Juozas Erlickas- Eilėraščiai proza
Nė vienas agresorius nepradės karo, jei kiekvienam agresoriui į užpakalį bus įkištas sprogmuo, reaguojantis į pokyčius galvoj.
Jei sėdi ramiai – viskas gerai. Bet jei norisi šikt ant pasaulio…
Sustenėjai: "nnna!" – ir išlėkei *pimp…*na…
Ar Pūtinas vyšnių sodą iškirs jau šį pavasarį?
Vieno veiksmo drama: veiksmas vyksta netolimoj ateity, gal 2024-aisiais rusų eros metais.
Scenoje du veikėjai: E. ir Š., bet šiuo metu jie neveikia. Aušta rytas…
Vienas veikėjas nubunda ir nesupranta, kur esąs. Bet apsidairęs pamato kitą veikėją.
E.: Pons Šolcai… Alio! Pabuskit.
Š.: Emanueli! Ir tu čia?
E.: Aš čia. Tik nežinau kur. Pauzė. Švelnios bajano trelės.
Š.: Girdžiu rusiškai keikiantis… Matyt, Krembliuj esam.
E.: Bet kaip mes čia atsidūrėm?
Š.: Aš teprisimenu, kaip traukiniu dardėjom… Turbūt keliavom su Pūtinu derėtis.
E.: Kodėl oru neskridom?
Š.: Dabar tik bombonešiai skraido. Pavasaris! Rujos metas aniems.
E.: Jeigu mes Krembliuj… Aš paprašysiu, kad Pūtinas liautųsi puldinėjęs.
Š.: O aš tiesiai pasakysiu Krembliaus šeimininkams: Pūtino palaido laikyt – nevalia.
E.: Kažin… Yra gyvūnų teisės.
Š.: Nenusileisim!
Aistringas valtornos klyksmas.
E.: Bet apsižvalgyk! Ar mes tikrai Krembliuj? Tas gi didesnis. Aš esu ten buvęs.
Š.: Ir aš!.. Ten šviesiau. Ir baldai naujesni. O čia bene ant skiedrų snaudėm?
E.: Gerai, kad aplinka darbinė. Gal pavyks greičiau susitarti.
Š.: Oras biškį vėsokas… Galėtų išjungt ventiliaciją. E.: Man jau prapūtė smegenis!.. Mes ne Krembliuj, o kažkokioj kitoj Rodinos vietoj. Krembliuj dabar nesaugu. Kremblius puolamas.
Š.: Eik jau! Kas tą užkeiktą vietą puls? Ten gali vilkolakių būti! E.: Yra narsuolių… Prancūzai, vokiečiai…
Š.: Aš gal ir esu vokietis.
E.: O aš bene prancūzas?
Š.: Iš kur žinai, kad mes puolam?
E.: Pūtinas taip sakė.
400 
Tolimi trimitų garsai.
Š.: Man vis tiek smalsu… Kodėl mes jį puolam? Gal mes kraujo ištroškę? E.: Kur ten!.. Aš nė varlės nemokėčiau pagauti. Š.: Prisiminiau! Iš tiesų mes ne puolam. Mes ginam Europos vertybes. Bet gali būti, kad gindami išginėm rusus iš Europos ir nuginėm iki pat Uralo. E.: Panašu, kad dar toliau.
Š.: Man tai panašu į tundrą. Mačiau per televizorių. E.: Negi būtume tiek nuginę? Š.: Kai pradedi kariaut, kai gerai sekasi… Nė nepajunti, kaip toli nužygiuoji, į kokias aukštumas pakyli.
E.: Tas teisybė! Rusų carą andai regėjau net Eiffelio bokšto smuklėj "Le Jules Vernes".
Tyli prancūziška muzika.
Š.: Bene kartu puotavot? E.: Kartu. Bet ne visai. Aš ten tik sraiges anam nešiojau.
Š.: Emanueli! Tu ne liokajus. E.: Aišku, ne! Aš – prancūzų prezidentas.
Š.: Tai kodėl?.. E.: Pūtinas paprašė: "Tu, Emanueli, persirenk liokajaus rūbais, o aš – Napoleono. Ot bus juoko!" Pamaniau, gal rusams Naujieji metai, gal koks karnavalas… Nenorėjau šventės sugadint. Bene sunku man persirengt?
Š.: Ir aš persirengčiau. Pūtiną draudžiama erzinti. E.: Tik, va, man mįslė: kodėl aš toliau nieko neprisimenu?
Š.: Gal privaišino? E.: Kai rimtai pasilanksčiau kaip tikras liokajus, tai caras man pripylė stiklinę. Sakė, labai rusiškas gėralas. Čaj. Š.: Gal buvo primaišęs to… Na, kaip tas… E.: Klofelinas. Š.: Va va! Žinai, kas tuomet būna?
Pauzė. Paskui graudi vienišo obojaus melodija.
E.: Ir kas gi būna, pons Šolcai? Š.: Galėjo prilįst su nešvankiais ketinimais. Pasiūlyti ne tik rūbais, bet ir gyvenamaisiais plotais pasikeist… E.: Europa už Uralo? Būtų saugu. Š.: Galėjo už kalniuko ir išžagint.
E.: Oho!.. Š.: Emanueli!.. Reik išdidumo turėti. Būgnai, timpanai, trimitai. E.: Pons Šolcai… Daugiau aš taip nedarysiu! Nevaidinsiu liokajaus. Va, dabar pat kaip tikras prezidentas imsiu ir paklausiu: "Kur šiuo metu yra Pūtinas? Kodėl mes tiek ilgai priversti jo laukti?" Š.: Šaunuolis! Atrodai labai rūstus. Betgi žinai, koks anas… Visados vėluoja. Vaidina kažin ką…
E.: Šiandien aš jam griežtai pasakysiu: "Liaukis vaidinęs!". O gal net koja treptelsiu. Š.: Pridėk dar "bliambaj". E.: A kodiel? Š.: Tada rusai geriau supranta. E.: Tai kaip tiksliai sakyti? Kur kablelis? Š.: "Liaukis vaidinęs, bliambaj!" E.: Skamba tikrai geriau. O gal dar "nakuj" pridėti? Š.: Sviestu košės nepagadinsi.
E.: Košės… Aš jau pavalgyt norėčiau.
4 0 4
not found
Būgnai ir lėkštės.
Š.: Pakentėk, Emanueli. Juk nežinom, kas čia vyksta. Jei žygis už taiką – svečių bus kažin kiek prisirinkę! Gal nespėja visų pašert? Tu dirstelk pro plyšį. E.: Oho, kiek sniego! Bet ką aš matau! Bene mūsų gražuolė Ursula ten kastuvu mosuoja? E.: Tikrai ta pati! Kaip keistai apsirengusi.
Š.: Tai nacionalinis rusų rūbas. Fufaika. E.: Vertina mūsų pirmininkę! Bile kam tokio prašmatnaus drabužio taigi nesiūtų.
Š.: Gal ir mes tokius gausim… E.: O, žiūrėk, kas ten ledą kapoja! Ar ne šitas… Pavardę pamiršau. Panaši į vodkos… Š.: Stoltenberg. E.: Tas pats! Kartais matydavomės Briukselio salonuose. Visados toks rimtas, susirūpinęs… Tik neprisimenu, kuom jis rūpinasi.
Š.: Tai NATO vadas. O NATO sergi mus nuo rusų. E.: Bene ir čia jis sargauja… Ot gerai! Tada mes saugūs. Mat aš jau pradėjau kažko nerimaut…
Š.: Tai rėmuo graužia. Užkąsim ir praeis. O po vakarienės Pūtinas gal net Vyšnių sodą mums aprodys. E.: Kažin ar nebus iškirtęs tą sodą…
Š.: Eik jau! Tokią grožybę! Kodėl turėtų?.. E.: Kad pastaraisiais metais anas biškį keistas. Pasako nei šį, nei tą. Ir ant žmonių vis puola… Š.: Tai va kodėl nesirodo! Bene bus jau į durnyną išvežtas… E.: Tai ko mums belaukti? Einam lauk. Š.: Durys neatsidaro! E.: Ką darom?
Pauzė, kurios metu žiūrovų salėj vis auga įtampa, nerimas… Ir kai atrodo, kad viskas tuoj sprogs, pasigirsta tylūs, bet vis stiprėjantys Europos himno garsai. Tekanti saulė nušviečia veikėjų veidus.
Š.: Nusiramink, Emanueli. Mes Pūtiną anąsyk smarkiai išbarėm? E.: Oi, smarkiai!
Š.: Rodinai sankt cyjas pritaikėm? E.: Pry… Pry… Š.: Tai viskas gerai. Dabar belieka tik palaukti, kol sankt cyjos ims veikti. E.: Ar ilgai užtruks?
Š.: Neilgai. Dešimt metų. E.: Palauksim.
Lėtai leidžiasi uždanga, o publika sparčiai skirstosi tikėdama, kad viskas visiems bus gerai. Ir tik kai kurie aukštesnio intelekto žiūrovai vis dar dalijasi įspūdžiais.
I ž.: Vyšnių sodą galėčiau žiūrėt ir žiūrėt! Klasika nemari. II ž.: Bet ar tikrai čia buvo vieno veiksmo drama?
I ž.: Aš tai nė vieno veiksmo nemačiau. Vienos tik šnekos. II ž.: O man tas patinka. Žmonės kalbasi, geria arbatą… Nieko tartum nevyksta, o tuo metu dūžta likimai… I ž.: O aš vakar visus artimoj aplinkoj apdaužiau. Ir net apspardžiau. II ž.: Jums ne vieta teatre. I ž.: O jūs Pūtino istoriją perskaitykit. Tada žinosit, kur kieno vieta. II ž.: Ot asilas!
I ž.: Aš ne asilas. Aš – elnias. O jūs?
II ž.: Aš baltoji meškutė. I ž.: Ką jūs veikiate šiandien vakare? Gal varom pagert iš Jenisiejaus…
II ž.: Oi, koks tu išdykęs! Davaj…
Abudu smagiai nuklampoja per sniegą. Atsigręžę dar mato užpustytą trobelę. Už lango – dviejų aktorių šešėliai… Gęsta Šiaurės pašvaistė. Toliau – tamsa.
Suartėjimai
Ak, ta šventiška nuotaika… Visi skuba… Ir aš skubu sykiu su jais.
Štai ponas ragauja tortą. Ir aš atsikandu iš kito galo… Anava ponia lenda kabinon suknią matuotis. Lendu jai iš paskos…
Man pačiam tai nieko nereik. Bet kaip smagu kitiems pagelbėt!
Nušvitimai
Praeina šventės ir atsipeikėjam: nei čia reikėjo taip bruzdėt, nei buvo ko laukt…
Todėl, kai žvelgiam į veidrodį, atrodom sau dar durnesni nei pernai.
Laimės tūriai
Skaitau senuosius raštus: gyventi reikia šiandien, nelaukti stebuklų, o džiaugtis smulkmenom.
Kilsteliu stiklelį… Šimtgramis – tikrai smulkmena. Džiaugsmas plūsta į kūną…
Staiga sudunda žemė ir mano celėn įsiveržia žmona. Visas drebėdamas slepiuos po lapais.
Žmona – tai ne smulkmena. Čia jau nėr kuom džiaugtis.
Vienui vieni
Kai prasidėjo karas keliuose, mes nedrįsom stot į atvirą mūšį ir išėjom į girią. Naktį užvertėm kelius medžiais…
Ir vairuotojai, ir policija mus persekiojo. Ir Amerika nieko nežadėjo…
Žiburiai
Nereikia daug pramogų, bet jos turi būti kokybiškos.
Sykį toks žmogus važiavo dviračiu, nuvirto po langais, nusisuko sprandą, nusilaužė koją, o pribėgęs kiemsargis dar ausį jam nukando.
Ir po metų, tai prisiminę, juokėmės.
Skirtumai
Negaliu įsivaizduot, kad gera valia eičiau su vyru į lovą.
O daugelis moterų – eina.
Užtat vyrai ir skundžiasi: moterų nesuprasi…
Vaisiai
Jums atrodo, kad geriausia dovana – knyga, o jūsų sūnui – kad mašina. Kaip elgtis?
Keletą žaislinių mašinėlių užkasate savo darže, o vaikui paaiškinate, kad rudenį čia išaugs automobilių parkas.
Ir gal, prižiūrėdamas daržą, vaikas pamils žemę ir daržininku bus.
O jei niekas neišaugs, paaiškinsite, kad blogi žmonės sodinukus pavogė.
Ir gal vaikas, pasipiktinęs neteisybe, teisėju taps.
Būsenos
Būna, eini namo…
O būna – namie sėdi.
Šiam pasauly visko būna.
Niekad nesupratau tokios poezijos, turbut niekad ir nesuprasiu.
Kompensacija
Štai kiemsargis muša savo pačią, o kaimynai stovi kieme ir stebisi.
Tačiau ką gi anam mušti? Negi būgną? Juk į beprotnamį uždarys!
Prie labiausiai nusipelniusių tai neprieisi…
Nenaudėliai
Yra tipų, vis ieškančių savęs. Lyg tai būtų kažin kokia vertybė!
Jei būtų – kiti būtinai tave surastų, nereiktų pačiam vargt.
O jei niekas nepasigenda…
Kur dėtum, tokį suradęs?
Papildai
Kai klausomės kandidatų, tai suprantam: ***ą mala!
Net keleriems metams užsisakom šio produkto.
Vadinas, trūksta.
Mūsų sodai
Perrenkant išrinkti blogiausius – gerai.
Tik kad nepamirštume išvežt, išmest ir užkast.
Tada čia ir būtų tvarka.
Kai mums 99-eri.Meilės daina.
Aš tavo ramentus išmesiu pro langą
Vežimėlį nustumsiu nuo laiptų
Vaistinėlę padegsiu
Nuoplėšiu pampersus
Atimsiu klausos aparatą
Ištrauksiu dirbtinius žandikaulius
Nukirpsiu žarneles
Ir atjungsiu deguonį -
Kad mane prisimintum…
Pasiryžimas
Kai aš pasenėsiu
Tai aš sudurnėsiu
Būsiu didis ponas -
Durnių čempionas.
Iš visų viršiausias
Nes visų durniausias.
Bus galva tuščia kaip rėtis,
Eis visi manim gėrėtis.
-
Ot tai durnas šitas!
Taip sakys mergytės. -
Ot tai šitas bukas!
Taip sakys berniukai. -
Vai tai durnas kaip domkratas!-
Šauksiu pats save pamatęs-
Bukagalvis subingalvis
Savo laimės kalvis.
Per šventes visados persivalgau. Prieš – taip pat. Ir po…
Sunku! Mano kaimynas nuolat neprivalgo. Irgi skundžiasi.
Kitas kaimynas valgo saikingai – vis derina, sveriasi…
Tas jau visai nusigalavęs.
Tai kas ta laimė? Kur jinai?
– Marš iš namų!
O va kai surimtėjau – pas mus tik valsai ir polkos.