Skaudiname patys save - jeigu tai ką mums skauda užrakintume giliausioje širdies kertelėje ir neatvertume tos skrynelės su sopuliukais net artimiausiems draugams niekada neatsirastų niekjšų kurie galėtų tavo pasitikėjimą paversti 
tave žudančiu ginklu…
bet vėlgi ar įmanoma viską nešioti savyje ar ilgai neši tą vis besikaupiantį bagažą…
matai, Klausimeli, gal reiktu ne giliai uzrakinti, o paciam issiaiskinti (saves paklausti ir paieskot atsakymo), kodel skaudina vienas ar kitas dalykas. Kai surandi atsakyma, tai dazniausiai nustoja skaudint, nes tiesiog nebeskauda…
na kaip zaisda ant pirsto: jei ji yra, slepk neslepes, vistiek kazkaip vis kur nors uzkliuva, uzbyra druskos. ir tik issigydzius - berk neberes - neskaudes 
bet jei uzleidi, ilgai slepi, negyja ir vis kliuva… zaiszda tik plecias, zmogus pikteja, o ir uzgydzius zaizda daug didesnemis pastangomis, sudetingesnemis priemonemis - lieka randai… 
Užkluptą nepasiruošusį lengva įskaudinti net jei jis nelinkęs įsiskaudinti.
Žodis gydo - žodis žudo.
Nenuvertinkime žodžių jėgos.
nevisos žaizdos tokios nepavojingos,kaip įpjautas pirštas,yra ir tokių žaizdų kurių be kvalifikuotos pagalbos vargu ar pajėgsi išsigydyti,ir va visa bėda tame,kad dažnai atveriame savo kraujuojančiąšundaktariams,kurie netik kad nepadeda,bet dar ir užneša infekciją…
žinai kodėl manęs niekas negali įskaudinti-todėl kad yra tik vienas žmogus,kuriam galiu atverti savo krauju srūvančią žaizdą,nesileidžiu apžiūrinėjamas kiekvieno šundaktario…
nežinau ar pakankamai aiškiai išdėsčiau,tikiuosi neliksiu nesuprastas…
Suprantu, kad Tau toks poziuris asocijuojasi su abejingumu (Tavo paminetas pavyzdys yra butent toks), bet patikek, tai visiskai skirtingi dalykai. As kalbu apie vidines neigiamas emocijas, o ne apie veiksmus ir demesi kitam zmogui. Patikek, blaivia galva greiciau rasi padoria iseiti, nei isiskaudines ar apimtas depresijos. 
Ar visada? Esu isitikines, kad buna tokiu momentu, kai praktiskai niekas negali iskaudinti. Kai buni laiminga. Pajusk tai.