O kodėl jos ima taip kalbėt? Suprantu, kad paklausti “kaip jaučiatės” nėščiosios ganėtinai normalu ir logiška. Bet kaip suprasti “mes nealkani” arba dar geriau “mes jau spardomės” - juk realiai kalbama ne apie abu iš kart, o tik apie vieną iš jų?.. Mano manymu toks įpratimas turi neigiamų pasekmių - įprantama kalbėti už kitą asmenį kaip už save patį. Vaikui augant, jo paties asmenybė ignoruojama, nes “mes” žino viską geriau, jaučia viską tikriau ir t.t., nei pats vaikas. O kai matau, kad taip kalbama vos ne iki pat mokyklos, tai apskritai man baisu daros…
labai juokingas toks kalbejimas man atrode, kol bevaike buvau 
atsiradus mazhei, visgi savaime ir ash, ir vyras persijungem prie “mes” kalbejimo su visom ish to ishplaukianchiom linksmom situacijom 
(vyras dar net dazhniau pareikshdavo “mes apsikakojom” ) visgi kaip knygutese rasho, taip ir buvo - mazhdaug nuo pusmechio pradejo po truputi naturaliai vel atsiskirti “mes” nuo “musu mazhe” - kita vertus, i svechius visi jau kviechia mus VISUS TRIS
Taip jau buna. Mes valgem, mes maudemes, jis prisisiko Tas pats ir per varzybas. Zaidzia koks Zalgiris. Mes laimejom, arba Zalgiris pralaimejo
Jau sita klausima svarstem mamyciu temoj kazkada . As irgi buvau is tu, pradejusiu kalbet daugiskaita, vaikui gimus . Kodel? Todel, kad atsiradus mazylui, manes, kaip atskiros asmenybes kaip ir nebeliko 
: visa dienotvarke jau valdoma mazylio: keliuosi, kai jis uzsinori keltis (nors ir 4-ta ryto tebutu ), pavalgyt galiu tik tada, kai jis man tai leidzia, rengiuosi taip, kad su juo butu patogu (aukstakulnius ir palta teko pakeisti sportiniais batais bei striuke, elegantiskas rankines i kuprine (kuri atlaisvina rankas), megztinius deveti tik atsagstomus ar su uztrauktukais (kad butu patogu ji gatvej pamaitint ), niekur viena be jo nebeiseinu (visalaik su papildomu 10 kg svoriu “kenguriuke” ), visos mano pramogos derinamos dabar prie jo. Tai koks cia “as” ar “jis” begali buti? - mes gi sulipe i viena “mes” Taigi, pirmaji pusmeti man automatiskai sakydavosi tik “mes”. Kai mazylis paugejo ir as pasijutau siek tiek laisvesne nuo jo (vakarais jau kartais palieku ji teveliui, o pati galiu 
) - savaime i zodyna grizo ir “as”
vava vetra teisingai pastebejo 
- gyveni pirma pusmeti tiesiog pagal vaika, tai ir iseina kad MES gyvenam 
Nors as visada stengdavausi pasakyt kad mano dukra ta ir ana, kartais tiesiog neiseidavo Zuvele 
ne i tema - o kur tamsta pradingus? 
Va va - tas mes laimejom (nors ir nezaidem) Bet pralaimejo tai jie
Kodėl? Jei mes žaidėm, mes ir prakišom. Ir liūdim, gedim mes, o ne tik jie. Bet vistiek, čia kiek kita “mes” reikšmė, čia neišnyksta nei žaidėjų, nei sirgalių asmenybės - paprasčiausiai kalbame apie visus vienu žodžiu t.y. “mes = lietuviai”.
O kaip reaguot į tuos tėvus, kurie neišmoksta asmenuot teisingai iki pat vaikas pats grįžęs iš mokyklos jiems to neišaiškina?..
Na kadangi jau esi lietuvies tai ta mes=lietuviai supranti. Tai, kai turesi seima bei vaiku - irgi suprasi ta mes. Nes didelio skirtumo cia nera. Mes nugalejom nera asmenybiu. Tai masinis dziaugsmas.
Kaip reaguot? Atlaidziai 
Tas “mes einam… ir t.t” apibrezia jog visa seima kazka daro bendrai. Juk ypac kol vaikas mazas visuose jo veiksmuose dalyvauja tevai O po to jau tai tampa iprociu (tik gaila, kad tevu iprotis dalyvauti visuose vaiko gyvenimo etapuose nepranyksta veliau 
)
tai kaip ne mes, jei mazas krykstaujantis angelelis, be mamos nei is vietos? man tai labai grazu kai mamos sako ,mes 
Man atrodo labai neintelektualiai pvz: mes norim nusimy*** nes labai jau mes daug arbateles gerem
man tai praeitis, bet irgi sakydavau “mes”
Kai mamos sako apie vaikus “mes” tai dar nieko…O ka daryt, kai kirpeja klausia “kaip kirpsimes?” 
tai tamsta nieko nesuprantat apie psichologija…vaikai nemegsta buti, ar daryti kazka vieni, o sio dgs. Iasm. naudojimas puikiai atskleidzia vaiko ir tevu rysi, ir vaikas jauciasi saugus ir globojamas…vaikui kur kas priimtiniau, kai sakoma ne ‘tu’ apsirenk, o ‘mes’ apsirenkim, taip jis automatiskai jaucia suaugusiojo pagalba, 
pats zodis “mes” jau reiskia, tam tikra bendruma, draugija…o jei kazkas daroma ne ‘mano’, o ‘musu’, tai kur kas linksmiau gal dar atkreipet demesi, kad laikui begant, kai vaikas paauga ir tampa savarankiskesnis, vietoj ‘mes’ imama sakyti ‘tu’
man irgi nesuprantamas toks daugiskatos vartojamas mes sirgom, mes skiepijomes, mes valgem 
Jaunos mamos taip šneka tik todel, kad po gimdymo joms smegeneles “pavaziuoja”, nes, kaip ir klausime galime atrasti atsakyma, kad po to, jos vel pradeda normaliai kalbeti, nes niekas i kokiu 3 metu vaika nesikreipia “mes”…o tik todel, jog supranta, kad dar neisprotejo…
Kam to reikia tai nezinau , bet kodel taip kabama, tai kol neturesi vaiku nesuprasi tikrai , as net kai nescia budavau nesakydavau “mes”, o dabar savaime taip gaunasi, nes praktiskai “as” nera, nebeliko 
beje ir kudikiai kaip asmenybe pasijauciasi tik daug veliau, kai kurie net nustoja kruti imti, kai supranta, kad ji priklauso mamai, ne jiems , taigi gal is solidarumo savo atzalelei tampama daugiskaita, veliau tai praeina…svarbu kad vel atsirastu savoka “as” o neliktu tik “mano vaikas”
sutynku 