikyt,juk klasej buvau 
kai buvau maza labai verkiau skaitydama “Bembis. Bembio vaikai” Jau veliau labai verkiau kai skaiciau Sarlotes Brontes “Dzeine Eir” ir Tolkieno “Ziedu Valdovo” pabaigoje… o… cia tai upeliai liejos…
Buvo tikrai daug.Daug tokiu liudnu knyguciu…
Priminiai dar Emilies Brontes “Vejuotos kalvos” 
hmmm… nzn, gal as lb ziauri, bet man nebuwo gaila nei Brisiaus, nei Bimo, nei tos katytes is “Kliudziau”… tikrai werkiau, kai man buwo kokie 5 metai, ir perskaiciau kazkieno knyga “Tik trys vilkiukai” - labiausiai del to, kad vaikysteje man nerealiai patiko vilkai. visose pasakose jie buvo tokie blogi, o as juos vis tiek baisiai mylejau siaip susigraudinau, kai pirma karta skaiciau M.Sabo “Stirna” - savo gywenimo knyga, kuria vel perskaityt jau kyla noras (jau koki 8ta karta). 
Aš irgi verkiau iš šitos knygos.
vaikystej verkiau skaitydama Brisiaus gala, Lese grizta, Bimas juodoji ausis (ar kazkas pan.)… visada verkiu skaitydama knygas, kur mirsta gyvunai
…o kai zhmogus mirshta…? nebe taip jaudina…? 
vaikystėj atsimenu verkiau skaitydama nepamenu kokio autoriaus knygą “Vėliavukas”, apie berniuką ir stirniuką. o šiaip… Remarko “Vakarų fronte nieko naujo”.
Nezinau kdoel bet manes knygos netraukia ir kai reikai jas skaityti visos mane graudina 
Tim Guenard “Stipriau už neapykantą”.
Edmundas de Amiči “Širdis” nu nesakau,kad zliumbiau , bet graudi tokia ir tauri knyga 
verkiau skaitydama “Be seimos”. pamirsau autoriu 
bet skaitydama gan daznai verkiu, nes esu lb jautri ir jei kokia scena pritaikau savam gyvenime, tai isvis…
Neverkiau, bet jau laaabai nedaug betruko, kai visai nesenai skaichiau “Pasauli pagal Garpa”, toj vietoj, kur Garpas mire…
Seniai buvo, bet iki siol prisimenu, kaip verkiau skaitydama “Baltaja ilti”…
F.Zalteno “Bembis.Bembio vaikai”
Nebuvo dar taip 
… aisku, skaitant atitinkamai pagal kurinio nuotaika keiciasi ir mano, bet kad iki asaru…nea.
Iš aukščiau išvardinto kyla klausimas: ar tik vaikystėje skaitome tikrai liūdnas knygas, ar dabar autoriai neberašo tokių jausmingų knygų, ar mes kai suaugam tiesiog stengiamės neduoti valios emocijoms?