„KINO PAVASARIO“ AKCIJOS
Kovo 13 ir 14 d. festivalis „Kino pavasaris“ skelbia abonementų akciją!
5 bilietų abonementas kainuos 30 Eur. Įsigyti juos galėsite tik kino teatro „Pasaka“ kasose.
Išskirtiniai seansai-renginiai:
RENGINIAI. Ypač daug skirta vaikams:
IŠSKIRTINIAI „KINO PAVASARIO“ SEANSAI LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE:
Charles Chaplin „MAŽYLIS“ The kid (1921)
Gerai žinomas šiuolaikiniams interneto laikmečio kino mylėtojams pirmasis Charles Chaplin ilgo metro filmas „MAŽYLIS (The kid) kaip visada pasakoja neįtikėtiną istoriją įvykusią Čaplino personažui valkatai. Prie šiukšliadėžės randa kūdikį ir nesugebėjęs jo „atsikratyti“, tėviškai ir jausmingai pasišvenčia jo auginimui. Tolimesnis filmo pasakojimas, kai berniukui jau penkeri ir abiems jiems besistengiant išgyventi, atsitinka daugybė nuotykių. Čaplino filmai pasižymi, jog net esant nebyliam kinui, jų siužetas labai aiškiai ir tiksliai pasakojamas ir žiūrovui visiškai nekyla supratimo kas vyksta neaiškumai. Dalį epizodų bus tikrai matęs kiekvienas (dueto išvystytas įstiklinimo verslas, muštynių scena ir kt.), bet bus ir kažin ar matytų (gaudynės šlaitiniais stogais, angeliškas Čarlio sapnas). Filmas 1921 m. tapo antru pagal surinktas pajamas metų filmu, nusileidęs tik juostui su tuometine superžvaigžde Rudolfu Valentino.
Įdomu, kad 1971 m., likus 6 metams iki mirties, Čarlis Čaplinas modernizavo filmą – sukūrė jam muziką, kas yra aktualiausia „Kino pavasario“ žiūrovams. Garso takelio leitmotyvu tapo citata iš P. Čaikovskio VI simfonijos. Įdomu, ar Šv. Kristoforo kamerinis orkestras gros Nacionaliniame operos ir baleto teatre Čaplino partitūrą, ar bandys nebyliam veiksmui pritaikyti kitą muziką?
Kadangi „Mažylis“ neabejotinai patiks savo optimizmu ir gėrio triumfu, žvilgterėkime, kuo išsiskyrė filmo kūryba prieš šimtmetį ir filmo kelias į ekranus, kuris nebuvo „rožėmis klotas“. Čaplinas teigė: „Noriu sukurti rimtą filmą, kuris komiškais epizodais slėptų ironiją ir satyrą, tuo pačiu sukeldamas ir užuojautos jausmą“. Ir didysis komikas ėmėsi darbo iš peties! Pažeisdamas visus filmavimo terminus ir pasiekęs kontrakto su kino kompaniją nutraukimo grėsmę, jis filmavo negirdėtą aniems laikams laiką – 154 darbo dienas ir montavo filmą dar 118 dienų. Atsirado ir visai kito pobūdžio keblumų – vienas iš didžiausių Holivudo istorijoje lovelasų Čarlis Čaplinas kaip tik tuo metu skyrėsi su pirmąja savo žmona. Ši teisminiu keliu siekė konfiskuoti savo naudai visa nufilmuotą medžiagą. Slėpdamasis nuo antstolių, autorius pabėgo į Solt Leik Sitį ir ten tęsė „Mažylio“ montavimo darbus.
Koks didžiulis buvo Čaplino reiklumas rodo, kad iš nufilmuotos juostos tik 2 % buvo panaudota filmui! Sunkumai tuo nesibaigė – filmą finansuojanti kompanija nutarė suskaidyti „Mažylį“ į 6 dalis ir padaryti juos įprastais tam metui trumpametražiais filmais. Dėl to planavo sumokėti Čaplinui 0,5 mln.$ vietoj suderėtų 1,5 mln.$. (reikia įvertinti dolerio vertės skirtumas tada ir dabar). Čaplinas, pasiėmęs kopiją, vėl pasislėpė ir vedė derybas tol, kol pasiekė sau priimtinas sąlygas.
Būtina paminėti šešiametį berniuką, nusifilmavusį „Mažylyje“. Filme kelis vaidmenis atlieka Jackie Coogan. Tuo pasinaudodamas, Charles Chaplin susiderėjo, kad jo sūnus, taip pat Jackie Coogan, filmuosis. Taip ir atsirado kine pirmoji Holivudo žvaigždė - vaikas. Iki 1930 m jis buvo uždirbęs porą milijonų dolerių. Sėkmingai investavęs, patėvis sumą padvigubino, bet šeima nesusiorientavo, kad sūnaus pilnametystė mažina jo ir populiarumą ir didžiosios depresijos laikais pinigus „paleido vėjais“. Džekis net paragavo bedarbio duonos ir bylinėjosi su šeima. Deja, jau nieko nepešė. Iki 1984 m. mirties jis nemažai filmavosi, bet menkaverčiuose projektuose ir TV filmuose.
Tikrai verta pajusti vaizdo ir muzikos tempo, ritmo vienovę apsilankant Operos ir baleto rūmuose.
IŠSKIRTINIAI „KINO PAVASARIO“ SEANSAI LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE:
„METAS IŠEITI“ (Decision to leave) rež. Park Chan-wook
Prisimenu, kai dėl a.a. Kim Ki Duk žaismingai egzotinio Pietų Korėjos kino žavėjimosi 2003 ar 2004 m. „Forum cinemas“ lietuvaičiai išvydo iki tol negirdėto vėl egzotiškos pavardės Park Chan-wook „Senis“ (Oldboy), šios Azijos kino kerai Lietuvoje dar stipriau pasklido. Tiesa, kai jaunesni žiūrovai „tirpo“ iš patiriamo įspūdžio, nors buvo rodoma didžiąjame ekrane iš ne geriausios vaizdo kokybės vaizdajuostės, aš vertinau „Senį“ atsargiau, įžvelgdamas spekuliacijas žiaurumu. Džiugu, kad per šį laiką korėjietis Park Chan wook netiesiogiai savo filmais mano akyse paneigė baimę dėl kūrybinio ribotumo ir užsiciklinimo. Vien „Kino pavasaryje“ rodyti šio meistro „Užuojauta keršto poniai“, „Aš kiborgas, bet viskas gerai“, „Tarnaitė“ ir kiti užtikrintai patvirtino šio dabar šešiasdešimtmečio kūrėjo meistrystę ir talento potencialą. Ypač rekomenduočiau šia proga pasižiūrėti platformoje „Žmonės cinema“ esantį miniserialą „Mažoji būgnininkė“ (Mažoji būgnininkė (The Little Drummer Girl), serialas | ŽMONĖS Cinema). Žiūrėtumėte „vienu atsikvėpimu“.
Nežiūrint, kokius komplimentus besakytume Park Chan-wook filmografijai, šviežiausias jo darbas „Metas išeiti“ žiūrisi kaip kūrybinė viršūnė. Apie pusę šimto gautų apdovanojimų, išsiskiria Kanų geriausio režisieriaus bei britų kino akademijos BAFTA prizų geriausiam filmui ne anglų klb. ir geriausio režiseriaus nominacijos. Deja, filmo pripažinimą ignoravo JAV kino akademijos vadovybė ir jo nematė jokiam Oskarui įteikti. Tas tik dar kartą atspindi tenykščio skonio ypatumus.
Man patiko vieno užsienio kino kritiko verdiktas filmui „Metas išeiti“. Pradžioje jis išvardija filmo privalumus, kuriuos bandysiu ir aš čia nušviesti. Vienas iš jų yra – „filmas sudaužys jums širdį“. Po to jis vardija trūkumus. Tiesą sakant, randa tik du. Pirmu numeriu teigia, kad antroje filmo dalyje siužetas ima šiek tiek kartotis. O antras filmo trūkumas – „jis sudaužys jums širdį“…. 
Filmas įrodo, jog Park-Chan-wook išlieka vienu iš subtiliausių dabarties kino kūrėjų. Filmo siužetas nesunkiai nusakomas: randamas nukritęs nuo uolos kalnų mėgėjas. Prityręs, sąžiningas detektyvas iškart ima įtarinėti vyriškio žavią žmoną kinę. Sekant moterį (čia pasireiškia filmo amerikietiško stiliaus film-noir kino naratyvas) įkalčių vis daugėja. Ir kuo stipriau detektyvas įtarinėja, tuo stipriau įsimyli įtariamąją (jausmų atskleidimas primena įspūdį, patiriamą žiūrint Wong Kar-way „Meilės laukimas“). Bet svarbiausia ne žanrų kokybiškas mišinys, bet tai, kaip režisierius gilinasi į detales, kiekvieną smulkmeną. Net kokius nors eilinius veiksmus, pavyzdžiui dantų valymąsi jis filmuoja ekspresyviai. Naudoja netikėtus rakursus, pvz. talentingai išnaudoja įvairiausius stiklinius paviršius – atspindžių būdu, pasitelkdamas puikų reikiamą apšvietimą, jis sukuria netikėtas vaizdo projekcijas. Todėl jo filmas tampa fenomenalaus grožio. Tiesiog ideali terpė mums įtikinti, kad fatališka moteris būtinai apgaus, o patyręs detektyvas leisis apgaunamas. Kaip tai įvyks, būtinai siūlau pamatyti…
Žinomiausių Park Chan-wook filmų bendraautorė scenaristė Chung Seo-kyung priešinosi, kad raiškią moters role suvaidintų kinė Tang Wey. Ji galvojo apie korėjietę. Tačiau režisierius užsispyrė, nes buvo matęs kinę kažkuriame filme ir svajojo su ja bendradarbiauti. Manau scenaristė po gauto rezultato turėjo pripažinti savo klaidą, nes kinė net su dviem korepetitoriais mokėsi korėjiečių kalbos, kad suprastų visas replikas sakomas filme, gyveno filmavimo metu lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip gyventų jos herojė ir pasiekė puikų rezultatą.
Dar reikėtų minėti, jog kuriamai svajingai atmosferai daug prideda ir muzika. Yra išleistas net oficialus
muzikinio takelio klipas. Rodomo šokio nėra filme. Jis specialiai sukurtas:
Jūros kranto vaizdas čia panaudotas iš finalinės filmo „Metas išeiti“ scenos. Park Chan-wook labai mėgsta jūrą ir tokią herojės pasirinktą veiksmą buvo sugalvojęs savo trumpametražiam filmui. Bet jos nerealizavo. Dabar atsirado tiksli galimybė sceną hufilmuoti filmo epilogui…
Pakartotinai pamatęs didžiausiame Lietuvoje kino ekrane, LNOBT, tik dar daugiau įvertinau PARK-CHAN wook režisūrinę meistrystę. Filmui priartėjus prie vidurio, pagrindinio herojaus detektyvo galvoje prisikaupus vaizdinių, prisiminimų ypač dėl nemigos naktų bei retų sapnų, žiūrovui lyg užmaišoma vauzdų košė. Sunku nubrėžti linijos tarp realybės ir įsivaizdavimo. Tačiau greitai režisieriaus talentas vėl suveda veiksmą į aiškią liniją ir gaunasi stiprus OK.
IŠSKIRTINIAI „KINO PAVASARIO“ SEANSAI LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE:
„OPEROS FANTOMAS“ (The phantom of the opera), rež. Rupert Julian, Lon Chaney, Ernst Laemmle,Edward Sedgwick
98 metų senumo „Operos fantomas“ man užfiksavo garsaus 1911 metais rašytojo Gaston Leroux parašyto romano siužetą. Dalykas tas, kad daugelio kino mėgėjų matyto Andrew Lloyd Weber miuziklo kino versijoje įsiminiau įspūdingas arijas. Bet kas ten su kuo ir prieš ką, ir kodėl tas fantomas blaškosi teatro užkulisiuose, niekaip nebeprisimenu. Pamatęs šį 1925 m. trilerį, siužeto jau niekada neturėčiau pamiršti.
Suprantu, kad nueisiančių į LNOBT pamatyti filmą motyvas galėtų būti muzika, kurią užtikrins labai šiuolaikinės muzikos duetas. Bet nebylus kinas geras tuo, jog pakeltas naktį galėsi papasakoti visą filmo naratyvą, nes taip aiškiai jis paprastai parodomas. Todėl, manau, ir kitiems yra naudinga įsidėmėti, kas vyko Paryžiaus operoje, pastatytoje vietoje buvusio kalėjimo. Ir kodėl ten vaidenosi vaiduoklis…
Ką gi, kaipskambės elektroniniais instrumentais išgaunama muzika Operos ir baleto teatrenežinau, bet apie išties įdomų, grandiozinį praėjusio amžiaus trečiajamedešimtmetyje sukurto siaubo trilerį galime ir pasvarstyti. Tiksliau ne apie siužetines peripetijas, kurios labai jau akivaizdžios, kad apie jas būtų šnekama, bet apie filmo, įrašyto į JAV nacionalinį filmų registrą, istoriją.
Režisieriui Rupertui Julianui nufilmavus pirmąjį kino istorijoje „Operos fantomą“, darbas buvo „išbrokuotas“ dėl vaiduoklio vaidmens atlikėjo Lon Chaney prieštaravimų. Buvo padaryta kita filmo versija, režisuota Edward Sedgwick’o, kuris filmą pavertė komiška melodrama. Šią versiją peržiūroje publika nušvilpė, todėl ir ji buvo „išbrokuota“. Tuomet du specialistai sudėliojo iš abiejų versijų trečią variant, kurį dabar ir turime.
Aktorius Lon Chaney pats sugalvojo fantomo grimą ir slėpė jo technologiją. Filme matomoje scenoje, kai Kristiną vaidinanti aktorė Mary Philbin numeta kaukę nuo fantomo veido, užfiksuotas tikras, nesuvaidintas jos išgastis. Ji rėkė aikštelėje nesavu balsu. Taip pat pasakojama situacija, kai režisierius Julianas riktelėjo ir nutraukė filmavimą, nes ir jam pasidarė baisu. Aktorius nusinešė į kapus (mirė 1930 m) šio grimo paslaptį. Daug po to grimerių, įskaitant ir Chaney sūnų, bandė sukurti šį baisų veidą, bet nepavyko.
1929 metais filmas trečią kartą buvo perfilmuotas iš naujo vaidinant tiems patiems aktoriams tose pačiose dekoracijose 1925 ir 1929 metų versijos labia mažai skiriasi, bet nėra identiškos. Kai kurie dialogai buvo įgarsinti, (pvz. Operinis dainavimas), dalis kadrų – spalvoti (17 minučių). Buvo naudota net rankinio nuspalvinimo technologija. Dalis medžiagos buvo pamesta ir atstatyta 1966 m. jau pasinaudojant kompiuteriais.
Keista žiūrėti filmą, kai žinai, jog nei vienas ekrane matomas žmogus nebėra tarp gyvųjų. O gal todėl ir įdomiau, nes stebi jaui šėjusius…
Iš visų filme dalyvavusių aktorių, ilgiausiai gyveno prodiuserio Carl Laemmle dukterėčia Carla Laemmle, mirusi 2014 metų viduryje. 1909 m. gimimo penkiolikmetė buvo rodomo filme baleto primabalerina. Ji vaidino vaidmenis, kuriuose reikėjo balerinos ar šokėjos iki1939 m. Unikalus atvejis, kad į kiną ji grįžo jau kitame amžiuje 2001 metais ir vaidino iki pat savo mirties. Ji kartu su jau tikra aktorystės žvaigžde Mickey Rooney laikoma, kad turėjo ilgiausias karjeras Holivude – 89 metus. Tik jei Carla suvaidino nedaug, tai Mickey skaičiuoja netapie 350 vaidmenų!
Tikrai gerai praleistumėte laiką, jeipasiryžtumėte pamatyti „Operos fantomą“ LNOB teatre.
Vasario 14-os, įsimylėjėlių dienos, „AKLO PASIMATYMO“ seansas:
Claire Denis „ŽVAIGŽDĖS VIDURDIENĮ“ (Stars at Noon)
Žymi prancūzų 77-ių kino režisierė Claire Denis – tikra „Kino pavasario“ favoritė. Suskaičiavau, kad „Vidurdienio žvaigždės“ jau net …13-as jos filmas rodomas festivalyje, žinoma, įskaitant čia ir trumpo metro. Ji tokia iškili autorė, kad mažuosiuose kino teatruose prieš pandemiją net buvo C. Denis filmų retrospektyvinis renginys. Vien ilgo metro ji yra sukūrusi bent 20 filmų. „Žvaigždės vidurdienį“ – tikrai ne silpniausias. Ir kurgi tokiu bus, jei nuskynė prestižinių Kanų Didyjį žiuri prizą.
Iš karto po apšnerkštų Nikaragvos didmesčio kadrų regime žavią mergaitiškos figūros merginą. Paašarojusi viešbučio tualete, ji atsiduoda karininkui. Čia pat suvokiame, kad į šią egzotišką šalį patekome Covid pandemijos ir karinio perversmo metu. Kai liaunoji mergina be ceremoniju pareiškia atsitiktinai jau prabangiame viešbutyje sutiktam britui, kad galimas tarp jų seksas už 50 $, kiek nusivili, jog graži mergina tėra kiek stačiokiškų manierų prostitutė. Bet neskubėkime spręsti – kai atrodo, jog tarp prisistatančių amerikiete žurnaliste ir brito verslininko atsiradęs daugiau nei šiltas ryšys, išvirs į romantiškus jausmus kaip kokiame „Graži moteris“, žiūrovo dėmesį Claire Denis suka kita linkme. Nors vis atsiskleidžia naujos detalės apie Trisha Džonson, aiškumas dėl jos asmenybės, veiksmų tikslo ir kėslų nebus aiškus iki pat pabaigos. Matysime, kad garsios Holivudo aktorės Andie MacDowell dukros, jau spėjusios išgarsėti kine 27-ių Margaret Qualley vaidinama Trisha Johnson turi tikslus ne vien tenkinti vyrų norus. Jos problemos rimtos. Dar paslaptingesnis ir įspeistas į kampa pasirodys antras pagal svarbumą personažas filme brito Joe Alwin įkūnijamas Daniel de Havenas. Kadangi abiejų herojų veikla sunkiai sklaidosi iki finalo, filmą tikslingiau vadinti detektyvinio siužeto, o ne romantinio. Tačiau romantikos daug ir yra kritikų vertinimo, kad seksui su gražiaias nuogais kūnais gal ir per daug dėmesio skiriama. Kita vertus, tai pateikta išties skoningai.
Negalima sakyti, kad abaiejų veikėjų, ypač Danielio, misija bujojančioje Nikaragvoje tampa iki galo aiški, bet jaučiasi turtingas savo prasmėmis Claire Denis scenarijus. Negalima nepaminėti, kad jis parašytas pagal Denis Johnson romaną, kur perversminių veiksmų Nikaragvoje aštuntąjame dešimtmetyje fone, atskleistas dviejų užkliuvusių šalyje užsieniečių jausmingas ryšys. Reikėjo tik veiksmą perkelti į pandeminius 2020-uosius.
Neabejotinai meistriškas kinas. Dar vienas Niujorjo studijos A24, prisidėjusios prie filmo atsiradimo, darbų kokybės įrodymas.
Nedažnas atvejis, kai tas pats autorius tais pačiais metais išleidžua į „gyvenimą“ 2 filmus. Jei aukščiau aprašytas Claire Denis filmas „ŽVAIGŽDĖS VIDURDIENĮ“ gavo Kanų Didyjį žiuri prizą, tai trejetą mėnesių anksčiau debiutavęs SU MEILE IR ĮSIŪČIU pelnė Berlyno kino festivalio Sidabrinį liūtą už režisūrą.
Sentimentaliai romantiška jūros grožyje rodoma meilės scena, neapgauna – matysime melodramą. Iki paskutinių keliolikos minučių abejonės galvoje ar tinka toks žanras „Kino pavasariui“ griežtai pasineigia logikos principu. Juk ekrane Juliette Binoche, nepralenkiama žiūrovų numylėtinė! (Filmavosi 57 metų). Neveltui aprašo pačioje pradžioje būtina aktorę pažymėti – dar ims ir žiūrovas pražiopsos šį faktą! Taigi, salės bus pilnos! Ir tai svarbu bet kuriam renginiui.
Pagal savo romaną parašiusi scenarijų nevienkartinė režisierės bendradarbė Christine Angot išties tirštindama siužetą, vis gilyn ir gilyn murkdo žiūrovą į aštrią melodramą Juliette vaidinama Saros ir sutuoktinio Žano, įkūnyjamo puikaus aktoriaus Vincent Lindon santuoka ir jausmai papuola į nesugebėjimo atsispirti aistrai pinkles. Situacija būtų banali, jei ne Claire Denis meistriška šios problemos atvaizdavimo režisūra. Suprantama, jog pasakoti šeimos dramos negalima, nes gausūs žiūrovai turi patys pamatyti.
Mano akyse filmo įdomumą kilstelėjo neordinari filmo pabaiga, užduodanti papildomų minčių žiūrovui. O gal būt daugiau įsijausti linkę žiūrovui turės ir įkvėpti daugiau oro, kaip prisipažįsta to poreikį viens kitam sutuoktiniai…
Festivalio PROGRAMA
Antonio Lukich „LIUKSMEBURGAS, LIUKSEMBURGAS“ programa „PANORAMA“
Užkadriniame pasakojime Kolia pristato savo ir brolio dvynio Vasios (vaidina taip pat dvyniai – Amilas ir Ramilas Nasirovai) vaikystės įspūdį. Tačiau pateikia ne vien prisiminimus, bet ir padėką Michailui Gorbačiovui, kuris sudarė sąlygas jų motinai išvykti į ekskursiją Jugoslavijon, ir iš ten parsivežti vyra bosnį ir juos, Kolią ir Vasią. Kai greitai veiksmas keičiasi į jau suaugusių brolių gyvensenos vaizdavimą, suprantame, kad jų susikurta buitis nėra elitinė. Dar daugiau, galima juos vadinti lūzeriais. Jei policininką Vasią mažiau (jis toks tik gražuolei žmonai ir ypač uošviui, nes tėra tik policininkas-patrulis), tai Koliai toks apibūdinimas tikrai tinka – darbuojasi mikroautobuso vairuotoju ir jį nuolat persekioja nesusipratimai. Galų gale jie tampa ir rimtais…
Nors „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ yra tik antras trisdešimtmetį pernai perkopusio režisierius Antonio Lukich pilnametražis filmas, jį galima vadinti patyrusiu režisieriumi ir scenaristu. O svarbiausia, turinčiu savo stilių. Kad būtų aiškiau, palyginsiu jo kūrybinius principus su didžiai populiariu sovietmečiu rusų komediografu Leonidu Gaidajumi – toks pat polinkis į ekstcentriškumą, situacijų hiperbolizavimą tam, kad veikiantieji asmenys taptų kiek įmanoma juokingesni, demonstruojant jų ribotą protavimą. (Pažiūrėkite, kaip šiame filme Kolia „kabina“ visą galvą už jį aukštesnę gražuolę… :)). Žodžiu, tipiška gera situacijų komedija.
Valandą dvyniai (Ukrainoje broliai Nasirovai žinomi kaip hip-hop grupės iškalbingu pavadinimu „Kurganas ir agregatas“ įkūrėjai :)) „siaučia“ savo gimtąjame Lugine. Jų gyvensenos keliai išsiskyrę – policininkas Vasia su šeima gyvena atskirai, stipriai nuo žmonos bei uošvio špilkuojamas, kad nesugeba Ukrainoje užsidirbti šalia tiesioginių pajamų, o neišlipantis iš bėdų vairuotojas Kolia yra likęs po mamos sparneliu, kuri į jį žiūri lyg į vaiką. Vyrukų nuotykiai pateikiami per nepaliaujamo humoro prizmę. Dėl efekto režisierius Lukičius filme naudoja specifinį slengą, kuris šiaip ukrainiečių kalboje vartojamas norint ką nors pašiepti. Man pasirodė, kad dialekto požymis tas, kad ukrainiečių kalba daugiau suliejama su rusų…
Aišku, broliai nuolat nostalgiškai pasvajoja apie juos palikusį tėvą, kuris jų supratimu buvo kietas gangsteris. Netikėtas skambutis iš konsulato Liuksemburge, radikaliai pakeis brolių kasdienybę… Nepasakosiu, nes kur kas geriau yra pamatyti kaip tas vyks jau Liuksemburgui iš svajonių tampant realiu…
Filmas debiutavo prestižinio Venecijos festivalio Horizontų programoje. Jis taip pat atrinktas į Toronto festivalį. Filmo užbaigimas tapo iššūkiu. Iki karo baigus filmuoti, Antonui Lukičiui teko skubiai iš Kijivo su šeima keltis į Lvivą. Nufilmuota medžiaga liko sostinėje ir buvo neaišku, ar išliks. Laimei, viskas susiklostė palankiai ir filmas neprapuolė. Aišku, toks satyrinis pasakojimas kažin ar būtų įmanomas, jei „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ būtų filmuotas 2022 metais. Sunku įsivaizduoti, ar norėtųsi taip juokauti…
O liūdniausias dalykas, kad aktorė Liudmila Sašenko, taip puikiai suvaidinusi senolę Larisą Petrivną, kuriai nevykėlis Kolia sulaužė abi rankas, nesulaukė filmo premjeros. Mirties priežasčių nežinau. Gal būt ir ne dėl karo…
Todd Field TAR (programa Kritikų pasirinkimas)
Pamačius filmo įžanginę dalį, nevalingai trumpam pamąsčiau, kas garsina Lietuvą pasaulyje. Be ikonų – Čiurlionio, Sabonio, iš dabartinių reiškinių pirma gal išskirtume krepšinį, teatralus, operos dainininkus. Bet pirmieji du šiuo metu duobelėje dėl kartų kaitos ir kitų priežasčių. Žinoma, nuostabi plaukikų karta. Ir tik pavieniai lengvaatlečiai. Neužmirštume lazerių srities. Bet yra ir unikali, maža savo apimtimi ir plačiojoje visuomenėje nelinksniuojama sritis – moterys dirigentės. Taip jau susiklostė, kad jaunos moterys Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė, Izabelė Jankauskaitė vadovauja didžiuliams simfoniniams orkestrams. Ir ne bet kokiems. Atatinkamai D.Britanijos bei JAV, Miuncheno, Ciuricho žinomiausiems orkestrams, visur pabrėždamos, jog yra lietuvės. Šie samprotavimai susiję su filmu tuo, kad visas jo epicentras nukreiptas į ryškią, valdingą žvaigždę dirigentę LYDIA TAR.
Gana žinomas režisierius ir scenaristas Todd Field vis dėlto buvo gerokai primirštas, nes nepristatė savo naujų darbų net 16-a metų. Nežinau, kiek ilgai jis rašė scenarijų apie paties susikurtą personažę Lydiją, bet specialiai parašytas tik Cate Blanchett ir tik jai vaidmuo sąlygojo tokį stiprų filmą, jog bent pusė kino leidinių pripažino jį geriausiu metų filmu. Dviejų Oskarų už ankstesnius vaidmenis laureatė Cate Blanchett už dirigentės TAR įkūnijimą jau gavo Venecijos k/f, britų kino akademijos BAFTA, JAV kino kritikų Auksinį gaublį ir stipriai pretenduoja gauti trečią Oskarą kaip geriausia metų aktorė. Maža to, filmas kovo mėn. kovos dar dėl 5 Oskarų svarbiausiose kategorijose.
Taigi turime reikalą su neeiliniu filmu. Nesigilinsiu į niuansus, bet Lydija Tar filme daro nepamirštamą įspūdį. Visai ne pagal švelnią moterišką natūrą ji valdingai, šaltu protu perstatinėja savo orkestro muzikantus ir personalą šalia jo. Negailestingai ir diktatoriškai. Vesdama profesionalumo kursus, suniekina jai nepatinkančias studentų mintis, pvz. vyruką, kuris drįso pareikšti, jog negerbia J.S. Bacho dėl jo hiperseksualumo (turėjo 20 vaikų su skirtingomis moterimis), teigdama, kad reikia žiūrėti ne į tuos dalykus, o koks muzikas jis buvo. Daug nemąstydama paniekina kaip asmenybę studentę Kristą. Kai toks nesivaldymas atsisuka bumerangu, Lydija Tar ima manipuliuoti savo artima aplinka. Tik dar daugiau įklimpsta ir spaudimas jai prilygsta #metoo reiškiniui. Dirigentės pasimetimas virsta įniršio priepuoliais. Jos gyvenimo partnerė net eliminuoja dirigentės kontaktą su jų bendra dukrele.
Manau galima suprasti iš šio menko įvykių paminėjimo, kad Cate Blanchett sukūrė ypač sudėtingą ir techniškai ir psichologiškai, ryškų vaidmenį. Solo vaidmenį per visą filmo trukmę. Lydija Tar tiek įtikinama, jog nepasidomėję teigtų, kad matė biografinį filmą. Dėl jo Cate atnaujino kažkada valdytą, bet užmirštą gebėjimą skambinti fortepijonu, išmoko diriguoti (ji realiai filme diriguoja Drezdeno filharmonijos orkestrui, nors pagal scenarijų orkestras Berlyno) ir išmoko vokiečių kalbą. Tiesa sakant, kam kalba nė nežinau, nes imdb pateikia tik „angliškai“ kalbantį filmą.
Stebint dramatišką Lydijos Tar karjeros žlugimą, neapleidžia ir mintis, ar ne per aštriai parodyta jos griūtis. Tačiau pagalvojus, kaip mes praradome vieną iš ryškiausių kartos aktorių Kevin Spacey (tikėkimės tik 3 metams), visam laikui tokį populiarų kino autorių kaip Kim Ki Dukas (jei ne kaltinimai jam, abejoju ar būtų trankęsis po Sankt Peterburgą, apsikrėtęs Covid ir miręs Rygoje) ir kt. Taigi dirigentės likimas nėra fantazijos pertekliaus vaisius.
Negalima praleisti šio vieno iš geriausių festivalio filmų!
Filmas nominuotas net 6 OSKARAMS ir kovo 12 d. paaiškės kiek jų gaus. Dėl Cate Blanchett Oskaro aš neabejoju…
JAV Nepriklausomo kino apdovanojimuose „Spirit Awards“ už ryškiausius darbus 2022 m. mažųjų studijų (mažo biudžeto) filmams, „TAR“ įteikė geriausio operatoriaus prizą (Florian Hoffmeister).
p.s. Dar yra bilietų į papildomą seansą didžiausio ažiotažo „Kino pavasario“ filmą TAR. Siūlyčiau susigriebti, nes vėliau pamatyti jį Lietuvoje, atrodo, nebus galimybių:
Pierre Foldes AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS (konkursas)
Filmą KINO PAVASARIS pristatė KNYGŲ MUGĖS lankytojams. Žingsnis protingas, nes už trejeto savaičių prasidėsiančiame festivalyje būdingas neteisingas žiūrovų nusistatymas – jei animacinis filmas, nors ir skirtas suaugusiems, nėra ko į tokį kreipti dėmesį. Debiutuojančio animacijos režisieriaus, scenaristo ir geros elektroninės muzikos filme kompozitoriaus pilnametražis „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ tik dar kartą įrodo tokio požiūrio klaidingumą. Žinoma, faktas, jog filmo siužetams panaudoti Haruki Murakami, kurio Lietuvoje pristatinėti nebereikia, 6 siurrealistiniai apsakymai, turėtų jau savaime sudominti. Nes, jei pagal rašytojo kūrybą sukurtą P. Korėjos mistinį „Degantis“ labai įvertino tik 2019 m. „Kino pavasario“ žiūrovai, tai jau pačių japonų 2021 m. filmas „Drive my car“ pagal Murakami romaną, Lietuvoje patyrė didžiulę pripažinimo bangą.
Šįkart pasirinktuose filmui Murakami apsakymuose (sako, jie išleisti Lietuvoje skirtingose knygose) vyrauja skaudžiausias šio šimtmečio įvykis šalyje – 2011 m. kovo 11 d. įvykęs jūroje žemės drebėjimas ir po to sekęs cunami. Filmo pavadinimas kaip tik ir yra šios temos apsakymų rinkinio pavadinimas. Nors daugelis iškart pasakytų, kad dėl to buvo atominė katastrofa Fukušimos elektrinėje, bet 9 balų drebėjimas nusinešė 24 tūkst. gyvybių ir nuo fiksavimo pradžios yra 5 pagal dydį Žemės drebėjimas pasaulyje. Dabartinis Turkijoje viršija aukų skaičiumi, bet buvo „tik“ 7,8 balų. Todėl logiška, kad apie šį tragišką Naujųjų laikų istorinį įvykį yra kuriama ir meninių kūrinių.
Filme veikia 2 japonai, kurie dirba tame pačiame dideliame banke, bet yra nepažįstami (apsakymai gi ne tie patys!). Jų santykis su vadinamuoju Sendajaus žemės drebėjimu yra labai skirtingas. Vyresnis, kuklus, pareigingas ir nė žingsnio į šalį nuo įprastos rutinos nelinkęs žengti Karagiri, yra šokiruotas, kai savo bute randa… belaukiančią jo didžiulę varlę. (Čia nieko neišduosiu, nes KP apraše pateikiama nuotrauka su tuo vaizdu). Varlė tiesiai šviesiai pareiškia, kad dabar vyro užduotimi gyvenime tampa… Tokijo gelbėjimas nuo gręsiančio žemės drebėjimo! Karagiri šokiruotas. Bet ar turi jis pasirinkimą?! Va, ir nepasakosiu kaip judviejų tas gelbėjimas turėtų vykti. Garantuoju, kad žiūrėsis šauniai. Tik negalvokite, kad filmas iš japoniškos gyvensenos, įpročių rodymo, peršoks į kovinio kino žanrą!
Kitam filmo herojui, jaunesniam ir žemesnes pareigas turinčiam banke Komurai, Sendajaus žemės drebėjimas atneša kur kas žemiškesnę problemą. Jo žmona, lyg stupuro ištikta nepasijudina nuo sofos ištisai žiūrėdama televizorių, rodantį cunamio pasekmes. Ji nei miega, nei valgo. Deja, dėl tokio žmonos stabo, apsiverčia ir Komuros gyvenimas. Be to, dar dingsta ir mylimas katinas.
Dar Haruki Murakami kūrybos gerbėjams (o tokių daug) galiu pasakyti, jog panaudoti filme „Dramblys dingsta“ ir „Po žemės drebėjimo“ apsakymai. Gal žinojimas paskatins pamatyti ekranizacijas ir suprasti, kodėl pasakojamos istorijos animuotos. Manau, kad herojų polėkis sapnuoti, kartais prarasti sąmonę patiriant siurrealistinius vaizdinius, yra lengviau realizuojamas taip, negu ne pieštiniame žanre. Filmas ne japonų anime stiliaus. Tiesiog kokybiška ir solidi, nuotaikinga prancūzų animacija.
Alice Diop Sent Omeras (“Saint Omer”) „Kritikų pasirinkimas“
Juodaodė (šiuo atveju tai svarbu!) žinoma dokumentinio kino autorė Alice Diop 2016 metais keletą savaičių praleido Sent omero miesto teisme klausydama žiauraus, nors iš pažiūros aiškaus, nusikaltimo bylos teisminį procesą. Suprasdama, kad dokumentinio filmo nenufilmavo, matyt, nutarė sukurti meninį filmą, savo struktūra labai artimą dokumentikai. Kaip tiksliai rašoma filmo pristatyme festivalio svetainėje, nusikaltimas aiškus, bet labai jau neaiškios priežastys.
Svarbi Alice Diop filme įžanginė dalis. Rodomi senos kronikos kadrai, kai masėms stebint, moterys nukerpamos plikai. Kai rodomi šie kadrai, girdimas Marguerite Duras balsas, skaitančios savo garsųjį romaną „Hirosima, mano meile“. Dėstytoja, kaip vėliau pamatysim, ir pagrindinė filmo herojė rašytoja Rama, studentams komentuoja archyvinę medžiagą. Suprognozuosiu, jog įsitraukus į teismo proceso stebėjimą, šią sceną ir pamiršime. O negalima! Prisipažinsiu, nesupratau, kodėl toje kronikoje moterys nukerpamos „0“. Teko po seanso papildomai aiškintis. Pasirodo taip Prancūzijos patriotai pažemino moteris, buvusias okupantų vokiečių draugėmis ar meilužėmis.
Teismo procesas vienaplanis – teisiama išsilavinusi moteris, kilusi iš Senegalo, nuvykusi prie jūros ir ant kranto palikusi savo 15 mėnesių dukrą krepšyje, kurį nusinešė potvynis. Nusikaltimas aiškus. Juodaodė moteris neneigia savo poelgio. Bet kodėl padarė nusikaltimą – štai kur klausimas teismui. Nėščiai Ramai įvykis sukelia ne vieną slogią mintį. Juk pogimdyvinės depresijos sindromas čia nebegalioja!
Manau, kad jausminga baigiamoji advokatės kalba taip pat nesuteiks aiškumo, kodėl vis tik juodaodė Laurence Coly įvykdė tokį žiaurų aktą. Nusikaltusi mama stengiasi versti kaltę įtikėjimu burtais, nes išeiviams iš Afrikos būdingas pasitikėjimas visokiais šamanizmais. Tačiau advokatė pati atmeta šią versiją. Žiūrėsiantiems šį įtraukiantį filmą, kurio 80 % veiksmo vyksta teismo salėje, pabandysiu pasamprotauti apie advokatės motyvus. Pirma, ką ji norėjo pareikšti, kad moters psichologiją paveikė realus vienišumas, tūnojimas be pinigų uždarytai bute, dėl to jaučiantis pažemintai. Toks pažeminimas ir buvo rodomas studentų auditorijai apie plikomis galvomis likusias prancūzes. Antra priežastis, apeliuojanti į moters kūne likusias nėštumo pasekmes, man pasirodė kiek silpnesniu argumentu. Šiais paaiškinimais nespoilinu žiūrėjimo, nes tikrai išeisite iš seanso su klausimais, susimąstę.
Filmas tuo ir vertingas, kad sukelia daug minčių, žinant, kad matai realiai vykusį teismo procesą.
Hong Sang-soo Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai
Pokalbių filmas. Labai tinkamas Knygų mugės proga, nes pagrindinė pokalbių tema apie literatūrą, įkvėpimą, lūkesčius bei Kino pavasariui, nes kita pagrindinė tema – apie kiną, jo sukūrimą. Pokalbiai atrodo atsitiktiniai ir gana tušti. Bet filmo autorius kažkokio talentingo sugebėjimo deka, padaro juos įdomiais. Filmo pavadinimas „Rašytojos filmas“ tiksliai per pašnekesius atspindi ką matai ekrane ir girdi labai jau autoriniame filme. (pažiūrėkit, kiek darbų filmo kurime atlieka Hong Sang-soo. Festivalis dar ir patikslina papildydamas pavadinimą.
„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“ neatsitiktinai pateko į Kino pavasario repertuarą – jo anksčiau matyti čia tokio pačio stiliaus filmai „Tada blogai, dabar gerai“ bei „Moteris, kuri oabėgo“ paliko malonų įspūdį. Užvedančio siužeto nėra, bet gilinimasis per pokalbius į žmogišką būtį ir kūrybinės problemas yra miela. Režisierius aukština atsitiktinių susitikimų grožį. Tuo pačiu šio filmo autorius tarsi išaukština paprastumą kine.
Išsamiau – čia esanti Živilės Pupinytės recenzija:
Rebecca Zlotowski Kitų žmonių vaikai (programa „Kritikų pasirinkimas)
Žavi literatūros mokytoja (belgei aktorei Virginie Efira neduotum 45-ius) cituoja mokiniams kažkokio literatūros kūrinio teiginius: „meilėje ieškome malonumų, kol neapima liūdesys ir manome, kad meilė baigėsi. Reikia išlikti blaiviems“. Stebėdami intensyvų ir lengvabūdišką mokytojos gyvenimą, nenumanome, kad citata bus labia pritaikytina pačiai filmo šiai herojai Rašel. Kol ji žaismingai neria į eilinį meilės romaną, supranti, kad stebi melodramišką siužetą, kuris kur kas artimesnis stebėti dailiąjai lyčiai. Bet kai aistringas romanas ima dengtis problemėlėmis, didėjančiomis į problemas, tenka pripažinti, jog filmas visai ne paviršutiniškas.
Aišku, didžiausia problema, kad garsiai tiksi Rašel biologinis laikrodis. Tą galima suprasti ir iš filmo pavadinimo ir iš aprašo festivalio svetainėje. Ši vidinė jos baimė slepias po menkesniais santykių nesklandumais, kuriuos kuo toliau, tuo labjau darosi įdomu stebėti. Patiko, kad scenaristė Rebecca Zlotowski atsisako spekuliatyviai numanomos santykių linijos dėl tautinių-kultūrinių įsimylėjėlių prieštaravimų – Rašelė akivaizdžiai neatitrūkusi nuo žydų bendruomenės, o partneris Ali aiškiai turi arabiškų šaklnų (sprendžiu pagal marokietiškos kilmės aktorių Roschdy Zem). Trukdo jų meilei visai kiti dalykai…
Dar vienas filmas festivalyje, kur esminis motyvas poros jausmai. Šįkart svarstant laikmečio vėlyvos motinystės aktualiją. Pradžioje kiek dirginęs filmas savo melodramatiška struktūra, vėliau tampa solidžiu žanro reprezentantu.
Brett Morgen MOONAGE DAYDREAM
(programa „Kritikų pasirinkimas)
1971 m. DAVID BOWIE dainos pavadinimo filmas prasideda XIXa. pabaigos mąstytojo Frydricho Nyčės citata, bei pačio Bowie filosofiniais požiūrio į gyvenimą teiginiais. Ir turime džiaugsmą stebėti spalvingą pasakojimą apie šį neordinarų menininką. Ekrane tarsi 8-o dešimtmečio dokumentinių kadrų kratinys. Tačiau iš tikro tai – tikras rock ’n’ rollas. Filmo kūrėjai turėjo unikalų atvejį, kai jau palikęs mus menininkas pats pasakoja apie save. Mat pirmąsyk po Bowie mirties 2016 m. biografinio filmo kūrėjai turėjo jo šeimos leidimą naudotis visu Deivido archyviniu palikimu – filmuotą medžiagą, dienoraščiais, interviu. Šalia to, jie naudojosi įvairia vaizdine medžiaga dėl vizualinio įspūdžio sustiprinimo. Gavosi toks bravūriškas filmas su rodomais visiškai realiais dalykais, kad Vakarų kritikų nuomone, ant šio filmo neabejotinai pasirašytų pats David Bowie. Naudodamiesi keisčiausiais, spalvingiausiais, avangardiškiausiais Bowie laikmečio kadrais, autoriai (pagrindinis – pripažintas dokumentininkas Brent Morgen) sukūrė ypatinagai MENINĮ dokumentinį rock žvaigždės gyvenimo ir kūrybos liudijimą!
Filmas didžiai skiriasi nuo pirmadieniais rodomų per LRT plus program žymių atlikėjų biografinių filmų. Čia 2 valandas sėdėsi fotelyje visiškai meno apsuptyje. Nes muzikos žvaigždė, kaip pats teigia, kai pajusdavo nors kiek užstrigęs, kaip mat keisdavo meninės kūrybos profilį. Filme ypač ryškiai nustebins žiūrovą David Bowie dailės darbai. Deja, rodoma tik tapyba, kai jis pasireiškė ir skulptūros sferoje. Be to, tik užuominomis paliečiam,a jo kino veikla – gi jis buvo puikus aktorius. Sukūrė pagrindinius vaidmenis garsių režisierių filmuose „Labirintas“ (1986), „Žmogus, kuris nukrito į žemę“ (1976), „Linksmų Kalėdų, pone Lorensai“ (1983), „Alkis“ (1983) ir kt. O kiek ne pagrindinių vaidmenų („Paskutinis Jėzaus gundymas“, „Į naktį“, „Zoolanderis“, „Prestižas“ irkt.). Videokasečių laikais net buvau susikūręs taisyklę – jei filme aktoriumi yra David Bowie, filmas bus geras.
„Moonage daydream“ David Bowie išsako tarsi savo kūrybinį credo: „Jeigu jaučiatės saugiai savo darbe, reiškia jūs ne savo sferoje dirbate. Eikite giliau. Ir jei jūsų kojos nesiekia dugno, reiškia jūs – reikiamoje vietoje, kad padarytumėte kažką užgniaužiantį kvapą.“ Ir daug gyvenimiškos filosofijos, pvz : „Visi žmonės nori kuo daugiau vertinti gyvenimą. Bet svarbu ką jūs darote jame, o ne tai, kiek laiko turite, ar ko norėjote.“
Taigi, tie, kas nors minimaliai mėgstantys muziką, nors minimaliai žino DAVID BOWIE, privalote šiandien užimti žemą startą – rytoj Kino pavasaris pradeda pardavinėti bilietus į konkrečius seansus. Praleisti šį ušskirtinį filmą, jums būtų nesusipratimas. O tokiu atveju sakoma – vietų skaičius ribotas.
Mantas Kvedaravičius MARIUPOLIS 2
(programa „Lietuviškų filmų premjeros“)
Kanų specialiuoju žiuri prizu ir Europos kino akademijos pripažintas geriausiu 2022 m. Europoje dokumentiniu filmu. Į seansą LNOBT turėtų atvykti ir pristatyti filmą ko-režisierė HANNA BILOBRIDOVA. Apie filmo sukūrimo ir „išgelbėjimo“ aplinkybes pasakoja rašytojas MARIUS IVAŠKEVIČIUS:
„Dukart (pirmyn ir atgal) perbėgusi visą fronto liniją, Ana sugrįžta, iš kur pradėjo. Kaip ji išgyveno – man iki šiol paslaptis. Matyt, toji šoko būsena tapo jos angelu sargu. Racionaliai į aplinką reaguojantis civilis žmogus, patekęs į tokią mėsmalę, šimtu procentų būtų nukautas. Jį būtų pražudžiusi baimė ir noras žūtbūt išgyventi. Anai jau tai nerūpėjo. Ji perskriejo visą tą frontą, turėdama vienintelį tikslą: rasti dviaukštį namą, kuriame laikomas Mantas.
Ji liko gyva ir dabar jau šiek tiek orientuojasi, kur ir kas čia yra, į ką jai reikėtų kreiptis. Prie vieno rusų štabų pamačiusi karininką, pasileidžia tiesiai prie jo. Sako jam ieškanti savo vyro, lietuvio, kurį vakar suėmė. Vienintelis jai žinomas dalykas – jį suėmusio kareivio slapyvardis. Ištaria jam tą slapyvardį.
„Taip, tai mano kareivis“,- atsako jai štabo viršininkas.
Ana nušvinta iš laimės. Mano radusi siūlo galą ir mazgas tuoj bus išnarpliotas. „Tai jūs jo paklauskite,- sako.- Man sakė, kad Mantą sulaikė jis.“
„Kaip aš tau jo paklausiu – jis eilinis kareivis,- atsako jai štabo viršininkas.- Jis tiesiog laksto per visą frontą ir šaudo.“
Nueina į savo štabą, palikęs Aną gatvėje vieną. Ji toliau blaškosi, eina iš štabo į štabą, klausinėja visų apie Mantą, kol galutinai įsitikina, kad visos gijos veda į aną karininką. Vairuotojas Aleksandras, kad ir koks buvo nekalbus, vieną dalyką pasakė aiškiai: jie turi sulaukti viršininko, kuris nuspręs, ką daryti su Mantu. Ir jei kareivis, kurį ji įvardijo, yra pavaldus šiam karininkui - jis ir yra tas pats „viršininkas“.
Ana jį vėl susiranda. „Pasvarstykime teoriškai,- sako.- Jei ką nors paima į nelaisvę, kokia toliau būtų procedūra?“ Jis sako jai: „Nežinau.“ Ana nuo jo neatstoja: „Tada padarykime taip, bus logiška: aš - keista, vaikštau čia viena ir dar su pasu, registruotu Luhanske, mano miestas – Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje, ieškau lietuvio… Tai suimkit mane. Logiška bus, kad mus su Mantu į tą pačią vietą išsiųs, jeigu jūs nežinote“.
Viršininkas plačiai nusišypso. Įvertina jos atkaklumą. Sako: „Nu tai eik, iš kur atėjai, į fronto liniją, pakelk rankas, mano kareiviai tave išžagins, mes pasakysime, kad čia ukrainiečių darbas, tave atgal pas mane atves… O aš nenoriu tokios nuodėmės prisiimti. Aš noriu padėti žmonėms.“
Taigi, jis matė, kaip ji čia skersai išilgai blaškėsi per fronto liniją - matė arba jam pranešė. Visi jau viską čia žino ir nuo šiol Ana tampa jų ciniško žaidimo lėle. Savotiška pramoga jų pilkoje karo rutinoje. Išvaizdi jauna moteris, visiškai pametusi galvą, ieškanti savo mylimojo, kuris yra jų nelaisvėje.
Taip prasideda jos penkias dienas trukusios Manto paieškos. Kas rytą ji čia ateina ir sukinėjasi aplink rusų štabus, klausinėja karinininkų ir eilinių, galbūt kas nors ką nors žino. Būna, kad jai atsako, jog ten arba ten, kokioje nors ligoninėje, buvo laikomi suimtieji. Tada ji eina per visą miestą, ieško nurodytos vietos ir, kaskart neradusi Manto, grįžta iš kur atėjusi. Dalina visiems Manto nuotraukas su prierašu: „Aš, Bilobrova Ana Aleksandrovna, ieškau savo vyro Manto Kvedaravičiaus, sulaikyto apytiksliai tokioje ir tokioje gatvėje…“ Ir kai trečią paieškų dieną, komendanto valandai artėjant, eidama į Aleksandro motinos namus prisėda ant suoliuko (ji jau visiškai nusikalusi nuo kojų, beprarandantį viltį), staiga prie jos privažiuoja „Niva“. Mašinoje sėdi Slava - tas pats štabo viršininkas. Ana pašoka, bėga prie jo: „Jums pavyko ką nors sužinoti?“ Jis žiūri į ją lediniu žvilgsniu. Nemirksėdamas. O tada ištaria: „Tavo vyras negyvas“.
„Kaip negyvas?“- dar netiki Ana.
„Nu, ta prasme, fronto linijoje matė civilį mėlyna striuke. Negyvą.“
„Palaukit,- sako jam Ana.- Bet ar tokiu atveju aš neturėčiau eiti jo atpažinti?“
„Šiandien neik – ten vyksta mūšiai. Ateik rytoj.“
Dar kiek pavarstęs ją žvilgsniu, pagaliau išvažiuoja.
Dabar jau galima žliumbti. Prie jo ji sau to neleido, laikėsi kiek tik galėjo. Matė, kaip ledinės jo akys tik ir laukia jos ašarų. Kaip deserto dienos gale. Eilinės karo dienos, kurioje vėl buvo vien tik mėsa.
Ana grįžta į namus sugniuždyta. Bet viską daug kartų persvarsčiusi, veja nuo savęs šitą mintį - tai negali būti tiesa. Kitą rytą ji ir vėl prie štabų. Viršininko nėra, o eiliniai jai sako: „Ne, ten toliau vyksta mūšiai. Mes saviškių surinkti negalim“. Kitą dieną tas pats – mūšiai tęsiasi. Bet Ana jau ten ir nesiveržia. Išvakarėse ji sužinojo, kad kažkur Volodarske, už trisdešimties kilometrų nuo čia, yra rūsiai, kuriuose tardomi suimtieji. Taigi jai reikalingas dviratis, kad ten nusigautų. Blogiausiu atveju ji eis pėsčia, gal sustabdys kokią mašiną. Aišku, dviratis būtų geriausia. Ji nebetiki, kad Mantas negyvas. Ji jo ieškos tarp gyvųjų.
Su šia atgimusia viltimi ji jau bando iš kur nors gauti dviratį, kai staiga privažiuoja „Niva“. Viršininko nėra, tik jo vairuotojas ir kareivis. „Lipk į vidų“,- jai sako. Ir Ana įsėda į mašiną, iki galo dar nesuvokdama, kas čia jai yra ruošiama. Niekas jai nieko neaiškina. Ją veža prie devynaukščio (jis čia pat, kitoje gatvės pusėje), pasuka į jo kiemą ir ji mato: ten Mantas. Guli veidu į žemę.
Ana surinka: „Stabdyk!” Išsiveržia iš mašinos. Bet kareivis ją paveja, neleidžia priartėti prie kūno. Suima už alkūnės ir veda prie devynaukščio. Prie vienos jo laiptinių. O ten kėdėje sėdi Slava. Sako jai:
„Ką? Taviškis?“
Priėjus šią kulminacinę vietą kurį laiką jausdavausi sutrikęs. Tuo metu jau buvo įvykusi Bučos tragedija ir žinoma apie kitus rusų kariuomenės žiaurumus Ukrainoje, o čia iš pirmo žvilgsnio nebuvo to absoliutaus blogio. Priešingai: toks vos ne humanizmu trykštantis rusų karininkas, išgirdęs Anos prašymą išgelbėti jos suimtą mylimąjį, imasi visaip jai padėti. Po trijų dienų atvažiuoja pranešti, kad jos mylimasis žuvo. Penktą dieną ne tik atiduoda jai Manto kūną, bet ir įsako eiliniams daryti viską, ką ji jiems lieps: „Padėkit civilei, kur ten jai reikia: Volodarske yra lavoninė, ten arba Donecke, pati nupręsk kur jį vežti, nurodymus aš daviau, pasiimk jį, jie tau jį pakraus.“
Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Blogis gali būti primityviai žiaurus, koks buvo Bučoje (ten jis matomas plika akimi), o gali būti ir toks - rafinuotas. Priminsiu: tai yra tas pats viršininkas, kurio buvo laukiama, kad jis nuspręstų, ką daryti su Mantu. Kai Ana jį pirmąkart susirado, jis tvirtino, kad nieko nežino. Jo kariai laiko suėmę Mantą, o jis nieko apie tai nežino? Tarkim, galėjo taip būti. Bet po pokalbio su Ana, jis jau tikrai viską žino. Ir dabar jo rankose yra nebe šiaip eilinis suimtasis, o tas, dėl kurio čia blaškosi jauna, bebaimė (arba galvą pametusi) moteris. Taigi, jis turi juos abu: kažkur rūsyje fiziškai kankina Mantą ir tuo pat metu stebi, kaip čia nežinioje kankinasi jo mylimoji. Žiauraus sadisto, kuriam karas suteikė neribotą valdžią, žaidimas. Galiausiai jis nužudo Mantą (asmeniškai arba davęs eilinaims įsakymą), o Aną paleidžia. O tai jau savęs sudievinimo apraiškos – kai tu nebaudžiamas gali nuspręsti, kam mirti, o kam gyventi. Ir dar jam labai svarbu matyti Anos emocijas. Jis dukart siekia šio „malonumo“. Pirmąkart - jai pranešdamas, kad Mantas žuvo. Ir antrąkart - organizuodamas visą šį kruviną savo paties režisuoto spektaklio finalą su neva atsitiktinai daugiaukščio kieme aptiktu Manto lavonu. Būtent tada, kai Ana jau ieško dviračio, kad išvažiuotų iš Mariupolio. Viską kruopščiai surepetavęs (vos tik ji pamatys kūną, vesti ją tiesiai pas jį), sėdi prie sudegusio daugiaaukščio ir laukia, kol jam ją atveš. Karo demonas, jau praktiškai pusdievis, kuriam Ana yra jo lėlė - jo pragariško spektaklio pagrindinio vaidmens atlikėją ir kartu pagrindinis žiūrovas. Jam atveda dūstančią Aną ir jis, kaip ir pirmąjį kartą (kai jai pranešė: „tavo vyras negyvas“), skrodžia ją akimis. Gal bent jau dabar gaus jos ašarų? Satisfakciją už savąjį „meną“.
Anos dar laukia ilga kelionė namo. Pirmiausia, sunkvežimiu į Donecką. Sunkvežimiu, kurio kėbule, greta surinktų žuvusių rusų kareivių, guli ir Mantas. Po to naktis Donecko lavoninėje, kur viena Manto akis staiga ima ir atsimerkia. Ana ją bando užmerkti, o toji ir vėl atsimerkia. Mėlyna, kaip jūra, akis. Žiūri į Aną, lyg norėtų kažką pasakyti. Apžiūrėjusi Manto kūną, Ana galutinai įsitikina, kad jis buvo sušaudytas - kelios kulkų žymės krūtinėje ir viena kaktoje. Sušaudytas, po to aprengtas (nes drabužiai liko sveiki) ir atvežtas į tą devynaukščio kiemą, numestas veidu į žemę, bandant Anai įteigti, kad jis čia žuvo nuo raketos skeveldros.
Ji parvežė Mantą į Lietuvą. Ir sugrįžo pati. Nors iš tokių patirčių vargu ar įmanoma pilnai sugrįžti. Nesiimu spręsti, kiek savęs ji paliko Mariupolyje ir kiek Mariupolio liks joje visą gyvenimą. Kai mudviem kalbantis ji imdavo kosėti, juokdavosi, kad tai vis dar Mariupolio kosulys, kurį ji nori išsaugoti. Ji įsitikinusi, kad ši kelionė buvo užkoduota jos lemtyje ir jos išvengti nebuvo įmanoma. Vaikystėje ji daug kartų sapnavo vieną ir tą patį sapną, nuolat pasikartojantį košmarą, kuriame ji bėga per karo nusiaubtą nepažįstamą miestą ir kažką šaukia, bet tas kažkas niekada neturėdavo vardo. Paskui ji išaugo ir sapnas ilgam buvo dingęs. Ir tik Ugandoje, karui jau prasidėjus, bet dar toli iki Manto sprendimo važiuoti į Mariupolį, tada, kai jis dar jai sakė: ne, aš ten nė už ką nevažiuosiu, aš jau buvau kare, aš noriu su tavim gimdyti ir auginti vaikus… tas sapnas jai vėl atsinaujino. Ji vėl, dabar jau suaugusi, bėgo per karo nusiaubtą nepažįstamą miestą, tik jau šįkart šaukdama: „Mantai!“ Anas „kažkas“, anksčiau jos sapne neturėjęs nei vardo, nei kontūrų, staiga įgavo Manto pavidalą. Arba ten visada buvo Mantas, tik anuomet, Anos vaikystėje, jie dar nebuvo pažįstami.
Ir kai vieną iš tų penkių dienų Mariupolyje, jai beviltiškai ieškant Manto, vienas rusų kareivis pasakė ką tik matęs tarp daugiaukščių kiemų fronto linijos link einantį civilį, atrodantį lygiai kaip Mantas – mėlyna striuke ir su kuprine ant pečių – Ana nieko nelaukdama pasileido bėgt į tą pusę. Ir kažkur tarp namų, tų sudegusių daugiaaukščių, jai lyg iš tikrųjų šmėstelėjo kažkas mėlyno. Arba jai tik pasirodė. Bet ji ėmė šaukti: „Mantai“.
Tą akimirką ji suprato, kad realiai pateko į savo vaikystės košmarą.
P.S.
Šiandien apie Mantą Ana jau kalba būtuoju laiku. Nebėra ano jausmo, kad tuoj jis pats įžengs pro duris ir kažką pataisys ar pridurs. Ar tai reiškia, kad ji pagaliau suvokė, kas įvyko? Ne, ji ir tada viską puikiausiai suvokė, tiesiog jų kelionė jai dar buvo nepasibaigusi. Be paties Manto, ji slapta išvežė į Lietuvą judviejų Mariupolyje nufilmuotą medžiagą – būtent tai, dėl ko jie ten ir važiavo. Atidėjus ateičiai Manto netekties skausmą, reikėjo skubiai kurti filmą. O čia dar atsirado gerų žmonių – garsi Lietuvos prodiuserė Uljana Kim pasiūlė jai padėti patekti su šiuo filmu į Kanų kino festivalį. Ir Ana negalėjo atsispirti – Kanai buvo Manto svajonė, jam gyvam esant taip ir neišsipildžiusi. Lietuvos kino centras skyrė pinigų postprodukcijai, šiek tiek pridėjo vokiečiai ir prancūzai ir Ana išlėkė į Paryžių drauge su ilgamete Manto montuotoja kurti „Mariupolį-2“.
Kartais aš net leidžiu sau pagalvoti, kad tikroji šio filmo režisierė ir yra Ana. Mantas jį sugalvojo, buvo šio filmo operatorius, bet paskui jis žuvo ir iš visos tos chaotiškos medžiagos filmą sukūrė ji. Bet ne, viskas dar šiek tiek sudėtingiau. O gal kaip tik – paprasčiau: Ana ir yra Mantas. Per penkerius jų meilės metus jis sukūrė Aną tokią, kokia ji yra šiandien. Ji jam visiškai save dedikavo, persiėmė jo skoniu, manieromis, pasaulio ir kino matymu. Galbūt tai ir norėjo pasakyti toji Donecko morge plačiai atsivėrusi Manto akis – kad jis nuo šiol gyvens Anoje. Todėl Ana kūrė šį filmą būtent jo akimis. Kaip jį būtų matęs pats Mantas.
Dabar net sunku įsivaizduoti, kad balandžio pradžioje ji dar blaškėsi po Mariupolį, o gegužę jų filmą jau galėjo matyti rinktinė Kanų publika. Po premjeros ją sveikino Tilda Svinton ir kitos žvaigždės. Kritikai rašė: „Tu matai smulkmenas ir jas jauti – kaip buvo gyventa karo metu, to nepamatysi per CNN“ (“Variety”). Arba: „Mes čia galime pritaikyti garsią Hannos Arendt frazę, įvardindami tai, į ką gilinamės, „karo banalybe“, pamatyti, kaip neįmanomomis sąlygomis slenka kasdienis gyvenimas“ (“Screendaily”).
Paralelių su Hannah Arendt kritikams, matyt, suteikė ne tik Anos išgyvenimas baisioje karo realybėje, bet ir tai, kad filmo titruose ji įrašyta Hannos vardu. Šiuo vardu ji yra ir pase. Nors gyvenime visi, įskaitant Mantą, vadino ir tebevadina ją Aną. Todėl ir aš čia pasirinkau „Aną“ – kaip šiandien ją šauktų Mantas, jeigu iš savo misijos jie būtų grįžę drauge.
Manau, kad būtent toji nepabaigtos misijos būsena buvo Anos variklis ir galbūt išgyvenimo sąlyga pirmąsias savaites ir mėnesius po Mariupolio. Ji turėjo užbaigti darbą. Netrukus po to ji man rašė, kaip jai visa jėga smogė realybės suvokimas. Nepaliaujamas lėkimas skubant baigti filmą baigėsi ir atsivėrė klaiki tuštuma. Sunku net pakilti iš lovos, atsidaryti loptopą.
Atėjo jos laikas gedėti. Bet ji padarė viską, ką turėjo ir netgi daugiau. Ji ištrūko gyva iš pragaro. Turi praeiti laiko, kol ji atsistatys. Taip aš svarsčiau apie Aną, matydamas tą jos sunku grįžimą iš karo traumos į taikos realybę.
Važiuojant per Ukrainą, Mantas kas rytą Stasiui atsiųsdavo sms. Ten būdavo vienas ir tas pats žodis: „Rytas“. Tai reikšdavo, kad jiedu su Ana gyvi ir viskas jiems klojasi sklandžiai. Paskutinė žinutė buvo iš Zaporižės (toliau jie pateko į zoną, kur nebėra jokio ryšio). Tąkart Mantas pridėjo ir nuotrauką - besijuokiančią, užsimerkusią Aną prie viešbučio „Teatralny“, kuriame jie nakvojo. Būtent ten, Zaporižėje, lyg ką nujausdamas, jis pasiūlė jai dabar pat susituokti. Ana atsisakė. Ji laukė tikrų vestuvių, kurias jie buvo jau suplanavę: rugsėjo 6-ąją Tinos saloje Graikijoje – ten buvo užsakytas visas vestuvių namas ir sukviesti draugai.
Manau, kad ne tik dėl to. Ji vijo nuo savęs netgi prielaidą, kad jiems gali kas nors atstikti. Tą įkyriai besiskverbiančią nuojautą.
Rugsėjo 6-ąją, kaip ir buvo planuota, Ana atskrido į Graikiją. Kad į judviejų mylimą Egėjo jūrą išbertų dalį Manto pelenų.“
Filmas sukrečia parodyta realybe. Nors filmuotas tik keliose lokacijose (iš esmės tai mažaaukščių pastatų kiemai ir cerkvės rūsys, kur susirinko vietiniai gyventojai su vaikais, gelbėdamiesi nuo bombų), tačiau to užtenka pajusti situacijos baisumą ir nesąmoningumą – Ruzija atakuoja rusus. Tiksliau žudo. Šiurpina sprogimų garso čaižumas. Įsidėmėtina detalė, kai žmogus atneša befilmuojančiam Mantui skeveldrėlę, kuri tokia karšta, kad negalima delne nulaikyti. Nedideliuose pasikalbėjimuose prasimušė vietinių rusų kaltinimai nepriklausomos Ukrainos vadovams, kad dabar yra tokia padėtis. Deja, iš to supranti, kad jei tik frontas pasislinks nuo šitų žmonių galvų, jie palaikys ruziją. Liūdna. Ypač tragikomiškai nuskamba žmogelio, rodančio absoliučiai sunaikintą jo gerbūvį, pamąstymas: „32 metus dirbai. Klausimas – kam? Čia jau adresuota rusams, kurie subombardavo jo gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus… Nors realiai filmavimo metu sprogimai aidėjo iš kažkur šalia ir konkrečiai žmonėms lyg negrėsė pataikymas į juos, vaizdas kai, norint paimti iš sandėliuko generatorių, reikia prieš tai išnešti du lavonus, sukrečia.
Pasigedau titruose aiškesnio parašymo užsieniečiams apie Manto Kvedaravičiaus žūtį, filmuojant rodomą medžiagą. Visai nežinantis, gali pagalvoti, kad liga ji pakirto…
Charlotte Wells „Po saulės“ (Aftersun)
Programa „Konkursas“
Reto mielumo filmas! Iširusios šeimos tėvas paima 11-metę dukrą paatostogauti Turkijoje. Kaip suprantu, jis gyvena Škotijoje, ji – Anglijoje. Jaučiasi, jog scenarijaus autorė ir režisierė – moteris, nes drįsiu teigti, jog tik švelniosios lyties atstovė galėjo atskleisti tokius šiltus tėvo ir dukters santykius. Ir vis tiek stebina, nes Šarlotė – ilgo metro kino debiutantė. Tūlas žiūrovas gali pasigesti tame švelniame ir abipus gerbtiname bendravime dramos. Atrodytų, tokiems atostogautojams būtinai filme turėtų nutikti kokie nors aštroki nuotykiai. O čia, tik nedidelė įtampėlė interesų nesutapime jau po valandos žiūrėjimo!
Filme labai subtiliai parodoma, kad ne tik tėvas, kuris mato dukrą tik labai retai, sugeba suprasti ją ir būti tolerantiškas, bet ir mažametė dukra suvokia, kad tėtis turi suaugusiam žmogui iškylančių sunkumų.
Atskleisiu, jog iš tikrųjų filme veiksmas vyksta, kai jau suaugusi Sofija (o ji ir yra filmo autorė Charlotte Wells ) peržiūri jos tų įsimintinų gyvenime atostogų nufilmuotą įrašą, kai ji jau patiria suaugusio žmogaus krizę.
Tėvo vaidmenį sukūręs Paul Mescal nominuotas Oskarui kaip geriausias metų vyro vaidmens aktorius. Be to, filmas susirinko dar 70 prizų įvairiuose kino festivaliuose, tarp jų – special žiuri prizą Kanuose, JAV kinokritikų gildija paskelbė filmą vienu iš geriausių 2022 m, solidus kino žurnalas „Sight and sound“ – pačiu geriausiu.
Filmas – dar vienas kino kampanijos A24 gero skonio patvirtinimas.
Išsamesnė recenzija:
Tomasz Wiński „Poliamorija“ (Borders of Love)
programa PANORAMA
Čekai šiuo filmu nustebina. Turime susidarę stereotipą, kad jų filmai persmelkti atviresniu ar uždaresniu humoru, taktišku pasišaipymu iš savo personažų. Tai ateina iš seno, Milošo Formano laikų. O, „Poliamorija“!? Nei daug, nei mažai – sekso drama!
Jau įžanginiai kadrai, kai besimylinti, ar šuiaip meiliai gulinti pusnuogė įsimylėjėlių pora vienas kitą filmuoja, gaudama neįtikėtino „dydžio“ artimus planus. Matosi ne tik galva ar ranka, bet tiesiog kūno dalių fragmentai – žando dalis, kaklo dalelyte ar panašiai. Nė iš tolo neturime to įprasto čekų kinui klasikinio operatoriaus darbo. Toliau suprantama, kad sutuoktinių pora perdėtai mėgsta garsiai aptarinėti savo pojūčius, netgi su fantazija besimaišančius lūkesčius sekso sferoje. Kadangi daugiau kalbų apie seksą nei pačio jo, tema aktuali ir bendraujant su draugais. Viskas būtų idelau, jei iš to žingeidumo ir atvirumo jie „neužsirautų“ ant visiškai laisvą meilę išpažįstančius žmonių. Tokia filosofija keista ne tik žiūrovui, kuris vis dėlto supranta, kad gyvenime yra visko, kaip ir santykių tarp kelių porų, besikeičiant jose partneriais, bet pradžioje nesuprantama ir filmo personažams Hanai ir Petrui. Tačiau, jei abu yra nutarę, jog jų intymiuose santykiuose trūksta energijos, negi atsisakysi išbandyti kažko nepatirto?
Ar atves jų naujieji nuotykiai prie posakio „kas per daug, tas – nesveika“ išsipildymo? Ar jų santuoka liks stipri, ar pradės aižėti? Į šiuos klausimai rimtai atsakoma filme.
Valeria Bruni Tedeschi AMŽINAI JAUNI
Programa Panorama
Vyresnioji Prancūzijos exprezidento Sarkozi žmonos sesuo , šio filmo scenaristė ir režisierė Valeria Bruni Tedeschi 2007-2012 gyveno poroje su filme vaidinančiu žymų teatro režisierių Šero garsiuoju Prancūzojos aktoriumi Louis Garrel. Džiugu, kad išsiskyrė nesusipykdami (beje, Garrelis 19 metų jaunesnis) ir šiame pagal pačios Valeri prisiminimus apie aktorinės karjeros pradžią sukurtame filme žalių studentų mokytojo vaidmenį suvaidino Garrelis.
Filmas apie aktyvių, žingeidžių ir stipriai besistengiančių tapti aktoriais jaunuolių kūrybinę pradžią ir atsipalaidavusią kasdienybę gavosi ekspresyvus, intensyvus ir šarmingas. Tačiau, kadangi režisierė stengiasi grįžti į jaunystę ir pasakoti kaip buvo „tada“, suvaidintas filmas yra priartėjęs prie dokumentinio žanro. Ir čia, mano galva, atsiranda jo bėda – nuo intensyvios pradžios nesimato poslinkio link kulminacijos. Na, pagrindinio personažo filme blondinės Stellos (apdovanota prancūziškuoju Oskaru – Cezariu aktorė Nadia Tereszkiewicz) santykiams darantis vis dramatiškesniais, ta kulminacija atsiranda, bet kitų tuzino jaunųjų aktorių atžvilgiu? Manau, dėl to filmas netapo Vakarų kino kritikų numylėtiniu…
Norėtųsi sakyti, kad per išbandymus scenoje jauni aktoriai pažįsta save ir bręsta. Tačiau to nevyksta. Po skubotais, neatsakingais jaunuolių sprendimais slypi jų nebrandumas. Nepadeda jiems ir savanaudžiai pedagogai - teatro režisieriai. Kaip tik tinkamas tokioms asmenybėms yra Čechovas, kurį nauja trupė bando pastatyti scenoje. Nors pastangų itin daug, bet nepalieka jaunų žmonių formavimasis tuštumos įspūdžio.
Fernando Franco ŠVENTASIS PAVASARIS (The Rite of Spring)
Apie jaunus žmones kalba ir šis „Panoramos“ filmas iš Ispanijos.
Labai gyvenimiška istorija apie situaciją, kurios ekranizavimo iki „Šventojo pavasario“ dar lyg ir nebuvau regėjęs. Taigi, jei žmogus taip suparalyžuotas, jog neveikia jo galūnės, nereiškia, kad kitos žmogaus funkcijos taip pat neveikia. Filmo pagrindinis vyro personažas neįgalusis Davidas juda tik vėžimėlyje, o kompiuteriu naudojasi specialiosios pirštinės pagalba, kai klaviatūros valdymas išspręstas nuotoliniu būdu. Bet kiti poreikiai lieka tokie patys kaip ir sveikų žmonių. Tarp jų, žinoma, ir seksas.
Užsisklendusi, nedrąsiai lėta Laura, atvyko iš provincijos į religinį koledžą studijuoti chemijos. Atsitiktinai susipažįsta su Davidu. Neturnti jokios seksualinės patirties, mergina perskaito Davido pasvarstymus ir norus jo bloge. Nesinorėtų sutikti su nugirstais vertinimais, kad ima artėti prie santykių su neįgaliuoju tik dėl Davido motinos piniginio atlygio. Nors, taip – pinigų jai trūksta ir ji viename iš pirmųjų būsimų santykių aptarime su mama, nustato „taksą“. Jaučiame, kad mergina pajunta ir trauką Davidui.
Filmas man patiko, kad rodydami neordinarę, bet visiškai realią žmogiškai situaciją, autoriai, „nepučia“ dramos burbulo, Gi galima iš susiklosčiusios siužetinės situacijos prisigalvoti ir graudžių, ir kvapą gniaužiančių istorijų. Bet ne! Laura pajunta, jog ir užsiciklino, ir santykis be perspektyvos. Elgiasi kaip gyvenime, matyt, pasielgtų daugelis protingų merginų, ir praktiškai, ir savo abejonėse pajutusių, kad taip gyvenimą apriboti negalima. Tame nedramatizavime ir regiu filmo solidumą.
Florian Zeller SŪNUS (Programa „PANORAMA“)
Stipriai pastaraisiais metais išgarsėjusio grynakraujo prancūzo Florian Zeller abu filmai įvardinami kaip Didžiosios Britanijos. Bet dar giliau pasikapčius biografijoje, matytume, kad kaip teatro dramaturgo jo pjesės išverstos į daug kalbų ir būtent buvo daugiau statomos Anglijoje. Pagal savo pjesių trilogijos (Tėvas, Sūnus, Mama) pirmąją pjesę parašytas filmo „TĖVAS“ scenarijus gavo OSKARĄ ir BAFTA, o pagrindinis herojus, įkūnytas populiariojo Anthony Hopkins – savo antrąjį Oskarą už pagrindinį vaidmenį. Tiesa, sužinojo apie tai kino veteranas tik ryte, pareiškęs, kad įteikimo faktą Los Andžele…pramiegojo būdamas ūkanotame Albione. Natūralu demensija sergančiam kino personažui. Spektaklio „Tėvas“ premjera kovo 10 d. Vilniaus Senajame teatre (režisierius Jonas Vaitkus).
„TĖVĄ“ rodė Lietuvos kino teatrai kaip repertuarinį filmą. „SŪNŲ“ labai kviesčiau nepraleisti „Kino pavasaryje“. Labjau gyvenimo realijas atitinkančio filmo nė nesugalvosi. Tiesa, glumina tik vidutiniai pasaulio kino kritikų vertinimai. Absočiai nesuprantu kritikų, įžvelgusių šiame filme nejautrumą, kaip teigiama festivalio svetainės apraše. Tikrai keistas požiūris, jei pamatysite filmą! Lygiai taip pat nesuvokiu, kokios turėjo būti feministinės nuotaikos garsaus kino žurnalo atrinktų kritikų ir kino darbuotojų (daugiau kaip 1600) galvose, kad geriausiu visų laikų filmu pripažintu belgės Chantal Akerman beveik prieš 5 dešimtmečius sukurtas filmas? Specialiai nerašysiu jo ilgo pavadinimo, kad nesugalvotumėte jo žiūrėti festivalyje, nes vienas seansas yra.
„SŪNUS“ narplioja kaip sakiau, gyvenimišką situaciją, kai padorus šeimos tėvas įsimyli jaunesnę ir sukuria su ja naują šeimą. Tačiau visas dėmesys susitelkia į likusį be nuolatinio tėvo dėmesio 17-etį sūnų. Jo paauglystės sindromai nepavydėtini!
Dalykiškas ir respektabilus tėvas imasi „tvarkyti reikalus“ visai nesugebėtas nors kiek išsukti iš racionalios logikos vėžių. Situacija tokia komplikuota, kad žiūrovas vos įpusėjus filmui, būtinai pagalvos – ar neartėjama prie savižudybės ribos!! Nepasakosiu ar paauglystės sindromas nuves link to, ar apsieis. Vaikinas aiškiai deklaruoja savo elgesiu visišką pasimetįmą savyje bei vienišumą savo gyvenime, todėl jo tėvams lyg lengviau, nei realiame gyvenime susiduriama su aplinkybe, kai depresyvių ženklų dėl suicidinių minčių nėra. Gal filmo herojui Teo pavyks išbristi iš paauglystės verpetų sausam padedant šeimai ir prisiminus, kaip tėvas kažkada vaikystėje mokė plaukti? Taip ir dabar kiek sugeba, tiek stengiasi vairuoti jo elgesį?
Siūlau būtinai pažiūrėti. Privalome džiaugtis, kad viena didžiausių Holivudo žvaigždžių, australas Hugh Jackman filmuojasi, nes 2013 m. jį užpuolė odos vėžys, pasireiškęs ant blogos aktoriui vietos – nosies. Buvo chemoterapija, 6 operacijos. Tiesa, nedidelio apgamo pasireiškimu. Smagu, kad sugeba išvengti pauzės filmavimęsi. Be jo , filme vaidina ir dar dvi pripažintos žvaigždės – Laura Dern, ir puikiame episode pasirodęs tas pats Anthony Hopkins. O dėl 17-io krizės, tai neseniai sužinojau, kadi dabar žiniasklaidoje linksniuojamas kinų TIK TOK turi ir literatūros „padalinį“ – BOOK TOK. Čia būtent paaugliai (o jie kaip žinia yra pagrindiniai šio soc. tinkle vartotojai) aiškinasi ir sužino kokias knygas reikėtų perskaityti. Ten ignoruojama daug klasikų, tačiau rekomenduojami kaip verti dėmesio autoriai, tarp jų ir klasikai, kaip Kafka, Camus, etc., kurių kūryboje egzistuoja depresyvūs motyvai. Kažkodėl traukia paauglius prie depresijos…
Nevertindamas senų, klasikinių, iš naujų tik 15 matytų filmų, kurių įspūdį čia aprašiau, jau yra yra sunku išrinkti dešimtuką labiausiai rekomenduojamų. Nes blogų neradau…
Taigi, bandau sudaryti 10 iš 15-os sąrašą sudėliodamas eiliškumą pagal pamatymo svarbą. Pridedu be savo komentarų, nes festivalio pateikti aprašai yra tikslūs.
METAS IŠEITIS Metas išeiti
TAR Tár
MOONAGE DAYDREAM Moonage Daydream
PO SAULĖS Po saulės
SENT OMERAS Sent Omeras
KITŲ ŽMONIŲ VAIKAI Kitų žmonių vaikai
ŽVAIGŽDĖS VIDURDIENĮ Žvaigždės vidurdienį
AKLAS GLUOSNIS, MIEGANTI MOTERIS Aklas gluosnis, mieganti moteris
LIUKSEMBURGAS, LIUKSEMBURGAS Liuksemburgas, Liuksemburgas
Atsižvelgiau į filmų prognozuotiną žiūroviškumą, nors iš penketuko neįrašytų, kai kurių iš ties „gaila“. Tikiuosi, kad žiūrovai pataisys neteisybę, ir ateis į „Šventasis pavasaris“, „Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai, „Su meile ir įsūčiu“ (negi atsisakys pamatyti Juliette Binoche!), „Poliamorija“ ir kt.
Programa „Pati gražiausia apgaulė“
Woody Allen PURPURINĖ KAIRO ROŽĖ (1985 m.)
Neabejotinai įrašytinas filmas į kino genijaus WOODY ALLEN geriausių filmų dešimtuką. O 87-ių režisierius sukūrė kaip filmo režisierius 57 filmus, parašė 82 scenarijus, kaip aktorius suvaidino 48 vaidmenis.
Nors meilės kinui temą rastume ne viename filme, čia ta meilė tartum koks himnas.
Filmas ypatingai patiko, kai jį mačiau kokiais 1986 m. kino teatre. Kai dabar, per LRT Alleno retrospektyvą bandžiau vėl pasižiūrėti šį meilės kinui šedevrą, įspūdis jau buvo blankesnis.Matyt, vis tik reikia šią lyrinę, komišką melodramą žiūrėti didžiąjame ekrane.
Kai tarp Woody ir gražuolės Mia Farrow (beje turinčią panašumo į populiaraus mūsų pop dueto „Baltos varnos“ nares) suliepsnojo meilė, prieš 15-a metų išsiskyręs su aktore FRANK SINATRA žadėjo „duoti Allenui į snukį“. Bet Woody Allen padarė blondinę aukščiausio rango Holivudo žvaigžde, vis nuo 1982 m kurdamas ir kurdamas jai vaidmenis – suskaičiavau jų 13-a.
Vėliau kilo labai nemalonus skandalas. Mia Farrow kaltinimų Woody Allenui vos ne pedofilija, keletas teismų procesų nepatvirtino. Nors būrelis aktorių pasmerkė kino menininką, kiti pareiškė jam pasitikėjimą. Reikalas gana tamsus, bet jei teismas neapkaltino, reiškianekaltas. Laimė veteranas iki dabar nenustojo kurti kino, tik pandemija jį sustabdė, nes po naują filmą būtinai pristatydavo kasmet.
„Purpurinė Kairo rožė“ – dar vienas filmas apie meilę, kurių netrūksta festivalyje. Tik čia ta meilė neatsiejama nuo kino ekrano. Idėją Woody Allenas ėmė iš klasikinio 1924 m. Baster Kiton filmo. Romantiškas filmas įrodo, kad bėgimas nuo realybės negali atstoti laimės ir negali būti ilgalaikis. „Purpurinė Kairo rožė“ pats Woody Allenas priskiria prie pačių mėgstamiausių savo filmų.
Abbas Kiarostami STAMBUS PLANAS (1990 m.)
Vėlgi meilės kinui jautri išraiška. Puikiai iranietiško kino klasikas pasinaudoja tikrai įvykusiu faktu. Detaliai atkuriama neturtingo iraniečio apgaulė, siekiant pasijusti aktoriumi ir atlikti ryškų vaidmenį, apie ką jis svajoja nuo vaikystės. Bet gyvenimas susiklosto taip, jog savo svajas gali įgyvendinti tik nelegaliu veiksmu.
Ypatingas filmo bruožas tame, kad visus vaidmenis suvaidino patys šio keisto įvykio dalyviai. Netgi trumpai matome ir filmo režisierių a.a. Abbas Kiarostami ir kitą režisierių, kurio vardas yra tarsi filmo motto, Mohsen Makhmalbaf.
Billy Wilder SAULĖLYDŽIO BULVARAS (1950m.)
Bilio Vailderio filmas, tapęs jo viena iš didžiausių sėkmių, pristatomas kaip film noir. Pradžia tikrai šio stiliaus ir labai mielai žiūrisi. Tačiau filmui įgavus aiškias dramos ribas, nemanau, kad teisingas priskirimas film noir. Nes šio stiliaus filmai man neišvengiamai asocijuojasi su detektyviniu siužetu.
Vėlgi ryški meilė Holivudui linija. Charizmatišką užgęsusią žvaigždę buvo planuojama skirti tokioms įžimybėms kaip Pola Negri (neatsikratė lenkiško akcento ir garsiniam kinui nebetiko), Greta Garbo (filmas jos nesudomino), Merei Pikford ir kitoms ano laiko žvaigždėms. Galų gale vaidmuo atiteko Glorjai Swanson, kuriai Normos Desmond įkūnijimas tapo sugrįžimo į ekranus triumfu.
Norėdamas kiek įmanoma daugiau siužetą priartinti prie nebylaus kino realumo, Vailderis pakvietė nusifilmuoti žinomus anos epochos kino kūrėjus: Erich von Stroheim vaidina liokajų Maxą, Cecil B. DeMille – save, didysis komikas Baster Kiton atpažįstamas prie kortų žaidimo, Aktorė Ana Nilson.
Istorijoje liko, kad didžiosios kompanijos Metro-Goldwin-Maer bendrakūrėjas prodiuseris Liuisas Majeris užsipuolė barti Billy Wilderį, kad šis filmu kompromituoja Holivudą. O iš tiesų, net praėjus daugiau kaip 70-imt metų filmas puikiausiai žiūrisi ir vertas pamatymo.
Alfred Hitchcock LANGAS Į KIEMĄ (Rear Window), 1954 m.
Kai susiduri su visuomenės gyvensenos bet kurios srities karaliumi, dažniausiai patiri neapsakomą palaimos jausmą. Ar tai būtų futbolo, džiazo, krepšinio, rock’n’rollo ar kaip šiuo atveju – kino, įspūdis nesulyginamas. Tiesa, ALFREDAS HITCHCOCKAS pripažintas tik vienos iš kino rūšių – siaubo kino karaliumi (tiksliau jį laikyti vadinamojo SASPENSO karaliumi, t.y. meistrišku sugebėjimu atitolinti tai, kas neišvengiama). Filmas kurtas prieš 70-imt metų. O pasiūlykit paaugliui išeiti iš šio seanso, nes filmas TOKS senas. Nė su bizūnu nepavyktų…
Ką reiškia žmogui, gimusiam vėliau, nei mirė šis kino genijus (1980 m.) Alfredo Hitchcocko vardas puikiai praėjusį mėnesį įrodė LRT viktorina „Kas ir kodėl?“. Buvo tiesiog paklausta, kas yra vieno filmo režisierius. Dalyviai pareiškė, jog neturi žalio supratimo. Bet vienas žinodamas, kad reikėtų spėti, kas šauna ant seilės, negu nutylėti, pasakė – „ai, koks nors Hičkokas“. Situacijos ironija, kad būtent ir buvo klausiama Hičkoko filmo :… Tačiau faktas, kad koks tik kinomanams žinomas vardas neužplauktų atsitiktiniam žmogui „ant seilės“. Nesakau, kad nėra ir šiuolaikinių autoritetų, kurie aprašytoje situacijoje negalėtų būti atsitiktinai paminėti (pvz. Spylbergas, Tarantino, etc), bet praeito šimtmečio vidurio maestro užsifiksavimas kitų kartų žmonėse labai daug pasako, ko vertas istorinis menininkas…
Nekalbėsiu apie šį garsų Hitchcocko filmą. Taip pat pabandysiu paklausti kaip anoje viktorinoje – kuriame kadre nusifilmavo (jeigu) pats Alfredas Hitchcockas filme „LANGAS Į KIEMĄ“. Juk žinoma, kad jis kaip ženklą nusifilmuodavo kuriame nors epizode. Ar atpažinote čia? Pasidalinkime pastabumu…
Svarbūs ir aktoriai. Jei James Stewart žinomas kaip praėjusių laikų žvaigždė, tai 20 metų jaunesnė reto žavingumo Grace Kelly jau žinoma istorijoje kur kas labiau. Holivudo gražuolė, ištekėjusi už Monako princo, tapo ne tik Monako princese, bet ir tarsi įkaite labai valdingo ir bekompromisio vyro žmona. Jis neleido jei tęsti aktorės karjerą ir bijodama, jog neleis matytis su 3 vaikais, visiškai metė aktorystę, nors Hitchcockas ir labai ją kvietė pagrindiniams vaidmenims. Ir likimas susiklostė tragiškai būnant 52-ų, žuvo vairuodama automobilį. Kai švenčių metu per BTV žiūrime Monako cirko festivalį, jo mentorius yra dabartinis Monako princas Albertas II. Jis yra šio filmo gražuolės Grace Kelly sūnus…
Krzysztofo Kieślowski KINO MĖGĖJAS (1979 m)
Kaip ir privalo būti tokiam meistrui, ankstyvos Krzysztofo Kieślowski kūrybos filmas daugiau nei solidus visomis prasmėmis. Rodoma beveik pusę šimtmečio senumo gyvenimo tikrovė visiškai aktuali dabarčiai. Ir šiandien vadovai nesutiktų, kad kas tik matoma plika akimi, būtų filmuojama ir rodoma viešai. Puikiai filmas sudėliotas istorijos perteikimo aspektais ir herojui gyvenimiškos realybės suvokimą pamatant be rožinių spalvų.