Festivalis tradiciškai įvyks lapkričio mėnesį, **7-21 ** dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Visagine
Kada tik bus informacija apie filmų programą, čia skaitykite komentarus.
Abonementų akcija vyks lapkričio 2 - 3 dienomis.
Galima įsigyti ir dabar.: SCANORAMA 2024 | Forum Cinemas kino teatras
QUENTIN DUPIEUX komedija „ANTRASIS VEIKSMAS“
Programa „Kertant Europą“
Europos kino lietuviškojo festivalio „SCANORAMOS“ atidarymas, negalima abejoti, bus tikrai įspūdingas! Įvairiausiomis prasmėmis. KINO tai jau tikrai.
Šiemet festivalis susijungė su kuklesnio marketingo, bet visada kiekvienais metais įdomybių pateikdavusiu prancūzų filmų rodymu „ŽIEMOS EKRANAI“. Scanoramoje jis logiškai virsta į „Rudens ekranus“ ir stipriai praturtina Scanoramą Prancūzijos kinu. Atidarymo filmas, populiariojo autoriaus QUENTIN DUPIEUX komedija „ANTRASIS VEIKSMAS“ tą labai patvirtina.
Quentin Dupieux per pastaruosius kokius 15-a metų tapo tikru abiejų didžiųjų Lietuvos kino festivalių favoritu, numylėtiniu. Beveik nebūna tiek „Scanoramos“, tiek „Kino pavasario“, kad programose nebūtų šio charizmatiško darbštuolio naujas(ų) filmas(ų). Matėme jo kino fantazijas apie pašėlusios padangos riedėjimą, gigantiškos musės dresavimą, keisčiausių ateivių invaziją, originaliausio teatro kritiko akciją, bandymus kalbinti patį Daaaali, pasigėrėtiną zomšinį švarką ir daug kitų. Tikrai ne išimtis bus ir patį KANŲ kino festivalį atidaręs, o dabar ir mūsiškę Scanoramą – „ANTRASIS VEIKSMAS“.
Tai pokalbių kinas, kurį bent 90% žiūri plačiai išsišiepęs :)! Penki asmenys, iš kurių 3 - ryškiausios dabarties Prancūzijos žvaigždės LEA SEYDOUX, LOUIS GARREL, VINCENT LINDON, (juos matome Kanų k/f iškilmingos premjeros vakaro nuotraukoje ir kur kraštinis iš dešinės su didžiausia žilstelėjusia barzda – filmo scenaristas, režisierius, operatorius ir montuotojas QUENTIN DUPIEUX), visą šį ne ilgą filmą diskutuoja, ginčijasi ar keičiasi savo įžvalgomis ir patirtimi. Tiesa, iš penketuko kai kas pažins dar vieną veidą, RAPHAEL QUENARD – tai tas įsimintinasis teatro kritikas iš Dupje „Janiko“!
Prasideda pasakojimas storulio barzdočiaus atvykimu prie pastato, kuriame, kaip vėliau sužinosime įsikūręs kuklus restoranas „Antrasis veiksmas“. Vyriškis didžiai įsitempęs, susijaudinęs – rodosi štai, štai ir pakels ranką prieš save. Bet tokio baisumo nepamatome (gal kol kas?) ir jis lėtai atrakina restoranėlio duris. Čia pat šokame į dviejų žingsniuojančių vyrukų pokalbį, kur vienas nori įsiūlyti savo merginą, kuri jo nejaudina, o kitas įtarinėją draugą, kad šis nori atsikratyti arba bjaurios panos, arba … transvestito.
Tikrai regime ir girdime panašaus stiliaus kiną, kokį mums yra padovanojęs Prancūzijos Naujosios bangos pradininkas ERIC RHOMER, ar, sakykim, gyvas klasikas WOODY ALLEN. Tik lyginant su pirmuoju, čia dialogas turi mažiau jautrumo ir yra emocingesnis, su antruoju – visai nesivadovaujama psichologijos, meno aptarimo, rašytojų citavimo naratyvais. Būtų viskas taip ir vykę, koks susidaro pirmas įspūdis, jei ne staiga vieno priminimas, jog nereikia „putotis“. „Mes gi ne vieni – štai kino kamera…“. Ir suvoki, kad žiūri būtent Dupje kiną, kuris ir šiuo atveju nėra tiesmukas – neria į kino kine bei kitas peripetijas…
Quentin Dupieux pabrėžtinai diskutantų (kolegų aktorių|) nenardina į nuomonių apsikeitimo prasmių gylį. Kur kas stipriau siekiama pajuokti kino kūrėjų cechą, pademonstruoti jų kvailokas ambicijas ir siekius. Tokios temos gvildenimą prancūzas pradėjo ankstesniame ekscentriškąjame filme „Daaaali“. Tiesa, kai paniuręs vyriausias sulaukia skambučio, pasak jo iš geriausio pasaulyje kino režisieriaus (atspėkit, ką Kventinas Dupje tokiu laiko? Aš sutinku su juo…:)), aktoriaus nuotaika radikaliai keičiasi. Negalima kritikuoti – tokia aktorystės prigimtis ir lemtis…
Susipažinus su dar kitais būsimais pašnekovais, po truputį darai sau išvadą, kad žiūri… autorinio kino, taip pat vadinamojo arthouso… PARODIJĄ. Išties talentingą, kūrybinę parodiją! Filmavimo pamainos finalas taip pat nebus tiesmukškas ir baigtinis. Turėsime pabaigos potekstę! Vien ko vertas paskutinis kadras su nesibaigančių bėgių vaizdiniu! Klius čia ir įsigalėjančiam dabar dirbtiniam intelektui…
Kad jau penkiasdešimtmetis QUENTIN DUPIEUX savo dėmesį skirią ne muzikanto bei didžėjaus krjerai, kur buvo pasiekęs nemenkų laimėjimų, o kinui, galime tik pasidžiaugti. Puikus filmas Scanoramos atidarymui!
Seansai: Antrasis veiksmas
Terry Giliam BRAZILIJA
Programa „Kafka ir kinas“
Sužinojus, kad į rašytojo Kafkos kūryboje paskleistos vaizduotės pasaulio kine retrospektyvinę temą įtraukta ši kultinė komedija, neišvengiamai veidą papuošia plati šypsena. Grįžta prisiminimai, kai tuomet, kokiais 1986 m., esant vidiakų žiūrėjimo vajui šis dar naujas filmas keliavo per peržiūras butuose. Dalies pamačiusių įvertinta kaip „kvailystė“, dalies – beprotiško susižavėjimo apraiškomis dėl beribio absurdiško humoro, video kasetės su „BRAZILIJOS“ kopija gana greitai dingo iš „apyvartos“ ir iki šių metų SCANORAMOS, praktiškai niekada nebuvo filmas viešai rodytas Lietuvoje.
O per tuos keturis dešimtmečius man iš atminties taip ir neišdilo vaizdas, kai į pagrindinio filme kafkiško personažo Semo Laury (akt. JONATHAN PRYCE ) butą įsiveržia kondincionierių remontininkas ir sukelia chaosą, kaip ir visi kiti vykstantys šaunūs ironiški dalykai šioje kino parodijoje. Toli gražu ne iš karto atpažįsti šiame antraeiliame vaidmenyje patį ROBERT DE NIRO . Žvaigždė bene pirmą kartą po jį išgarsinusių rimtų vaidmenų (Taksistas, Krikštatėvis II, Įsiutęs bulius, Kartą Amerikoje ir kt. filmuose), suvaidina komišką personažą ir atlieka tai organiškai. (Vėlesnėse komedijose de Niro juokint nesiseka – ne jo amplua). Tikrai nedaug pavyksta atmintyje išlaikyti prieš 40 metų matytų filmų epizodų. Bet „BRAZILIJA“ nenublanksta ir nesensta!
„BRAZILIJA “ – autokratinės, totalitarinės, superbiurokratinės, diktatūrinės valstybės vaizdinys. Viskas „pastatyta“ ant ironijos ir parodijos. Anais metais pasaulyje nebuvo taip aštrus, kaip dabar, tokių valstybių ryškumas. Gorbačiovas tikrai ne putinas, nežinojome, jog Baltarusijos Lenino kolūkyje partkomu dirba toks Lukašenko, kaip ten tolimame Irake vadovauja Sadamas Huseinas, o ar labai jau skiriasi Šiaurės ir Pietų Korėjos irgi turėjo supratimą tik retas. TERRY GILIAM , pagarsėjęs iš darbų su „Monthy Python flying circus“ britų komikų grupe, akivaizdžiai žinojo apie ateinančių dešimtmečių visuomenių raidos perspektyvas. Šiuo filmu įrodė, jog
yra kino magas, fantazierius, ironizuotojas ir parodijuotojas. Dabar jis jau 83-ejų – laukiame jo naujo filmo, nes paskutinis buvo dar 2018 m. O iki šiol jis sukūrė tokius garsius filmus kaip „Barono Miunhauzeno nuotykiai“, „Karalius žvejys“, „Dvylika beždžionių“, „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ ir kt. Režisieriaus braižas išsiskiria ir tuo, kad kaip be absurdiškai atrodytų filmo siužetas, jį visada galima atpasakoti.
„BRAZILIJA“ sukurta su išskirtine išmone, polėkiu ir užmoju . Didžiausia plotu ir gyventojais Lotynų Amerikos šalis nėra joks komedijos prototipas. Berods tik kartą herojaus sapne pasimato palmės. Pavadinimas tampriai asocijuojasi su bene pačia žinomiausia pasaulyje samba ritmo Ary Barroso dar 1939 m. sukurta daina „Brasil“ (nepilnas pavadinimas). Ir kokiais variantais ji neskamba filme – ir simfo džiazo, ir vokalinio, ir pučiamųjų ir dar visokiausių aranžuočių, nuo įkvepiančios nuotaikos iki atgrąsančios. Bet čia greičiau filmo leitmotyvas. Radau, kad pagal Airijos mitologija Brazilija yra sala, kuri laikoma rojumi.
Giliamas pasirodo kaip fantastas, rodydamas, kad ministerijų klerkai dirba su „kompiuteriais“. Jis tą prietaisą įsivaizdavo kaip ant spausdinimo mašinėlės viršaus uždėtas ant stovo kraipomas ekranas – tuomet dar visame pasaulyje nebuvo gi kompiuterių, bet, matyt, apie juos jau buvo šnekama.
Filmas ir prasideda, kai musė užkrenta ant to „kompiuterio“ rašymo sistemos, ir vietoje Tuttle atsispausdina pavardė Buttle. Va čia ir įsijungia totalitarinės valstybės institucijos susimaišiusios tarp asmenų. Pagrindinės tokios valstybės išjuokimo ir parodijavimo temos filme yra: biurokratizmas (beje, klerkai kai viršininkas nemato, per tą judamą ekraną žiūri Casablanka ir kitus filmus), terorizmo vyksmas priešinantis diktatūriniam režimui, plastinių operacijų kultas, melodraminis kino siužetas ir net konkretūs filmai, sakyčiau „Mad Max 2“, ir dar daug galime pritaikyti. Būtent parodija, kai žinybos nesutaria, kam užsiimti Tuttle-Buttle persekiojimu, kuri žinyba privalo išnarpllioti įvykusią klaidą, kaip valstybės piliečiui ieškoti teisybės ir išvengti persekiojimo ir yra tiesioginė asociacija į Franco Kafkos siurrealistinius kūrinius.
Įspūdinga utopinės valstybės vizija!
Seansai: Brazilija
Orson Welles PROCESAS (1962)
Programa „Kafka ir kinas“
Siurrealizmo klasiko FRANZ KAFKA kūrinių motyvais sukurtų filmų retrospektyvoje Scanoramoje šis jau kino klasiko filmas bus bene daugiausiai pelnęs pripažinimo. Orsono Velso „Procesas“ buvo vienu iš ryškiausių filmų Šaltojo karo metais. Būtina priminti, jog pora dešimčių ankstesnis amerikiečio filmas „PILIETIS KEINAS“ daugybę kartų pasaulio kino kritikų ir specialistų buvo renkamas geriausiu filmu pasaulyje!!
Nebaigtas Kafkos romanas „Procesas“ pirmą kartą išleistas 1914 metais, o 1962 m. filmo atsiradimą, matyt, paskatino vyravusi JAV baimė tarp intelektualų, jog bus apkaltinti komunizmu ar valstybės išdavyste. Tą dalinai patvirtino ir Welles bandymas intis ekranizacijos tėvynėje. Negavęs finansavimo, jis susipyko su Holivudo galingaisiais ir išvyko į Europą. Čia jam pavyko pasitelkti garsius ir gerus aktorius: pagrindinį JOZEFO K. vaidmenį sutiko atlikti prieš pora metų Alfredo Hitchcocko „PSICHO“ nusifilmavęs ANTHONY PERKINS, didžiausią moterišką Leni vaidmenį filme įkūnijo gražuolė ROMY SCHNEIDER, kurią šiomis dienomis prisiminėme siejant su išėjusiu Alen Delon, kiek mažesnį moterišką ponios Burstner vaidmenyje nufilmuota prancūzų kino įžimybė JEANNE MOREAU. Vertinga, jog netikusį advokatą Hastlerį vaidina pats ORSON WELLES
Tiek romanas, tiek filmas skirtas „mažo, pilko“ žmogaus bandymui išsiaiškinti ir išspręsti savo likimą, kai paryčiui įsiprašę į jo kuklaus buto vidų policijos pareigūnai pareiškia, jog jis areštuotas. Bet jo neišsiveda, tarsi palikdami galimybę jam pačiam gintis. Kuklus klerkas JOZEFAS K. patenka į neįsivaizduojamo mąsto valstybės biurokratinę mėsmalę besiaiškindamas dėl savo arešto, kuo jis kaltinamas ir ką daryti. Atrodo, jog jaunas vyras kaltas tik todėl, jog jis iš viso egzistuoja…
Kafkos siurrealizmas bei absurdas kyla iš to, jog iš vienos pusės žiūrint, nėra jokio nusikaltimo, o iš kitos pusės – kodėl Jozefo K. neapkaltinus?! Jis elgiasi lyg kaltas, bandydamas išsiaiškinti kuo yra kaltinamas, taip būdamas panašus į nusikaltėlį. Filmas „Procesas“ ir rodo, kaip ponas K. beldžiasi ar net veržiasi į įvairiausių žinybų duris, bando sužinoti iš pareigūno ir jiems tarnaujančių, kokia jo kaltė ir kodėl jis, atsieit, yra areštuotojo statuse. Besiaiškindamas jis klaidžioja nuo Tamošiaus prie Keipošiaus, pamato pareigūnų degradacijos įvairius variantus, vaduojasi iš gražuolės advokato padėjėjos, neabejingos seksui, pinklių.
Svarbiausia filme ne ką jis rodo, o KAIP ! Orsonas Velsas sugebėjo genialiai pagauti Franco Kafkos romano slegiančią atmosferą ir sitaucijos absurdą, paranojišką valstybės aparatą.
Nespalvotoje juostoje unikaliai naudojamas apšvietimas, filmavimo išmanumas. Yra įspūdingos miesto architektūros. Tačiau filmo negalima rekomenduoti Holivudo siužetinio paprastumo įpratintiems žmonėms.
Seansai:
Agnes Varda „TRUMPASIS IŠKIŠULYS“ (1955)
Programa „Kertant Europą“
Mums skyla, kad vadinamosios prancūzų „Naujosios bangos“ močiutės AGNES VARDA galėjome visame gražume pamatyti praktiškai paskutinį jos filmą „VEIDAI KAIMAI“ (2017 m.), kurį rodė SCANORAMA, o po to jis buvo ir kino teatrų repertuaruose, ir šį, jos debiutinį, kuris vadinamas pirmuoju iki šlovingosiose „Naujosios bangos“. Abejoju dėl Scanoramos rengėjų originalaus pavadinimo „La Pointe-Courte“ perdirbimo. Juk, pvz. „Kaimelis La Pointe-Courte“ gi galėjo būti. Arba net sulietuvintas „Puent-Kurtas“.
Dalykas tas, kad La Point-Court skurdžiame žvejų kaimelyje Agnes Varda šeima gyveno karo metu, o po jo, tapusi profesionalia fotografe, Agnes mėgo atvykti čia kas vasarą ir fiksuoti paprastų jo gyventojų kasdienybę. Kaip sako pati, tuomet pajuto, jog fotografijoje trūksta judesio. Iš palikimo, motinos, draugų sukaupusi 14 000 dol., ji išsinuomavo kino kamerą ir ėmėsi kaimelyje kurti filmą.
Varganų, nuolat gyvenančių nepritekliuje žvejų būtį ji ėmė fiksuoti pasitelkdama vietinius Point-Kurto gyventojus. Šioje filmo dalyje nesifilmuoja nei vieno aktoriaus, o vietiniai vaidino save nemokamai. Skurdžios kasdienybės liudijimas priminė italų neorealizmo stilių („Naujosios bangos“ gi dar nebuvo!). Ir labai jaučiasi šiame meniniame pasakojime, jog Agnes Varda ypač artima dokumentiniam kinui. Ji negali praleisti ir mėgaudamasi filmuoja paprasčiausias aplinkos detales – įvairiausiose pozose sustingusias kates, apleisto kiemo rakandus ir pan. Matosi, kad autorė myli šiuos paprastus ir vargstančius savojoje buityje žvejus ir jų artimuosius.
Bet kaip minėjau, tai dalis filmo. Kita – jau dviejų profesionalių aktorių įkūnijamos jaunos šeimos ramus santykių aiškinimasis. Prancūzijos kino žvaigždę Philippe Noiret puikiai žino kiekvienas kino žiūrovas, žiūrėjęs kiną 8-9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jo vardo žinomumas nenusileido Aain Delon, Luis de Funes ir panašiems žvaigždūnams, nes buvo ne viena dešimtis filmų, kuriose jis stipriai suvaidino pagrindinius personažus. Nustebau, kad aktorius, kurio sąskaitoje pusantro šimto vaidmenų, mus paliko 2006 m. – atrodė bent 15-a metų anksčiau. Nes filmų su juo nebesimatė ir, esu tikras, jauniausioji kino mylėtojų karta aktoriaus nė nebežino. O „Trumpame iškišulyje“ jaunas Phillipe, kaip ir kiti – nemokamai, vaidina jaunuolį, grįžusį į savo gimtąjį kaimelį. Jis čia laukia žmonos, kuriai atvykus ir pareiškus, jog jiems derėtų skirtis, imasi ramiai aiškintis su žmona, kodėl atvėso jausmai vienas kitam. Žmoną vaidina taip pat profesionali aktorė SILVIA MONFORT. Jos karjera, skirtingai nuo Filipo Nuare, nesusiklostė. Būkim atviri – dailaus stoto aktorės veido bruožai neatitinka Brigitte Bardot standartų… Filme pora bendrauja tikrai šiltai ir natūraliai, nors kai kada ir statiškai, kai lygini su žvejų bendruomene. Bet jų pastangos vėl įžiebti jausmuose meilę ir artumą, labai žavios.
Ir jei iš Paryžiaus atvykusios poros vaikščiojimai ir pokalbiai lėtina filmo tempą ir liūliuoja žiūrovą, tai žvejų kaimelyje verda ir meilės aistros, ir kova su kranto tarnyba, kai žvejojama neleistinai, gedima daugiavaikėje šeimoje netekus vieno iš berniukų, švenčiama kaimelio šventė, kurioje vyksta „jūros mušis“ kai siekiama varžovą išversti iš valties ir pan. Žodžiu iš pažiūros pilkas gyvenimas verda…
Puikus filmas!
Dar reikia pažymėti, jog sumontavo debiutinį Agnes Varda filmą garsusis ALAIN RESNAIS, kuris darbo atradimus čia vėliau panaudojo garsiuose savo filmuose, pvz. „Hirosima, mano meilė“.
Seansai: Trumpasis iškyšulys
Jean-Marie Straub ir Danièle Huillet KLASIŲ SANTYKIAI (1984)
Programa „Kafka ir kinas“
Labai vokiškos raiškos filmas, nors sukūrė jį prancūzai. Dera sutikti, kad autorių pasirinktas ekranizacijos stilius tikslus, nes vėlgi nebaigto romano „AMERIKA“ autorius FRANZ KAFKA gi gyveno Austrijoje. Ogi sakyčiau, jog romano ekranizacija ne tik originali, bet ir unikali: visi personažai, sakydami Kafkos tekstą, nieko kito neveikia!
Tai reiškia, kad jei stovi ir kitam kažką teigia, tai atrodo kaip stulpeliai. Jei sėdi ar kitoje pozoje, taip pat juda tik burna. Nors toks kalbėjimo būdas turi savo pavadinimą – „miręs tekstas“, negaliu prisiminti, jog tai esu kada nors matęs, Tenka sutikti, tai – kafkiška. Jo tekstai turi savotiškao „sausumo“, tai prancūzų į akis krentanti statiška vaizdo maniera – daugiau nei pateisinama. Deja, abiejų sutuoktinių jau nėra tarp gyvųjų. Žymiai vyresnis Straubas paliko šį pasaulį 2022 m.
Rodoma, kad jaunutis vokietis Karl Rosmann išsiruošė į Ameriką. Jau laive jis energingai imasi ta statiška maniera, kai net nemosikuojama rankomis, ryžtinga kalba ginti skriaudžiamą kūriką. Kapitono kajutėje išsiaiškina, kad plaukia pro Laisvės statulą kartu su savo dėde, kuris senatorius. (Epizodiniame vaidmenyje vokiečių kino žvaigždė MARIO ADORF). Šis imasi globoti jaunąjį giminaitį.
Dėl įvykusių peripetijų, Karlas lieka ir be globos ir be pajamų šaltinio. Pavyksta vėl rasti globėją. Ir kai vėl susikomplikuoja jo būtis ir išmetamas iš liftininko viešbutyje darbo, pasireiškęs subordinacijos principų aiškinimasis ypač stipriai dvelkia FRANZ KAFKA. Pareigybėmis absurdiškai besiremiančių darbuotojų kritika labai jau pašiepianti :). Tačiau Kafka filme buvo ir laive, kur žeminamas kūrikas vis tiek neras pagarbos, ir turtuolės madam bute, kur kiekvienas nori turėti sau tarną
Nors filmas principingai turi statiškumo, bet besivystantį veiksmą išties įdomu sekti. Karlo nuotykiai gali pasireikšti bet kokioje šalyje. Nors Kafka veiksmą yra nukėlęs į keletą JAV valstijų, bet jis niekada nėra buvęs Amerikoje. Ir prancūzai filmavo „Klasių santykius“ Europoje. Berlyno kino festivalyje gavęs Žiuri specialaus paminėjimo prizą, filmas įdomus savo originalumu.
P.S. Į dar vieną programoje „Kafka ir kinas“ pristatomą filmą „PILIS“ nesugebėjau „įsikirsti“. Šį garsiojo austro Michael Haneke TV filmą gal galima rekomenduoti tik išskirtiniams Franz Kafka literatūros gerbėjams.
Seansai: Klasių santykiai
Juraj Herz KREMUOTOJAS (Spalovač mrtvol) (1968)
Programa „Kafka ir kinas“
Stiprus autorinio kino pavyzdys – makabriška juodoji komedija. Čia svarbesnis. Šioje konstatacijoje kur kas svarbesnis būdvardis „juodoji“ nei daiktavardis „komedija“, nes tai kas vyksta, galima vadinti komedija, tačiau ji visai ne juokinga.
Nuo pirmų sekundžių matome miesto krematoriumo savininką, lengvai ir ne čekams ištariama pavarde KOPFRKINGL. Ponas taip užsidegęs nauja velionių palaidojimo galimybe, kad nepalaujamai visiems sutiktiesiems miestelėnams aiškina apie jos pranašumus. Ekrane 100% Kopfrkinglo moonologo, kitiems nesugebant nė įsikišti, Jis rodo knygą apie Tibetą ir pasakoja, jog joje perskaitė apie išėjusiųjų deginimo pranašumus ir tobulumą.
Atima amą neeilinio vaizdo montavimo išradingumas, kurį galima gauti kai puikiai dirba operatorius. Regėsime vaizdo koliažus, įvairiausius planus, kurie nuolat rodant bepaliovos tauškiant Kopfringlui, yra kūrybingai originalūs. Didžiulis filmo vaizdo įspūdis! Pavadinčiau vaizdo kaleidoskopą „agresyviu montavimu“, pakylėjantį filmą iki avangardinio lygmens…
Įsimena ir, atsieit, moderniausio tiems prieškario laikams Prahoje krematoriumo boso teiginiai, pvz.: „Mirtis – didis gėris, jei išlaisvina nuo blogio, baimės“, „Gyvenime yra vienas pastovumas – mirties“, „Gyvename sunkiais laikais, todėl turime kentėti. Tokio pseudofilosofavimo Kopfrkinglo kalbose apstu. Vienintelis, kas trumpam nutildo šį „filosofą“ yra vokiečių nacionalsocialistų partijos atstovo porinimas, kad pas čeką Kopfringlą būtinai yra ir lašas vokiško kraujo. Krematorininkas nepraleidžia to per ausis. Bet yra problema – žmona žydė, abu vaikai, matyt, to lašo neturi. O ir kiek aplink nelojalių pažįstamų, draugų ir bendradarbių. Būsimi Čekoslovakijos okupantai mielai priėmė informaciją iš užsikepusio didesnėmis kremavimo galimybėmis, jei prie to prisidės vokiečiai. Čia nedviprasmiškai suprantamos konclagerių perspektyvos.
„Kremuotojo“ viduryje atrodo, kad nesiliaujantis pusiaubepročio (jis beprotis, kai užsiima savo verslu, bet gudruolis, kai tą verslą galima plėsti!) Kopfrnglo kalbėjimas sustabdė siužetinį vystymąsi. Tačiau, ne. Ponas grabų ir krosnių šeimininkas nesitenkina vien kalbomis. Kai jis visai išprotės, sulauksime kuo baigiasi šio panašaus į Hitlerį asmens supratimas apie savo misiją. Ir nors pagrindiniam filmo veikėjui susisuka protas įtikėjus fašistinių nacionalsocialistų idėjomis, rusų sovietai 1968 m. įvedę Čekoslovakijoje karinę padėtį, 1969 m. filmą šalyje ir Sovietų sąjungoje uždraudė.
Filmas rekomenduotinas neeilinio arthouso puoselėtojams. Neordinarinių sprendimų kino raiškoje ieškotojams.
Seansai: Kremuotojas
Bruno Dumont IMPERIJA
Programa „Kertant Europą“
Faina, kad šis ryškus Prancūzijos kino atstovas dabar jau ir SCANORAMOJE. Iki šiol vis būdavo „Kino pavasaryje“, jeigu neklystu. Man jis – gana „nelygus“ autorius. Šalia puikių filmų, tokių skirtingų kaip „Kamilė Klodel 1915“ ir ypač šaunių vaikų-detektyvu dviejų filmų („Mažasis Kenkenas“ ir „Kenkenas ir ateiviai“) pagal TV miniserijas bei atliepiančio šių dienų politinėms aktualijoms (ypač propogandinio karo) „Jos vardas – Prancūzija“, mačiau ir tiesiog kvailu man pasirodžiusį „Seklieji vandenys“, kuriame ryškios kino žvaigždės vaidina durnelius. (Tiesa, buvo kritikų, kurie čia matė kažkokią prasmę).
Buvo nejauku, jog pradėjus žiūrėti naujausia režisieriaus komediją IMPERIJA buvo panašu, kad ji – iš „vandenų serijos“. Rodomas nieko neišsiskiriantis žvejų miestelis. Spėjame pamatyti keletą pilkų gyventojų, iš kurių kino kameros objektyvas sufokusuotas į žvejį Džonį. Tiesa, čia pat iš pliažo grįžtanti ne stipriai apsirengusi, nes vasara, Lina (Alžyre gumusi LYNA KHOUDRI)– tikras sekso simbolis. 
Ir kai staiga Džonis „suriaumoja“ nežemišku „elektroniniu balsu“, ima darytis iš pažiūros tikros kvailystės, visai nesiderinančios su žvejų miesteliu ir jo gyventojais.
Kas ten toliau vyksta, dera peršokti ir imti aiškintis. Nes ima darytis žingeidu, kas gi čia bus toliau. BRUNO DUMONT akivaizdžiai žengia į tokių popkino hitų terpę kaip „Žvaigždžių karai“ ar „Sostų žaidimai“. Išaiškėja, kad miestelyje įsitaisę dviejų priešingų pakraipų nežemiški ateiviai. Pradžioje atrodė, kad įvairiais prizais Kanuose apdovanotas autorius neria į didelę riziką, jungdamas iš apžiūros neapjungiamus dalykus, bet palaipsniui įsitrauki į siūlomą kino žaidimą ir imi pagauti šio žaidimo prasmes.
Į žmonių kūną įsikūniję dvi kosmoso IMPERIJŲ jėgos – gėrio ir blogio. Įspūdingiausia, kad į miestelį abi jėgos atskrenda neeiliniais orlaiviais. Kaip europietiškam kinui, spec. efektai – didingi! Nesunku buvo išsiaiškinti internete, kad gėrio Imperija valdo skraidančią Paryžiaus karališkosios gotikinio stiliaus Sainte-Chapelle koplyčią, o blogio Imperija eksploatuoja Kazertos karališkais rūmais, kurie XVIII a. buvo pastatyti Neapolio ir Sicilijos burbonams. Štai kokiais istoriniais objektais skraido ateiviai!!
Tarpusavyje konkuruodamos šios dvi jėgos stengiasi pagrobti Džonio mažametį sūnų, kurio užaugusio lemtis, imperijų įsitikinimu, tapti Antikristumi.
Nors vyksta kovos ir gudrybių veiksmai, bet nepamirštamas ir buitinis stilius. Kita filmo gražuolė Džein (rumunė aktorė ANAMARIA VARTOLOMEI) nesiginčyja su Džoniu, kai jis pasako: „jeigu jau esame žmonių kūnuose, einame užsiiminėti seksu“.
Smulkiau bandyti aiškinti vykstančias fantasmagorijas neverta, tik būtina pažymėti, jog BRUNO DUMONT atkelia čia iš Kenkeno serijų abu glušius policininkus – nuolatinio tiko kankinamą ir rodosi, nesiorientuojantį kur esąs, majorą Van der Weydeną (žinomas aktorius BERNARD PRUVOST) ir jo pavaldinį, kiek daugiau amo turintį leitenatą Carpentier (tik šitą vaidmenį kine tevaidinantis PHILLIPE JORE). Besiaiškinantys, kas aplink vyksta, jie priverčia salę kvatotis. Režisierius teigia, kad jų dalyvavimas filme buvo būtinas pabrėžiant šio kino pasakojimo siurrealizmą, burleską.
Kai Berlyno kino festivalio dalyviai žiūrėjo „IMPERIJĄ“, kuri vėliau buvo apdovanota Žiuri Sidabrinio lokio prizu, juokavo, kad matė geriausią dešimtmečio „Žvaigždžių karų“ epizodą.
Seansai: Imperija
Mark Jenkin „MASALAS“
Programa „Kertant Europą“
Pirmieji kadrai tarsi įrodinėja, jog britas nutarė sukurti anksčiau pristatytos prancūzų klasikės Agnes Varda debiutinį filmą pavadintą Scanoramoje „Trumpasis iškišulys“, nors filmus ir skiria daugiau kaip pusė amžiaus. Greitai tokias mintis pakeičia originalumu stebinti turintis filmo montavimas – tarsi grubiai karpoma kino juosta žirklėmis ir bet kaip suklijuojama. Pirma reakcija gali būti, jog „MASALAS“ ne tiek originalus, kiek pretenzingas!
Taip gali pasirodyti žiūrovui, visai nepasidomėjusiam, ką žiūrės. O pasidomėjęs vertinsi ką matai kur kas rimčiau. Visų pirma, dera sužinoti, kad anglas MARK JENKIN yra prityręs kino operatorius ir filmų montavimo asas. Dar išsiaiškinti reikia, jog už šį savo debiutinį filmą jis pelnė britų kino apdovanojimus BAFTA kaip geriausias debiutuojantis scenaristas, režisierius ir prodiuseris! Taigi, iš kelių minučių pasižiūrėjimo nuspręsti, jog filmas pretenzingas, yra nerimta.
Ir išties, netikėtas kino gana paprastos istorijos pasakojimas labai sustiprinamas, padaromas įtaigesniu ir jautresniu, kai rodoma ne tiesmukai, o šokinėjant per kadruotę ir taip darant savotišką vaizdų mišrainę. Dženkinso pasirinkto metodo neapkaltinsi nelogiškumu! Dar vėliau nuostabiai sukomponuoti dviejų filmo veikėjų duetų ginčai. Teigiu, kad nesu kine niekada tokio sprendimo matęs! Galų gale, privalai pripažinti, jog filmo vaizdo neįprastumas kur kas geriau įtraukia į pasakojimo dramatiškumą!
Kaip minėjau, filmo siužetas nesudėtingas. Žvejų miestelis išgyvena pokyčius. Dalis vietinių susitaiko, kad jų iš protėvių paveldėta žvejyba keičiama į pelningesnį turizmo verslą. Brolius Martiną ir Styvena nauji vėjai miestelyje išskiria ir fiziškai: Martinas iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi iš tradicinio žvejojimo, tačiau jis liko be laivo. Mat Stevenas jų bendru darbo įrankiu plukdo turistus iš Londono ir galą su galu suduria lengviau. Martinui, rodos liko tik vienas kovos laukas – galėti pasistatyti savo darbinį automobilį kur jis nori, nes ir parkavimas atitekęs brolių namą nupirkusiam turizmo verslininkui. Labai aiškus kartų konfliktas – jaunimėlis nė negalvoja išeiti iš laiko leidimo bare ir imtis nenašios žvejybos. Išimtis tik Steveno sūnus. Tik išties tragiškas įvykis vėl suartins brolius ir gal būt įgalins kai kuriuos kitus atsikvošėti…
Kai minėjau neįprastą kūrybinį filmo montavimą, nepabrėžiau, jog net 20 metų filmo įdėją nešiojęsis MARKAS DŽENKINAS eksperimentuodamas nužingsniavo dar toliau. Filmą jis sukūrė, naudodamasis rankine kino kamera BOLEX, filmuodamas 16 mm monochromatinėje juostoje. Ši atrodo ekrane lyg išties yra pusės amžiaus senumo – subraižyta, įvairiai defektuota nespalvota juosta. Kartą net kelių sekundžių tėkmėje matysite baltą vaizdą ekrane, kitą kartą dings garsas. Susidaro vaizdas, jog senas filmas ištrauktas iš saugyklos ir rodomas kaip archyvinis radinys…
Reikia pripažinti, jog visi originalumai suteikia žiūrovui neužmirštamos patirties jausmą. Filmas žiūrovui tampa kur kas gilesnės prasmės ir įtaigos.
2019 m., kai Dženkinas pristatinėjo šį savo pirmą ilgametražį filmą Berlyno kino festivalyje, atsitiko anekdotinė situacija. Savo neordinariame „MASALE“ jis panaudojo radijo laidą kaip filmo garso takelio foninį triukšmą. Prestižiški vokiečiai šito nesuprato, ir kas ten per radiją buvo šnekama, išvertė ir tekstu pateikė ekrane. Ogi laidoje buvo neigiamas brexito reikalingumas. Režisierius išsigando, kad filmas bus imtas linčiuoti kaip politinis. Juolab, kad miestelyje, kuriame buvo filmuojama aiškiai dominavo nuotaikos už brexitą. Laimei, niekas filmo neįvertino kaip politinės deklaracijos.
Taigi, jei esate britas, galite kalbėti apie brexitą, jei – žvejys, žvejokite…
Seansai: Masalas
Thea Hvistendah NESIILSĖKITE RAMYBĖJE
Programa „Nakties būtybės“
Jau pirmomis minutėmis, kai rodoma visiškai buitinė trijų labai skirtingų šeimų aplinka, pajunti kur kas reikšmingesnę jausenos atmosferą, nei galėtum tikėtis iš matomos kasdienybės. Negali atitraukti dėmesio, nors nieko lyg nevyksta. Gyvenanti su tėvu jauna restorano virėja dirba įprastą darbą, pagyvenusi moteris jautriai atsisveikina ir išlydi savo draugę (ar seseri?) paskutinėn kelionei iki krematoriumo krosnies, trijų skirtingo amžiaus vaikų motina ryte išvyksta darban. Neįkyrus, pritildytas muzikos takelis, puikiai nufilmuoti pritemdyti vaizdai Osle.
Nežiūrint arthousinio kino bruožų, neabejotina, jog matysime žanrinį kiną. Kokio žanro „NESIILSĖKITE RAMYBĖJE“ yra, pasakyti nėra paprasta net pabaigus stebėti rodomą pasakojimą. Aiškios dramos, detektyvo, ir žinoma, siaubo kino apraiškos. Bet daugiau tas siaubas nujaučiamasis, negu vykstantis ekrane. Ir jeigu toks filmas atrenkamas į Sundance festivalį, ir dar jame gauna prizą už geriausią originaliąją muziką, filmas tikrai vertas dėmesio!
Palaipsniui įsitikiname, jog ne vien senutė laidoja artimą. Kitos dvi šeimos taip pat išgyvena nesenas brangiausių šeimynykščių netektis. Kad prasidės keistumai stipriau nuojautą sukelia ne radijo trukdžiai automobiliuose, masiškai įsijungiama automobilių garsinė signalizacija ir finale – trumpalaikis elektros dingimas. Suprantame, kad neordinarūs įvykiai vyks, kai žuvusiai autoavarijoje mamai grįš itin reto pulso širdies veikla ir ims pasimatys kiti gyvybės požymiai…
Taip, neišduosiu, kad istorija pakryps į zombišką mirusiųjų kūnų prisikėlimą. Bet ir čia filmas neįšoka į įprastus tokių filmų „bėgius“. Viskas čia kur kas subtiliau ir jautriau. Ko vertas vien abiejų senučių meilės šokis (įrodymas, kad nebuvo seserys) skambant nemirtingai prancūzo Jacques Brel dainai atliekamai Nina Simone!
„Nesiilsėkite ramybėje“ – ne pirmasis švedo rašytojo JOHN AJVIDE LINQVIST romano ekranizavimas. Garsiausi iki šiol buvo du filmai „Įsileisk mane“ (2008 ir 2010). Rašytojas skiriasi nuo daugumos, jog pats aktyviai dalyvauja rašant filmų scenarijus pagal savo literatūrinę kūrybą ir tampa lygiavertis scenarijų autorius. Manau todėl filme apie prisikeliančius numirėlius nėra būdingo tokiems kino kūriniams lėkštumo. O meilė išėjusiems šeimos nariams rodoma ir jautriai, ir meniškai.
P.S. Nerekomenduo2iau rinktis naujus filmus: „PRAKEIKTIEJI“ (programa Galvok ką nori) ir „AMŽINYBĖ“ (Naujienos iš Šiaurės)
SEANSAS (gaila tik vienas):
Migel Gomes GRAND TOUR
Prityrusio portugalo režisieriaus šeštasis filmas pirmą kartą pateko į Kanų kino festivalio pagrindinę programą ir pelnė prestižinį geriausio režisieriaus prizą. Tokius pat prizus „DIDYSIS TURAS“ gavo dar keliuose mažesniuose kino festivaliuose, taip pat ir už geriausią montažą. Pritariu apdovanojimams, nes filmas išties su stipriu kūrybiniu polėkiu sukurtas. Man sukėlė neabejotiną pasigerėjimą.
Tačiau suprantu, kad visiems kino mylėtojams filmą rekomenduoti keblu, nes tai ir labai neįprastas filmas, talentingai jungiantis vaidybinį ir dokumentinį kiną. Manau, jį sunkoka būtų žiūrėti namų sąlygomis, nes pradžioje gali nesisekti „gaudyti“ šio kūrinio cinkelį.
Užkadrinis balsas pristato pagrindinį herojų, solidų britą Edvardą, kuris nešinas didele tropinių gėlių puokšte Birmos Rangūno mieste atvyksta į uostą pasitikti sužadėtinės,. Tačiau nesuprantamai žiūrovui, jis staiga metasi į atsitiktinį laivą, išdalina atsitiktiniams žmonėms po gėlės žiedą ir išplaukia į Singapūrą. Taip prasideda gaivališkas vyriškio turas po Azijos šalis – pabuvosime Singapūre, Tailande, Vietname, Filipinuose, Kinijoje, Japonijoje ir dar kažkur Azijoje. Kadangi dabar nebeegzistuoja ne Birma (dab. Mianmaras), nei jos sostinė Rangūnas (dab. Jangonas), dažnai filme minimas Saigonas (nuo 1976 m. – Hošiminas), suvokiame, jog veiksmas vyksta ne šiais laikais.
Ir tikrai, filmo metrika teigia, jog tas didysis turas po Azijos pasaulį vyksta 1917 m. Matome archyvinių 16 mm juostoje nufilmuotų vaizdų iš tų šalių gyvensenos papročių, etnografinių motyvų. Natūralizuojant įspūdį, kurį visas rodomas vojažas turi pateikti, filmas yra juodai-baltas. Tačiau – ne be išimčių! Pramoginiai dalykai (karusėlė, nacionalinis kauliukų žaidimas Kinijoje, iškarpų-lėlių teatras ir kt.) rodomi ryškiai spalvoti. Ogi kaip anais laikais priverčiama suktis apžvalgos rato tipo karusėlė, garantuoju, nesatę matę!
Įdomu, kad Migelis Gomesas nesivargina užsispyrusiai laikytis retro stiliaus aplinkos rodymo, o įjungia į filmą dokumentinius šiuolaikinių Azijos miestų vaizdus – ko vertos šiuolaikinių motorolerių ir automobilių grustynių miestų gatvėse vaizdai! Ir tai pristatoma taip, jog visai nesipiktini laikmečio neatitikimais…
Kaip minėjau, net trečdalio filmo prireikia, kad aiškiai suvoktum, kodėl britas kaip „akis išdegęs“ vis kažkur išsiruošia, tarsi bėgdamas „kur akys veda“. Aplinkiniai jį netgi laiko Britanijos Karalystės šnipu, slaptųjų tarnybų a-la Džeimsu Bondu. Tik atsiradusi akiratyje jo sužadėtinė Molly, viską sustato į savas vėžes– žiūrinčiąjam į šią istoriją neaiškumų nelieka. Nebent Edvardo psichologijos keistenybė…
Puiki europiečių veikėjų kelionė po kolonizuotas šalis! Jų sutikti žmonės, gamta, kasdienybės detalės pinasi į poetišką Gomeso kuriamą filmo atmosferą. Nors tiesioginių sąsajų su siužetu neturi, bet įspūdingi Johano Strauso valso, Franko Sinatros „My way“, Prancūzijos muzikos simbolio Charles Trene „Jūra“ labai pradžiugina ausį. O štai atsitiktinio sutikto žmogaus padainuota Dž. Verdi arija neatsitiktinė – bendrakeleivių jis pristatomas kaip Pavarotti talentą turintis bendrakeleivis.
Reikia tik pasidžiaugti, kad filmui skilus į dvi dalis, antrojoje rodant vien Molę, atsiranda ryškių komiškų detalių, kas netrumpą filmą daro žiūrimą „vienu atsikvėpimu“.
Seansai: Grand Tour
Sarah Gyllenstierna MEDŽIOTOJAI BALTAME LAUKE
Stipriausia filme – idėja. Ją įvertini pasiekus filmui pusiaują. Iki tol regime nepaprasto grožio spalvų nuspalvintą mišką, plačiaragius elnius, etc. Du patyrę medžiotojai moko medžiotojo išminties naujoką. Šiam atsiranda psichologinių ir šios veiklos prasmės problemos.
Atvirai pasakius, esu tolimas tokiems reikalams ir pojūčiams. Kadangi nebuvo mesžioklės niuansai itin artimi, ėmiau galvoti, matydamas naujojo medžiotojo įtampas, kokie laimingi yra briedžiai Švedijos miške (ar Lietuvos), lyginant su gausiaisiais vaizdais feisbuke iš Afrikos draustinių. Ten žudo vieni kitus kas netingi – leop[ardai ne per didelius krokodilus, šie – norinčias atsigerti gazeles, liūtų giminė nesibodi atakuoti didžiulius buivolus. Jautrūs žmonės išgyvena dėl nesugebančių atsilaikyti ir ilgai besigaivaliojančių skerdžiamų žinduolių. Racionalesni pagalvoja išgyventi liūtukams, jei negaus šviežienos? O štai pas mus kur nėra nei liūtų nei tigrų, nei hienų su varanais, o negausūs vilkai pjauna tik namines aveles, yra rojus briedžiams, stirnoms, šernams, etc.
Taip begalvojus, filmas persiverčia per vidurį ir atsiranda ryški parabolė apie matomus medžiotojus – ką tokie darytų, jei neliktų ką medžioti? Ar aistra aprims??
Pradžioja banalokas, nors ir spalvingas filmas, virsta į egzistencinius apibendrinimus apie žmogaus mąstymo nuokrypius, nevaldomus instinktus. Lieka minčių ir pasibaiguus seansui. Deja, filmas neįsigytas rodymui Lietuvoje ir likę 2 seansai ne Vilniuje, bus paskutiniai.
Norvegas bibliotekininkas DAGAS JOHANAS HAUGERUDAS kaip rašytojas debiutavo 1999 metais. Kiek pavyko rasti, iki šiol yra išleidęs mažiausiai 4 romanus, kurie susilaukė vietinės reikšmės apdovanojimų. Lygiagrečiai jis ėmė savo literatūriniu pamatu kurti filmus. Kai stebėjau dviejų naujausių jo filmų rodymą festivalyje „SCANORAMA“, prieš akis iškilo Litexpo vykstančios KNYGŲ MUGĖS prisiminimai.
Čia artėjantis prie milijono tautiečių būrys, nešini kelių kilogramų svorio knygų rinkiniais sunkiai beprasilenkia didelėse erdvėse, kurios mugės metu tampa mažytėmis. Ir įsivaizduoju, šis garsus Skandinavijos šalyse rašytojas atvyksta į KNYGŲ MUGĘ pristatyti šviežiai pas mus išleisto savo romano. Ogi Didžiojoje LITEXPO salėje, sėdi sau ramiai kokios 3 dešimtys susidomėjusių…
Siurrealistinis vaizdelis, pasakysite. Tikrai taip – tokia situacija paprasčiausiai neįmanoma! Teigiu ne kartą likęs stačiu praėjimuose tarp kėdžių, nes kaip sakoma, „obuoliui nėra kur nukristi“ – tokie anšlagai būna aptariant naujas knygas. Ir iškart įsivaizduoju, kad rašytojas DAGAS JOHANAS HAUGERUDAS, kartu su savo literatūrine karjera ėmęs kurti ir filmus pagal savo romanus ar specialiai paties parašytus scenarijus, būtų pakviestas atvykti į SCANORAMĄ, pristatyti abiejų naujųjų savo filmų. Ačiū Dievui, apie tai tik pagalvoju, bet to neįvyko. Nes į abu seansus, didžiausioje Respublikoje 550 vietų kino salėje, sėdėtų geriausiu atveju po 100 žmonių! Tektų lietuvaičiams skradžiai žemę prasmegti iš gėdos. Nesakau, kad užsienyje, ypač festivaliuose jo apdovanuotose filmuose „lūžta salės“, nes nemačiau, bet tikrai žinau, kad norvego filmai susilaukia didžiausio dėmesio ir populiarumo.
Galima sakyti, jog Lietuva šioje kultūros srityje vėl nukrito į dugną. Ne todėl, kad visi gero kino platintojai mato rudenį kaip potencialiai geriausią savo sukauptų kolekcijų platinimo metą – miestuose tikrai užtenka gyventojų, kad persidengiant vieno festivalio ar festivaliuko datoms su kitu, ir Scanoramai jau tampančiai antrojo penketuko pagal skaičių, dalyve, netrūktų žiūrovų. Būtų interesas – išsisklaidytų žiūrovai per visus renginius. Ne todėl, kad tūlas miestelėnas neįsivaizduoja, kad reikėtų vykti kažkur žiūrėti kino, kai namie stovi 3 metrų įstrižainės ekranas, o stipriai reklamuiojama kokia LRT.epika pateikia tos pačios Scanoramos kelis filmus. Koks skirtumas, kad 3 metų senumo – filmas gi nepasikeičia ir lieka geru. O dar mintis, kad nebus kur palikti automobilio (iš kur gi jam sužinoti, jog 6 val. parkavimas prie pat festivalio centro, k/t. VINGIS, tekainuoja 60 eurocentų, o įsigijus nuolaidų kortelę ir iš vis nemokamai), neleidžia pakilti nuo sofos. Čia pat ir prisiminimas iš puikių filmų festivaliuko „Lokys, liūtas ir šakelė“ praėjusį mėnesį, kurio filmus turėjau malonumą matyti MULTIKINO multiplekse. Ten didelėje salėje žiūrovų vidurkis, sakykim siekė … 6 (!) O vieno garsiausio pasaulyje dokumentininko, kuriam didžiulis straipsnis skirtas naujausiame žurnale „KINAS“, kiek pavėlavęs, aptikau… tuščią salę ir pasižiūrėjau įstabų filmą, kurį, tikiuosi, kada nors turėsiu progą pareklamuoti, … vienui vienas. Arabų šeichais vakar galėjo pasijausti toje pusės tūkstančio vietų salėje kokie 15 žiūrovų, kurie nutarė gaudyti malonumą paskutiniame seanse žiūrėdami nepakartojamo vizualumo siaubo žanro filmą KITA. Jeigu žanras skamba atgrasiai, tai drįsiu pasakyti, jog vargu bau ar yra matę tokį kūrybiškumą, skonį ir išradingumą šio žanro apologetai. Neregėta anksčiau situacija, nes visada jaunimas tokius seansus žiūrėdavo apypilnėje salėje…
Bet aprašytas priežastis nelaikau taip pakeitusiomis buvusius įpročius. Ir jei daugėja ir gerėja sąlygos žiūrėti gerus filmus (kad ir ne naujausius) namų sąlygomis, tai Lietuva aiškiai atsilieka gerindama poreikį lankytis specializuotuose kino rodymo vietose. Net nekalbama, kad reikėtų šaliai turėti bent vieną IMAX sistemos kino teatrą. Taip, specialia kamera ir garso įrašymo aparatūra sukurtas kinas dabartyje galimas tik komerciniams pavyzdžiams ir reikalauja praktiškai naujo kino teatro statybos, tačiau kažkaip Lenkija TAI turi ne viename mieste, Ryga, nors ir ne visai pilnavertišką, bet turi. Gerokai brangesni bilietai tikrai būtų ne kliūtis grįžti įpročiui žiūrėti kiną jo demonstravimui skirtose erdvėse. Taip, intelektualūs Scanoramos filmai nebūtų sukurti ar konvertuoti šiai sistemai, bet ką reikštų grįžęs supratimas, kad kiną derą matyti ten, kur priklauso. O gal vienas kokio nors kūrybiško naujoviško režisieriaus, sakykime Nolano IMAX pavyzdys vienetiniame seanse galėtų ir patekti į SCANORAMOS ar KINO PAVASARIO programą?
Tokios netiesioginės mintys kilo, nes kūrybiškai ir profesionaliai sudarytoje SCANORAMOS programoje, intensyviai 3 dienas žiūrėdamas, neradau nei vieno „balastinio“ filmo (toks skirtas veik dėl programos užpildymo eilinis kinas), o situacija susidarė kaip 2022 m. kovą „Kino pavasaryje“, kai žmoinės buvo persigandę prasidėjusio karo ir ne kinas buvo galvoje. Dabar lankomumo sitauacija puikių filmų festivalyje net prastesnė…
Bet grįžtam prie kino
DAGAS JOHANAS HAUGERUDAS SEX
Sėkmės kino festivalyje sulaukęs norvego filmas yra pirmasis iš per 2024 m. pasirodžiusios trilogijos filmas. Antrasis – MEILĖ, taip pat demonstruojamas SCANORAMOJE. Trečiąjį – SVAJONĖS labai žadėjo Scanoramos direktorė parodyti kitąmet.
„SEKSO“ (kaip ir „MEILĖS“) stilius yra ne toks, kokį galima sugalvoti iš pavadinimo. Sekso scenų jame nėra visiškai, nes filmas itin originalus.
Norintiems suprasti, kokį štai filmą dar galima suspėti pamatyti festivalyje, pasakysiu, jog tai artimas prancūzų klasiko Eric Rhomer ar amerikiečių Woody Allen bei Richard Linklater jo saulėlydžiams/ saulėtiakams, kinas. Žodžiu, SEKSAS – kalbėjimosi filmas. Tarsi teatrui skirta pjesė yra nufilmuota. Ir labai aiškiai juntamas stiprus literatūrinis pagrindas.
Tokio stiliaus kine, kurio nepamatysi, nuėjęs bet kada į kino teatrą, vienas iš vertinimo kriterijų gali būti – kaip žiūrovai priima pasakojimą, kai reikia nuolat skaityti subtitrus. Ir Vingio Didžiojoje, per menkai užpildytoje salėje nebaigė klausytis filme aptariamų problemų tik… 1 moteris. Matyt, aptariamos vyrų seksualumo normos, jų svajonių ir netgi bandymų erdvės, neatitiko griežtų moralinių sampratų. O gal nepatiko, kad pasakojimų apie svajones, ginčų, santykių aiškinimosi, kaltinimų, prisipažinimų tiek daug čia. Tačiau kitiems filmo atmosfera tiko – juk taip stipriai jaučiasi, kad scenarijus – ne atmestinai sukurptas!
O situacija paprasta – jaunatviškas, kokių 45-erių kaminkrėtis pasakoja savo šefui betarpiškame pokalbyje, kad neseniai, patikrinus kliento namo kaminą, šis pasiūlė pasimylėti. Kaminkrėtis aiškina, kad jį pagavo žingeidumas pabandyti tai, ko niekada nedarė. Į klausimą, ar pasakojo žmonai, jis patikino, jog nematęs reikalo slėpti savo šio nuotykio. Žmona, atsieit, reagavusi visai ramiai ir scenos neiškėlė. Bet ar tikrai taip bus ir toliau? Va, čia ir susidaro filmo, kuriame visi aiškinasi savo abejones ir nuostatas siužetas, kyla žodinės dramos. „SEKSAS“ – filosofinė komedija, kurioje seksas vaizduojamas per daugiabriaunį ir įvairialypį požiūrį.
Labai paivairina rimtą veiksmo sekimą kaminkrečio trylikamečio sūnaus klausimai kylantys iš bręstančio jaunuolio! Tikrai paralinksmina! Gi vadovas irgi turi rūpestį – jis nuolat sapnuoja… DAVID BOWIE, kuris mato jį… kaip moterį…
Įsimintinas garso takelis. Reikiamuose siužeto tarpuose groja puikus norvegų instrumentinis pop-jazz ansamblis, kuriame labai kūrybingai girdisi mušamieji.
Puikus festivalinis filmas. Kaip minėjau, tokio stiliaus ir išpildymo meistriškumo kiną ne kasdien pamatysi. Filmas pasibaigus Scanoramai, nebus rodomas.
Seansai: Seksas
DAGAS JOHANAS HAUGERUDAS MEILĖ
Filmo centrinė figūra – daili, tiesa gana originalios veido išraiškos, jauna urologė. Jauna, kaip pasžiūrėsi… Ji aiškiai supranta, kad biologinis laikrodis įsismarkavęs, o antroji pusė dar neatsirado. Kasdien ji susiduria su pacientais, užpultais rimtos vyriškos ligos ir profesionaliai juos ramina. Tačiau savųjų reikalų tvarkymas jai taip sklandžiai nesiseka.
Filme mažiau humoristinės sudedamosios nei „SEKSE“. Todėl jau čia, kaip panašumą tenka atmesti Woody Alleną. Bet Eric Rhomer – puikiausias rodmuo, ieškant į ką panašus filmas. (Suprantu, kad naujesni kino mylėtojai jo jau ir nebežino, deja…). Situacija veja viena kita, apstu netikėtų posūkių. Nemanau, kad filmas prailgsta. Tiesa, viena žiūrovė po seanso komentavo, kad filmas… informatyvus apie gėjų sekso technologijas. Taip, to yra. Netenka abejoti, kad filmo autorius homoseksualus. Bet, tvirtinčiau, kad filmas ne apie tai.
Stengiamasi jautriai parodyti, kad visi mes žmonės, visi turi jausmus ir visi ieško artimojo šilumos. Vyriškis, kurį galėtume kaltinti dėl paleistuvavimo irgi finale prašys draugo, kad leistų tik atsigulti šalia ir pabūti drauge situacijoje, kai jokio santykiavimo negali būti…
Neabejoju, kad tie, kas matė abu DAGO JOHANO HAUGERUDO šiuos filmus, nekantriai lauks kitos Scanoramos, kur bus rodomas trečiasis trilogijos filmas SVAJONĖS
Seansai:
Alain Guiraudie GAILESTINGUMAS
Gaila, kad šio filmo seansas teliko tik SKALVIJOJE. Nes pirmos kelios minutės iškart priminė prancūzų detektyvinio kino klasiką CLAUDE CHABROL (mirė 2010 m.). Ta pati atmosfera, niūrus Prancūzijos provincijos miestelis ir ypač susikaustę jo gyventojai. Aišku, pripažintas 60-metis kino autorius ALAIN GUIRAUDE sąmoningai laikytis tos įtampą ir paslaptingumą keliančios nuotaikos nesiekia ir filmui ritantis link pabaigos ima linksminti žiūrovą saikingu humoru. Bet ir tas labai gerai!
Skirtingai nuo Šabrolio, Alenas neklampina žiūrovo į paslapties liūną, kad šis kapstytųsi kabindamasis į siužetą, kas kaltas, kas nusikaltėlis. Galvosūkis žiūrovui paliekams tik vienas – ar iš Tulūzos atvykusį Džeremy su šeimyna sieja kitokie ryšiai nei praeityje darbas kepyklėlėje ir vaikystė.?
Kaip minėjau, atsiradus komedijos elementų, galima pareikšti ir kritinių pastebėjimų. Keista, kad XXI a. maždaug antrame dešimtmetyje (sprendžiu pagal automobilių modelius), vienu iš centrinių filmo veikėjų tapęs klebonas, turi rusišką NIVĄ. Sunku patikėti, kad Prancūzijoje jų būtų galima rasti „gyvų“. Juolab, kad raktiškiau būtų jam suteikti rusišką UAZ automobilį (deja, neįmanoma – jų rusams nepavyko prakišti į Vakarų rinką), nes turėtų kur vežioti krovinį, kurį finale pervežė su ta Niva. O svarbiausia, UAZe tilptų ir vežimėlis, kuriuo laivai galėtų vežti į kapines tą krovinį. Nes dabar taip kaip senyvas klebonas nešė rankomis, jau ne filmo komiškas elementas, o pajuoka dėl nelogiškumo…
Bet aprašiau tik mažiuliukę detalę, kuri niekaip neįtakoja gerą filmo kokybę. Įdomu, jog nuolat homoseksualumo reikalus rodantis savo filmuose ALAIN GUIRAUDIE (praeities Scanoramoje buvo vienu geriausiu filmu buvo jo Kanuose apdovanotas „Nepažįstamasis prie ežero“), šįkart į šį reiškinį pažvelgia per ironijos prizmę.
Willy Hans TAŠKAS
Filmą labai tiksliai apibūdino festivalio direktorė: „Įspūdingas „Taško“ vaizdo grožis vyrauja turinio sąskaita“ (citata laisva). Žiūrint šį ilgo metro debiutanto iš Šveicarijos filmą, prisiminiau prieš gerus pora dešimtmečių vykusią Šveicarijos kino peržiūrą. Keliuose rodytuose filmuose filmavimas, spalvingumas, kitaip tariant vaizdo grožis buvo įstabūs. Bet prisiminti nors vieno filmo siužetą, niekaip nesugebėčiau.
Todėl „puota akims“ „TAŠKAS“ vis dėlto priskirtinas prie šiek tiek silpnesnių SCANORAMOS filmų, nors prastu jį niekaip neišeina pavadinti. Tiesiog grožimės gamtos ir jaunuolių vaizdais per nieko nepasireiškiantį pagrindinio personažo Simono įdėmų žvilgsnį. Kontaktuos jis su draugais mažai. Tik Marie trikdys jo stebėtojišką laikyseną. Neabejotina išskirtinė filmo savybė, jog jis turėtų kur kas daugiau „praeiti“ labai jaunam žiūrovui, gal net paaugliui, o mažiau „padėvėtam“ prityrusiam kino žiūrėtojui.
Paminėjau filmą, kad yra dar jo seansų.
Sergejus Loznica INVAZIJA
Neabejoju, kad ši dokumentika bus rodoma Lietuvoje, todėl keletą kilusių minčių brūkštelsiu, nors matau, kad seansas likęs tik SKALVIJOJE. Lietuvoje gyvenantis ukrainietis pristatant filmą pirmą kartą viešai prabilo angliškai. Labai sveikintina pastanga, nors atvirai kalbant, bendravimas rusiškai žiūrovui būdavo prasmingesnis. Bet kiek gi galima… Sunkokai sekėsi, dar kartą įsitikinant, jog vyresniesiems tas kalbų persivertimas yra nepalyginamai sunkesnis nei jaunimui… Iš kitos pusės, čia ir gabumai lemia – i Sergejus dar 2001 m. emigravo į Berlyną… Betgi mes ne apie tai čia.
Loznica tęsia savo dokumentinio kino kūrimo manierą – pastato kamera ir ji fiksuoja, kas vyksta, ką filmuojami žmonės šneka, veikia. Tai – paveikus kinas. „INVAZIJOS“ tikslas – atskleisti nuo karinės agresijos kenčiančios šalies žmonių būseną, veikimą, kasdienybę.
Kaip sako režisierius, filmavimo temas, lokacijas rasdavo ko ne atsitiktinai. Ir prasitaria – filmavome tol, kol pasibaigė pinigai! Va čia ir problema! Filmas išsitęsia ir galų gale sukirba mintis, jog … niekada nesibaigs tos kasdienybės rodymas. Sveikinant, jog išties pavyko užčiuopti gerų ir tikslių statiškos kameros filmnuojamų epizodų, bet pasijunta, kad žirklės praverstų. Tokio stiliaus kinui, kai neatskleidžiama nematyti, ar neįsivaizduojami šiandieninės Ukrainos (filmuota 2023 m. 08 - 12 mėnesiais) 2,5 val. – tikrai per daug. Kam rodyti vadinamųjų „ruonių“ akciją, kur neabejotinai vykdavo ir taikos metu, ir tęsėsi toli nuo ruonių vykstančios invazijos sąlygomis? Ryžtingai mesčiau lauk tokį epizodą. Ilgas reportažas iš mokyklos, vertas būtų rodant, kaip vaikai oro pavojaus metu leidžiasi į slėptuvę ir būna ten paruoštuose suoluose. Gi nesimoko slėptuvėje! Kam dirbtinai skaitinti, kad prieš kamerą dainuotų patriotines dainas ir pan. Taip pat dirbtinai atrodo, kaip ta pedagogės „pochazukinė“ pamoka hjai iš anksto pasiruošus. Arba vaikų surikiavimas koridoriuje ir demonstravimos jų chorinių pasiekimų? Per daug besikartojančių laidojimo ceremonijų.
Visa tai leidžia man teigti, kad „Invazija“ bene silpniausią įspūdį suteikusi Sergejaus Loznicos dokumentika. Tačiau nuotaikų atskleidimo, ukrainiečių gyvenimo pasikeitimo po invazijos, jų ritualų parodymo prasme filmas, neabejotinai, vertingas. Yra ir sujaudinančių scenų, pvz. maizto davinių dalinimosi eilė, kopimas per subombarduotą tiltą, kur draugai pristato maisto produktus okupuotoje teritorijoje gyvenantiems bičiukliams. Ir tikrai įspūdingas filmavimas yra šviežiai raketos pažeisto daugiabučio gyventojų gelbėjimo scena. Čia dokumentininkui „sėkmė“ užfiksuoti tokius kadrus.
Sergejus Loznica pranešė, kad baigė būsimosios trilogijos pirmo filmo filmavimą. Trilogija bus skirta 1936 m. SSSR terorui prieš ukrainiečius. Neabejotina, kad ten atsiskleis nežinomi faktai aštriau, nei kasdienybę užfiksavusioje „INVAZIJOJE“.
Simon Jaquemet SKAITMENINIS VAIKAS
Jei kitas filmas iš Šveicarijos „TAŠKAS“ pasižymėjo, jog vaizdo grožis kuriamas turinio sąskaita, tai „SKAITMENINIO VAIKO“ turinio nebuvimu niekaip neapkaltinsi!
Visų pirma, filmas įveda žiūrovą į labai pažengusią kompiuterizacijos sferą, kurioje jau esminiu produktu yra dirbtinis intelektas, o visų antra – filmas yra aukštos kokybės įtempto siužeto reginys, kuriame vyrauja gaudynės, rizikavimas dėl tikslo ir kautynių elementai. Žodžiu, toks kompiuterinis bojevykas.
Čia prisiėjo prisiminti solidaus kino vertintojo mintį, išgrstą likus kelioms valandoms iki kol pamačiau „SKAITMENINĮ VAIKĄ“, ir kurią aš pats ne kartą esu kartojęs anksčiau: „Kino pavasaris“ kiek labjau komercializuoto kino festivalis nei Scanorama. Na, ir pasakyk, žmogau, taip, kai žiūri tokį Sci-Fi trilerį kaip „SKAITMENINIS VAIKAS“! Arba tokius prancūzų darbus, kaip kaimiškas trileris „GAILESTINGUMAS“, ar didžiai originalios ekstravagancijos pop kultūros parodija „DRAMOS KARALIENĖS“. Gaila, pastarųjų po seansą yra tik Skalvijoje ir bilietų beveik nelikę…
Įspūdinga „SKAITMENINIO VAIKO“ ir elektroninė muzika. Visą ją sukūrė debiutuojantis kine man iki šiol negirdėtas WIWEK MAHABALI
Kurdwin Ayub MĖNULIS
Kauniečiams galima rekomenduoti irakietės sukurtą Austrijoje šį filmą. Kaip žinia, arabų šalys, kankinamos teroro, diktatūrų, religinio fanatizmo reiškinių, sugeba kurti įstabų kiną. Autoriai veikia nelegaliai, o dar dažniau emigracijoje. Aišku, daugiausiai žinome apie Irano kinematografininkus. Irako kaip ir neprisimenu…
Bet Locarno k/f pastebėtą ir Žiuri apdovanoto „Mėnulio“ autorė yra emigrantė iš Irako ir kas svarbiausia, kalba apie savo tėvynę. Tiesa, skauduliai čia liečia tiktai oligarchų šeimą, bet taip, kaip jie gali uždarai vykdyti savo diktatą ir niekas negali žinoti, kas potencialiai vyksta jos rūmuose, daug pasako apie tvarką pačioje šalyje.
Nežinau, kodėl būtent taip pavadintas filmas – gal būt, kad mėnulį galime matyti tik naktį ir jis šiuo atveju simbolizuoja kaip nakties blogį? Bet ko gero pavadinimas toks, nes prieš dvejus metus pasirodęs Kurdwin Ayub filmas vadinasi… „SAULĖ“.
Filmas meistriškai, jautriai ir intriguojančiai žiūrovui mezga siužetą. Deja, detalus situacijos charakterizavimas, pagrindinės herojės būsenos atsipindėjimas atima visą filmo metražą. Istoriją reikia kažkaip užbaigti, nes labai siužeto gylis panašus į serialo trukmę, kad būtų atskleistas iki galo. Manau pripažinta Austrijos kino žvaigždė, režisierius ULRICH SEIDL čia buvęs pagrindiniu vykdomuoju prodiuseriumi, neišreikalavo iš scenaristės Kurdwin Ayub papildomo galvojimo apie pabaigą. Dabar gi, įspūdingas išsilaisvinimas neveda niekur. Ką merginos būtų dariusios, jeigu pavyktų?! Jeigu kas perskaitys šiuos mano pamąstymus ir žiūrės filmą (o rekomenduoju!), supras, ką turiu galvoje.
Supratau, kad autorės tikslas parodyti, kad ne visada blogis nugalimas. Dažnos situacijos, kai tiesiog nieko negali padaryti…
Nerekomenduoju rinktis likusį gruzinų ŠVENTOJI UGNIS seansą. Stebėtinas niekalas gavosi, vadovaujantis iškiliąja gruzinų kino tradicija.
O štai suomių RAKETA labai nebloga komedija, linksmo vakaro praleidimui. Turi nelygumų, kai stengiamasi aprėpti keletą žanrų, bet kad autorė Miija Tervo yra garsiųjų suomių Aki Ir Mika Kaurismaki tėvynainė, iš filmo ironijos puikiausia matosi. Liko seansas tik Kaune:
Tiina Lymi MAJA IŠ AUDRŲ SALOS
Labai tradicinio stiliaus, dažnai pavadinamu „senamadišku“, romano ekranizacija. Rodomas gyvenimas prieš 150-200 metų atšiaurioje „Audrų saloje“, kuri tikrai yra tarp Suomijos ir Švedijos. Atsieit, įtikinanti simpatiškų aktorių vaidyba, didingi šiaurės gamtos vaizdai ir sodri literatūrinė medžiaga toiesiog privalo dominti. Tačiau personažų raiška man pasirodė artima serialui (labai jau aišku, kokią emociją turi suvaidinti!), istorija neturinti šiuolaikinio aktualumo – džiaugiuosi, jog po 1,5 val. perėjau į išties puikų islandų filmą „Kai lūžta šviesa“.
Kokios ten tragedijos ištiko atokiai saloje laimingai gyvenančią šeimą, teks sužinoti iš pažiūrėjusiųjų kaimietišką istoriją iki pabaigos
Albert Serra „MATADORO VIENATVĖ“
Būtina pabrėžti, jog šį neeilinį dokumentinį filmą sukūrė ne ispanas, o katalonas, stipriai garsus kino autorius ALBERT SERRA. Mat Katalonijoje korida yra uždrausta…
Kodėl nutarta istorinį kultūros paveldą bent pusėje Ispanijos uždrausti? Tą puikiausiai supras pamatę „Matadoro vienatvę“. Amfiteatre susitinka du buliai. Taip – toreodoras irgi laikytinas buliumi, matant, kokias mimikas, laikyseną išgauna arenos herojus. Visi žinome, nes esame matę, jog spalvingu kostiumu apsirėdęs matadoras skraiste erzina buliu ir šio atakų metu gracingai sugeba išsisukti nuo užkliudymo. Bet daugelis nesusimąstydavome, kuo baigiasi šis gyvūlio ir žmogaus šokis. Deja, buliui išgyventi galimybė nepaliekama…
Suprantama, kad valgydami skanią jautieną, pasaulyje netenkame per minutę bent kelių tūkstančių bulių. Tačiau koridoje ši netektis palydima didžiuliu žmogaus žiaurumu. Gyvulys užkankinamas. Ir jei jautieną gauname iš skerdyklų, kur būtini humaniškumo ir nekankinimo faktoriai, tai čia apie humaniškumą kalbos nėra…
Įsivaizduoju, kad pamatę filmą dauguma reikš įspūdį, ką matė, baisėsis, žadės niekada nesiartinti prie arenos, kai bus Madride ar kurioje Lotynų Amerikos šalyje. Tačiau drįstu tikėtis, jog publika, beveik užpildžiusi Didžiąją Vingio salę ir regėdama žiaurų vaizdą, sugebėjo vertinti ir Albert Serra meistrystę. Būtent kaip parodyta ta buliaus ir toreodoro kova!
O kino menas čia neeilinis. Ypatingai spalvingame vaizde visą filmą stebime veiksmą, TIK STAMBIAIS PLANAIS. Daug vien buliaus ragų ir matadoro veido vaizdo. Kitkas ekrane netelpa. Nei kiek nematome bendro arenos plano, nei vieno koridos žiūrovo. Tik girdime jų šūksnius, plojimus, švilpimą. Taip sugebėti parodyti didelėje erdvėje vykstančią kovą, galėjo tik didelis talentas! Po kovos, kai autobusiuke kolegos reiškia panegiriką pagrindinei koridos žvaigždei, matosi, jog filmuojama „slapta“ kamera. Mat matadoras nuolat prašo išjungti apšvietimą :). Žiūrovus, kuriuos filmas „nuneš“ į baisumo, siaubo jauseną (kino salę apleido tik bene 8 žmonės – manau moterys išsivedė savo kompanionus vyrus :)), kviečiu grožėtis unikaliu filmo vaizdu! Gal tuomet bus mažesnis žiaurumo pojūtis.
Gyvūno kankinimo nepaneigsi, bet „nuleidžiant garą“ galima prisiminti, jog visų bulių toks likimas kaip šių, specialiai augintų koridai… Kaip nepaneigsi, kad mirties šokis arenoje yra didžiai pavojingas ir toreodorui. Puikiausiai tai suprantame iš filmo.
Klaipėdiečiai, nepraleiskite likusio vienintelio jums seanso.
