Iskaudina ar isiskaudinu…(apie sangrazos dalelyte si)
Niekas negali įskaudinti tavęs išskyrus tave patį. Kiekvienas tavo išgyvenimas tik dar labiau padaro tave tinkamu gyvenimui
dažnai sakome: “Tu mane skaudini…” arba: “Bijau tave įskaudinti”. Tačiau niekas negali mūsų įskaudinti, jeigu patys to nenorėsime. Kitų žmonių poelgiai neturi mums jokios įtakos, nebent mes patys leidžiame, kad taip įvyktų. Jokie žodžiai negali įsužeisti, nebent žodžius paverstume ginklais.
Tai, ką mes vadiname skaudinimu, iš tikrųjų yra mokymasis. Kadangi išdidumas gali neleisti mums priimti pasikeitimų, ypač kai esame jauni, tai kiekvienas naujas patyrimas, pakeičiantis mūsų elgesį, tikrai žeis. Mokydamiesi nuolankumo, tampame lankstesni. Mes išmokstame neperimti kitų skausmo.
Visi išgyvenimai kažko išmoko, jeigu tik mes to norime. Bus skausmo kartu su išmintimi. Galbūt galima pasakyti, kad skausmas yra išminties kaina. Tačiau viskas, ko išmokstame, praturtina…
pritariu. 
kol galvoji, kad tave iskaudina kiti, tik ir skaudiniesi, reikia ar nereikia, pyksti ant kitu, visi aplink blogi, o kai suvoki, kad tai tu pats isiskaudini ir kiti cia neprieko atpranti skaudintis ir gyvenimas tampa mielesniu. o kad skausmas ypac dvasinis labai daug duoda, suprantu, kai paziurejus atgal i tas situacijas kai buvo sunkiausia, dabar suprantu, kad tai buvo Dievo dovana
Daugeliu atveju isiskaudini - ypac kol jaunesnis. Bet laikui begant darais atsparesnis kitu atzvilgiu, netoks jautrus - tai gal ir blogai.
Ziurint kokio storio kiaukutas uzauga. Kaip ir visur reikia aukso vidurio.
Jausmai turi egzistuoti ir vesti tave pirmyn, kitaip pasidarysi niuriu ir nuobodziu sau ir kitiems. O iskaudinti ar isduoti irgi zinoma galima - tik tai retos isimtys.
o kas skaudina?
kada skauda?
kai aplinkiniu, svarbiu man zmoniu elgesys, zodziai ne tokie, kokiu laukiu.
tai lyg dar vienas sugis ar smugelis per ego. stiprus, silpnas… ne taip ir svarbu. Kuo didesnis ego - tuo didesnis skausmas, reakcija i isorinius veiksnius.
kuo gilesne vidine ramybe ir saves suvokimas… tuo daugiau jau esam ismoke 
kita sito klausimo puse:
as zinau, kad mano elgesys, zodis skaudina…
bet negaliu, nenoriu elgtis kitaip…
kaip sitai paaiskinti sau? dar nezinau…
Pazeidziamumas.Visi turim silpnu vietu,va per jas ir skaudina.Gali uzsideti storiausius sarvus,bet jei suras tavo silpna vieta,per ja ir iskaudins.Uztenka motinai pasakyti,kad jos vaikas yra nevykelis ar negrazus ir ji bus labai iskaudinta.Isiskaudinti irgi galima-sito meno sriti esu gerai isvysciusi.
kita sio klausimo puse vadinama atsakomybe
atsakau uz savo elgesi, samoningai ‘mokau’, jei kaip rasei, skaudinimas - tai lyg mokymas. Jei kitu budu - neradau.
bet vis tiek lieka dvejone: kas man dave teise mokyt skaudinant?
o gi nieko nesakyk,nedaryk ant karstuju - issimiegosi gal kitaip atrodys. o jei ne tai rezk ka manai - bent viduj issikrausi
o paskiau ir sakyk sorry
vat ta dvejone gali apibrezti kaip atsakomybe… teise lyg ir turi, bet va se tau kad nori boba devintines, kazkas viduje lyg ir grauzia…
vat ta dvejone gali apibrezti kaip atsakomybe… teise lyg ir turi, bet va se tau kad nori boba devintines, kazkas viduje lyg ir grauzia…
[/quote]
grauzia kiek, bet vis tiek teisi jauciuos 
kas iskaudino priklausoma
tures su manim pokalbi trumpa ir konkretu
jaustis teisiam, tai turbut reiskia, priarteti prie dievu…
as tai jei grauzia, nesijauciu teisi, galvoju, kad ta pati pasakyti ar pararyti galejau svelniau, paaiskinant kodel taip sakau ar darau
Prisisisiosi… Kiek sangrazos dalelyciu?..
ra ką ir bepridurti…
zino, kodel taip darau.
o ka darau - tai tyliu ir nebendrauju.
nes bendravimas, zodziai - apgaulingi, prazutingi…
kiek? na jei kelnaiciu nenusiimsi tai kiek prisimysi tiek ir turesi…kelnaitese
Tyla nevisada gera byla. O ir nuo bendravimo dar niekas nemire.
Ei spalvingiau i gyvenima ziurek. Ruduo tai pasakisku spalvu.
Kazko cia keistai i darbo gala romantika padvelke