Tas "kažkiek vystosi" bent jau pasistūmėjo iki to, kad galima kino režisūrą studijuoti Lietuvoje. Konkrečiau - Vilniuje. Tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu, lietuviškas kinas nėra vertinamas. Vertinamas taip, kaip noretųsi. Dažnas tautietis bet kokį lietuvišką kino filmą iškeistų į n kartų matytą "Greiti ir įsiutę", "Matrica", etc.
kai būsiu trisdešimtmetė ir plaukus jau reikės dažyti, norėsiu savo vaikus gražiai ir daug fotografuoti. dar namus, už kuriuos pusę atlyginimo reikės atiduoti bankams, jaukiais paversti. mokėti vyrui kaklaraištį užrišti.
Su niekuo kitu,o tik su menu.Gal tai lėmė tai,kad nuo pat vaikystės augu menininkų tarpe,nežinau.Bet tiesiog jaučiu,kad be meno,mano gyvenimas būtų niekas.
Taigi viskas jame esa nepakartojama…
O dėl perspektyvumo,tai manau labai viskas priklauso nuo pasirinktos meno krypties ir jos populiarumo.Tačiau viskas pasiekiama norais,pastangomis ir žinoma dedant daug darbo.
Na, jei teisingai tave supratau, jei nėra perspektyvų, tai nėra KAM kažką kurti, negalėsi sėkmingai plėtotis kaip menininkas, juolab, kad siedamas ateitį su menu, planuoji iš to ir pragyventi Žinoma, perspektyvos nebūtų svarbios jei būtų kalbama apie meno kūrimą kaip apie hobį.
Na, bent jau tikiuosi gyvenimą siet su muzika, konkrečiau, su Jazz-Funk-Soul…
Žiūrėsim, kas ten gausis… Bet į muzikos akademiją tikriausiai stosiu bet kokiu atveju.