Internetas negali atstoti tiesioginio bendravimo su mokytoju, bet internetas tikrai gali padeti iveikti pradini kelio etapa pakeliui link mokytojo.
Mums jau aišku, kad norėdami pajausti dvasinį pasaulį turime įgyti dvasines savybes. Tačiau ką reiškia įgyti dvasines savybes? Ir kaip jos įgyjamos? Suvokiantieji dvasinį pasaulį kalba, kad jie pamatę, jog visa mūsų pasaulio prigimtis – tai absoliutus egoizmas. Tai reiškia, kad viso mūsų Visatoje (negyvosios gamtos, augmenijos, gyvūnijos, žmogaus) pagrindinė savybė yra egoizmas. Visais atvejais ir visuose gamtos lygiuose viešpatauja vienut vienutėlis dėsnis – visur ieškoma naudos tik sau, remiantis tuo egoizmo lygiu, kuris būdingas vienam ar kitam objektui. Todėl tai, ką žmogus daro, galvoja, kyla iš jo vienintelio sprendimo – duotomis aplinkybėmis gauti maksimalų malonumą pačiu optimaliausiu būdu. Tik šitai yra mūsų prigimtis, mūsų pasaulio prigimtis, ir dėl to, jei ne egoistinio tikslo siekimas, atomai negalėtų jungtis į molekules, objektai neišlaikytų savo formos, negalėtų augti ir judėti ląstelės, gyvūninis kūnas, sąmonė. O jeigu ir atrodo mums, kad kokio nors žmogaus poelgio priežastis yra artimo gerovė, tai, jei patyrinėsime visas aplinkybes, įsitikinsime, kad taip pasireiškia netiesioginis, užmaskuotas egoistinis siekis, rafinuotas, užslėptas, savanaudiškas artimo išnaudojimas. Kadangi mūsų prigimtis – visiškas egoizmas, mes galime aptikti ir pajausti iš viso to, kas egzistuoja aplink mus, išorėje, tik panašias į mūsų vidines savybes – tik egoistinę prigimtį. Šią egoistinėmis savybėmis patirtą visumą, paveikslą vadiname “mūsų pasauliu”. Ir vien tai savo egoistinėmis savybėmis galime pajausti. kabala.lt
o kas yra neegoistiskumas pagal kabala?
O tiksliau, ne mūsų jutimo organai egoistiniai – ne mūsų akis, ausis ar receptoriai yra egoistiški, jie tik informaciją priimantys jutikliai, – bet egoistinė, esanti už jų, yra mūsų širdis, mūsų noras visais šiais pojūčiais gauti malonumą. Ir jeigu už šių jutimo organų būtų ne egoistinė, bet altruistinė širdis, tie patys jutimo organai teiktų visiškai kitokią informaciją. Ir šis paveikslas tada vadintųsi “anas pasaulis” arba “dvasinis pasaulis”. Tačiau dėl to nedingsta šio pasaulio vaizdas, žmogus lieka jame gyventi kaip ir anksčiau, jis “neįkrenta” į kitą matmenį. Jis tik prideda prie savojo šio pasaulio suvokiamo vaizdo išsamesnį vaizdą, ėmęs suprasti tikrąsias vyksmo priežastis, matyti jėgas, esančias už šio pasaulio objektų, valdančias ir sukeliančias visus įvykius. Žmogus pradeda suprasti ir savo paties atsiradimo bei buvimo priežastį, tikslą Tačiau kol kas nejaučiantiems šios visumos belieka tikėti, kad tokia galimybė – pajausti visą pasaulio sistemą, su jos praeitimi ir ateitimi – yra, nes kabalistas savųjų dvasinio pasaulio pojūčių perduoti tiems, kas dar neįgijo atitinkamų dvasinių savybių, negali. Visgi kabalisto patarimų laikymasis yra didelė pagalba ieškančiajam įėjimo į dvasinį pasaulį, nes jis gauna patarimus iš praėjusiojo šį kelią.
kodel musu akys nera egoistes? visas musu kunas sudarytas is lasteliu, kurios siurbia maistines medziagas. viska ka mes sukisam i skrandi, atkeliauja i lasteles ir aprupina tolesni ju funkcionavima. Taigi, milijardai lasteliu sudarydamos visuma, vartoja ir vien del to mum reikia kazka praryti, kad musu kunas funkcionuotu toliau. protas mano manymu sukurtas tam, kad valdytu kuno visuma, tai pati lasteliu> audiniu> organu rinkiny - zmogu, kaip sakant organizatoriu, tai yra paskirstytojo vaidmeni atliekancias smegenys, kurios ir pacios turi buti aprupintos, kad funkcionuotu toliau. prie to pacio, norejau paklausti ar kabala pripazysta darvinistine evoliucijos teorija?
Žmogus atlieka gerus veiksmus nenorėdamas kažko gauti mainais. Ir toks žmogus gali užleisti savo vietą kitam, jei bus įsitikinęs, kad tas žmogus sugebės atlikti veiksmą geriau nei jis. kabbalah.info/litakab/will_to_bestow.htm
Veiksma uzduoda, inicijuoja Troskimu visuma - Sirdis. Visi kiti dalykai yra tik vikdantys elementai. Kabala nenagrineja musu pasaulio reiskiniu. Kabala – mokslas apie tai, kas paslėpta nuo žmogaus akių, nuo mūsų penkių juslių. Joje yra naudojamos tik dvasinės sąvokos, t.y. tokios, kurios aiškina, kas vyksta aukščiau mūsų pasaulio, ko nejaučia penki mūsų jutimo organai, kas yra už jų jutimo ribų, aukštesniajame pasaulyje.
Yra Kūrėjas ir žmogus – troškimas suteikti malonumą ir troškimas gauti malonumą. Bet aplink žmogų yra 5 slepiantys Kūrėjo šviesą filtrai – pasauliai. Jeigu žmogus veikia natūraliai, pagal visus savo troškimus, jis yra po tais filtrais, t.y. jų veikiamas. Visi šie filtrai yra aukščiau jo. O jeigu jis panorės išsitaisyti nors pagal vieno iš tų filtrų, paties žemiausio, savybes, jis pakils virš jo, jo savybės susilygins su to pasaulio savybėmis. Jei jis ir toliau sulygins savo ir likusių dviejų pasaulių savybes, jis neutralizuos ir šių filtrų veikimą, pakils virš jų. Tada Kūrėjo šviesa prasiskverbs tiesiai į jo sielą. Viskas, kas mums atsitinka tarp dviejų taškų “gyvenimas” ir “mirtis”, yra dvasinio pasaulio įvykių pasekmė.
Gaila kad apie kabala tiek daug skaityt reik, nes tingiu ir ner laiko, bet siaip labai idomu. 
tiek kiek paskaiciau sicia patiko. o klausimas dabar M7263. maciau kad kabala kalba apie siela. toks pat terminas kaip ir religijoj, bet moksle tokio termino nera, yra asmenybe. bet juk is tikro musu vidinis aš ir yra musu asmenybe, musu samone su pasamone musu jausmai ir mintys. ir visa tai yra smegenyse. o tokio dalyko kuris zmogui numirus atsiskirtu atskirai kaip jo asmenybe (siela) nera. ar kabala paneigtu sitai?
Neivertine aukstesniojo prado buvimo, kiek suprantu, mokslininkai ateina i aklaviete. Siela arba zmogaus vidine esme yra tas pats. Kartais pereinant nuo standartinio mokslinio pažinimo metodo prie kabalistinio pasaulio jautimo metodo, žmogus pasiekia “negyvąją zona”, kurioje jis jau supranta, kad moksliniai metodai yra riboti, tačiau dar turi patikėti Kabalos metodais, nes dar negauna jokios informacijos.
tas ir yra blogai. kad reikia tiesiog patiketi… o tai jau primena eiline religine blevyzga, kurios visos yra nesamone.
azu, ka pagal tave teiskia savoka “tikejimas”? Gal tikejima tu supranti kaip reklamos, ar masiu itakos poveiki, kai zmogus patiki ir nusprendzia sau “na jeigu visi taip elgiasi, vadinasi tai tiesa ir as taip darysiu ir to sieksiu”. Tai tikejimas zemiau zinojimo. Kabalistinis Tikejimas, tai labai konkretus ir aiskus suvokimas, kuri galima atkartoti. Tai Matymas, Suvokimas.
taip tikejima (religini) as panasiai ir suprantu. ir dargi pagristai. 
Kai žmogus suvokia dvasinį pasaulį ką gi jis tada atranda? Kad jame egzistuoja visiška, idealiausia harmonija, kad visa valdoma aukščiausiosios jėgos, kuri visus pasaulius, visus kūrinius veda į bendrą tikslą. Atskleisdamas šį tikslą sau, žmogus nebesielgia kvailai, nes supranta, kodėl kartais jį užgriūva visos nelaimės, ligos. Jis pradeda suvokti, kurie veiksmai geri, kurie blogi, suvokia, kaip elgtis, kaip žvelgti į kitus žmones. Jo nebereikia nieko mokyti, jis tampa neatskiriamai susieta visos kūrinijos dalimi, jam nereikia užtaisyti jokių pasaulėžiūros spragų. Šito link mus veda Kūrėjas. Jis išrinko du kelius: pirmasis yra tas, kuriuo eina visa žmonija, kentėdama, bėgdama nuo naujų išgyvenimų, neturėdama galimybės rasti gyvenimo prasmės savo mažame ribotame pasaulėlyje. Tokio egzistavimo procesas kaupiasi dvasiniame lygmenyje. Mes jo nejaučiame, nežinome apie ankstesnį sukauptų kančių kiekį. Tačiau kiekvienai sielai jos yra tiksliai apskaičiuotos, ir kada šios kančios pasiekia tam tikrą ribą, Kūrėjas suteikia žmogui galimybę atsikratyti nelaimių bei smūgių, kurie jį užgriūva, ir pažinti dvasinį pasaulį. Toks yra pirmasis kelias, kančių kelias. Jis labai ilgas ir skausmingas. Tačiau egzistuoja ir antrasis kelias – Kabalos kelias. Kabala – tai visiškai tiksli metodika, kaip greitai pasiekti dvasinę būseną tuo pat metu aktyviai dalyvaujant šiame gyvenime, turint šeimą, vaikus, mokantis ir dirbant, kaip suvokti visą pasaulio sistemą savo ištaisytais jutimo organais.
tu man paprastai ir be kosminiu ishvedzhiojimu pasakyk kam man tas kabalos kelias ir ta “kitokia” dvasine busena ? man ir su shita dvasine busena labai gerai yra, ir neieshkau ash nei ryshiu su kosmosu nei kitu dvasiniu lygmenu. Ma tai atrodo kai zhmogui jau pradeda ta tikraja prasme stogas vazhiuoti tai prasideda ryshiai su kosmosu, haliucinacijos, shventieji vaidenas ir tt…
tu man paprastai ir be kosminiu ishvedzhiojimu pasakyk kam man tas kabalos kelias ir ta “kitokia” dvasine busena ? man ir su shita dvasine busena labai gerai yra, ir neieshkau ash nei ryshiu su kosmosu nei kitu dvasiniu lygmenu. Ma tai atrodo kai zhmogui jau pradeda ta tikraja prasme stogas vazhiuoti tai prasideda ryshiai su kosmosu, haliucinacijos, shventieji vaidenas ir tt… BBQ - _man ir su shita dvasine busena labai gerai yra, ir neieshkau ash nei ryshiu su kosmosu nei kitu dvasiniu lygmenu_1. tokiu atveju tai buvo rasyta ne jums 2. su kosmosu tai niekada neturejo nieko bendra. 3. tik tas kuris yra pakankamai pasimokes is visu savo gyvenimu, gali pradeti ieskoti kitokio, ne skausmo kelio.
Ir vėl meluoji Negėda? 
Kabala – mokslas, kaip gauti malonumą, kam man jį gauti, jei aš ir taip jaučiu malonumą? Kabalos užduotis – atsakyti žmogui į klausimą apie jo kančių priežastis, dvasinę tuštumą, nepasitenkinimą. Jei žmogus nekelia šio klausimo, jam nereikalinga Kabala. Į Kabalą žmogus ateina klausdamas: “Kokia mano gyvenimo prasmė?” – ir būtent į šį klausimą jis gauna atsakymą, kai atsiveria jam pasaulio ir žmogaus vietos pasaulyje prasmė. kabbalah.info/litakab/70_Answers.htm
ai man tai gerai ir be kabalos 
geriau kebabas 
Ar šiuolaikinis mokslas sutinka su kabalistiniu požiūriu? Mūsų suvokimo reliatyvumo mokslas, konkrečiai reliatyvumo teorija, sako, kad visa tai, kas juntama penkiais jutimo organais, yra teisinga tik mūsų atžvilgiu. Gaunami vaizdai yra reliatyvūs, kadangi laikas, erdvė, vieta egzistuoja tik mūsų atžvilgiu, šios sąvokos yra reliatyvios. Ir jei mumyse nebūtų vidinių laiko, vietos, erdvės sąvokų, mes ir juos suvoktume kitaip. Susumavus galima pasakyti, kad žmogus, kaip toks, yra mažytė dėžutė, tam tikra juodoji dėžė, savyje uždara sistema. Visa tai, kas patenka į tą dėžutę, jis žino, jaučia, junta ir šitų pojūčių visumą vadina “mano pasauliu”, “šiuo pasauliu” arba paprasčiausiai – “pasauliu”. O visa tai, kas galbūt egzistuoja ne žmoguje, ne toje dėžutėje, kas nepatenka į ją – nežinoma žmogui, ir jis negali net įtarti, kas ten, už jo pojūčių, dar yra.