Kino pavasaris 2023

Kinomanai
#41

Austėja Urbaitė „PER ARTI“

Gera buvo žiūrėti debiutinį scenaristės ir režisierės Austėjos debiutinį ilgo metro filmą didžiausiame Lietuvoje kino ekrane. Abejoju, ar ateityje filmui bus suteikta tokia garbė. Veiksmo trūkumas, ypač filmo pradžioje kompensuojamas įspūdingais Prancūzijos gamtos vaizdais. Vien ko vertas neįtikėtinas krioklio vaizdas! O dar ir visokios gyvatės, laumžirgiai ar kiti gyvūnėliai, trumpam užpildantys ekraną.
O tą daryti reikia, nes bent akademinę valandą vyksta trijulės, prancūzų šeimos ir lietuvaitės Dovilės paprasti, niekuo neintriguojantys pokalbiai. Atsiradus mažiems lietuvaičiams, broliukui ir sesutei, kuriuos planuoja prancūzai įsivaikinti, imame regėti užgimstančio konflikto pradmenis. Darosi kur kas įdomiau.

Pagrindiniu dramos varikliu tampa Žaklina. Ir atvykusi į Vilnių, aktorė ** Anne Azoulay** pasakojo, kad visiškas nesupratimas ką sako vaikai, jai buvo nemenka patirtis. Tuo pagrindu ir formuojasi pagrindinis filmo konfliktas. Žaklin pasirodo besanti menkos kantrybės bei užsiprogramavusi, jog reikalai klostytųsi kaip ji įsivaizduoja. Filme atsiranda įtampos.

Deja, turiu konstatuoti ir dar vieną trūkumą, šalia lėto įsibėgėjimo. Iš pokalbių, dialogų eliminuotas humoras. Viskas rimtai. Skirtingai nuo ankstesnio ERNESTO JANKAUSKO filmo apie įvaikinimo problemą „ČIA BUVO SAŠA“. O tokio stiliaus nemėgsta masinis kino teatrų žiūrovas. Galima prognozuoti, jog didelių anšlagų nsaujasis lietuviškas filmas neturės. Gaila. Nes pastangos kuriant filmą, matosi, įdėtos tikrai didelės.

Apie filmo idėjas, prasmes ir tikslus pasakoja filmo kūrėja Austėja Urbaitė:

#42

Emin Alper „Degančios dienos“

Labai perspektyvus turkų filmas. Liko vienas seansas. Nežinau, ar galima jį labai rekomenduoti. Mat tas perspektyvumas vis mažta, mažta, kol galų gale lieka neaišku, ar prokuroro skandinimas ežere vyko tikrai, ar tai tik eilinis jo sapnas. Čia kaip pavyzdys. Kitkas neaišku ir pačiam jaunąjam prokurorui Emrė – ką jis išties patyrė, kas grįžo sapnuose ar įsivaizdavimuose. Dėl to miestiečiai jį „vynioja“ virvėmis ir siekia išguiti iš miestelio. Detektyvinis siužetas perauga į gaudynių trilerį. Bet ir čia atsiranda momentas iš fantastikos srities – kamuojami smegduobių miestelio pakraščiai, padeda ir bėgančiam prokurorui. Kaip tik atsiveria tarp jo ir miestelėnų. Filmas priskirtinas prie vidutinių festivalyje.

Makbul Mubarak „Autobiografija“

Filmas labai vertas dėmesio. Tiek koprodukcijos šalia Indonezijos ir Lenkijos (Prancūzija, Singapūras, Filipinai, Vokietija, Kataras) dar neteko sutikti šių metų „Kino pavasaryje“. Deja, neintriguojantis PAVADINIMAS, penktadieniniame rodyme sulaukė 5-7 parduotų bilietų. Nepelnytai! Neturintis vidinių, užslėptų linijų ar metaforų, „Autobiografija“ užtikrintai parodo jaunatviško naivumo atsikratymą, proto subrendimą diktatūrinio režimo sąlygose. Sutinku, kad pabaigoje policija turėjo būti parodyta išradingiau – naivumas užkrėtė ir nebe paauglius.

Išsamiau – čia esanti Živilės Pupinytės recenzija:

#43

Damian Kocur „Duona ir druska“

Matysim, kaip seksis filmui „Kino pavasario“ konkurse. Mane geras pusvalandis nervino, nes neradau istorijos naratyvo. Yra tik tų pačių jaunuolių pokalbiai ir parūkymai skirtinguose lokacijose (pliažas, butas, autobuse, kebabinėje – lyg vienintelėje miestelyje užeigoje, kur galima užkasti). Sutinku su išgirsta pastaba, kad filmo priėmimas priklauso ir nuo žiūrovo amžiaus.

Tačiau kristalizavusis į pagrindiniam protagonistą TIMEKUI, filmas kur kas darosi intriguojančiu. Ar įmanoma tarp meno intelekto „chebros“, likti savimi. T.y. nenusielisti iki jų ar nevaidinti aukštesnės personos? Šis klausimas neblogai išsigrynina ir duoda atsakyma liūdnomis aplinkybėmis.

#44

Kôji Fukada „MEILE MANO“

Filmas žavus savo nelauktais siužeto posūkiais. Aukšto lygio melodrama! Čia galima pagaudyti nemažai kultūrinių skirtumų tarp mūsų ir tekančios saulkės šalies. Sakykim, aktoriaus, vaidinančio tėvą, raiškos :). Taip pat laidotuvių ceremonija, sukaktuvinės šventės.

Labai mielas filmas, sakyčiau filosofiškai aiškinanatis, kad svarbu nesiblaškyti gyvenime, o saugoti tai, kas likimo sėkmingai paskirta. Taip pat yra motyvas, kad žmogus iš principo negali pasikeisti. Jo anksčiau pastebėti trūkumai išlenda ir naujose situacijose. Rekomenduojama romantiškų filmų mėgėjams.

Galima žiūrėti ir namuose:

#45

apsikeitėme žinutėmis su žinoma radijo laidų redaktore, dabar vieno katalikų žurnalo redaktore, su kuria vis susitikdavome festivalio salėse. Už mane nedaug vyresnė kino mylėtoja, rašė, kad vakar kartu žiūrėjo filmą su moterimi, kuri suskaičiavo, kad per festivalį pamatė 37 filmus! Gi pati mano kompanionė suspėjo pamatytt „tik“ 29. Kadangi ji įsigyjo „Kino pavasario“ akreditaciją pirmą kartą platinamą „Knygų mugėje“, tai nesunkiai sumečiau, kad vienas filmas atsiėjo 2,38 €. O prisižiūrėjo rinktinių filmų!

Kadangi aš taip pat nesiruošiu nusileisti pagal patirtų filmų įspūdžių skaičių garbioms kino fanėms, tai leisiu sau parekomenduoti, „Kino pavasario“ 10 filmų, kuriuos dar galima iki penktadienio pamatyti kino teatruose visoje Lietuvoje:

  1. Mariupolis 2

  2. Paskutinis šokis

  3. Lokių čia nėra

  4. Metas išeiti

  5. Meile mano

  6. Po saulės

  7. Žvaigždės vidurdienį

  8. R.M.N.

  9. Tiek grožio, tiek skausmo

  10. Aštuoni kalnai

Kaip matote, mano subjektyviame filmų eiliškume, paskutinis liko įstabaus Italijos kalnų grožio filmas „Aštuoni kalnai“, pagal žiūrovų balsavimus, gavęs „Kino pavasario“ žiūrovų prizą. Toks kuriozas tik įrodo, kokio stiprumo filmai buvo festivalyje! Pirmas sąraše nekvestiotinas Mariupolis 2. Jei filmo kūrėjas yra brutaliai nužudomas vien todėl, kad filmuoja gyvenimo realybę, nieko daugiau, tai manymas, kad jis dar būtų daugiau pafilmavęs iš didesnio skaičiaus lokacijų, kad būtų sutrumpinęs kai kuriuos statiškus kadrus, tampa niekiniais. Nebijokite, filme visai nėra kraujo ir nežūsta ekrane žmonės. Tai ramus žvilgsnis, kas gali darytis pasaulyje XXI a., ko negalėjome įsivaizduoti iki praėjusių metų. Mane daugiausiai pribloškė kažkur toliau sprogstančių artilerijos užtaisų GARSAS. O vietiniai jau visai nebereaguoja. Sproginėja, tai sproginėja. O aš turiu kiemą pasišluoti…

Prisipažįstu, kad beveik 4 dešimtis filmų pamatęs ir dar virš 10 besiruošdamas festivaliui iki jam prasidedant, kad turėčiau informaciją apie filmus, nesugebėjau iki šiandien pamatyti režisieriaus, „užvedusio“ rumunų kiną taip, kad jis dešimtmetį diktavo madas Europoje, filmo „R.M.N.“ bei dokumentinio biografinio pasakojimo „Tiek grožio, tiek skausmo“. Bet juos neabejodamas įrašau į dešimtuką, vertindamas pamačiusiųjų filmą atsiliepimus. Gal abu filmai ir aukščiau turėtų būti…

Plačiau kino teatrai, kuriuose rodomi KP filmai:

#46

Cristian Mungiu „R.M.N.“

Auksinės Palmės šakelės laureatas už išgarsinusį jį filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“(2007 m), produktyviai kūrė ir toliau. Geri jo „Baigiamieji egzaminai“, „Tarp kalvų“ ir kt. Teisingai teigia kritika, jis nepasiekia savo pirminio lygio. Bet filmai buvo geri. Keista, bet R.M.N. – perdėm tiesmukiškas realizavimas išties aktualios temos. Valandą iki tautinės nesantaikos gniužulo Rumunijos kaime, filme rodomos istorijos, atrodančios kaip skirtos „laiko užėmimui“. Taigi, „R.M.N.“ iš Mungiu likęs tik mielas jo socialinio realizmo stilius. Ir nieko daugiau…

#47

Laura Poitras „Tiek grožio, tiek skausmo“

Venecijos k/f geriausio filmo „Auksinį liūtą“ iškovojęs, antras nuo 2013 m, į Oskaro nominantų geriausiam dokumentiniam filmui trumpąjį sąrašą patekęs filmas užgriebia neabejotonai įdomius ir, manyčiau, labai mažai kam žinomus Amerikos realybės kampus.

Visų pirma žinoma foto meno pasaulyje Nan Goldin pristatoma kaip pilietinės iniciatyvos, nukreiptos prieš PURDUE PHARMA gaminamą preparatą Oxycodone. Nuskausminamasis morfijaus pagrindo preparatas išrastas net 1916 m., tačiau dabartiniai gamintojai nuslėpė apie pacientams sukeliamą priklausomybinį efektą. To pasekoje JAV iki šiol mirė virš pusė milijonų žmonių, nes dėl Oxydone poveikio, įnyko į heroiną ir kitus tikrus narkotikus. Filmo pabaigoje paaiškės, kad Zacklerių giminė, kuri valdė Purdue Pharma siūlys net 6 milijardis dolerių, kad išvengtų civilinės bylos. Ar jiems išdegs, verta pamatyti.

Antras kertinis filmo kampas – tai nepaprastai talentingos fotografės nuotraukos. Jos fiksuoja žmones. Tačiau tokiu rakursu, jog jie atrodo kaip gyvi žvelgiantys į mus.

Trečias kampas apie lesbietiškus ir nelesbietiškus NAN GOLDIN seksualinius santykius, jos draugų ir pažįstamų likimus. Čia yra ir žinomų praeityje aktorių, rašytojų likimai. Ji net pati jaunystėje vertėsi prostitucija, kad turėtų už ką nusipirkti foto juostos.

Ketvirtas kampas, savo vaikystės tėvų šeimoje prisiminimai. Deja tragiški, nes devyniolikmetė vyresnioji sesuo Barbara nusižudė. Patartina atidžiai klausytis ar skaityti filmo pradžios subtitrus, nes nėra labai aišku kuo kalti tėvai, kuriuos NAN kaltina dėl sesers savižudybės.

Penktas kampas – vaizdai iš žymiausių meno šventovių, Luvro, Gugenheimo, Metroipolitano, Tate galerijų. Čia protestuoja NAN GOLDIN suburtos jėgos, reikalaujančios pašalinti iš rėmėjų sąrašų Zacklerių šeimą. Ar tas pavyko, jau labai aiškiai filme atskleista.

Filme puiki muzika. Girdime Montserrat Caballe, The Velvet Underground & Nico, Charles Aznavour, The Marvelettes ir kt.

#48

Fernando Guzzoni „BLANKITA“

Neabejotinai įrašytinas į geriausiųjų festivalio filmų dešimtuką! Koks sutapimas – išsiplėtojas tyrimas dėl pedofilijos vyksta Čilėje. Šalyje, kur Lietuvos atveju įtarimai tuo pačiu šiemet pasiekė parlamentarą Kristijoną Bartoševičių.
Filme 18-metės ir jos globėjo kunigo pateiktų kalttinimų verslininkui ir senatoriui tyrimas įsismarkavęs. Rodosi, nėra abejonių, kad anksčiau nepilnamete buvusi Blankita buvo grubiai ir šlykščiai išnaudojama. Net yra kankinimų pėdsakų ant kūno. Tačiau apdovanotame scenarijuje labai tiksliai ir argumentuotai įrodoma, kad tokiose bylose ypatingai svarbios detalės ir liudijimų tikslumas. Pabandžiusi vieną faktą akcentuoti, kuris kaltininkų nuomone turėtų sustiprinti kaltinimus, auka sužlugdo bylą. Taip jau ir būna – niekas neabejoja buvusiais prievartavimo faktais, tačiau įrodyti nepavyksta.

Blogiausia, jog taip dažnai įvyksta ir realiame gyvenime…

#49

Michal Vinik „Valeryja ruošiasi ištekėti“

Deja, dar vienas tyliai prasisukęs festivalio repertuare filmas, kuris neabejotinai turėjo sulaukti kur kas daugioau dėmesio ir atgarsių. Izraelyje kurtas filmas pažymėtas neįprasta ko-produkcija su Ukraina, nors požymių, kad rodomos dvi seserys yra ukrainiečių, o ne rusų kilmės, filme nėra. Gavęs geriausio 2022 m. Izraelio filmo, bei geriausio scenarijaus prizus, atstovaudomas tokio stipraus kinematografui kaip Izraelis, būdamas komiškas, kas ypač priimtina žiūrovams, filmas „Kino pavasaryje“ pritrūko rekjlamos.

O filmas „žaidžia“ su populiaria ir aktualia korta – kaip iš Rusijos ar Ukrainos simpatiškoms merginoms nutekėti į civilizuotą šalį Izraelį. Šiek tiek gaila, jog filmas be komiškos situacijos, neplėtojamas giliau, o apsiriboja anekdotu. Tačiau ir to labai pakanka, kad gautum žiūrėjimo malonumą.

Net ir žydiškai tiksliai suplanuoti veiksmai kartais sužluga dėl bendražmogiškų dalykų, savo vertės pojūčio…

#50

Ana Vaz „Amerikoje dabar naktis“

Mediatyvus brazilės svarstymas apie liūdną civilizacijos ir natūralios gamtos susidūrimą. Jei miškai tiesiog iškertami, tai juose gyvenusių likimas ir blaškymasis užtrunka ilgiau. Gyvūnai patenka į didmiestį, pasimetą ir nesiorientuoja kaip jiems elgtis. Aplinkosaugininkų, veterinarų pagalba tik momentinė. O kaip gyventi jiems toliau? Negi vioenintelė išeitis tik žmogaus įrengtas gardas…
Jautrus ir meniška kalba pasakojamas žvilgsnis į pasaulio pokyčius. Nenaudingus gamtai…

Telmo Churro „Indija“

Linksmas, spalvingas tiek Lisabonos vaizdais, tiek personažais filmas. Tuo pačiu ir vienas iš keisčiausių „Kino pavasaryje“.

Jei siužeto struktūra labai aiški – matyt įforminęs savo kaip gido įmonę, Tiago veda individualias ekskursijoas po Lisaboną ir grindžia jas įdomiausia istorinių įvykių interpretaciją. Jis pasitelkia darbui senyvą tėvą bei paauglį sūnų. Susidaro keista trijulė! Šįkart jų klientė, vidutinio amžiaus brazilė, turinti ir asmeninių išgyvenimų. Keistenybė ir ta, jog savi klientę Tiago apgyvendina savo bute. Ir šiuo požiūriu brazilė patenka į keistenybių sąlygas. Tačiau nieko, – kas rytą kvartetas vis išsiruošia į naują Lisabonos vertingą istoriškai vietą bei muziejus.

Kad ir keistai, bet filmas puikiai tarnauja propaguojant Portugalijos sostinės grožį bei unikalų istorijos palikimą. Smagiai žiūrisi. Nors ir reikia įsitraukti į autorių žaidimo taisykles

#51

Nicolas Philibert „Adamant“

Šiltas pasakojimas apie ramybės ir gyvenimo prasmės ieškančius nedidelius psichikos sutrikimus turinčius prancūzus, 4 ligoninių įkurtame dienos centre baržoje ant Sienos upės. Pritariu ką tik praėjusio Berlyno kino festivalio žiūrovams, jog filme tiesiog rodoma kasdienybė, nebandant daryti kokią nors veiksmų seką. Tačiau žavi filmo humanizmas, galimybė ribotas galimybes integruotis į santykius su kitais žmonėmis turinčių centro lankytojų išsikalbėti, išsipasakoti apie savo veiklą. O pacientai išskirtiniai savo meniniais polinkiais…

Mark Jenkin „Akmens sala“

Filmas išsiskiria paslaptinga, persunkta nerimastingo laukimo atmosfera. Rodoma negyvenamos saloje įkurtame oro ir gamtos stebėjimo objekte stebėtojos ir fiksuotojos kasdienybė. Bet jos vaizduotė nuolatinėje įtampoje, primenančioje jai praeities įvykius, atsitikusius jos artimiesiems. Ilgai nesuprantame, kad vis išnyrantys atmintyje mergina ir vyras yra moters dukra ir vyras. Tiesiog vaidenasi jie išlaikydami moterį psichologinėje įtampoje.
Spalvingas filmas, žiūrimas su neatslungančiu įdomumu.

Gianfranco Rosi „Keliaujantis“

Stipriai pripažinto italų dokumentininko solidus žvilgsnis į dabarties pasaulį per popiežiaus PRANCIŠKAUS keliones. Filmas skirtas ne aukštinti popiežių, jo misiją, bet parodyti kiek ir kokių skaudulių yra visuose Žemės rutulio kontinentuose. Karaiu, badas, riausšės, korupcija, seksualiniai nusikaltimai – vis tai ir dar daugiau turi išgyventi popiežius, nuvykęs į tuos karštuosius pasaulio taškus. Jis turi ir raminti, ir guosti, ir skatinti tvirtybę ir… atsiprašyti. Tikrai įdomus filmas nepriklausomai nuo žiūrovų sąsajų su religija ar įsitikinimų. Rodant karo zonas, paliečiama ir naujausio karo Ukrainoje tema.

#52

Lietuvos kino bendruomenė „LAIŠKAS UKRAINAI“

Neįkainuojamai svarbus dokumentinis liudijimas Lietuvos istorijai. Būsimos kartos aiškiai susidarys vaizdą, apie Lietuvos visuomenės būklę 2022 m. vasario pabaigoje – vasaros pabaigoje. Į filmavimus, fiksavimus įsitraukė skaitlinga šalies kino bendruomenės dalis. Tarp autorių pavardžių ne vienas ir jau garsus kino kūrėjas.

O filmo idėja – nufilmuoti daug mūsų pastangų, veiksmų sekas, stengiantis visais įmanomais būdais padėti kovojančiai Ukrainai. Griežtai paneigiu galvojimą, kad juk aš rėmiau ir remiu, apgyvendinau pabėgėlius iš karo zonos ukrainos piliečius, dalyvavau akcijose ir pan. Viską žinau, viską mačiau ir patyriau! Nieko panašaus – jūs gal apimate 10 % visų vykusių akcijų, nematėte labai daug iš vidaus kas vyko. Todėl pamatyti kino kameros užfiksuotus reiškinius, protesto akcijas, beatodairišką rėmimą yra tiesiog privalu!

Filmas neturi pretenzijų aukštinti kokius nors autoritetus. Pvz. Andriaus Tapino balsas pasigirsta tik kartą, už kadro. Jonas Ohmanas rodomas nemažai. Bet tik iš tos perspektyvos, kokia veikimo įtampa jį užgriuvo ir kaip sudėtinga buvo suktis tarp būtiniausių darbų. Taip pat labai įdomu palyginti, ką kameros „pamatė“ ir tuose akcijose ar savanoriavime, kuriuose patys dalyvavote. Man, pavyzdžiui, buvo smagu prisiminti akciją „paskambink rusui“ ir matyti, kad rodomas aktyvistas patyrė tokį patį rezultatą, kaip ir man pavyko… :slight_smile:
Ir ne vien dėl garantuoto įdomumo. Visi, kas prisideda, kad jūs pamatytumėte prieš metus ar vėliau vykusius reiškinius, pareiškė, jog visos pajamos, gaunamos už filmo „Laiškas Ukrainai“ autorystę ir demonstravimą, skiriamos LIETUVOS RAUDONAJAM KRYŽIUI.

Taigi, privalome išlikti patriotiški. Kaip sakoma, filmo pamatymas bus ir malonumas ir nauda.

#53

Sergejaus Loznitsos „Natūrali naikinimo istorija“

Šio dokumentinio, būdingo Loznitsai, festivalyje nesugebėjau pamatyti.

Tenka kliautis kino kritikės Živilės Pipinytės įspūdžiais:

„Praėjusių ir dabar vykstančių tragedijų aidai girdėjosi ne viename festivalio filme. Sergejus Loznica filmui „Natūrali naikinimo istorija“ („Natural history of destruction“, Vokietija, Lietuva, Nyderlandai, 2022) „pasiskolino“ anglišką W.G. Sebaldo knygos pavadinimą (originalus yra „Luftkrieg und Literatur“ – „Oro karas ir literatūra“). 1943–1945 m. Sąjungininkai subombardavo ir pavertė griuvėsiais per šimtą Vokietijos miestų, žuvo apie šešis šimtus tūkstančių civilių, beveik aštuoni milijonai tapo benamiais. Tai viena didžiausių vokiečių visuomenės traumų, kuri liko visiškai nutylėta. Knygoje Sebaldas kritikuoja pokario Vokietijos kultūrą, jos nesugebėjimą gedėti ir pabrėžia, kad „skirtingai nuo daugiausia pasyvios vokiečių reakcijos į miestų sunaikinimą, suvokiamą kaip neatšaukiamas likimo nuosprendis, Didžiojoje Britanijoje naikinimo programa iš pat pradžių sukėlė aštrias diskusijas“. Loznica apie tai neužsimena. Jis rodo bombardavimų vaizdus. „Natūrali naikinimo istorija“ – ne pirmas kartas, kai režisierius bando susitapatinti su garsaus rašytojo požiūriu, bet ir Loznicos „Austerlicas“, ir naujasis filmas labiau skatina svarstyti apie panašių spekuliacijų ribas, juolab kad rašytojas nuo jų jau negali apsiginti.

„Natūrali naikinimo istorija“ rodo iki šiol prieštaringiausiai vertinamą Antrojo pasaulinio karo epizodą, kai Sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus. Vieni jų buvo beveik visai sunaikinti, kiti – tik iš dalies, bet civilių žūtys padėjo nacių propagandai dar labiau suvienyti gyvuosius. Loznica tradiciškai montuoja gausią dokumentinę medžiagą, leidžia į ją įsižiūrėti, rekonstruoja garsus ir balsus, skatindamas įsijausti į tai, kas rodoma. Idiliškus vėliavomis su svastika papuoštų senovinių Vokietijos miestų vaizdus keičia degantys namai, lavonai gatvėse, bandymai malšinti po smūgių iš oro kilusius gaisrus, griuvėsiai ir neviltis žmonių akyse. Loznica leidžia pačiam žiūrovui susigaudyti, ar filmuota Anglijos aviacijos fabrike, ar Vokietijos, ar kalba seras Arthuras Harrisas – anglų bombarduotojų būrio vadas, ar politikas Winstonas Churchillis, ar už kadro likęs nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas. Režisierius montuoja karo kroniką su propagandinių filmų fragmentais – ypač įsimena vaizdai, 1941 m. per „darbo pertraukėlę“ nufilmuoti AEG fabrike, kur Berlyno filharmonijos orkestrui diriguoja vienas geriausių visų laikų vokiečių dirigentų Wilhelmas Furtwängleris. Loznicai, regis, nesvarbu, ar žiūrovas supras visas archyvinių kadrų potekstes, ar atskirs reportažą nuo propagandos, nes jis formuluoja vieną teiginį – kad šių bombardavimų negalima pateisinti. Manau, daugumai žiūrovų to ir pakaks.

Loznicos metodas gerai žinomas jau nuo „Blokados“ (2005) pasirodymo ir kiekvienąkart rezultatas labiau priklauso ne nuo režisieriaus meistriškumo, o nuo turimos unikalios filmuotos medžiagos, bet „Natūrali naikinimo istorija“ sužadino daug klausimų, nes archyviniai kadrai staiga atsidūrė Ukrainoje vykstančio karo kontekste. Rusijos nuosekliai bombarduojami, naikinami miestai bei jų infrastruktūra, žudomi civiliai, regis, tik patvirtina po Dresdeno bombardavimo nuskambėjusią Goebbelso tezę apie tautos vienybę.“

Neabejoju, kad dar kokiu nors būdu pavyks filmą pamatyti, nes režisierius labai artimas Lietuvai.

#54

FESTIVALIO REZULTATAI

MEDIA informacija:

„LKC duomenys rodo, kad pirmasis šių metų ketvirtis – sėkmingiausias per ilgą laiko tarpą. Lyginant su 2022 m. sausio-kovo mėnesiais, žiūrovų skaičius kino teatruose išaugo apie 50 proc., o iš viso prie didžiųjų ekranų apsilankė daugiau nei kas trečias Lietuvos gyventojas. Tiesa, kol kas ikipandeminių rodiklių kino teatrų lankomumas pirmojo š.m. ketvirčio metu nesiekia – jis vis dar išlieka apie 15 proc. mažesnis nei 2017-2019 m.

„Po trejų sudėtingų „Kino pavasario“ metų, pagaliau vėl pamatėme sausakimšas sales bei penkiuose miestuose šurmuliuojančius kino teatrus, tarp kurių – ir po kelerių metų pertraukos duris festivalio žiūrovams atvėrusi „Romuva“ Kaune. Iš viso festivalyje per 11 dienų apsilankė 83 tūkst. žiūrovų, o šie duomenys sparčiai artėja prie ikipandeminės statistikos. Žvelgiant į ateitį, tokios tendencijos nuteikia itin pozityviai ir leidžia tikėtis, kad artėjantys festivaliai bus dar įspūdingesni. Nuoširdžiai dėkojame mūsų žiūrovams ir partneriams, kartu sukūrusiems tikrą kultūros šventę “, – sako festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. “

#55

„Kino pavasaris“ vasarą:

#56

Nemokami “Kino pavasario” organizuojami filmų seansai po atviru dangumi Vilniuje ir 14-oje Lietuvos miestų.

Nuotraukas atsisiųsti galite čia: https://we.tl/t-NVLdsPnmj3

Dėl daugiau informacijos galite kreiptis atsakant į šį laišką arba +370 648 44780.

„Kino pavasaris“ vasarą vilniečiams ir dar 14-os miestų gyventojams dovanos nemokamus kino seansus po atviru dangumi

Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ nepamirštamas patirtis dovanos ir vasarą, kartu su „ IKEA “ pakviesdamas šalies gyventojus į nemokamus filmų seansus po atviru dangumi. Jau birželio 29 d. į kelionę aplink Lietuvą dešimtąjį kartą leisis festivalio organizuojamas projektas „Kino karavanas“, priešais didįjį ekraną subursiantis 14-os miestų gyventojus bei svečius, o liepos pradžioje startuos penktasis „Vasaros kinas“, šiemet vyksiantis žaliuose Vilniaus mikrorajonuose.

„Kino pavasaris“ vasaros seansų lankytojus birželio–rugpjūčio mėnesiais nukels į unikalius filmuose gimstančius pasaulius, kupinus skardaus juoko, atokvėpio akimirkų, progų įsikvėpti ir kitų gilių išgyvenimų. Praėjusio festivalio favoritas „Aštuoni kalnai“, žavingoji Penelope Cruz ir jos vaidmuo „Begalybėje“, tingi saulėkaita su „Oskarui“ nominuotu Paul Mescal dramoje „Po saulės“ ar lietuvių kurti ilgametražiai ir trumpametražiai darbai – šie bei dar daugiau filmų kvies patogiai įsitaisyti visos Lietuvos pievose.

Šiemet su „Kino karavanu“ bei „Vasaros kinu“ keliaus ir pagrindinis projektų partneris „IKEA“, kursiantis jaukią atmosferą ir siūlysiantis unikalias patirtis žiūrovams. Anot įmonės rinkodaros vadovės Irenos Meškauskienės, sprendimą leistis į išvykas su „Kino pavasariu“ priimti buvo itin paprasta dėl bendrų pamatinių vertybių.

„Tiek mūsų, tiek „Kino pavasario“ požiūriai sutampa. Mes tikime, kad kokybiški ir tvarūs sprendimai namams turi būti prieinami daugeliui žmonių, o „Kino pavasaris“ siekia atverti kokybiško kino pasaulį kuo platesnei auditorijai Lietuvoje. Šią vasarą suvienydami jėgas stengsimės, kad kuo daugiau šalies gyventojų galėtų jaukiai ir turiningai praleisti savo laisvalaikį gryname ore ir tuo pat metu susipažintų su kokybišku kinu. Neabejojame, kad žiūrovų laukia daugybė gaivių ir įsimintinų akimirkų“, – sako I. Meškauskienė.

Visų „Kino pavasario“ vasaros seansų metu „IKEA“ įrengs jaukias ir patogias sėdėjimo vietas bei leis lankytojams pasijusti kino žvaigždėmis – nusifotografuoti ant ypatingo geltonojo podiumo. Tuo tarpu Vilniaus miesto mikrorajonuose „Vasaros kino“ seansus lydės ir „IKEA“ maisto autobusiukas, suteiksiantis galimybę pasigardžiuoti ikoniškais dešrainiais. Žiūrovų lauks įkvepiantys autoriniai filmai, jų pristatymai, susitikimai ir diskusijos su Lietuvos kūrėjais ir kitais savo sričių specialistais, „Neakivaizdinio Vilniaus“ ekskursijos po sostinės mikrorajonus ir, svarbiausia, geras laikas artimųjų bei žalumos apsuptyje.

Kelionės didžiajame ekrane ir poilsis nuo betono

Dešimtąjį kartą „Kino pavasario“ organizuojamas „Kino karavanas“ šiemet kvies net 14-os miestelių gyventojus, svečius ir aplink atostogaujančius nuotykių ieškotojus leistis į nepamirštamas keliones didžiajame ekrane. Šiltus birželio-rugpjūčio mėnesių vakarus „Kino karavanas“ dovanos Šiaulių, Panevėžio, Burbiškio (Anykščių raj.), Utenos, Nidos, Juodkrantės, Marijampolės, Šilutės, Gargždų, Palūšės, Zarasų, Kauno, Klaipėdos ir Alytaus miestams.
Tuo tarpu penktąjį kartą vyksiantis „Vasaros kinas“ vilniečius ir miesto svečius pakvies pailsėti nuo įprastinius barus ir maršrutus supančio betono ir jį iškeisti į žalius rajonus. Tingi saulėkaita Vilniaus centro pašonėje ir nemokami filmų seansai liepos–rugpjūčio mėnesiais vilniečių lauks Senamiesčio, Žvėryno, Šeškinės, Žirmūnų ir Karoliniškių mikrorajonuose.

Daugiau informacijos apie „Kino karavano“ seansus ieškokite www.kinokaravanas.lt. Detalių apie „Vasaros kino“ seansus ieškokite www.vasaroskinas.lt arba „Kino pavasario“ „Facebook“ paskyroje.

#57

Žirmūnų pliaže ant pievutės, rugpjūčio 17 d., ketvirtadienį.

18:30 „Uogos“ (rež. Vytautas Katkus, 2022, Lietuva, 15 min, N-7, filmas lietuvių k.)

19:00 „Po saulės“ (rež. Charlotte Wells, 2022, Jungtinė Karalystė, JAV, 101 min, N-13, Prancūzija, subtitrai lietuvių k.)

21:00 „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradze, 2018, Lietuva, 91 min, N-13)

#58

„Kino pavasaris“ artėjantį festivalį pasitiks su atsinaujinusia programos sudarytojų komanda
Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ skelbia apie atsinaujinusią programos sudarytojų komandą. Drąsią ir stebinančią festivalio programą šiemet kurs už jos vairo stojanti vadovė Marija Fridinovaitė, programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė, užimsianti ir pirkimų vadovės pareigas, programos sudarytojas Karolis Žukas ir skyriaus koordinatorė Benita Paplauskaitė.

Pasak „Kino pavasario“ vykdomojo direktoriaus Konrado Kazlausko, festivalio turinys – kertinis festivalio pamatas, todėl ieškant komandos papildymo, programos sudarytojų atranka buvo vykdoma itin kruopščiai.

„Džiaugiuosi, kad prie programos sudarytojų komandos jungiasi patyrę profesionalai, turintys išlavintą žvilgsnį ir gebantys atrasti išskirtinius filmus. Esu tikras, kad Marija, Dovilė, Karolis ir Benita kurs ateities tendencijas atspindinčią programą, kurioje nestigs novatoriškų kino žiūrėjimo patirčių. Ir toliau koncentruosimės į aukštos meninės vertės, pasaulyje pripažintą autorinį kiną bei, kaip ir kasmet, stengsimės pranokti patys save. Ypatingą dėmesį skirsime ir Lietuvos kūrėjams“, – sako K. Kazlauskas.

„Kino pavasario“ programos sudarytoja nuo 2020 m. iki 2022 m. dirbusi M. Fridinovaitė į festivalį sugrįžta naujose – komandos vadovės – pareigose. Anot Marijos, išbandžiusi save programos sudarytojos rolėje, į vadovės poziciją ji žengia jausdamasi užtikrintai.

„Ir toliau kursime tokią „Kino pavasario“ programą, kuri skatintų žiūrovus dar labiau domėtis kinu bei jį pamilti, atlieptų ne tik auditorijos pomėgius, bet ir poreikius. Į didžiuosius ekranus atnešti įdomius, patrauklius, aktualius ir stimuliuojančius filmus – svarbiausias mūsų tikslas“, – sako naujoji „Kino pavasario“ programos vadovė.

M. Fridinovaitė baigė kino vadybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei kino teorijos magistro studijas Paryžiaus 8-ajame universitete. Nuo 2020 m. bendradarbiauja su Kanų kino festivaliu – Cannes Court Métrage sekcija, Short Film Corner, o šiemet dirbo Marché du Film komandoje, padėjo įgyvendinti tokius industrijos renginius kaip Cannes Investors Circle, Spotlight Asia, Ukraine in Focus ir kt.

Programos sudarytojų komandoje ir pernai dirbusi kino programų sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė, šiemet taip pat užims pirkimų vadovės pareigas.

„Jau daugelį metų prie festivalio įgyvendinimo prisidedu dirbdama skirtingose pozicijose – rašiau tekstus, rengiau interviu su kino kūrėjais, rūpinausi foto ir video skyriais. Po pertraukos čia sugrįžau į ilgai svajotą programos skyrių, o nuo dabar būsiu atsakinga ir už naują sritį – filmų pirkimą platinimui. Tikiu, kad skirtingų veiklų bandymas padės man geriau suprasti, kaip sudaryti žiūrovų dėmesio vertą programą, kaip surasti tinkamiausius būdus filmui pasiekti ir plačiąją auditoriją, ir tokią jos dalį, kuri net nežinojo, kaip jai šio filmo reikėjo bei kokie pasikeitę jie gali išeiti iš kino salės“, – teigia D. Grigaliūnaitė.

Dovilė anksčiau dirbo ir kituose šalies festivaliuose – žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ ji buvo programos vadovė, Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalyje – komunikacijos vadovė. Ketverius metus ji buvo atsakinga už Šiuolaikinio meno centro komunikaciją, dirbo medijų edukacijos bei tyrimų centre „Meno avilys“. Šiuo metu ji kartu su kino kritike Mante Valiūnaite veda Radio Vilnius laidą „Blissfully Yours“ apie kiną. Dovilė yra baigusi Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas ir Politikos ir medijų programos magistro studijas Tarptautinių santykių ir politikos institute.

Nauji vėjai festivalio filmų programoje

Anot naujojo festivalio programos sudarytojo Karolio Žuko, jungtis prie programos sudarytojų komandos ir pritaikyti savo įvairialypę patirtį – be galo įdomu.

„Tikiu, kad platus mano patirčių spektras ir domėjimasis įvairiu turiniu festivalio programai įpūs naujų vėjų. Esu aukštos meninės vertės kūrinių gerbėjas, tačiau vertinu ir gerą pramogą. Man atrodo, kad kiekvieno festivalio programa turi atitikti aukso viduriuką – nestigti įvairiapusiškumo atspindėti šviežiausias kino tendencijas“, – pabrėžia pašnekovas.

K. Žukas programos sudarytojo poziciją yra išbandęs ir kitur – medijų edukacijos bei tyrimų centre „Meno avilys“, videomeno festivalyje „Videogramos“, dokumentinio kino cikle „Common People“, dirbo „Kauno kino festivalio“ koordinatoriumi. Karolis taip pat yra siaubo, fantastinio ir kultinio kino platformos „Kitas kinas“ įkūrėjas.

Prie „Kino pavasario“ programos sudarytojų komandos jungiasi scenaristė, režisierė Benita Paplauskaitė, turinti daugiau nei 10 metų patirtį kino, televizijos bei reklamos industrijose, o nuo 2021 m. vadovavusi festivalio svečių skyriui. Ji bus atsakinga už programos koordinavimą ir kino edukacijos projektus.

„Per septynerius metus su „Kino pavasariu“ spėjau pažinti ne tik festivalį, bet ir jo žiūrovus, trokštančius kokybiško autorinio kino, galinčio supurtyti jų pasaulėžiūrą. Drąsią kūrybą mėgstu ir pati, tad stengsiuosi užtikrinti, kad festivalyje netrūktų filmų, kurie mūsų žiūrovus siurbte įsiurbtų į didįjį ekraną“, – sako B. Paplauskaitė.

Benita 2014 m. Roehampton universitete Londone įgijo menų bakalaurą filmų srityje. Ji yra dirbusi konkursinės programos sudarymo asistente Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje, renginių Baltic Pitching Forum ir „Lietuvos animacijos diena“ koordinatore, Meeting Point - Vilnius iniciatyvos Talents Nest koordinatore.

#59

Galinga įžanga į būsimą Kino pavasario repertuarą. A24 prodiusuoja tik solidžius filmus!

Artimiausiu metu lietuviškuose kino teatruose bus rodomi A24 filmai:

  • “Past Lives” - korėjietiška brandaus meilės trikampio istorija nuo lapkričio 24d. kino teatruose.

  • “Dream Scenario” - vienas geriausių kultinio aktoriaus Nicolo Cage vaidmenų kine nuo gruodžio 15d. (Pas jį būna arba tobuli, arba gėdingi pasirodymai filmuose :))

  • “Priscilla” - režisierės Sofijos Copollos filmas apie Elvio Preslio pirmą žmoną nuo Sausio 5d.

KINO PAVASARYJE 2024 bus rodomas Džonatano Gleizerio filmas „Interesų zona“ („Zone of Interest“) - Holokausto drama apdovasnota 2023 metų Kanų festivalio grand prix.

Kitais metais kino ekranus pasieks ir istorija apie amerikietiškų imtynių dinastijos Von Eric pakilimą ir nuopuolį „Geležiniai gniaužtai“ (The Iron Claw), kurioje vaidina Zac Efron, Harris Dickinson ir Jeremy Allen White, bei romantinis trileris „Love Lies Bleeding“ (rež. Rose Glass), kuriame svarbius vaidmenis atlieka ego, geismas ir amerikietiškoji svajonė.