Kino pavasaris 2023

Kinomanai
#21

Dar rekomendacijų: Filmų daug, bet galima rinktis

Nespėjant aprėpti repertuaro, pasvarstykim, kokie filmai gal būt bus parodomi ir pasibaigus festivaliui:

„Po saulės“
„Begalybė“
„Žvaigždės vidurdienį“
„Paskutinis šokis“
„Metas išeiti“
„Su meile ir įsiučiu“
„Amžinai jauni“
„Meile mano“
„Aštuoni kalnai“
„Liuksemburgas, Liuksemburgas“
„Aklas gluosnis, mieganti moteris“
„Rūkymas sukelia kosulį“
„Sent Omeras“
„Tiek grožio, tiek skausmo“
„Medusa Deluxe“

Pateikiu labai solidžias kritiko GEDIMINO KUKTOS rekomendacijas:

#22

Unikali patirtis!

#23

Oliver Hermanus GYVENTI (living)

Neabejotinai vienas iš jautriausių šiemetinio „Kino pavasario“ filmų! Kaip elgiasi, ką išgyvena filmo protagonistas, kai medicina jam nustato galimybę tegyventi trumpai, kino pasakojimų yra daug. Atmintin grįžta berods populiariausiu buvęs „Kino pavasaryje“ ispanų „Trumanas“. Britų „GYVENTI“ tarp tos „serijos“ siužetų tikrai taip pat tampa vienu įsimintiniausių!

Nors gero kino festivalyje Sundance pristatytame filme veiksmas vyksta 1953 m., taip, kaip išsityčiojama iš biurokratizmo Londono rotušėje, tinka visų laikmečių valdininkams. Greitai veiksmui susikoncentravus į vyriausią klerką, skyriaus vadovą Viljamsą, žiūrovas patiria ne vieną bendražmogišką pamoką. Visų pirma, kad išsikalbėti, pasiguosti ir atsiremti šiame gyvenime tenka nebūtinai į artimiausius giminaičius. Antra, kaip ponas Viljamsas savo likiminiuose apmąstymuose nutaria palikti atsiminimą apie save, vargu bau ar įmanoma pamiršti pasibaigus seansui! Jo poelgis sugraudins ne vieną žiūrovą!

Mūsuose labai išpopuliarėjusiam po mozaikinės kalėdinės ekscentrinės komedijos „Tegyvuoja meilė“ anglui BILL NIGHY, kurio sąskaitoje virš 150 įvairiausių vaidmenų, labai nepasisekė, kad amerikietis Brendan Fraser suvaidino tą mokytoją - banginį. Nes įtaigus biurokrato Viljamso personažas neabejotinai yra oskarinis! O kad iš Akros Kurosawa pasiskolintas ir Nobelio premijos laureato Izuo Ishiguro adaptuotas scenarijus negavo nominuotojo Oskaro, manau, jau neteisinga.

#24

Alex Schaad „KITAME KŪNE“

Paprastai gerą ir įsimintiną įspūdį paliekantis vokiečių kinas, šįkart kelia mintyse diskusiją. Taip, atokioje saloje šamanės , esančios savo tėvo kūne, vadovaujamos poros keičiasi kūnais. Tam užtenka panirti į specialiai tam įrengtą mini baseiną. Susidaro pradžioje komiškos, vėliau ir didžiai dramatiškos situacijos. Filmo puiki kino plastika, šaunus muzikos takelis. Tačiau neapleidžia turinio prasmės klaustukas. Manęs neįtikino šio sufantazuoto reiškinio psichologiniai motyvai, nors aktoriai vaidina kito žmogaus kūną įtaigiai.

Žiūrėti įdomu. Bet, manau, tai vienas iš silpnesnių programos filmų. Tačiau neatmestina, kad kitiems mačiusiems filmą, meilės apraiškų pasikeitimas, kai buvęs partneris atsiduria kitame kūne, netgi preiešingos lyties, buvo įdomus. Manau, reikšminga filmo kulminacinė išvada, pareikšta ne pagrindinės veikėjos – „aš antrą kartą atvykstu čia, ir antrą kartą išvykstu žlugus santykiams. Taigi, nesikeiskime kūnais, o gyvenkime tame kūne, kurį davė Dievulis.

#25

Kad festivalis prasidėjo, juntu betarpiškai, nes nebespėju vakar pamatytus filmus komentuoti. Kadangi kažko supernetikėto nebuvo, atidedu tai. Ir kopijuoju gausiausiai tarptautinius kino festivalius lamkančio Edvino Pukštos rekomendacijas, kurias įdėtas prieš pora dienų pražiopsojau:

Įdėmiai ir smalsiai stebėjau, ką rekomenduoja ir ką renkasi kiti. Taip ir nutariau pasiviešinti subjektyviai kuždėtus vertingesnius filmus, nes dauguma jų kažkodėl lieka paraštėse. Kai kurie nė sykio niekur nepaminėti. Nesinori ypač išgąsdinti planų perdėliojimais, tad visada geriau pasitikėkite nuosava intuicija, bet nepamirškite, kad tikrieji, rizikingesni, originalesni perliukai dažniausiai lieka nepastebėti. Tad prisiduodu ir einu dar įlipsiu į paskutinį improvizuotos klajonės kalną.

LYGUMŲ EŽERAS

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8177-lygumu-ezeras

Du filmai viename! 260 minučių kuo lengviausiai susižiūri vienu prisėdimu, nes režisierė įtraukia nuo pirmų akimirkų. Pats originaliausias, nenuspėjamiausias, misteriškiausias ir netikėčiausias 2022 m. kūrinys. Dar gi pats romantiškiausias, intymiausias ir erotiškiausias (net neparodant nė vienos erotinės scenos)! Nieko panašaus nesate matę tai jau tikrai! Jei tik vienam filmui užtenka laiko, tai būtinai rinkitės šiuos du.

DEGANČIOS DIENOS

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8128-degancios-dienos

Drąsus, aktualus, giliai kapstantis, supurtantis, nors ir lėtas. Reikalauja susikaupimo ir pastabumo. Niekaip nepamirštamas. Vienas geriausių 2022 m. Kanų festivalio filmų, kuris privalėjo būti pagrindiniame konkurse, bet liko be jokio prizo.

NAUJI BATAI IR PUODELIS KAVOS

https://kinopavasaris.lt/…/8209-nauji-batai-ir-puodelis…

Sukrečiantis, jautrus, pravirkdantis, stulbinamai suvaidintas, idealiai surežisuotas, paveikiai sukadruotas, sukeliantis daugiau interpretacijų, neįkainojamas, neišsitrinantis. Susiraskite, ką apie albanų filmą emocingai ir nepakartojamai parašė lietuvių režisierė Austeja Urbaite, kuriai dabar Vilniuje teks net konkuruoti su galinguoju Gentianu.

METAS IŠEITI

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8186-metas-iseiti

Park Chan-wookas niekada nenuvilia ir nekopipeistina savo ankstesnių sėkmingų kūrinių, skirtingai negu dauguma kitų meistrų. Spėju, kad korėjietis bus trokštamiausias pamatyti ir papildomo postūmio čia net nereikia. Tai vienas tokių gudriai užraitytų ir sustyguotų trilerių, kuriuos magėtų pažiūrėti ir du kartus.

ŽINDUOLIAI

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8224-zinduoliai

Mažiukas narsus šedevriukas, kuriam lemta išskaidyti auditoriją. Ypač radikalus, bebaimis, kitoniškas, nesustabdomas, feministinis, išradingas ir šelmiškai juodai juokingas. Sebastianas yra nauja rumunų viltis ir perspektyva ateičiai. Jis iškart jau plaukia ant visai kitos bangos.

MARIUPOLIS 2

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8199-mariupolis-2

Būtina pamatyti vien dėl Manto ir Hannos. Dabar jau yra pasirodę keli kiti filmai iš rusų suniokoto Mariupolio, bet nė vienas neprilygs lietuvio ir ukrainietės monumentaliam žygdarbiui už pernelyg skaudžią kainą.

ŠVENTASIS PAVASARIS

https://kinopavasaris.lt/…/pro…/8175-sventasis-pavasaris

Neįprasta ir provokuojanti (ne)meilės istorija. Bus žymiai geriau kuo mažiau žinoti apie nepatogią ir kontroversinę ispanišką melodramą.

AUTOBIOGRAFIJA

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8170-autobiografija

Atmosferiškas, šachmatinis, baugus, psichologinis, įsiskverbiantis, testuojantis lojalumą, nenumalšinantis keršto pojūčio džiunglių nuaras tik su dviem esminiais veikėjais ir plačiau matančia lenkiška akimi (visur klajojantis Wojciechas Staronas filmavo latvišką-lietuvišką SAUSĮ).

APOLONIJA, APOLONIJA

https://kinopavasaris.lt/…/pro…/8204-apolonija-apolonija

Užburiantis, kerintis, nepagražintai intymus. Ypač netikėtas atradimas. Pakankamai daug pasitaiko dokumentikos, kai režisieriai įgauna pasitikėjimo ir įkvėpimo daugiau nei 10 metų stebėti išskirtinę asmenybę, kurios gal niekas ir nepažįsta. Ir čia suveikia gebėjimas išlaukti momento, kai jau ateina laikas parodyti sukauptą medžiagą. Jūs niekada negirdėjote apie Apoloniją, kuri jus sužavės.

PER ARTI

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8138-per-arti

Gal net geriausias lietuviškas filmas, startuojantis su nacionaline premjera festivalyje. Jau buvau girdėjęs daug ne visai malonių ir keistų istorijų apie įvaikinimo procedūras ir pasėkmes Lietuvoje iš patikimų šaltinių bei su šiuo procesu tiesiogiai susijusių draugų (Lina, čia Tau privalu pažiūrėti ir tikriausiai Tavo komentaras būtų lauktinas). Tad ilgai lauktas Austėjos debiutas man pasirodė įtikinamas, tikroviškas ir užduodantis sunkius, tikslius, nepatogius, reikalingus klausimus.

INDIJA

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8228-indija

Ypač kalbus filmas gali tapti sunkesniu išbandymu nemėgstantiems skaityti tokios gausybės titrų. Ironiškas, intriguojantis, istoriškas, šiuolaikiškas, nostalgiškas, retas, grynai portugališkas. Solidus ir įsimintinas debiutas, kupinas melancholijos, humoro ir nufilmuotas ant 16mm juostos.

LA PALISIADA

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8226-la-palisiada

Intriguojantis vien neeiline sukūrimo istorija, kuria kas nors pasidomės po peržiūros. Žiaurus, autentiškas, išradingas, toks itin kietas riešutėlis be konkrečių paaiškinimų ir

AKMENS SALA

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8135-akmens-sala

Psichologinis siaubo trileris yra vertas gausesnės auditorijos negu 9 salė. Toks jau artimiau lynčiškas. Neiškoduojamas iš pirmo karto, tačiau pastumiantis žiūrėti dar ir dar sykį.

NATŪRALI NAIKINIMO ISTORIJA

https://kinopavasaris.lt/…/8129-naturali-naikinimo…

Sergejus Loznica, Danielius Kokanauskis, Vladimiras Golovnitskis kontratakuoja su vėlgi neįtikėtinai iškapstytais archyvais ir magiškai rekonstruotu garsu. Baisokas savo aktualumu.

AŠTUONI KALNAI

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8126-astuoni-kalnai

Ši rekomendacija sutampa su dauguma nuomonių. Gal net ryškiausias pretendentas publikos simpatijų prizui? Visiems kalnų žmonėms privalomas nuotykis pakopinėti porą valandų kino salėje!

LIUKSEMBURGAS LIUKSEMBURGAS

https://kinopavasaris.lt/…/8176-liuksemburgas…

Atlapaširdis, šmaikštus ukrainietis Antonio grįžta su dar viena asmeniška ir ne mažiau juokinga dramedija po NEĮGARSINTŲ MINČIŲ.

TAR

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8222-tar

Cate Blanchett turėjo pelnytai gauti OSCARą, bet šiemet ten nenaudingai suveikė bandos balsavimas.

“ADAMANT”

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8374-adamant

Ne pats stipriausias iš ką tik pasibaigusio Berlinalės, bet gi laimėjo lokį. Lietuvoje irgi yra panašių dienos centrų, kuriuose lankosi mums nepastebimi, neįtikėtini, talentingi, žingeidūs žmonės (mano bičiulis Darius juos vadina psichučiais) ir dar daugiau nematomų dėl jų pasiaukojančių piliečių. Žiūrėdamas Philiberto filmą galvojau apie Darių ir būtų iš tiesų nerealu parodyti ADAMANT bent Vilniaus psichučiams. Neabejoju, kad mūsų dienos centruose irgi įmanoma nufilmuoti kažką panašaus. Gal net geriau, bet niekas nepakvies į Berlyną.

ŽVAIGŽDĖS VIDURDIENĮ

https://kinopavasaris.lt/…/8123-zvaigzdes-vidurdieni

Geresnysis Claire Denis pasiūlymas iš dviejų. Intymus. Improvizuotas. Karštas. Padykęs. Ne visiems patiks, jei tik lyginsime, ką prancūzų madam padarė anksčiau.

MOONAGE DREAM

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/8132-moonage-daydream

Žiūrėkite tik salėje su geriausiu garsu. Reginys ne vien tik Bowie fanams.

#26

Kas galėtų sugalvoti, jog prasidedant tik trečiai „Kino pavasario“ dienai ankstyvame rytiniame seanse netikėtai ekrane pasirodys filmas, pareiškęs, kad festivalis ĮVYKO, PAVYKO, PRIBLOŠKĖ ir nunešė toli toli.

Kalbu apie „APOLONIJA, APOONIJA“

Filmą, kurį keistai lyg neminėjo festivalio komanda, tarp jų geriausiųjų šiemet, filmą, kuris, laimei, 11.30 val. buvo rodomas nors ir mažiausioje, bet ne tuščioje salėje, filmą, kur dokumentininkas (šiuo atveju danė LEA GLOB) pagauna tokį sėkmės paukštį, jog kitiems jis ir nesisapnuos.
Įsivaizduokit, lyg atsitiktinai pradėjusi filmuoti patikusį vaiką sporto treniruotėje, atrodantį kaip nevėkšla, nelaimėlis, baigi tuo, jog 13 metų sekant jo užsispyrusį sportavimą, gauni faktą, jog filmavai filmą apie… olimpinį čempioną!!! Nesvarbu, kad befilmuodamas dėl susiklosčiusių aplinkybių vos vos likai gyvas, kad prardai tiek sveikatos, jog nebenulaikai kameros. Tačiau turi tą buvusį bjaurų ančiuką, kuris geidžiamas jau visų, nes tapo… baltąja gulbę…

Ką gi, mataU, liko vienintelis seansas Vingyje šeštadienį bei keli kitur. Ką turėčiau rašyti toliau? Patys geriau žinote…

#27

Charlotte Vandermeersch, Felix van Groeningen AŠTUONI KALNAI

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatytas italų filmas yra tikra ODĖ KALNŲ GROŽIUI IR DIDYBEI.
Galia, kad vidutinio dydžio Vingio kino salėje jis rodomas sumažinto formato skaitmeninėje kopijoje.

Kalnai ir lieka pagrindiniu faktoriumi, nors artėjant pabaigai išvystoma drama sąlygiškai priskirtina posakiui – „kas per daug, tas nesveika“. Kadangi siužetas gana seklus, gilintis į veiksmą ekrane neverta tų žiūrovų atžvilgiu, kurie dar žiūrės filmą.

Tačiau nuo vieno priekaišto nesusilaikysiu. Rodoma aiškiai per ilgai abiejų vyriškių vaikystė. Ten nieko nevyksta, tik aiškinama, kokie neišskiriami draugai Pietras ir Brunas buvo, ką reiškė jiems kalnai ir kokius skirtingus turėjo tėvus. Tam tikrai valandos nereikia! Netgi peršasi išvada, kad be „vaikiškos“ pradžios filmas visai gerai galėjo išvis apsieiti. Na, kai berniukai tampa vyrais, filmo naratyvas tampa kur kas prasmingesnis.

#28

Thomas Hardiman „MEDUSA DELUXE“

Spalvingas, nepaliaujamo veiksmo būsimo kirpėjų darbų konkurso užkulisų aplinkoje vykstantis veiksmas baigiasi užrašu titruose „SKIRIAMA VISO PASAULIO KIRPĖJAMS“. Taiklu!

Ne todėl, kad filmas prasideda nepadoriomis kirpimo meistrių kalbomis, kai angliški keiksmažodžiai vertėjų paverčiami rusiškais (ką gi, taip jau yra gyvenime – net mūsų krepšininkai, ne vienus metus žaidami Vakaruose, šią kalbą naudoja riebiems išsireiškimams). O todėl, kad visa filmo aplinka, plūstančios nelaimės primina Emilio Vėlyvo stilių. Tik personažai raiškiau išreikšti, manyčiau, ir natūralesni. Taigi, tokio stiliaus filmų gerbėjams, susižavėjimas „Medusa deluxe“ reginiu, garantuotas

#29

Emanuele Crialese „BEGALYBĖ“

Kaip pamatai Ispanijos kino gražuolę Penelopę Cruz bereguliuojant šeimyninėje aplinkoje tris savo vaikus, kai ADRIANO CELENTANO show per TV yra kur kas įdomesnis, apie filmo siejimą su „Kino pvasariu“ gali prisgalvoti visko. Laimei, ispanai išvengia banalybių ir sukuria tikrai pagavų ir ne silpną filmą. Nes visą dėmesį nekoncentruoja į vyriausiosios dukros Adrianos akivaizdžias tapatybės problemas, bet rodo ir kitas. Žinoma, išblėsusi tėvų meilė ir pagarba viens kitam čia esminė.

Dviejų Europos kino superdivų, Juliette Binoche ir Penelope Cruz konkurencijoje „Kino pavasaryje“, pirmenybę atiduočiau pastarąjai :).

Tikrai kokybiškas, solidus ir vertas pamatymo filmas!

#30

Quentin Dupieux „RŪKYMAS SUKELIA KOSULĮ“

Puikiausiai Lietuvos žiūrovui pažįstamas (bent jau iš gigantiškos musės praeito „Kino pavasario“ filme „TORO“) prancūzas Quentin Dupieux“ kuria vis paprastesnius savo raiška ir ilgiu filmus. Deja, ryžtingai teigti, kad ne prastesnius, ne visai išeina.

Štai ir Rūkymas. Įdėja šauni. Realizavimas komiškas. Puiku, kad kalbama apie gamtos apsaugą, darbo saugą ar robotizavimą. Tačiau prašyte prašosi didesnis išrišimas, solidesnis temų atskleidimas. Dabar šauni, taikliai parodijuojanti, bet paviršutiniška siaubo komedija. Tik neišsigąskite, siaubas čia nešiurpina…

#31

NEREKOMENDUOJU rinktis argentinietišką „Lygumų ežeras“.

Gana patraukli, puikios muzikos lydima pirma dalis, netgi geidžiamo detektyvo žanre, deja, autorių visai pamesti naratyvo galai antroje dalyje. Po šio 4,5 val. trukusio seanso (20 min. pertrauka) mane suėmė juoko „priepuolis“, kad tiek sugaišau laiko. O pirma dalis tiek daug žadėjo…

Lenkų „BOILESKA“, žinoma linksmas filmas. Vaidinamoje dokumentikoje vyriausia Europoje DRAG karalienė, išsipusčiusi atvykusi ir į „Kino pavasarį“ (šiandien 11 Vingio salėje dalyvaus). Premjeroje dalyvavo ir 3 drag karalienės iš Vilniaus. Kvietė visą salę vykti į SOHO restoraną susi[pažinti su jomis ir pašvęsti. Žinoma, joms visas gyvenimas – šventė :slight_smile:

Pasitelkiu žodyną, kad visiems būtų aišku:
„ drag vadiname tai, kai (įprastai) vyrai rengiasi moteriškais drabužiais, pasidažo bei susikuria moterišką siluetą pasitelkdami korsetus ar specialiai suformuotą kamšalą. Aišku, drag nėra vien išvaizda. Neretai vadinamos drag karalienės turi savo personažus ir pasižymi ne vienu talentu. Labiausiai su drag pasauliu asocijuojami yra pasirodymai, kurių metu drag karalienėsžiopčioja pagal dainą ir atlieka įspūdingą programą.“:blush:

#32

Jafar Panahi „Lokių čia nėra“

IkI 2022 m. liepos užbaigtame filme šešiasdešimtmetis garsus Irano režisierius, kurio ne vieną filmą yra rodęs „Kino pavasaris“, vaidina pats save. Jis vadovauja naujo filmo filmavimui nuotoliniu būdu. Siužetų apie filmų filme kūrimą ir tame vyksme režisierių kančias yra šimtai. Bet ne tiek daug, kai garsūs režisieriai išties vaidina besivaduojantį tarp problemų kuriamo filmo režisierių. Pirmas pavyzdys galvon šauna 1973 m Francois Truffaut „Amerikietiška naktis“ (La nuit americaine). Kur kas dažniau režisierius vaidina aktoriai, kaip klasikiniu pavyzdžiu tapo Federico Fellini suvaidinęs Marcelo Mastroianni (8 ½).

Bet filmo „Lokių čia nėra“ vaibas ne čia. Kino režisierius JAFARAS PANAHI taip pat priklauso tai skaitlingai žinomų Irano kino autorių grupei, kurie patiria šalies valdžios represijas. Ne vienerius metus nuteistas būti namų arešto sąlygomis, būtent 2022 m. liepą, atėjęs į teisėsaugos įstaigą pasidomėti kito žinomo savo kolegos Mohammado Rasulofo sulaikymo sąlygomis, pats buvo areštuotas ir nuteistas jau ne namų areštu, bet 6 metų kalėjimo. Šių metų vasarį, paskelbęs bado streiką, už užstatą Panahi buvo paleistas. Jo pasišventimas nebėgti iš Irano, o likti šalyje yra tiesiog didvyriškas.

Taigi, negalintis išvykti iš Irano filme „Lokių čia nėra“ režisirius Jafaras Panahi išsinuomuoja kambarį atokiame Irano kaimelyje visai netoli sienos su Turkija. Būtent čia jo kūrybinė grupė kuria filmą apie iraniečių poros pastangas nelegaliai bėgti iš gimtinės. Be techninių sunkumų vadovaujant filmo kūrimui per atstumą, Panahi vargsta ir dėl kitų blogybių, pvz. internetinio ryšio silpnumu kaimelyje. Tačiau netikėtai jam, šiuos sunkumus aiškiai užgožia atsidurimas tarp senų, archaiškų tradicijų, ritualų ir prietarų besilaikančių žmonių. Ar intelektualiam režiaierius pavyks išsipanioti iš šių pinklių sėkmingiau nei kova už pilietines teises ir kitokį teisingumą su Irano valdžia, filmas „Lokių čia nėra“ parodo meistriškai. Neišeina nesistebėti, kaip į tokias sunkias kūrybos sąlygas patekę Irano kino kūrėjai sugeba kurti filmus. Ir labai gerus!

#33

Riley Keough, Gina Gammell „KARO PONIS“

Sunkiai paaiškinamo pavadinimo dviejų debiutuojančių pilno metro režisūroje moterų filmas tikrai nėra „moteriškas“. Indėnų rezervacijos jauni gyventojai visomis išgalėmis siekia prasigyventi, visokiausiais būdais susiveikdami jų supratimu to garantą – dolerių. Dvylikamečio ir bent dešimtmečiu vyresnio vaikino veikimo keliai nesusieina. Taigi regime dviejų pagrindinių protagonistų kasdienybę.

Nufilmuota, suvaidinta tikrai solidžiai ir įtikinamai. Filme daugybė žmonių, bet autorės nepasimeta tarp personažų ir visą laiką mūsų akyse pagrindiniai veikėjai svarbiausi. Deja, manau kad jaunuolių vargus kelyje link prakutimo, režisierės ne iki galo vykusiai užbaigia. Siužetiškai kyla klausimų. Pvz. kodėl 12-ečiui „praregint“, būna dingę iš akiračio trys jo draugeliai. Dar kebliau suprasti vyresniojo „šturmo paimant kalakutus“ neįtikėtiną sėkmę. Darbdavys tarsi laukė šito…

Nežiūrint kilusių klausimų pabaigoje, filmas tikrai solidus, darytas su užmoju. Vertas dėmesio!

#34

Philip Sotnychenko „La Palisiada“

Padariau klaidą, neperskaitęs aprašo KP svetainėje. Sunku buvo suprasti autorių pasirinktą būdą pasakoti istoriją fragmentuotai, tarsi iš atskirai filmuotų gabalų. Tačiau, kaip gerai ir parašyta, svarbūs 2 šūviai. Jų sulaukus, daug supranti…

Man filmas priminė įprastą, seną-gerą rusų filmų manierą. Kai jų filmai negalimi rodyti, ukrainiečiai sėkmingai juos pakeičia. Čia pinasi ukrainietiška ir rusiška šnekta. Dabar, ištikus karui, to, žinoma, mažiau. O rodomi gūdūs 1996-1997 m. Perpratus filmo struktūrą, supranti autorių tikslus ir siekius bei naratyvus. Filmas tikrai tampa geresnis, nei pabandžius jį žiūrėti visai nieko apie siužetą nežinant.

Sebastian Mihăilescu „Žinduoliai“

Tikrai nustebau, kad tokiose šalyse kaip Rumunija ir Lenkija atsirado šis, sakyčiau, nevykęs filmas. Suprantu, kad režisierius debiutantas, bet kūrybinis vaisius tikrai neprinokęs. Pasiklystama tarp ritualų ir herojaus blaškymosi. Finalas išvis kvailas, kai protagonistas yra nėščias. Tai – silpniausias filmas stiprioje „Kino pavasario“ programoje.

Lila Avilés „TOTEMAS“

Teisingai aprašyta svetainėje. Labai betarpiškas dokumentinio stiliaus filmas iš septynmetės perspektyvos. Gausioje meksikietiškos šeimynos būste, parodomos Danijos kinematografininkų, verda veikla. Tai pakviesta burtininkė gina dvasias ir užkeikimus iš buto, tai vystoma virtuvės kultūra, tai negalintis natūraliai kalbėti senelis elektroninio gerklės prietaiso padedamas, bara jaunesnę kartą. Tačiau pagrindinis motyvas, kad septynmetei neleidžiama pas sergantį tėvą, aiškinantis jo nuovargiu. Mergaitei liūdna…

Filmas geras savo natūralizmu. Tačiau man kliuvo, jog jaučiasi režisūrinė ranka. Mergaitė aiškiai elgiasi prieš kamerą, kaip yrea sutarta. Bet tai nėra prikišamai ir kuo toliau tuo daugiau įsivyraujant chaosui, sekti giminaičių susibūrimo peripetijas darosi įdomu…

#35

KD Davison „ROJAUS FRAGMENTAI“

Maždaug prieš ketvirtį amžiaus, kai jau Lietuva buvo nepriklausoma, stengiausi perprasti „JONO MEKO“ žinomumo ir populiarumo priežastis gausiai rodomose retrospektyvose. Prisimenu, netgi tokia buvo Kino, muzikos ir teatro muziejuje. Deja, chaotiškai atrodančio, į kasdienybės dienoraščius fiksuojant judančia kamera be atsirinkimo matomą aplinką, Meko kino šalininku netapau. Bet su metais mūsų tėvynainio pripažinimas Lietuvoje tik augo. Todėl į dokumentinį filmą, skirtą Jonui Mekui atminti, iš anksto žiūrėjau su skepsiu.

Iš karto turiu paneigti šio nusistatymo prasmingumą. Filmas tiesiog puikus. Ir svarbiausia, aiškiai skeptikams parodantis, dėl ko kino pasaulis turėtų garbinti šį lietuvį. Nežinau, ar jo poezija išliks kaip literatūrinė klasika, bet tai, kad jis ilgus dešimtmečius tvarkė nepriklausomo kino archyvus, išsaugojo kino juostas, nuopelnai neišmatuojami. Tai labai aiškiai, įdomia forma atskleidžiama filme.

Atskleidžiami ir kiti nuopelnai kaip kino kūrėjo, avangardinio ar undergroudinio meno renginių organizavimą, šio meno kolekcionavimą. Puikiai parodyta filmininko, kaip jis save vadindavo audringos gyvenimo biografijos peripetijos, jo šeimos būtis aštuntame, devintame dešimtmečiuose. Ypač atraktyvu stebėti Jono ir brolio Adolfo atvykimą į gimtąsias Semeliškes 1971 m. Intriguoja ir būdas, kodėl tokia galimybė atsirado. Iš pasakojančių įžimybių, man ypač patiko Jim Jarmush prisiminimai. Pasirodo, Jonas leido šiai nepriklausomo kino žvaigždei filmuoti garsiojo filmo „Kava ir cigaretės“ (2003 m.) epizodus savo apartamentuose.

Labai rekomenduotinas pamatyti dokumentinį filmą apie pasaulį, kuriame gyveno užsispyręs keistuolis MENININKAS!

#36

Elena Kairytė „ROBERTA“

Prieš kokius 8 metus jauna dokumentinio kino scenaristė, režisierė ir operatorė ELENA KAIRYTĖ pastebėjo Kristijono Vildžiūno filmo „Seneka“ masuotėje besifilmuojančią Robertą Dell. Tai, kad Elena pastebėjo jauną merginą ir vėliau prisiminė, kai reikėjo rasti būsimo filmo protagonistę, rodo tik kino autorės talentą. Nes ROBERTA – puikus atradimas konkrečiam filmui! Per iki festivalinę press konferenciją Kairytė pasakojo, kad mieste vis sutikdavo Robertą ir vis nustebdavo dėl jos vėl kitos šukuosenos.

Kiek švepluojanti tardama „s“, kartais per daug greitakalbė (prisieina tikslintis, ką ji sako lietuviškai, skaitant angliškus subtitrus), Roberta visiškai laisvai kalba ją filmuojant. Nei kiek nepajusi, jog jaustų kamerą. Ypač, kai Elena naudojo filmavimui fotoaparatą. Roberta atstovauja nesiekiančios didelio išsilavinimo, užaugusios ne pilnoje ir nevienakalbėje šeimoje, matyt, patyrusi nelaimingą meilę, nes augina sūnų taip pat be tėvo. Tiesa, jam filme visiškai mažai vietos skiriama – gal būt filmo herojai nesinori apie tai kalbėti. Sunkiai besiversdama, Roberta sklidina ateities planų, neverkšlena ir teigia optimizmą. Tačiau nestabilioje darbo rinkoje, socialinių sąlygų aplinkoje ji nuolat patiria finansinius bei egzistencinius sunkumus. Chronologine tvarka filmas filmuotas net apie penketą metų. Kaip ir būna tokiuose filmavimuose, yra daugybė valandų nufilmuota. Manau, kad tai ką matome ekrane, tikrai talentingai atrinkta.

Labai atvirai kalbėdama, neeliminuodama riebių keiksmažodžių, ROBERTA tampa idealiu filmo protagonistu. Tačiau reikėjo, matyti jos jaudulį, kai pilna 250 vietų salė jai ilgai plojo ar bandė iškvosti, kokia veikla būtent dabar užsiima Roberta. Manau, kad stebėdama save filme ji nekartą keiksnojo tyliai save, kad taip atlapaširdiškai šiuo ar tuo momentu pasakė, paatviravo. Ką gi, herojė gali graužtis. Bet mes, žiūrovai, tikrai galime džiūgauti, jog Robertos atvirumas užtikrino tokio atraktyvaus filmo atsiradimą. Nedažnai režisierės veiksmai filme yra taip šešėlyje ir tas, kas turi vesti filmą priekin, ekrane atrodo taip išlaisvėjęs ir tiesiog pasakojantis mums savo gyvenimo pojūčius ir patirtis.

Nesutinku su „filmo nuvertinimu“:

#37

Tizza Covi, Rainer Frimmel „VERA“

Už austrų pinigus, italės Tizza Covi ir Rainer Frimmel Austrijoje įkurtoje kino kompanijoje, sukurtas originalus filmas apie italus. Originalus sakau, nes italė VERA GEMMA vaidina save turinčiame dokumentikos prieskonio vaidybiniame filme. Tas prieskonis yra tas, jog Vera yra garsaus itališkų spaghetti western aktoriaus, žuvusio autoavarijoje Gulliano Gemma dukra. Gulliamo populiarus Italijoje, tačiau mūsuose nežinomas, nes be dviejų Sergio, Leone ir Corbucci, daugiau speghetti western kūrėjų ir nežinome. O dokumentinį stilių miniu daugiau ne dėl save vaidinančios VEROS, bet kad penkiasdešimtmetės Veros Gemma karjera yra tikrai sustojusi – paskutinį sykį ji vaidino kine net prieš 20 metų ir prieš dešimtmetį jos sukurtas filmas skirtas tėvo atminimui tėra vienintelis jos darbas. Todėl tai ką matome ekrane, visiškai atitinka tai, kas yra gyvenimo realybėje.

Filme „VERA“ aktorė ir vaidina save, turinčią kūrybinį štilį, nes niekam iš kino kūrėjų ji nereikalinga. Kodėl, matosi gana aiškiai – išlaikiusi puikią figūrą, Veros Gemma veidas prašosi „geresnių laikų“. Akivaizdžiai patyręs plastikos chirurgų poveikį, dabartinis veidas … tiesiog papurtęs. Negražu apkalbėti moterį, bet tai krenta į akis. Tarsi V. Gemma piknaudžiautų alkoholiu. Manau, kad čia kalti ir genai, nes septyniadešimtmečio tėvo taip pat turėjo tokį polinkį. (Beje, paskutinis Gulliano Gemma vaidmuo prieš žūtį buvo 2012 m. W. Alleno „Su meile į Romą“). Ekrane pasirodanti tik 5 metais jaunesnė ASIA ARGENTO, dar didesnės Italijos kino įžimybės, garsiausio jų siaubo filmų kūrėjo Dario Argento dukros veidas atrodo kur kas geriau…

Taigi filme „VERA“ rodoma, kad aktorė Vera Gemma gyvena savo tėvo populiarumo šešėlyje, o jai įsiprašyti į naujus filmus visai nesiseka. Natūralu, kad ją apgaudinėja ir jaunesnis meilužis kino režisierius, ir visų tų kastingų organizatoriai. Sesuo Guliana Gemma stengiasi įrodyti Verai, kad reikia pradėti gyventi racionaliai, bet Vera neklauso. Todėl prastai susiklosčius aplinkybėms, ji įsijaučia ir savo gerumu bando rasti užuovėją ir slėptis nuo nesėkmių, rasdama, kam ji išties reikalinga.

Filmas logiškai dėliojęs aktorės Veros gyvenimo aplinkybes ir nesėkmes, paskutiniame akorde, manau, prasilenkia su logika. Neįtikėtina, jog taip nukentėjęs žmogus, atsisakytų teisėsaugos pagalbos. Nors toks autorių sprendimas ir nuvilia, tačiau visas filmas išties kokybiškas ir verčiantis susimąstyti ar, jeigu persekioja nesėkmės, nederėtų ieškoti naujos veiklos ir liautis rodyti išdidų užsispyrimą.

#38

Irma Pužauskaitė „9-tas žingsnis“

Filmas akivaizdžiai įrodantis, kad LIETUVOS kinas tampa išties geru!
Premjerinis Lietuvoje „9-tas žingsnis“ galėtų drąsiai ir lygiavertiškai atstovauti kruožščiai atrinktoje „Kino pavasario“ programoje ir jokiu būdu nebūti silpniausiu filmu. Ką gi, tuo įsitikinti beliks spalio 6 d., kai filmas bus įtrauktas į kino teatrų repertuarus. Didelės rekomendacijos pamatyti filmą.

Šiek tiek pristatyti jį pradėsiu nuo pavadinimo. Tai vadinamos „Minesotos“ alkoholikų gydymo programos devintas lygmuo iš dvylikos. Jis nurodo būtrinybę atsiprašyti visų, kuriuos anksčiau būdamas alkoholiku įžeidė žmogus. Tai filme neaiškinama, todėl, manau, naudingas bus čia šio fakto paminėjimas.

Tos programos dalyvis Klaipėdoje ir yra filmo protagonistas Linas (dar vienas puikus aktoriaus Valentino Novopolskio vaidmuo). Buvęs „prapuolęs“ alkoholikas jau metus negeria. Tačiau susiduria su nemalonia jam bei komplikuojančia bendravimą su pačiais artimiausiais žmonėmis problema, jog jie atsimena jauną vyrą kaip puolusį alkoholiką ir sunkiai tiki, kad žmogus gali keistis. Puikiai tai atskleidžia Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Gerda Čiuraitė vaidinanti Lino dukrą Ievą. Jos dygumas ir tėvo gerų pastangų ignoravimas yra tikrai dygus. Tačiau pirmą kartą Liną pamačiusi geriausia Ievos draugė Maja (tiesiog nuostabi ekrane Klaipėdos jaunimo dramos teatro aktorė Angelina Andrėja Daukaitė). 17-metė gimnazistė įvertina Lino gerumą, pastangas bendraujant su jos drauge ire sureaguoja į pažintį išties paaugliškai. Nuostabi nedaug vyresnės kai buvo filmuojama aktorės betarpiška vaidyba. Žavi aktorė tiek žvilgsniu nusako savo požiūrį į Liną, jog neabejoji ja ir supranti. Muzikos grupės „Kopa“ narė yra didelis filmavimo grupės atradimas, nes jos natūralumas ir žvilgsnis iš ekrano „tirpdo“ žiūrovą. Ne vien Liną. Taikliai parodyta, jog Lino dabartinė meilė Diana (akt. Lina Rastokaitė) iš karto „perkanda“ Majos būseną… Pasakoti toliau veikėjų santykius ir kryptis į kurias nueis jų bendravimas, būtų neteisinga – labai rekomenduoju pamatyti tai savomis akimis ekrane.

Pažiūrėjęs 2/3 filmo, pagavau save bijantis, kad va va, lietuviai padarys kokį liapsusą filme, kad besidžiaugiant aukštu filmo lygiu, vis tiek turėsi konstatuoti trūkumus ir silpnumus. Juolab, kad turėjau pavyzdžių, kad bent 3 tikrai geruose „Kino pavasario“ programos filmuose,(bendrai imant apdovanoti: Venecijos k/f geriausia režisūra, geriausia aktorė; Kanų „Auksinės kameros“ apdovanojimas) pabaiga gerokai apgadina bendrą filmo gerą įspūdį. Bet „9-tajame žingsnyje“ nieko panašaus nenutinka. Iki pat paskutinio kadro, dilmas išlaiko užsiduotą lygmenį ir jokių liapsusų neatsiranda.

Kad pasiektų puikų personažų elgesio psichologinį pagrįstumą, filmo režisierė Irma Pužauskaitė ir scenaristė ** Eglė Vertelytė** pasakoja, kad daug keitė scenarijų dar ilgai prieš pandemijos pradžią. O karantiną mini, kaip dar vieną pusmetinę pauzę, leidusią taisyti jų kuriamą filmą. Kadangi padėjo Lenkijos kinematografininkai (pvz. labai svarbus filmui operatorius Jacek Podgorski ), tai buvo kreiptasi konsultacijų dėl intymių scenų netgi į jų klasiką Kšystofą Zannusi. Bet pačios pripažino, kad lenkų korifėjaus siūlytais sprendimais nepasinaudojo, nes sugalvojo savus variantus.

Kaip pasisekė „tie variantai“ galima jau spręsti iš to, kad premjeroje „Kino pavasaryje“ ovacijois netilo beveik visą slenkančių titrų laiką.

Perskaitykite režisierės mintis apie „9-tą žingsnį“:

Nesutinku su „filmo nuvertinimu“:

#39

Gentian Koçi „Nauji batai ir puodelis kavos“

Šis konkursinės programos Albanijos atstovas – neabejotinai pats sudėtingiausias psichologiškai žiūrėti „Kino pavasaryje“. Tuo pačiu ir bene aštriauią jausminį pojūtį darantis žiūrovui. Neviltis artėjančios ateities atžvilgiu tikrai sukrečia emociškai.

Puikus filmo siužeto realizavimas! Paprastai stebint veiksmą ekrane noris kažką patarti, pamokyti, kaip geriausia būtų elgtis kino personažams. Deja, čia patarti jau nieko neišeina. Telieka konstatuoti – toks gyvenimas…

Jei dar yra galimybė, nepraleiskite jautrių išgyvenimų tamsioje kino salėje. Atsinešę spragėsių į paskutinį vakaro seansą, kažkaip stebuklingai nutildė maišelių čežėjimą. Matomas vaizdas nesiderino su kramsnojimu…

Filmo stiprumą įrodo, kad visi aktoriai gyvenime yra sveiki!! Trys pagrindiniai aktoriai ir prodiuseris net 6 mėnesius mokėsi kurčiųjų gestų kalbos Albanijos nacionalinėje kurčiųjų asocijacijoje. Įsivaizduokite, koks vaidybos lygis, jeigu patikėti, kad rodomi broliai nėra kurčnebyliai, neįmanoma!

Estibaliz Urresola Solaguren „20 000 bičių rūšių“

Deja, filmas tik patvirtino atskriejusius iš ką tik pasibaigusio BERLYNO kino festivalio apie jo programos silpnumą. Taip pelnytai gal būt gavo geriausios aktorės „Sidabrinį lokį“ aštuonmetė Sofija Otero kaip geriausia pagrindinė aktorė, tačiau daugiau kažko inbtriguojančio filme ir nėra. Tipiškas ispanų filmas, kur rodoma šeimos būtis. Įdomesni vaikai, dar vyresnė teta, bet visa kita – gana tuštokas žiūrėjimas…

#40

Delphine Lehericey „PASKUTINIS ŠOKIS“

Dar vienas stipraus belgų kino pavyzdys. Niurzgliai gali aiškinti, kad siužetas itin paprastas. Galima numanyti ir finalą. Tačiau toks nuspėjamumas visai nemenkina filmo šaunumo! Atgaiva nuo nuovargio po sunkios dienos, ar panašiai!

Senukas, sekdamas mylimos amžina atilsi žmonos takais, nutaria pats įsiintegruoti į šiuolaikinio šokio trupę. Niekada to nedariusio jaunystėje senolio Žermeno pastangos gracingai judėti atrodo išties juokingai. Tačiau garsi Ispanijos choreografė Nacionalinio šokio apdovanojimo bei kitų pripažinimo ženklų savininkė Maria Chose Ribot, žinoma meno pasaulyje kaip La Ribot, įžvelgia tą, ko negali kiti trupės dalyviai. Ji perdaro jau bevei baigtą judesio spektaklį ir dvigubai už Žermeną jaunesni kiti šokėjai lygiuojasi į naujoko judesius. Taip susikuria originali šokio kompozicija!

Tačiau tai ką papasakojau, 75-ečiui Žermenui yra ne problema, tik vienas malonumas ir naujasis tikslas gyvenime. Tačiau problema tampa, kaip atsikratyti artimiausių giminaičių priežiūros. Šventas įsitikinimas, jog reikia nepaliaujamai prižiūrėti senelį, kad tik jam niekas neatsitiktų, Žermenui kelia vien kasdienius iššūkius. Ir priverstinės vyriškio pastangos atsiriboti nuo nuolatinio artimųjų dėmesio, padaro „Paskutinį šokį“ itin žaismingu filmu.
Norisi kino teatro fotelyje kartu judėti su Žermenu. Ypač, kad skamba puiki šiuolaikinė elektroninė muzika.

Lokarno kino festivalio geriausio filmo prizas tikrai pelnytai iškovotas!

Laimei, filmas dar lieka Lietuvoje ir yra nemažai festivalio papildomų seansų! Nepraleiskite!