Kodėl jaunos mamos (o kartais ir tėčiai) nuolat kalba daugiskaitos 1 asmeniu?..
Pats vaikų neturiu, todėl niekaip negaliu suvokt nuolatinio jaunų mamų kalbėjimo daugiskaita: mes valgėm, mes sirgom, mes maudėmės ir t.t. Kodėl taip kalbama, kam to reikia?
kaip suprasti, kam to reikia? Kaip jautiesi, taip ir kalbi
Na, mes tai is tikruju daug ka kartu darom. O kaip kitaip: “jie maudesi, bet as - slapia”? Bet i pampersus tai kartu nededam
Susitapatinimas su mylimu asmeniu.
O ar tai gerai? Juk su žmona (ar vyru) to nedarome?..
Man tai nepatinka
O sergat kartu ar atskirai? Sutinku, kad ten, kur iš tikro yra bedra veikla, daugiskaitos naudojimas suprantamas, bet klausantis atrodo, kad ir į pampersus kartu…
Labai geras klausimas (Y) Pati esu mama, bet man irgi nesuprantamas tas dgs. vartojimas. Nu nemegstu as jo, nors savo vaika labai labai myliu. Ir kartais tenka pvz. i klausima: “Na ir kiek dantuku turit?” atsakyti: “As tai 32, o dukra 14”. Lygiai taip pat galima pastebeti kaip mamos ar teciai pradeda vienas kita vadinti pvz mamuliuku ar tetuciuku . Na vyras jis man, sutuoktinis, draugas, meiluzis, bet ne tevelis . Tikrai as nenoriu smerkti ar peikti zmoniu, kurie elgiasi ne taip, kaip as. Jeigu norisi kalbeti dgs, jeigu tai suteikia daugiau silumos ar artumo , as visai nepykstu.
O sita, jeigu man drauge skambina ir klausia: “Ka jus savaitgali veiksit?” (turedama omeny musu visa seimyna), tai man jau galvoti, kad ji manes asmenybe nebelaiko ir nebedraugauti?
Na, apie tai buvo kitoj temoj diskutuota. Isvada: mamos kalba taip, kaip joms savaime gaunasi. As niekad nesakau “mums dygsta dantys” ir panasiai. Kitos sako, ir joms tai tinka. No problem.
Aha, buvo jau kalbeta. Paprastai noras kalbeti daugiskaita greit praeina seimose, kur auga dvynukai ar du ar daugiau panasaus amziaus vaiku. Va, maziukas mano serga, o MES su ir jo sesute - nea. O dabar JIE abudu miega, o as cia rasau. Bet kartais MES maudomes. Visi, vonioje arba baseiniuke. Labai smagu. <><
Taip nuo senai visi kalba. Tai tarsi davimas suprasti, koks vaikas yra svarbus ir viska, ka daro jis, emociskai (o daznai ir fiziskai) daro ir mama/tevas turbut del to…as vaiku irgi neturiu, bet toks kitu tevu kalbejimas man priimtinas
Geras klausimas gal tikrai susitapatinimas su mylimu zmogum tai vercia sakyt idomu net…
man labai nepatinka, kai mamos sako “mes norim, mums reikia” ir kalba grynai nuo saves, o ko vaikas nori ar jam reikia tai lyg ir nesvarbu. kudikystej pateisinama, bet veliau tai
O man, beveik visur tinka sakyti mes: - mes einam valgyti (valgom tai koses visur buna ir man duoda, ir zaislus pamaitina…) - mes einam maudytis (kaip kitaip pavadinsi, jei paskui paciai reikia persirengti) - mes einam i lauka (o negi vienas vezimas vaziuoja) - einam miegoti (juk rikia uzmigdyti) - “labas rytas” jau atsikelem (visada kartu keliames) - keiciam pampersa (abidvi paimam, abidvi bandom segti) tik va jau i pampersa jau pridaryti nepadedu cia turbut vienintelis dalykas,kurio nedarom kartu.
tai kad moterys apskritai linke kalbant dazniau nei vyrai vartoti forma MES. ir tai gali buti ne tik “as ir mano vaikas”, bet ir “as ir mano vyras”, “as ir mano tevai” ir t.t. nematau nieko smerktino. ir as pati sakau MES, kai kalbu apie kaimynu vaikiuka, kuri priziuriu. ir atejus pas jo mamyte klausiu “ar nemiegat?” kazkaip savaime gaunasi…
man tai irgi keista. nesuprantu . nors atrodo visai mielai, bet man nepatinka. tas individualizmas . bet gal turint vaiku kitaip pradeda atrodyt ir is tikro nesamoningai tiesiog gaunasi
o mano mama sako, kad taip mamos ipranta sakyti budamos nescios… “mum nesalta”, “mes nealkani”, “mes jau spardomes” ir t.t.
Mes tai aš ir mano nauja širdutė