KOX GRAZUS SIS EILERASTIS!
Ar neatrodo paradoksalu diskutuoti apie įšalusį pasaulį, kai tuo tarpu gresia globalinis atšilimas? 
Ką pasakytumėt apie pasaulį, kurį šaldo žmonių veidai ir todėl jis sugalvojo juos sušildyti?Pasaka,bet kartais jos rodo paprastą tiesą
tau taip atrodo kad jis saltas… kaip sako ka nori ta matai
As kvieciu keistis. Nors tai jau kaip pastebejau tapo nuvalkiotas prasymas. Ar mes tikrai pilnai isiklausome i si atrodo paprasta sakini?! Nemanau… na, nebent trumpam. O veliau iseje i gatve vel tampame paniure, ilinde i save, savas problemas. O reikia tik nusisypsoti! Ar bandete tai? Matete aplinkiniu reakcija? Kai kurie pasiziuri, kaip i koki gyvuna ne is sio pasaulio, o kiti (juos ant pirstu galima suskaiciuoti), atsako tuo paciu, arba bent padovanoja suprantati tavo sypsena zvilgsni.
Musu lupu kampuciai per daznai nusileidzia zemyn…
…ir daug saltu nesildanciu sirdziu…
pasaulis ira abejingas…o dar ziauriasni yra jame gyvenantys zmones…
TIKRAS TIKĖJIMAS
"Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine." (Izaijo 41, 10)
Daugelis žmonių galvoja, kad tiki Dievą, nors yra pilni įvairių baimių ir dvejonių, jaučiasi gyvenimo situacijų priremti prie sienos.
Suprask, tikras tikėjimas kyla iš suvokimo, kad Dievas nori suteikti tau tik paties geriausio. Jei vaikščiosi su Dievu, Jis neleis tau pasiklysti. Nusipurtyk bet kokią baimę, kad ko nors neturėsi ar nepasieksi. Dievas ištikimas ir parūpins, ko reikia. O jei Jis nesuteikia to, ko šiuo metu trokšta tavo širdis, matyt, numatė tau ką nors geresnio.
/Charles F. Stanley/
KAIP VĖL PAKILTI
Išeik laukan […] ir stovėk […] prieš VIEŠPATĮ… (1 Karalių 19, 11)
Kai savo ausį nukreipi į Viešpatį, Jis tau prabyla. Kai į Jį nukreipi savo širdį, Jis patarnauja tavo dvasiai. Štai kodėl Dievo Žodžio skaitymas toks svarbus. Jei gyvenimas "tempia" tave žemyn, bet nepasiduodi, tavyje rusena noras pakilti, kopk greičiau į Dievo Žodį, įsikabink Jo pažadų, prašyk Jo pagalbos, tiesiog pasikalbėk su Juo.
Nukreipk akis nuo savęs ir sutelk dėmesį į ką nors kitą. Patarnauk kitam. Aplink pilna žmonių, susiduriančių su įvairiais sunkumais, turinčių savų rūpesčių, narpliojančių savo bėdas. Jiems reikia, kad kas nors pabūtų šalia. Jei nieko kito negali padaryti, bent jau parodyk, kad supranti, kaip jie jaučiasi, palaikyk morališkai ir dvasiškai. Žmonėms reikia dvasinio patarnavimo ir padrąsinimo.
Jei nori, kad tave gaubiantis nusivylimo rūkas pagaliau išsisklaidytų, liaukis spoksojęs į veidrodį ir pažvelk pro langą. Žymaus psichiatro Karlo Menningerio paklausė: "Ką patartumėte žmogui, kuris jaučiasi nelaimingas ir prislėgtas depresijos?" Į tai jis atsakė: "Išeik laukan ir užrakink sau už nugaros duris. Pereik į kitą gatvės pusę. Susirask žmogų, turintį kokį nors poreikį, ir padėk jam." Tiesa ta, kad padėdamas kitiems labai padedi sau.
PADĖKOS MALDA
Tegu mano širdis būna pilna dėkingumo už Tavo malones man, Jėzau, ir akys tekrypsta į kitų žmonių poreikius, kad pagal išgales galėčiau patarnauti jiems.
/Bob & Debby Gass/
Istorikė apie sovietinę mokyklą: kitokius vaikus vadindavo "anomaliais" – išsiųsdavo mokytis į internatus
VIDINĖS SIENOS
"VIEŠPATS – mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats – mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!" (Psalmyno 27, 1.14)
Baimė, ypač žmonių, kartais labai apsunkina mūsų gyvenimą. Iš baimės, jog vėl būsime sužeisti, aplink save pasistatome vidines sienas arba save įtikinėjame, jog niekas negali įžvelgti, kas iš tikrųjų dedasi mūsų viduje. Mes vengiame kontakto su žmonėmis, kurie gali mus sužeisti, laikomės nuo jų atokiau. Mes be galo sureikšminame savo išorę, kad tik niekas nekalbėtų ko nors blogo apie mus. Mes stengiamės vairuoti kuo galingesnį automobilį, kad galėtume pademonstruoti savo galią ir galimybes. Ir vis tik giliai viduje egzistuoja neapibūdinama sužeidimų ir galbūt visiško atstūmimo baimė.
Dievo Žodis mums sako: "Juk vargo dieną Jis paslėps mane savo pastogėje, suteiks man globą savo palapinėje, užkels mane aukštai ant uolos (…) "Eik, - sako man širdis, - ieškok Jo veido!" Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!" (Psalmyno 5, 6a.)
DIENOS PADĖKA
Dėkoju, dangiškasis Tėve, kad priimi mane tokį, koks esu. Man nereikia apsimetinėti ar bijoti Tavęs, nes Tu tari man "Taip"! Tu sukūrei mane, Tu mane myli, Tavyje esu saugus. Tu gydai mano sužeidimus ir saugoji mane nuo naujų žaizdų. Tu padedi man ir stiprini, tad galiu ištverti neteisybes ir piktus žodžius. Kaip gera, kad Tu laikai virš manęs savo stiprią ranką!
/Frank Lauermann/
555
oho
ačiū 
APIE ŽMOGIŠKAS KANČIAS
"Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi." (Hebrajams 2, 18)
Skausmas ir kančia lydi mus per visą žemiškąją kelionę nuo pat pirmojo šalčio šoko, kurį patyręs naujagimis protestuodamas visu balsu ima klykti, iki paskutinio sielvartingo atodūsio, kurį mirties patale išleidžia senolis.
Kadangi kančia yra labai reali žmogiškojo gyvenimo dalis, tai ir pats Kristus jos ragavo ir išmoko klusnumo per tai, ką iškentė.
Esama kančios, kuri nenaudinga niekam. Tai kartus, neklusnumu persmelktas pražuvusiųjų kentėjimas. Žmogus, gyvenantis be Kristaus, gali patirti tam tikrą sielvartą ir vargą, visai netapdamas dėl to nei išmintingesnis, nei geresnis.
Bet yra ir pašventintas sielvartas, širdgėla, kuri gal ir būdinga kiekvienam, bet įgaunanti ypatingą, unikalų atspalvį, kai priimama protingai, sąmoningai ją suvokiant, ir pavedama mylinčio Dievo rūpesčiui.
/A. W. Tozer/