Visada laimingi būna tik debilai…Juk tai dvasios būsena, kuri kartais labai labai nepastovi…Deja.
zinoma susijusi. 
Ir tomis akimirkomis retai kyla mintis filosofuoti. Bet as kalbu apie sugebejima jaustis laimingu net tada, kai dauguma zmoniu bent jau kristu i depresija.
Man iki visiškos laimės trūksta tik gerai išsimiegoti
Kazi kodel yra tiek daug protingu zmoniu, besistengianciu tapti debilais pagal Tavo kriterijus? 
ne visai supratai, ką norėjau pasakyt…t.y. ką aš galvoju apie laimę…
Tu isitikinus, kad nevisai supratau? 
Tada mielai laukiu paaiskinimo. 
Durnius ir š… gal galvoti kad sėdi aukso soste - o protingas tai įverins kaip esamą padėtį ir pagalvos kur čiza geriau išsimaudžius ir dar su malonumais
Tada protingas nesijaučia laimingu jis tai priima kaip neišvengiamą faktą ir ieško kelių pakeisti situaciją - na ir viskas - tai ne jautimasis laimingu o papraščęiausiai sugebėjimas išlikti optimistu ir toliau siekti savo
Na, norėjau pasakyt tai, kad aš galiu būt šią minutę laiminga, o sekančią akimirką, užplaukus kokiai nors minčiai, patapti pačia nelaimingiausia pasaulyje…taip kad sąvoka laimė yra kintantis dydis. Jeigu taip nėra, su žmogum tikrai ne viskas tvarkoj…
Vis tiek nesupratau, kuo skiriasi… 
Juk jei durnius sude jausis laimingas, tai jis ir bus laimingas, o Tavo nurodytas protingas - nei jausis laimingu, nei bus juo…
Ziuriu, nesusikalbesim. As ir sneku apie tai, kad pastangos sprendziant problemas ir jautimasis laimingu yra skirtingi dalykai ir vienas kitam nemaiso. Butent siu dalyku sutapatinimas ir trukdo jaustis laimingais.
jaustis laimingu galima neįvertinant esamos situacijos - tai yra neadekvatus vertinimas - būdingas silpnapročiams ir pan. būti laimingu tai siekti tikslo vertinti padėtį ir būti patenkintu besirutuliojančiais įvykiais ir panašiai- iš tavo kalbos jei aš pasakysiu kad esu kupranugaris išeina kad aš juo esu - o realiai - tu maišai realybę su dvasine būsena- na čia jau filosofija
Būtent tada tu suformuluok laimės sąvoką - kas tai yra būtii laimingu ir jaustis laimingu - ir ar būti ir jaustis jau tapo tas pats? Tada pradėsim nuo realiatyvumo teorijos - manau neverta taikyti jos čia nors ir galima.
Tai tiesiog rodo, kad zmogus yra normalus, t.y. toks, kaip dauguma, instinktyviai ir nesamoningai reaguojantis i aplinkos poveiki, pats gaunamos informacijos praktiskai neapdorodamas. Oro salygos irgi nera kasdien vienodos, bet mes jau ismokome parinkti apranga taip, kad esant bet kokioms oro salkygoms jaustumemes komfortabiliai. Lygiai taip pat galima ismokti ir i kitus isores dirgiklius reaguoti taip, kaip nori, o ne taip, kaip liepia instinktai.
Va, va…laimė - reliatyvus dalykas ir ne kitaip…Mokytis būti laimingais galim visą gyvenimą…bet man sunkiai sekasi jaustis laiminga tada, kai aš tokia nesijaučiu Tada man tenka analizuot dalykus tipo: kaip gerai, kad mano vaikai sveiki, aš galbūt sveika, turiu gyvus tėvus ir pan…Jeigu galvot per šią prizmę, aš esu tikrai labai laiminga…bet…jaunėlis absoliučiai nenori mokytis, vyresnis yra pernelyg patenkintas savimi, nors ir neturėtų tokiu būt ir t.t. dėl ko aš tikrai negaliu būt laiminga…
ech…
Siaip tai apie tai rasiau pirmojoje zinuteje… 
Nei vienas is musu nesuvokiame relybes tokios, kokia ji yra is tiesu. Del to kiekvienas, suvokdamas ja savaip, ir suvokia skirtingai. Taigi, kiekvienam is musu realybe yra butent tokia, kokia ja jauciame. Jei Tu sugebesi is tiesu jaustis kupranugariu, tai sau Tu ir busi kupranugaris. Galbut kitiems tai atrodys kitaip, bet Tavo realybe bus tokia. Kai pasikeis Tavo realybes suvokimas, pasikeis ir realybe. Ir tada nebebusi kupranugaris, nes juo nesijausi.
Pavyzdys biski shizovas, bet gana vaizdingas. Ir tikiuosi, kad izvelgsi esme. 
koks geras pasiūlymas.
Tik - bžik ir laiminga.
Tai juk taip paprasta, ania, robo
Avyte, prisipazink, ar atidziai skaitei pirmojoje zinuteje pateikta teksta?
Suprantu bet mano nuomonė skiriasi - aš tai laiku būti optimistu ir būti patenkintu esama padėtimi
Na, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi - svarbu, kad jaustumeis gerai.