Magnus von Horn MERGINA SU ADATA
„MERGINA SU ADATA“ yra Danijos ir Lenkijos filmas, aktyviai dalyvaujant Švedijos kooprodukcijai. Tokia „mišrainė“ susijusi su filmo jauno autoriaus MAGNUS VON HORN ryšiais. Dabar 40-metis švedas 2013 m. baigė garsiąją Lenkijos Lodzės kino mokyklą, tik patvirtindamas aukštą mūsų kaimyninės šalies kino statusą. Per dešimtmetį jis sukūrė 3 filmus, kuriuos rodė Scanorama. Pirmasis – „Po“ („The Here After“ (2015)) kalbėjo švediškai, antrasis „Prakaituok“ („Sweat“ (2020)) – lenkiškai, o šiemetinis „Mergina su adata“ – daniškai. Daugiakultūriniai užmojai!
Pirmojo nepamačiau. O štai antrasis, Lenkijoje filmuotas „PRAKAITUOK“, manau, turėjo mačiusiems nepasimiršti – dar nedaug yra meninio kino, skirto influencerių arba nuomonių formuotojų socialiniuose tinkluose veiklai atskleisti. Tikrai buvo įdomu panerti į tų šiuolaikinių herojų kasdienybės rūpesčius! Ypač, kai jie pateikiami aktualiai, skoningai, reikiamu ritmu.
Rekomenduojant „MERGINA SU ADATA“ išskirčiau dvi žinutes. Kaip įprasta – GERĄ ir BLOGĄ.
Manau, tikslinga pradėti nuo GEROS.
Filmas neabejotinai stiprus, įdomus ir aukšto meninio lygio. Tai labai GERA žinia.
Veiksmas vyksta Kopenhagoje pirmojo pasaulinio karo metu. Gyvenimas tuomet buvo kur kas pilkesnis, niūresnis nei dabar. Bent jau tiems žmonėms, kuriuos regime ekrane. Todėl logiška, jog vaizdas juodai baltas. Pirmame kadre susipažįstame su jauna mergina Karolina, kuri brutualiai išprašoma iš nuomojamojo buto. Argumentas – už nuomą nemokėjo net 14 mėnesių. Toliau chronologiškai pasakoti, kas atsitinka Karolinai, kaip vystosi veiksmas jau būtų vadinamasis spoilinimas (sugadinimas). Pasakysiu tik tai, kad siužeto pamatas – tikrai buvęs įvykis XX amžiaus pradžioje Danijos sostinėje. Jį scenaristui ir režisieriui von Hornui reikėjo tik įvilkti į meno raiškos lygmenį, sugalvoti rišlią įvykių grandinę, kad būtų atvaizduotas tuometinę visuomenę sukrėtęs įvykis. Tam pasitarnauja ne tik toliau rutuliuojama dramatiška Karolinos gyvenimo istorija, bet ir įspūdingo natūralumo senosios Kopenhagos apšnerkšti skersgatviai ir akligatviai, skirtingų luomų danų apranga ir buitis, žiūrovo akis badantis skurdas. Scenarijuje radau tik vieną „sufantazavimą“ – Danija I pasauliniame kare laikėsi neutraliteto. Todėl siužetinė linija apie Karolinos vyrą negalėjo tokia būti, kaip sugalvota filme.
Kad istorija bus dramatiška, parodo ir nerimastingas garso takelis, dažniausiai apsiribojantis grėsmingu tęstiniu natos skambesiu. Tik finalinėje dalyje pasigirs instrumentinis kūrinys su melodija. Girdėjau, kad buvo nusivylusių tokiu autorių garso takelio sprendimu, bet Europos kino akademija įteikė filmo garsų ir muzikos kūrėjui metų Europos kompozitoriaus prizą!
Jeigu Karoliną vaidinanti Vic Carmen Sonne ne visuomet yra labai įtaigi, tai jos globėją Dagmar įkūnijanti Trine Dyrholm yra kaip visada aukštumoje! Ši bene populiariausia ir žinomiausia dabarties Danijos kino aktorė yra labai atpažįstama ir Lietuvoje – abiejuose didžiausiuose mūsų kino festivaliuose ji žibėjo daugybėje filmų. Jos meistrystė nepave-da ir dabar pateikiant žiūrovui itin skaudžią istoriją.
Tai kokia gi BLOGA žinia?! Ogi ta, jog jog ši tikrai atsitikusi istorija yra kraupi. Todėl ją pristatantis žiūrovui filmas automatiškai yra nemalonus protui. Didelis filmo meniškumas tik padidina psichologinį krūvį žiūrovui. Ir jei labai įsijaučiantis į siužetą žiūrovas atvyko į kino teatrą papramogauti, pailsėti po sunkios darbo savaitės, naratyvo drąstiškumas gali jį didžiai pašiurpinti ir sudirginti. Ypač nerekomenduočiau pasirinkti žiūrėti kūdikius auginančias mamas, kurias kas nors išleido porai valandų atsipūsti į kino teatrą.
Teismas minėtą Dagmar Overbye nuteisė mirties bausme kaip serijinę žudikę. Ne, filme nėra brutalių žudymo scenų kaip įprasta siaubo filmuose. Yra tik žiūrovo vaizduotėje sukuriamas psichologinis siaubas, todėl filmą ir pavadinu nemaloniu ar bent ne pramoginiu.
Neabejoju, kad GERA žinia šiame filme nusveria Blogą. Nesidžiaugčiau, jog mano rekomendacijos išskyrimas į dvi puses lems sprendimą nežiūrėti „Merginos su adata“. Filmo įtaigumas ir meniškumas tikrai yra lemiamas faktorius. Čia talentingai sumaišoma sukurta įvykių drama su tikrais įvykiais.
Baigiant, noriu konstatuoti tą, ko nepasakoma filme. 1921 m. teismas nuteisęs myriop Dagmar, tais pačiais metais pakeitė nuosprendį į įkalinimą iki gyvos galvos. Pažiūrėjusieji filmą nepyks, kad beširdė moteris kalėjime „traukė“ neilgai – būdama 42 metų 1929 m. mirė.
