Begalinis Šauksmas (Aka mano tradiciniai parasinejimai, tik sikart apie save kito zmogaus akimis)

blue_reloaded · Kovas 14, 2003, 12:00ryte

blue_reloaded · Kovas 14, 2003, 12:00ryte

Nežinojau ką man dabar daryti… Namų aplinka slėgė mane, jutau kažkokią energiją besivartančią ore, energiją, kuri neigiamai veikė mane. Ji supo mane, spaudė, darėsi sunku kalbėti, jausti, stebėti… Ji kažką man šnibždėjo, tačiau per daug tyliai, kad galėčiau išgirsti, per daug tyliai, kad žodžiai nevirstu ištisiniu šnabždesiu, per daug tyliai, kad aš nebijočiau… Šnabždesys supo mane, stengėsi sukaustyti… Nebegalėjau sėdėti namuose. Rankos pačios pakėlė ragelį ir surinko numerį… Atsiliepė Karolis, pasikalbėjome, pasiūliau jam važiuoti prie vandens… Jis sutiko, važiavau pas jį, tačiau paslaptingoji energija niekur nebuvo pasitraukusi, ji vis pulsavo ore, ji vis supo mane, stengėsi sugauti. Ir kai atrodydavo, kad galbūt jau pavyko pabėgti, pasislėpti… ji sugrįždavo, ir kiekvieną kartą vis smarkiau sukaustydavo mane. Jaučiausi tarytum kažkas manęs begalo laukė, tarsi tas laukimas virto ta energija, kuri vis greičiau ir greičiau varė mane į priekį, stūmė į priekį… Begalo ir be krašto, vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai galvoje pradėjo suktis tik viena mintis –"pirmyn", kiek galima greičiau, nes išprotėsiu, kiek galima greičiau, nes energija sutraiškys mane… Spalvos nyko, traukėsi, maišėsi ir liejosi… Keitė viena kitą, spalvino viena kitą, trynė viena kitą… Garsai panašėjo į vientisą ir kurtinantį staugimą… Kažkas kvietė mane pas save, kvietė kiek tik turėjo jėgų, kvietė nesąmoningai. Kvietė, tarytum aš būčiau deguonis, kurio privaloma įkvėpti… Kvietė, tarytum aš būčiau geidžiamiausias vandens lašas dykumoje, nuostabiausias žiedas pievoje… Užsimerkiau ir visiškai atsidaviau tam kvietimui… Kažkam manęs labiau reikėjo nei viso likusio pasaulio, kažkas mane mylėjo labiau nei visą likusį pasaulį. Kažkoks vienišas šauklys klykė mano vardą dykumoje, o aš važiavau pagal tą garsą, tiksliau pats garsas vežė mane ten… Traukė savo daugiatūkstantiniais čiuptuvais, gijomis… Ir aš negalėjau tam šaukimui nepaklusti, jis buvo sukaustęs mane, virtęs ta energija aplink mane… Ir tik įsukusi į gatvę supratau, kas manęs begalo laukė, kas šaukė mane tylia ir verkiančia giesme… Kam aš buvau pasaulis. Kai tik jis mane pamatė, energija išsisklaidė, tarytum jos niekada čia ir nebuvo, tarytum ji niekada ir neegzistavo… Mane užliejo begalinė džiaugsmo banga, tačiau ne mano pačios, o jo. Ši banga sklido iš jo, plovė viską aplink… Milžiniškas cunamis nuplovė visus mano jausmus, visus norus ir troškimus. Jis pasiekė ko norėjo. Dabar aš galvojau tik apie jį, jaučiau tik jį, sėdinti šalia, ir mačiau jo džiaugsmą, kad jis šalia, kad gali jausti mane.