Kai uzkariauta nebeteikia dziaugsmo…
Sveiki, ka jus darote kai atsiduriate stai tokioje situacijoje: Jums patinka 
arba 
. Galvoji kaip noretum but su ja(juo). Tai atsitinka. Uzkariaujama svetima 
. Bet tas zmogus nera toks, koki tu ji isivaizdavai kai tik stebejai ji ir dar nepazinojai. Taip juk buna daugeliu atveju. Ir tu nejauti tokio dziaugsmo, kuri turetum jausti pasiekes savo tiksla. Gal taip buna todel, kad tas zmogus neispilde tavo lukesciu, nes jis ne visai toks, kokiu tu ji isivaizdavai? O gal tiklso siekimas malonesnis uz pati tiksla? Kaip elgtis tokiu atveju butu teisingiausia? Neapgaudineti saves ir kito zmogaus? Netemti visko, nes po to bus iskaudintu? O gal nereikia ieskoti idealiu mylimuju? Gal reikia ismokti prisitaikyti prie kito zmogaus? Juk kartu augti ir tobuleti turetu buti labai smagu…?Mes daznai plusame del dalyku, kurie pasirodo esa nebereikalingi, kai tik juos pagaliau pasiekiame. - A. Sopenhaueris
Na aš pvz ką pasiekiau tuo ir džiaugiuosi… 
Na, pripazink, jei susiduriai su tuo, tai nieko jau ir nepadarysi kaip tik pasakysi tiesa.Negali meluot tiek jai/jam, tiek sau paciam, nes anksciau ar veliau tai isaiskes. O siaip butu labai gerai, jei merginos, kai artimiau susipazisti, neatskleistu visko apie save, nes kol yra kazkokios nezinomybes, tol egzistuoja ir savotiska simpatija, noras vis susitikt ir uzkariaut vis daugiau. (cia mano pastebejimas, gal ir klaidingas…)
Zmogus neispildo tavo “lukesciu” vien todel, kad aklai susizavejes juo tu nepatebi, koks jis yra istikruju, tiesiog gerai jo nepazysti… Tokiu atveju, kai jau supranti, kad tai ne tas ko tu ieskai, geriausia yra pasakyt tiesa, vis tiek jeigu, tai tik draugystes pradzia dar nera stipraus prisirisimo. Kuo anksciau pasakai tiesa, tuo geriau.
Manau geriau jau būti sąžiningu pirmiausia su savimi ir žinoma su kitu 
kas iš to, kad vis lauksi, kol kartu pasidarysite tie tobulieji ir sukursite nepriekaištingą aplinką sau 
… pagalvoji, kad toks laikas gali ir neateiti? 
dar niekad nesigailėjau priėmusi tavo situacijos tokį sprendimą. Sėkmės 
Manau kad autorius sios temos sumane pasiknaisioti po laibai gilu ir subtilu meiles pasauli. Noreciau jam pritarte del jo minties jog tikslo siekimas yra daug malonesnis. Juk pasiekes tiksla tu tarsi jautiesi nugeletoju menesy du tris… 
. o kas toliau viska duzta i sukes ir kaip sakoma po pergales turi buti ir pralaimejimas 
. Tad manau jog prisitaikymas prie kito zmogaus yra ypatynga savybe kuri mums visiems sutaupytu sirdeles skausma ir nervus 
Aciu uz demesy!!!
man taip daznai buna, tikriausiai svarbiausias yra tikslo siekimas ir jo pasiekimas, o paskui nieko is to zmogaus nebereikia
jeigu jau uzkariauju taj dziaugiuosi ;]
Na seip idealiu mylimuju ieskot neverta, nes tokiu nera… Na seip labai daznai buna, kad tikslo siekimas yra malonesnis nei jo pasiekimas…Ir nebutinai kalbant apie meile… 
O tau niekad nebuvo taip, kad gailejaisi per anksti paleidusi is ranku kita zmogu. Niekad negalvojai: kokia as buvau kvaila, juk jis toks fainas, kodel as paskubejau ji palikti…? Daznai tokiais atvejais jau buna per velu, nes tas zmogus buna sekmingai rades antra puse… Man taip yra buve. Ne karta. Todel as dabar ir nenoriu skubeti.
Dėlto žmonės ir sako jog mylintis žmogus-Aklas žmogus. Ta mergina,ar vajkinas tėra tikslas…Sudėti lūkesčiai,svajonės,viltys. Galbūt tai lemia kažkoks patirtas nusivylimas praeityje,kai dbr noris ieškoti artimo žmogaus…O gal tiesiog žmonės turi kaukes,o kai jas nusijama,nebėra tokie “idealūs” kaip mums atrodė anksčiau. Asmeniškai aš tokioje situacijoje pasikliaučiau širdim. Jei manęs prie to žmogaus niekas nebetraukia-Išsiskirčiau. Jei jaučiu jam/jai kažką daugiau nej draugiškumą-Šiek tiek bandyčiau prisitaikyt. 
~
nu man teip nebuvo 
bet jei jau taip butu tai ir nebuciau su tuo zmogum jei neesu su tuo zmogum laiminga tai kodel tureciau save ir ji apgaudinet kad viskas gerai?
Kuo toliau,tuo labiau tuo įsitikinu… ~
tikiuosi man tiap nebus…
Buvo ir ne viena karta… Kol stengiesi uzhkariauti zhmogaus shirdi, viskas atrodo tiesiog super… pats kabinimo procesas man labai patinka… Bet dazhniausiai rezultatai nebedzhiugina Kai suprantu, kad jau viskas , vaikinas yra mano, dazhniausiai tik tada suprantu, kad man nieko ish jo daugiau ir nereikia. Reikejo tik atrakcijos kabinant, tachiau nereikia nieko daugiau, jokiu rimtu santykiu, draugyschiu ir t.t… Va tada belieka pasipustyti padus… Tikrai nesinori dauzhyti kitu shirdzhiu, tachiau nesugebu sau pasakyti stop laiku, o po to jau tenka… Niekados nevaidinu, kad jauchiu tai, ko ish tiesu nejauchiu ir manau, kad 100x geriau ish karto prisipazhinti, kad “sorry, tai buvo tik… zhaidimas”, kad ir kaip zhiauriai tai skambetu 
, negu suteikti zhmogui dar daugiau vilchiu, apsimetineti, kad jis tau ir toliau patinka ar pan… Geriau zhiauri tiesa, nei saldus, bet daug paties kanchiu reikalaujantis, melas
kai koks nors zmogiuaks atsiranda tavo gyvenime ir sirdeleje, visada turi prie jo ir pats kazkiek prisitaikyti… nes kiekvienas naujas zmogus tave keicia…o ir patys reikalaujame kazko tokio is kitu, tad reikia pasistengti ir kitu lukescius pateisinti ir taip nesugriauti santykiu 
Reikia myleti ne isvaizda,o vidu. Apsigavai siuo atveju… taip daznai nutinka. Pamegink prisitaikyt. Tikra meile atsiranda tik laikui begant. 
man taip nebuvo
pasakai tiesa…ir nemeluoji…o idealiu zmoniu nera