3 9 3
Amžių sąskambiai
Tamsią naktį sėdžiu kambary, žiūriu seną filmą… Tamsūs laikai… Kambary sėdi žmogelis. Kažkas pabeldžia į langą: "Komunistų yra?" Žmogelis pakyla ir skystu balseliu rėkia: "Aš komunistas!" Pro langą – pykšt… Filmas baigiasi, bet aš dar ilgai mąstau: "O jūs, išlepę šiuolaikiniai žmonės, ar išdrįstumėt taip atvirai prisipažint? O taip greitai sprendimą priimt?.." Ūmai kažkas pabeldžia į langą:
– Antivakserių yra?
Pakylu ir skystai rikteliu:
– Aš antivakseris!
Dar spėju pagalvoti, kad…
Laukiamasis
Seniau ir aš laukdavau Kalėdų, Velykų… Bet sulaukęs persivalgai, ir tiek. Laukti – smagu. Sulaukus – ne kažin kas. Gana! Lauksiu tokio dalyko, kuris būtų didesnis už patį laukimą. Traukinys… Sulaukęs važiuoji ir nepersivalgai. Aišku, jei važiuoji Lietuvos geležinkeliais, nes žiūrint alkaniems lietuviams neįmanoma normaliai persivalgyt. Nebent organizmui labai kalio trūksta… Bet kelionė greitai baigiasi. Ypač jei žinai, kur važiuoji. Pavasaris… Jo sulaukęs džiaugies ilgiau, sėdi prie stalo trumpiau, taigi vėl nepersivalgai. Bet nužydi pienės, ievos… O trys vasaros mėnesiai prabėga taip greitai, kaip trys kalėdienės. Laimė, radau nuolat atsinaujinantį laukimo šaltinį. Jau penktadienio vakare pagauna tokia nuotaika!.. Visiems aiškinu: – Aš labai laukiu darbo! Iki darbo liko tik dvi dienos! O sekmadienį? – Iki darbo liko viena diena! Įsivaizduojat? Pabusiu ir – darbas! Susirinks bendradarbiai, ateis darbdavys… Tai kad šoksim prie darbo! Naktį strykčioju iš lovos. Iki darbo liko dešimt valandų… devynios… Darbas – prie konvejerio! Kad ir čia persivalgytum – reik didelės meistrystės. Aš dar ne toks. Kas galanda nagus Jei gamta – visų namai, tai ir gamtinės dujos – visų. Už jas niekam neprivalom mokėti. Tai man turi primokėti! Aš naudojuos dujų balionu – gyvenu padidintos rizikos zonoj. Toliau einam prie elektros. Kai visa elektra bus iš saulės, koks niekšas išdrįs reikalauti, kad už tokią elektrą sumokėtume? Išdrįs! Dar ir kaip! Nėmaž tuom nesistebėkim. Stebina, kad saulės skleidžiama šiluma vis dar naudojamės nemokamai. Bet ilgai taip nebus. Išlįsi pasišildyti – klok dešimtinę. O kitos stichijos! Pūkštels vėjelis – mokėk. Už ventiliaciją taigi mokam. O jeigu vėtra – kiek ta kainuos? O viesulai! Koks pensininkas net už pavienį viesulą išsimokės? Vietiniams vietos po saule visai nebeliks.
Nerimtas projektas
Lietuviai andai sugriovė Sovietų Sąjungą. Tėvų ir senelių šlovė neduoda ramybės jauniesiems. Todėl jie sumanė sugriauti Kiniją. Užmojis puikus! Bet kur parengiamieji darbai? Tylioji rezistencija? Andai mes net kelis dešimtmečius daug gėrėm, mažai dirbom. Pirmiau dairėmės, paskui kalbėjom. Ir tik po ilgo tylaus pasiruošimo išdrįsom garsiai šūktelti: "Laisvę Lietuvai!" O jaunieji puolėjai! Pirmiau garsiai rėkia: "Laisvę Taivanui!" Paskui dairosi: ar Kinijoj veikia lietuvių girtuoklių desantai? Ar mūsiškiai gamina ten broką? Ar bent leidžiam kokią slaptą "Katalikų budizmo kroniką?" Nieko nėr… Kažin ar jums pavyks pakartot mūsų žygdarbį.
Pasirinkimai
Kaimynas staiposi priešais veidrodį. Nužvelgiu jo apvalumus. – Mažiau tu ėstum… – Aš valgau tiek, kad išryškinčiau savo moteriškumą. – Tu nesi moteris. – O tai kodėl mes?.. Na, supainiojau kaimyną su kaimyne. Kam nepasitaiko? Reikia taisyti klaidas. – Marš pas žmoną! Oi koks nepatenkintas! Bet aš negaliu kitaip elgtis. Ramybės būsenoj laikausi "vienos kaimynės" principo.
Naujos patirtys
Namie aš jau dirbu hibridiniu būdu. Iš pradžių bauginu darbą. Rodau jį žmonai ir drąsiai kartoju: "Aš galiu tai padaryti! Aš galiu!.." Dažniausiai to ir gana. Bet jei darbas baugina mane, imuosi kitos taktikos: viešai menkinu darbą, rodau, koks jis nereikšmingas. Reikia pakeist durų rankeną? Tai išeinu pro kitas duris ar net laipioju pro langą. O kartais imu dirbti ten, kur niekas nelaukė. Jei manęs prašo, kad susitvarkyčiau nors savo kertę, išeinu kieman, žvilgsniu matuoju erdves ir sakau, kad reiktų pertvarkyt visą planetą. Žmoną tai suklaidina ir, kai grįžtu vidun, mano kambarys jau sutvarkytas. Man belieka padėt paskutinį tašką – butelį alaus. Kaimynai stebisi ir kalba: – Šitas galėtų net darbdaviu būt! Lygiuojamės į lyderius Kodėl žmogus negalėtų keistis kaip virusas? Negi virusas gudresnis? Pažiūrėjęs nepasakytum… Bet, panašu, taip yra. Aiškink neaiškinęs – žmogaus nepakeisi. Kartais net rykštės nepadeda. O virusui nieko nereikia aiškint. Jis viską apie mus žino. Kai atsiranda nauja, pažangesnė, viruso atmaina, ji natūraliai pakeičia prastesnę. O žmonės! Visiems aišku, kad yra tokių žmonių atmainų, kurių galėtų nebūti. O pabandyk pakeisti… Kiek žmogui prireikė metų, kol persėdo iš vežėčių į automobilį! Virusas gi labai greitai persėdo iš šikšnosparnio į žmogų ir skraido lėktuvais. Kai kas pašneka, neva ir virusas kartais elgiasi neprotingai: sugadina savo transporto priemonę. Gal virusas labiau tikėjo žmogumi, nesitikėjo, kad anas toks išlepęs? Naujos atmainos tikrai suras ką geresnio ir mus paliks. Oi, kaip tada pūsimės: – Žmogus įveikė virusą!
Vakarais meno forte nieko naujo
Jau bene dvi valandas ten murksau. Žmona man sakė, kad spektaklio kūrėjai pasiųs žiūrovams žinutę. Bet aktoriai scenoj vis kalba, kalba… Nesusivaldęs prabylu ir aš… Ponėkas iš kairės kumšt į pašonę.
– Hamletas!
– O tu kas toks? – klausiu.
– Eik, į veidrodį pasižiūrėk.
Žmona iš dešinės smūgiuoja stipriau… Kai pramerkiu akis, aktoriai vis dar kalba. Jiems nerūpi, kad aš žūstu. Abejingiesiems tylint daromi didžiausi nusikaltimai. O abejingiesiems kalbant? Dar baisiau! Norisi pakilti ir šūktelti: Ponai! Alio!.. Kokią jūs norite pasiųsti man žinutę? O užvis geriau – kad vakarais žmona paliktų mane virtuvėj, o žinutę spektaklio režisierius atsiųstų man telefonu.
Jei galim pasverti galimybes, tai kur svarstyklės?
Ar rašymo metu jūs rėkiate? – klausia korespondentė. – Taip, – atsakau. – Jei skverbiasi gera mintis, visados rėkiu. Bet dažniau tik šiaip aimanuoju. – Ar tai priklauso nuo pozos prie stalo? – Garsiau rėkiu, jei sėdžiu romanisto poza. Jei novelisto – mažiau. – Ar svarbu, koks parkeris? – Svarbiau rašymo technika. – O kas teikia didžiausią malonumą: ar galutinis rezultatas, ar pats rašymo procesas? – Svarbiausia, kad žodžiai išsilietų ant popieriaus. – Kompiuteriu nesinaudojat? – Žinau, kad yra tokių rašymo žaisliukų. Bet man jų nereik. – Kaip reaguoja žmona? – Išgirdusi, kad rėkiu ir aimanuoju, ateina ir nuveja nuo stalo. Ta akimirka man pati gražiausia.
Jauni žmonės nori patys viską išbandyti: svaigalus, kvaišalus. Jauni politikai išbando net rusą ir kiną.
Bet ar būtina tai daryti? Visų gyvų organizmų reakcijos panašios.
Rusas andai jau yra mus išbandęs. Mums nepatiko.
Žmonės sako: mes laukiam Kalėdų, nes prieš Kalėdas būnam geresni.
O prieš pietus? Prieš lietų? Prieš mane?
Kažin ar jums išvis galima eit į lauką…
– Tu nepatikėsi…
– Vis tiek pasakyk.
– Aš vėl beprotiškai laukiu Kalėdų!
– Kažin kas šįsyk bus?
– Tikiuos to paties kaip anąsyk.
– Triskart iš eilės!.. Ot tai būtų stebuklas!
3 8 3
Dar didesni stebuklai
– Aš beprotiškai laukiu Kalėdų!
– Kas būna sulaukus?
– Valgau, guliu…
– Kaip įdomu!.. Gal ir man taip nutiks? Jei tikėsi ir lauksi – nutiks būtinai.
– O žinai ką… – Sakyk man drąsiai.
– Aš beprotiškai laukiu Velykų!
– Ir kas būna sulaukus? – Valgau, guliu…
– Tai kad jau per Kalėdas taip buvo…
– Jei labai tikėsi ir lauksi – stebuklas gali pasikartot.
Krautuvėj pasirodo tamsios būtybės, tyliai sėlina tarp lentynų ir subliūškusias senas kainas, norėjusias tarnauti seniems žmonėms, pakeičia naujom, nežmoniškom…
Pats slapčiausias, narsiausias agentas žybt žvakele. Prasmek, piktoji dvasia! Bet kas gi tai?
Ne velniai ir ne raganos! Paprasti beuodegiai pardavėjai. Pareigūnai visus juos sugaudo, suguldo ir įkrečia rykščių. Lygiai tiek, kiek anie pakėlė kainas.
Kalėdiniai stebuklai
Naktis… Krautuvėj nė gyvos dvasios. Miega šakočiai. Neputoja šampanas. Nerūgsta net kopūstai. Bet kas gi ten lentynoj trepsi? Ak, tai kainos šoka! Iš pradžių tyliai, lėtai. Paskui vis greityn, smarkyn…
Ryžiai, dribsniai, makaronai slepias pakeliuose. Šakočiai susivynioja į plėveles. Kopūstai sprunka į Briuselį. Ir kad prasidės kainų pasiutpolkė! Taip mes, pirkėjai, įsivaizdavom…
Bet Kalėdų naktį krautuvėj pasislėpę slaptieji agentai nepastebi jokių netradicinių reiškinių. Kainos lipte prilipusios prie pakuočių – nė menkiausio šokių judesio. Nei polkos, nei pasadoblio… Užgiedojus gaidžiams nusivylę slaptieji suglaudžia tinklus. Tik staiga…
O dar kitas žmogus, girdėjęs, kad ieškodami bankomatų žmonės žūsta pusnynuose, niekur nėjęs – skambinęs bankui telefonu. Jo ausis užliejusi rojaus muzika, suokę žavingi sirenų balsai: "Spauskite vienetą… dvejetą… trejetą…" Ketvirtą dieną žmogus išėjo iš proto, klaidžioja Lietuvos keliais ir ką sutikęs veblena: "Jei norite gero, spauskit lietuvį… Jei norit gerovės, spauskite Lietuvą… Jei norit daugiau gerovės, spauskit iš Lietuvos…" Sako, turįs šimtą variantų visiems gyvenimo atvejams.
O toks narsus vyras iš Kryžkalnio, pasidirbęs daug kortelių, pritykinęs grūdo jas bankomatui į nasrus. Vakarop šis paspringo ir padvėsė. Bet ryte – vėl gyvas! Jei banko uodega Švedijoj, o nagai Lietuvoj…
Kas gali tokį įveikt?
Ar ne todėl erodai iš bankų net penkiasdešimties mylių spinduliu ten išnaikino visus bankomatus? – Atsiskaitykite grynaisiais, – vaiposi pardavėjai. Ar pinigai būna grynieji? Nebent pas kleboną. O kaip mums tokių gauti? Kur eiti? Užkeiktos ten vietos…
Vienas žmogus turėjęs kortelę, bet norėjęs ir pinigų turėt. Tai ėjęs iš Ramygalos į Betygalą, bet pakliuvęs į Ariogalą, iš Ariogalos į Baisogalą… Dabar, sako, jau Švedijoj.
Kitas vargingas žmogus neturėjęs nė kortelės, tai įkišęs bankomato skylėn laišką:
"Mielas banke! Sveikinu su šventom Kalėdom, linkiu tau geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Ir noriu paprašyti, kad duotum man šimtą eurų." Atsisėdęs prie skylės ir laukęs. Rado ryte jau sustingusį.
O tokį Joną bankas prarijęs su žeme ir visais pastatais.
Senųjų žygiai
Kas yra drąsiau – pulti Kiniją ar padegti Kalėdų eglutę? Padegėją tikrino daktarai – manoma, kad natūraliai tiek drąsos neįmanoma turėt. Kinivarpos (Scolytinae) – smulkūs puolėjai, primenantys volelio formą, kojelės trumpos, galvelės mažos, todėl iš Himalajų neįžiūrimos – net netikrintos.
Nėra tokių galingų drąsometrų. Drąsuoliais žavimės, rodom pirštais ir net pasukiojam. Bet vien tik drąsos negana. Reiktų ir proto turėt. Tai ar galim tikėtis, kad kas nors kada nors padegs banką? Sklinda visokie gandai… Šiluvoj bankomato langelyje pasirodęs jaunikaitis su fakelu… Žemaičių Kalvarijoj – mergelė su degtukais…
Ar Naujuosius mes įsileisime dėl humanitarinių priežasčių?
Kas kuria stebuklus? Vienus sukuria žmonės (vardenis, pavardenis), kitus – gamtos jėgos (viesulai, velniai), trečius – antgamtinės pajėgos (rusai, kinai, arabai).
Jei žmonės prikuria daug stebuklų – gamta atsitraukia. Jei daugiau spėja prikurti gamta – traukiasi žmogus. O jei stebuklą padirba antgamtinės pajėgos – nei žmogaus, nei gamtos nebelieka. Aš manau, turi būt vietos visų rūšių stebuklams. Nevalia diskriminuot pagal amžių: atseit gamta sena, ką jinai gali sukurt – Perkūnas grūmoja iš padangių ir nesiryžta į banką trenkt… O antgamtinės bene rimtesnės? Pūtinas grūmoja nuo padnieprės, o nedrįsta pasaulio padegt! Žmogus lietuvis užvis mitriausias. Pritykina – žybt! – ir suliepsnoja Kalėdų eglutė.
Taip eidamas priėjo gražiausią vietą, vadinamą prezidentūrline. Baloj turškėsi prezidentorium vadinamas Aliaksandras ir gaudė iš pietų parlekiančius lėktuvus. – Parazitai! – bambėjo. – Priperės čia man užkrato nešiotojų… – Dėl ko vis darai antraip nei visi? – smalsavo Benekūdas. – Dėl ko?.. – Aliaksandras net apsiverkė. – Va jūs pirmi pasaulyje sukūrėt Giarovės valstybę. Jei mes tokią pat sukursim – kas bežiūrės? Mums reik blogovę kelti.
Benekūdas guodė kaip išmanė: – Keliaudamas per Lietuvą tos giarovės nelabai rasi. Iš tiesų yra sukurtos tik atskiros nausėdijos, kur klesti giaro… Ūmai kad spragtels galvoj! Aptemo akys… "Bene būsiu valstybės paslaptį išdavęs?" Atsigręžęs į vakarus paukštelėjo lazda per pakaušį. Netrukus galvon atėjo žinutė: "Taip kalba mūsų priešai." – Taip kalba mūsų priešai, – perdavė žinutę Aliaksandrui. Galvoj bemat prašviesėjo. "Geras dalykas tas tiesioginis valdymas, – džiaugėsi Benekūdas. – Oi, durniai, kas bijo skiepytis…" Pakuždom paprašė, kad Briukselis jam ir prostatą pareguliuotų. Aliaksandras gi toliau skundėsi: – Gerą blogovę sukurti irgi nelengva. Bet Apyblogio valstybės tai niekam neįdomios. Reikia eit iki galo. – Galas nebetoli, – ramino Benekūdas. Aliaksandras dėkojo už palaikymą ir suteikė Benekūdui Astraviškio titulą. Siūlė ir skirstomuosius tinklus, bet anas atsisakė. – Einu nakuj. – Greitai ir aš ten būsiu, – gyrėsi Aliaksandras. Toliau eidamas Benekūdas pasiekė Čiakiją ir Tengriją. Tai buvo dvi mūsakalbės šalys, tarp kurių nuolat vyko nedideli broliški karai, mat čiakai tikėjo, kad reikia gyventi čia ir dabar, o tengrų tikėjimas rėmėsi prielaida, kad ten gerai, kur mūsų nėra. – Nakuj yra Kinijoj, – sakė čiakai. – Tai gali būti visur, – kaip visados prieštaravo jiems tengrai. – Negali būti vietos, kuri galėtų būti visose vietose. – Jūs pažiūrėkit, kur patys esat. O Žemė kaip sykis buvo pasisukusi taip, kad visi čiakai stovėjo apačioj žemyn galvom, bet patys to nesuprato ir manė, kad yra viršuj. Dėl to vėl įsiplieskė karo veiksmai. – Ustievine! – šaukė ir tie, ir anie. Tai buvo modernūs žodiniai karai, kartais peraugantys net į parodomuosius. Briukselio ekspertams būdavo rodomas prezidentorius. Laimėdavo ta šalis, kurios prezidentorius gražesnis. Svetingi abiejų šalių žmonės kvietė ir svečią pakariauti geriausiose, gal net priekinėse pozicijose. Bet šis atsakė norįs nueit iki sutemstant. Praėjo dar keletą kariaujančių pusių. Labiausiai jam patiko armaniai ir kitamaniai. Išgirdę: "Krentam ustievine!" jie krisdavo į lovas. Laimėdavo sukritę greičiausiai. Ryte visi pakildavo ir eidavo – kas šieno pjauti, kas bulvių skust… "Jei nebūtų ustievinių, gyventume daug nuobodžiau", – sumetė Benekūdas. Paskui pamatė galybes voromis slenkančių juodnugarių. – Einat ustievinę? – klausė Benekūdas. – Toliau, – sakė tie. – Mes vepėgaliai. – O kas ten sproginėja? – Savidužiai. Mūsų elitas. – Sprogsta nuo karščio? – Nuo įkarščio. Šį nuostabų efektą sukelia naisionalinis jausmas. – Jūs išlakstot į gabalus ir labai teršiat gamtą, – barė savidužius Benekūdas. – Rinkitės ekologišką sprendimą. Diržą galima ir ant kaklo rišt. O Lietuvoj perimkit vietos tradicijas. Mes per šventes be saiko prisipučiam patriotyno, o vis tiek nesprogstam. Toliau buvo tik smėlio jūros ir smėlio krantai, o prasiautus smėlio audroms Benekūdas vis labiau tikėjo einąs teisinga kryptimi. "Tokių ustievinių tikrai nebūtina laistyti prakaitu, o juolab krauju – vis tiek niekas neišdygs." Tai išgirdęs kupranugaris atsigręžė ir apspjovė Benekūdą. Šis suprato įžeidęs naisionalinius jausmus ir atsiprašė. – Jaučiu karštį ir šaltį, vargą ir skurdą, o naisionalinių jausmų dar nesu patyręs. – Naisionaliniai jausmai sukelia naisionalinį judėjimą, – aiškino tas rytų išminčius. – O tuomet visi, kas juda, perkeliami į geresnius pasaulius. – Labai geras judėjimas, – gyrė Benekūdas. – Bet man taip toli nereik. Paspartino žingsnį. "Vepėgalijoj nūnai turėtų būti daug tuščios vietos, – mintijo. – Būtų galima net keletą naujų ustievinių įkurt."
Jiedu broliai, bet kokie nepanašūs! Gripo virusas užeina mandagiai, pabūna porą mėnesių ir tyliai pasišalina. Koronos virusas, užėjęs kaip kiaulė, visiems gyvenimus knisa. Ar tai ne kultūros stoka?
Ar ne mūsų kaltė?
Panešiokim jį po teatrų, koncertų, parodų sales…