nu gerai, kaliege uzkviete i savo veseilia…po baznycios i Kernave, pakeliui upes sampano, alyva kad isicmakino, o salia draugelkos bicas vis nepagailedavo, bo as vis aiskinau jam ‘ty shto krajov ne vydesh’
tai kai atvykom i puotos vieta, tai plionke ir truko…kita diena pussesere klausinejo kaip kas atrode, kas karstam buvo, o as taip suraukusi kakta sakau, kad keistos vestuves, karstu nebuvo…veliau issiaiskinau, kad buvo, cieli du bet svarbiausia, kad kai as girta, tai nesiciudinu, nors leidziu sau prislakt, kai salia artimi zmones yra ir as bunu tikra, kad manim pasirupins…nu zodziu, sake graziai sedejau rimta prie stalo, o kai atejo eile jaunavedziu ir tevu valsui, tai be dideliu ceremoniju iskvieciau jaunosios teva valsui zodziu, svarbiausia tik tai, kad atsiliepimai buvo apie mane labai grazus ir silti
Oi ,sakes,apsimyzt galima is juoko 
Uoj nigaliu, turiu namie problemu, bet temike 
Tai va, syki vienos draugelkos gimdienio proga vaziavom is Vln i Zagare ziuret zirgu lenktyniu 
Veze bicas su mirkoautobusu, o mes dar is vakaro visi , paskui dar
Vienzo, nuvaziavom, a zirgyno direktorius - varzybos jau pries pora val. pasibaige, bet jei norit i zirgus paziuret - prasom 
P.S. Reikalas tas, kad as is mikriuko neislipau 
, tik pro langeli zirgo subine maciau . 300 km pirmyn - 300 atgal. Va toks gimdienis mikriuke
Nu gerai, da viena
Kita draugelka prisgere Da Antonio picerijoj Vilniaus g. Sugalvojo, kad jau reikia eit ir isejo su vyno taure rankoj Vidury dienos Nuejo iki kito kabakelio - tokia cukraine “Kakarieku”, netoliese. Ten prisedo, dar vyno paprase. O padavalka - “cia su savo taurem negalima” O draugelka jai: “Cia ne mano taure, o Da Antonio”
jo, zinau ir as gera: sventojoj uzpernai su alaus bokalais i gatve isejom. pamenu tik tiek, kad visur sviesa dingo, tai mes isejom kur sviesiau, bet iki namu taip ir neprasviesejo
visko buna…
cia ji apie mae rase dar pamirsai pasakyt kad vaziavom girti su tacka miske kazkur, o paskui kai gryzom rusy suspardziau malkas ir dar kad supausi ant tvoros tinklo ir rekiau, bet as nepamenu nieko…gal prikuret
bet gi juokinga, arne
Mano viena sena gera kompanija kažkada prieš porą metelių prikaušę iš Maximos su visu vežimėliu pilnu alaus grįžo…
cool tema privertė studijų metus prisimint, kuomet gerta nebūdavo grįžtam iš miesto “pabuvę”, jūra iki kelių, po pusę picos sunešiotos rankoj, žodžiu, visiškas atmarozėjimas sukrentam kas kur. na ir maždaug po valandos žadina garsus juokas. aj, sunkiai, bet keliamės. visi jau prabudę ir man rodo, kad tylėčiau ir klausyčiau… ant grindų - apie 110 kg sveriantis žemaūgis žemaitukas, vienas iš chebros. guli susirietęs ir gailiai dejuoja: “nykštukai… nykštukai, maldauju… maldauju, nep.iskit”
p.s. atsiprašau, jei pažeidžiau kieno nors ausų nekaltybę
Otuviešpatieaukštielninkas tuoj miiiirsiuuu…
…išgyvenau - nemiriau
Šia proga iš seno stalčiaus ištraukiau kelis girtus prisiminimus.
Su savo ex gyvenome Laisvės Alėjoje. Tai, kai namuose vykdavo balius - girdėdavo visa laisvė. Susimetėm kažkaip vieną vakarą su kaimynais. Kompanija prisilupo ir mano ex’ą patraukė išsimaudyti. Namie mat tik vieną kriauklę turėjome. Ir ta buvo skirta kelioms šeimoms ir dar koridoriuj. Išėjom į Laisvę vidury nakties ir netikiu savo akim: vyriokas nusimetė rūbelius ir įsibrido į fontaną. Tai negana to, dar mėgino užlipti ant viršaus - ant tų bumbulų (kas matė tą fontaną - žino)Užsikorė, apsikabino bumbulą ir staugia nesavu balsu. Mes paėjom kiek toliau - gėda pasidarė. Nepažįstam šito durniaus… jegu ką 
Prieina pora policininkų: labasvakaras kąčiaveikiam? “ai, biškį maudomės” “O namie…” “O namie vandens nėr” “O kas pats būsi” “kaunodienos žurnalistas” (čia toks kodinis bajeris, kai reikėdavo suktis iš padėties su policija) Ir suveikė!!! “tai gerai - apsirenk. ir nerėkaukit garsiai o tai žmonės paskui skudžiasi”
smagu tiems, kam smagu… 
Aš pati iki “istorijų”, deja/laimei, taip ir nesugebėjau nei karto gyvenime prisigert, tai apie savąjį 
porą žodžių… 
Jis per miegus ir šiaip šneka, bet kai girtas tą daro…
Žodžiu, grįžo visas namo, atsigulė miegot. Aš po kiek laiko sumasčiau, kad visai aš su juo tokiu 
miegot nenoriu , ir pradėjau voliot iš lovos lauk.
[visiškai visiškai girtas.]
Atsisėdo.
Atsisuko.
Ramiu, ir toookiu graudžiu balsu:
“Jei aš būčiau mažas varniukas, ir jei tu mane iš lizdo išmestum, ką - gera būtų?”
Į mano žvengimus - nulis reakcijos.
Bumt atgal.
Na, čia gal nenuskambės labai linksmai, bet aš po šiai dienai žvengiu iki negalėjimo, tai prisiminusi…
Greičiausiai žmogus tikėjosi iš tavęs beveik motiniškos šilumos, supratimo, užuojautos pagaliau O tu jį taip negailestingai… iš lovos… ant kietų grindų 
o kaip kitaip…
bet aš vis dar nuoširdžiai suku galvą, kodėl - varniukas? kodėl - lizdas? kur čia ką pasąmonė sakė…
Vos neapsiverkiau is juoko
Studiju metais susedom su dviem kaimynais “pasedeti”. Besededami isgerem vodkes, paskui - Vermuto 
kazkuriuo momentu as nieko neprisimenu. Po keliu valandu 
“atrandu” save beklaidziojancia bendrabucio kolidoriumi. Nueinu pas savo i kambari, atsisedu ant lovos ir pradedu jam aiskint kazka apie mus, globalini atsilima ir pan. Po kiek laiko pamatau pilnas siaubo zmogaus akis- ne, ten ne mano . Pasirodo, kol as buvau “anapus rysio”, atejo draugo draugas pernakvot. Maniskis budamas visiskai nuogas isejo miegot i mano kambari. Rytas. Mano pirmi zodziai “kur mano batai ir kelnes” irodinejimai, kad jis atejo absoliuciai nuogas jo nepaveike (sake, kad man vaidenasi, o jo drabuzius as is pykcio paslepiau)
man buvo gal kokia 14-15metu, kai atsitiko va tox bajeris: tevai isvaziavo pas draugus kazkur pasitusyt, ziuriu pro langa - jau gryzo i kiema: mama uz vairo (negerus), o tata salia, bet jau visiskai be plionkes (labai retai toki esu macius). as islekiau mamai padet parvest teveli. taip iseinu is uz kampo namo, o jis pakeles galva:“stok, ble.t sausiu”! (zmogus visa gyvenima su kaliniais ir nusikalteliais pradirbes) as issigandau, atsisukau i mama, o ji:“ai, cia nieko, autostradoj, kai vaziavau ant 110, atsidare duris ir bande is masinos lipt, atseit ji mafija puola” nu negaliu, dar dabar, po jau namazai metu prisimenam ta bajeri ir zvengiam, o tata apsimeta, kad jis nieko nezino…visa nakti tada sokinejo ir nuo mafijos gynesi
O jeigu neatsimeni-reiskia nesiskaito
kažkaip įsivaizduoju tokią pasaką, (kurią greičiausiai žino dauguma)kur dar mokykloj 1-oj klasėj skaitėm: kaip varnas savo vaikus iš lizdo ant sparnų nešė. Žodžiu, skrido virš ežero ir varnas paklausė varniuko: “ar kai aš pasensiu - tu mane nešiosi ant sparnų?”
Kai varniūkštis noėjo įsiteikti tėvui ir sakydavo “taip” - anas jį vandenin mesdavo. O vienas visai nuoširdžiai pareiškė: “Tėvai, aš gi savo vaikus nešiosiu” ir liko gyvas. Tai girtam susimaišė smegenai vietom ir lietuvių liaudies pasaką interpretavo savaip