2022 m. SCANORAMA

Kinomanai
#1

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Renginio organizatoriai žada rinktinę programą.

Abonementų prekyba startuoja spalio 27 d.

Bilietų prekyba – lapkričio 3 d.

𝗔𝗯𝗼𝗻𝗲𝗺𝗲𝗻𝘁𝘂̨ 𝗮𝗸𝗰𝗶𝗷𝗼𝘀

Lapkričio 3-4 d.

10 bilietų abonementas
50,00 € (po 5 €)

Bilietai parduodami internetu ir kasose.

Lapkričio 9-10 d.

5 bilietų abonementas
26,00 € (po 5,2 €)

Bilietai parduodami internetu ir kasose.

𝐃𝐨𝐯𝐚𝐧𝐚

Žiūrovams, perkantiems abonementą, dovanosime jubiliejinį festivalio katalogą. Rinktiniai tekstai ir pokalbiai su kino kūrėjais skaitiniams tarp kino seansų!

𝗕𝗶𝗹𝗶𝗲𝘁𝘂̨ 𝗸𝗮𝗶𝗻𝗼𝘀

Reguliarus bilietas 7,00 €

Studento bilietas su galiojančiu LSP (pateikus pažymėjimus kasose) 5,50 €

5 bilietų abonementas 30,00 € (po 6 €)

10 bilietų abonementas 55,00 € (po 5,5 €)

Bilietai internetu : forumcinemas.lt

Visa organizatorių informacija apie festivalį:

https://scanorama.lt/lt

Festivalį atvers naujausias austrų režisierės Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (2022), Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pelnęs geriausios aktorės apdovanojimą aktorei Vicky Krieps. Atidarymo filmas bus rodomas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje.

Pagrindinė filmo veikėja, Austrijos imperatorė Elžbieta Vitelsbach, kvies nusimesti veržiantį kasdienybės korsetą ir drauge sukurti patikimą pabėgimo planą kino teatro salėje“, – intriguoja festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

„KORSAŽAS“ – stilingas ir įžūlus moteriškumo manifestas. Režisierė ironiškai primena, kad moteriai negalima: rūkyti, piknaudžiauti saldumynais, bėgioti, garsiai juoktis ir greitai jodinėti. Motinai negalima: lavinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti ir rodyti blogą pavyzdį. Imperatorei negalima: turėti savo nuomonę, rinktis, kada pakilti nuo nepakeliamai nuobodaus vakarienės stalo, atsisakyti beprasmės sveikinimo kalbos. Elžbieta Vitelsbach – Sisi – yra moteris, motina ir Austrijos imperatorė. Jai ką tik sukako 40, ir visoms šioms taisyklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Elžbieta susitikinėja su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių legendų ir, padedama patikimos tarnaitės, rengia pabėgimo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – laisvė.

„Korsaže“ neatsitiktinai fiksuojamas ir kino atsiradimas – nauja meno šaka vaduojasi iš savo pirmtakės tapybos korseto, o režisierė interpretuoja ją kaip naują pasaulio ir savęs pažinimo būdą.

#3

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys kitokį nei įprasta žvilgsnį į kino istoriją – teminė programa „Kinas ir jo antrininkas“ kvies į kino ir teatro dialogą, o retrospektyvinė programa „Iš arčiau“ – susipažinti su rinktine skirtingų kino klasikų draugija, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Restrospektyvoje rodomas ir labai garsus japonų LAIMINGŲ KALĖDŲ, MISTERI LORENSAI (rež. Nagisha Osima)

1983 m. sukurto filmo veiksmas vyksta japonų belaisvių stovykloje Javos saloje. Herojai - 1942 m. toje stovykloje atsidūrę belaisviai anglų karininkai. Tarp vieno iš jų ir japono stovyklos viršininko prasideda keistas, netikėtų erotinių poteksčių prisodrintas žaidimas, nors kiekvienas to žaidimo dalyvis gina savo vertybes, kultūrą ir garbę. Aistros verda - ne tiek politinės, kiek žmogiškos, o samurajiški ritualai atsiskleidžia visu savo beprasmišku žiaurumu. Vargu ar britų roko žvaigždei ir kino aktoriui DAVID BOWIE kada teko panašus prieštaringas vaidmuo, pagal kurį herojus pasmerkiamas mirti, gyvas užkastas. Bet plati finalinė primityvaus japonų serKžanto (vėliau išgarsėsiąs ne tik aktoriumi, bet ir režisieriui TAKESHI KITANO) šypsena, jo Kalėdų palinkėjimas buvusiam priešui tarsi vėl įžiebia viltį, sutaiko su gyvenimu., puikią filmo muziką sukomponavęs Ryuichi Sakamoto Pirmąkart pamatytas filmas darė bombos įspūdį. Įdomu, kaip jis atrodis dabar. Filmas priskirtinas šedevrų kategorijai.

Seansų senam kinui mažai: Laimingų Kalėdų, pone Lorensai

#4

„Scanorama“ šiais metais ypatingą dėmesį skirs Ukrainos kinui.

Filmai labai nauji, todėl dar sunku rasti jų vertinimą internetinėje erdvėje – teks vadovautis aprašymais, kurie bus paskelbti festivalio tinklalapyje vėliau. O štai kokius filmus bus galima pamatyti.

Tarp pagrindinių akcentų – Ukrainos kandidatas siekti „Oskaro“ apdovanojimo, Marynos Er Gorbach „Klondaikas“, Kanų kino festivalyje Auksinės kameros apdovanojimai nominuotas Maksymo Nakonechnyi „Drugelio žvilgsniu“, naujausia Sergejaus Loznicos archyvinės dokumentikos juosta „Kyjivo procesas“, Chrystinos Tynkevych ilgametražis vaidybinis debiutas „Kaip ten Katia?“ ir kino kritikės Natalios Serebriakovos žvilgsnis į paskutiniojo dešimtmečio ukrainiečių kino raidą.

#5

Pagrindinio konkurso programa

Ištrinti Franką

Nakties tamsoje, pramonės ir tunelių rajone 3 jaunuoliai paslapčia klijuoja plakatus. Kiek aiškiau pasidaro, kai pamatai, kad jie - pank roko grupės muzikantai, kurių lyderis aštriai savo dainose pasisako prieš esamą santvarką, ragina ne tylėti, o versti valdžią. Tai, o ir tolimesnis veiksmas labai tiktų mūsų kaimyninėms valstybėms, kurios šiemet be išlygų tapo teroristinės gretimoms šalims bei diktatūriško režimo apologetais savo piliečiams. Tačiau filmas vengriškas ir manai, kad veiksmas vyksta 1956 m., kai buvo audringas liaudies pasipriešinimas tuometinei valdžiai. Bet ne, rodomi 1983-1984 metai ir jaunuolis rock muzikos bardas-poetas, rodant jį išimtinai stambiu planu, tampa aiškia filmo ašimi. Jis bekompromisų ragina versti įsigalėjusį šalyje režimą. Gan keista, nes neprisimenu, jog Vengrijoje tuo metu būtų vykęs aršus tautinis judėjimas. Va, dabar, galėtų būtų kaunamasi prieš Orbaną…

Taigi, ekrane matant vien įsitempusį jaunuolio veidą, autoriai atskleidinėja jaunos asmenybės dramą. Dokumentiško kino srtiliumi, įrodinėja, jog su kitaminčiais nesicackinama ir jų „raminimui“ pasitelkiamos psichiatrinbės ligoninės. Ekrane skaudi drama. Tačiau pačiam filmui lyg ir trūksta dramos. Vaikinas, kenčia įvairius išpuolius prieš save, bet kitų siužetinių linijų nėra. Na susiranda traumuotą bičiulę psichuškėj, išsivysto bendrystės ryšys. Bet to filmui, sakyčiau, maža…

O didžiausia bėda, kad per 30 nepriklausomybės metų prisižiūrėjome begales dramų apie disidentus, daugiau publicistiniame lygmenyje (visokios Navalnų , Chodorkovskių ir pan. istorijos), kad vien vieno jauno kovotojo sustingusio veido rodymas jį kankinant, nedaro tokio įspūdžio, kaip norėtųsi autoriams. Toks retas įspūdis, kai tamsių intonacijų filmas tuo pačiu ir geras, ir keliantis abejonių, ar nevertėjo rinktis filmą kitoje salėje…

#7

Pagrindinis konkursas

LEGENDA APIE KARALIŠKĄJĮ KRABĄ (rež. Matteo Zoppis, Italija, Argentina)

Logiškame pagal siužetą pavadinime esminis žodis yra „legenda“. Prieš šimtmetį atokiame Italijos kaime karčemoje senoliai prisimena bei pasakoja nežinantiems vietinę istoriją, jog gyveno čia toks Luciano, atsiskyrėlis ir keistuolis, o išgėręs – ir nevaldomas kvailys. Iš karto žiūrovai ir perkeliami į barzdoto jaunuolio draugiją. Jo kasdienybė rodoma neskubiai, bet išties kino poezijos potepiais.

Lucianas tai padega miesto aptvėrimo duris, tai gauna lupti nuo policininkų, tai konfliktuoja su vietiniu oligarchu, pristatomu filme kaip princu. O svarbiausia šiame lėtai spalvingame pasakojame, kad kaimo herojus įsimyli. Romantikos netrūksta…

Bet kas gi leis dukrą už keistuolio ir vietinio chuliganėlio. Luciano įsivelia į dar didesnes bėdas ir šviečiasi cypė. Nedelsdamas tėvas ištremia sūnų iš gimtinės kuo toliau…

Šioje vietoje, filmo siužetas diametrialiai keičiasi ir sūnų palaidūna atpažįstame atokiose Argentinos kalnuose kaip šventiką. Istorija iš grynai romantiškai ramaus pasakojimo tampa detektyviniu kelio filmu. Čia paaiškės, kodėl pavadinime nurodomas karališkasis krabas, veiksmą stums jūros piratai.

Pati istorija man priminė grafo Montekristo siužetą, tik „Istorija apie karališkąjį krabą“ palieka žiūrovui kur kas didesnę potekstę. Gal ir norėtųsi matyti, kaip Lucianui baigėsi tas gyvenimo nuotykis. Tačiau iš kitos pusės dingtų kino poezija, kurią taip sutvirtina įstabi vokalinė folklorinio stiliaus muzika.

Tikrai vertas pamatymo filmas.

Seansai: Legenda apie karališkąjį krabą

#9

Programa „Kertant Europą“

QUENTIN DUPIEUX „NEĮTIKĖTINA, BET TIESA“

Filmas, tęsiantis „Liūdesio trikampio“ skvarbų žvilgsnį į visuomenės ydas ir papročius.

Taigi, antro pagal įdomumą ir populiarumą pasaulio kinematografe QUENTINO filmas, neabejoju, nudžiugins tiek jau susitikusiu kino teatare su šiuo prancūzu, tiek išgirdusiu apie jį pirmąsyk. Nes turi aiškia sąsają su pirmuoju, didžiuoju Quentinu, žinoma, TARANTINO. Bent jau viena jungtis tarp jų aiški – filmų siužetų šelmiškumas. Visai neseniai, 2020 m. kino pavasaryje buvo rodoma Quentin Dupieux „ZOMŠA“, kur siužetinė ašis buvo ta pati, kaip ir šiame filme – personažą apsėdusi manija, o 2021 m. – „TORO“, kur neužmirštamą įspūdį paliko visą automobilio bagažinę užimanti… musė. Todėl prie naujausio šio autoriaus filmo Scanoramoje pavadinimo tiesiog būtina pabrėžti kūrėjo pavardę…

Žmogaus silpnybėmis besiremiančioje komedijoje rodomi ne tik neįtikėtini dalykai, bet tiesiog stulbinantys. Ypač poros, įsigyjusios sau naują namą gyventi. Nekilnojamojo turto agentas primygtinai siūlo įvertinti namo rūsyje esančią angą, primenančią landą į šulinį. Scanoramos programos sudarytojai filmą „Neįtikėtina, bet tiesa“ šauniai sugebėjo pristatyti, neatskleisdami rūsio paslapties. Šiukštu, ir man nevalia tai daryti. Tačiau tai ne viskas, kas intriguoja filme.

Poros naujakurių artimiausi bičiuliai taip pat abejodami atskleidžia savo paslaptį. Įdomu, kad ši – jau gana reali žmonijos gyvensenos ateities perspektyvoje. Ne taip, kaip pirmosios poros – perdėm fantastiška…

Tiek apsiribojus apie šį tikrai vertą pamatymo filmą, turiu pažymėti, kad rodomi neįtikėtini siužetiniai dalykai skirti žmonių polinkiui į MANIJAS atskleisti. T.y., didžiulis atsidavimas kolekcionavimui, kažkokiam kitam pomėgiui, pvz.: fanatiškas sportavimas, kosmetinės operacijos, tatuiruotės ir pan., išvirsta į psichozę. Ar nesame su tuo susidūrę ne vien filmuose?..
Šie dalykai išties talentingai atskleisti ir verčia susimąstyti, net suprantant, jog žiūri komediją…

Ypač man patiko, kad kai filme atskleista esmė kas norima parodyti, tolesnis galimas veiksmas parodomas „prasukant siužeta“, t.y. skambant menuetui artimai muzikai, pagreitintai, be dialogų perbėgama kas atsitinka su veikėjais… Ir nenustembi, kodėl toks įdomus filmas vos peržengė pilno metro trukmės normatyvą – 70 min. Nors apgailestauti, kad „NEĮTIKĖTINA, BET TIESA“ tampa trumpu kinu, norisi…

Gerai, kad seansų ne vienas: Neįtikėtina, bet tiesa
Gero žiūrėjimo!

#12

Programa „Kertant Europą“

„PENKI VELNIAI“ (rež. Lea Mysius)

Puiku, kad SCANORAMOJE yra tokio gero lygio melodrama!
Pavadinimą asocijuočiau su įvairiais penkiais žmonėmis, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių ir dėl savo individualių savybių yra nelaimingi, kenčiantys giminaičiai.
Pirma, ką pastebi filme, tai kad pagrindinę moterį vaidina Adele Exarchopoulos. Jai tik 29-eri, bet ji dar 2013 m. laimėjo geriausios aktorės prizą prestižiniame KANŲ kino festivalyje už vaidmenį kontravesiškąjame lesbietiškos meilės filme ADELĖS GYVENIMAS. I ir II DALYS. Filmas iškovojo pagrindinę geriausio filmo Auksinę palmės šakelę ir Adelė pasidalino geriausios aktorės prizą su kita Prancūzijos kino žvaigžde tapuse kiek vyresne LEA SEDOUX. Pastaroji ypač daug filmuojasi pastaruoju metu, ką matome visuose LT kino festivaliuose. Ir šiųmetinėje Scanoramoje yra filmas su jos pagrindiniu vaidmeniu – „VIENĄ GRAŽŲ RYTĄ“.

Grįžtant prie „PENKIŲ VELNIŲ“, galima galvoti, jog aktorei Adelei E. sunkoka atsikratyti sudaryto neeilinio įvaizdžio iš ano, ją išgarsinusio filmo. Tik jei Kanų laureate ji moteriškoje meilėje juto gyvenimišką satisfakciją ir buvo laiminga, tai čia analogiškame ryšyje ją persekioja išgyvenimai ir dramos, atskriejančios iš susikurtų gyvenimo aplinkybių. Žiūrovų laukia neeilinių dramų kupina istorija…

Tačiau pati pati pagrindinė veikėja filme yra ne aktorės Adelės vaidinama Džoana, o jos 7-metį dukra Viki. Negalėdama draugauti su bendraamžiais, nes šie tyčiojasi iš mergaitės dėl jos išorės ir pravardžiuoja „tualeto šepečiu“, tylioji Viki gyvenime yra stebėtoja. Neįtikėtini gabumai užuosti skirtingus kvapus, jai padeda analizuoti situacijas ir suprasti aplinką kur kas geriau nei būdinga vaikui. Ji tiksliai išsiaiškina tvyrančių jos šeimoje įtampų priežastis. Ir pagal savo supratimą ir galias, mergaitė ima kovoti už laimingesnį savo ir artimųjų gyvenimą. Tačiau ar visi penki taps laimingesni, labai siūlau pamatyti…

Reikėtų rinktis filmą sodrių melodramų mėgėjams.

Seansai: Penki velniai

#13
#14

Programa „Kertant Europą“

PAOLO TAVIANI „SUDIE, LEONORA“

Nežinau, kodėl taip pavadino savo naujausią kūrinį Italijos kino įžymybė Paolo Taviani, lapkričio 8 d. švęsiantis savo 91-ą gimtadienį. Filmą jis skyrė 2018 m. jį palikusiam vyresniąjam broliui VITTORIO. Abu broliai žinomi kaip kūrybinis duetas, ne kartą laimėjęs Kanų, Berlyno ir kitų kino festivalių pagrindinius prizus. Logiška, kad a.a. broliui skirtame filme lemiančioji tema yra mirtis bei po jos sekančios ekrano velionio valios vykdymo, jo kūrinio apie mirtį ekranizacija.

Paolo Taviani pasirenka realią Italijos literatūros žvaigždę Luigi Pirandello, už kūrybinę drąsą 1934 m. gavusį Nobelio premiją, tačiau jau 1936 m. palikusį šį pasaulį. Netenka abejoti, jog iš tikro rašytojas ir dramaturgas buvo pareiškęs valią būti palaidotas savo gimtojoje Sicilijoje. Tačiau dėl politinių motyvų, jo valios vykdymas prasidėjo jau tik po karo. Tai 2/3 filmo ir skirti komplikuotam urnos su pelenais gabenimui ir palaidojimui, pasinaudojant juodai-baltu kino vaizdu. Finalinis trečdalis jau ryškiai spalvotas. Kas rodoma, tiksliai aprašyta Scanoramos pristatyme. Nesikartosiu.

Filmas gaunasi keistas. Kyla klausimas, koks šio vienalinijinio veiksmo žiūrėjimo tikslas? Aiški vertybė, kas rašoma ir pristatyme, kad filmas konstruojamas išgarsinusio Italijos pokario kiną neorealizmo stiliuje. Prisimeni, kad tokie meistrai kaip PAOLO TAVIANI kūrė ir išgarsino šį stilių. Tokį kiną matyti dabartinių technologijų fone labai šaunu! Ir žinoma, filmo įžangos tezės, kai paliegęs Luigi Pirandello guli lovoje ir mato vis senstančius savo vaikus (jis mirė vienišas) bei mintyse taria žodžius „Nejaugi mano gyvenimas baigtas? Kaip tai galima? Dar vakar buvau jaunas“, labjau nei bet kas kita tinka kaip dedikacija mitrusiam broliui Vittorio.

Nežiūrint filmo vertės, abejočiau ar jį vertą rinktis pamatyti vieną iš pirmųjų festivalyje. Toks gaunasi faktų konstatavimo kūrinys (tarp jų ir paskutinio Luigi Pirandelo apsakymo ekranizavimas), nesujaudinantis ir mažiau nei norėtųsi įtraukiantis žiūrovą.

Seansai: Sudie, Leonora

#15
#16

Programa „Kertant Europą“

TYLIOSIOS DVYNĖS (rež. Agnieszka Smoczyńska)

Neapsižiūrėjus prieš seansą, kada slenka pabaigos titrai, didžiai nustembi, kad tai lenkų filmas. Kaip ir lietuviškame „Vesper“, čia tik angliakalbiai aktoriai, o pagrindiniai – dar ir juodaodžiai. Ir tik aukšta kinematografijos kultūra galėtų sufleruoti, kokia filmavimo komanda dirbo. Tačiau dar labiau nustembi, kad papasakota istorija – visiškai reali. 1963 m. gimusios filmo herojės, identiškos dvynės, greitai švęstų šešiasdešimtmetį. Tik ar abi švęs, būtina pamatyti…

Pristačius ekrane abi pradinukių amžiaus mergaites, tuoj pat įtari, jog jos „išsikalinėja“. Už savo buto sienų, sinchroniškai juda viena po kitos, būtinai daro vienodus judesius. O svarbiausia, savo kambaryje būdamos išradingos, kūrybingos ir daug bendraujančios, kitoje aplinkoje tampa neatpažįstamos – visą laiką nuleidusios galvas ir absoliučiai nekalbančios. Tėvų, pedagogų pastangos „atvesti į protą“ taip bevaisės, jog nesusitūrėjau ir peržvelgiau Vikipediją apie tas sesutes Gibons. Radau, kas nepabrėžiama filme, jog jos tais laikais buvo bene vienintelės juodaodės tame Velso miestelyje ir, žinoma, sulaukdavo bendraamžių pajuokų. Radau, kas nerodoma filme – sesutės bendraudavo tik tarpusavyje ir su jaunesne sese kalba, kurios aplinkiniai visai nesuprato. Magnitofoniniai įrašai atskleidė, jog jos vis dėlto kalbėdavosi angliškai, bet tokia greitakalbe, kuri kitiems būdavo neįkandama! Deja, matomas ekrane dvynukių „išsidirbinėjimas“ suaugusiems greitai pasufleruoja, jog jie susidūrė toli gražu ne su žaidimu.

Merginų situacija pasikeičia, kai paaugusios susidomi vaikinais, tiksliau kaip ir galima laukti iš identiškų dvynių, su vienu. Žiūrovui tampa rebusui, kur rodomos situacijos tikrai vyksta, kur dvynukių vaizduotės vaisius. Mat jos nutaria tapti rašytojomis, apsigyvena ir fantazijų pasaulyje.

Nors paauglės bei suaugusios merginos iš išvaizdos jau ima skirtis viena nuo kitos, bet elgesys tampa tik keistesnis, visai nevaldomas. Prasideda ir neįtikėtini, ir labai liūdni reikalai.

June ir Jennifer Gibons aprašytos Vikipedijoje, nes išties nuveikė nemažai britų literatūriniame pasaulyje. Papasakojau tik nedidelį dvynių gyvenimo faktą, o pamatyti visą jų likimą puikiame filme, neabejokite, tikrai verta! Ir dar vėl išgirsti populiariąsias laikmečio žvaigždes: T-REX, AMANDA LEAR, BONEY M, BOB DILAN…

Verta pamatyti, nors seansai ir vėlyvi: Tyliosios dvynės

#17

Programa „Naujienos iš Šiaurės“

Erik Poppe EMIGRANTAI

Norvegų kino autorių ERIK POPPE privalėjome įsidėmėti dar 2005 m., kai Scanorama parodė jo filmą „HAVAJAI, OSLAS“. Ten skubančių jaunų žmonių keliai nuolat persypindavo tarpusavyje ir filmas visapusiškai atrodė efektingas. Tačiau plačiai Lietuvoje režisieriaus vardas turėjo įsiminti dėl 2018 m. filmo „Utioja. Liepos 22-oji“ Ir per TV rodytas filmas skirtas tragiškiausiam šiuolaikinės Norvegijos istorijos faktui. Apie Breiviką man nereikia aiškinti…

O naujausias režisieriaus filmas EMIGRANTAI sukurtas pagal garsų romaną. Ir tas gerai jaučiama. Žiūrovas nukeliamas į XIX a. vidurio varganą Švedijos kaimą, kur vargsta šeima ir giminaičiai. Filmo faktūra kaip mat išduoda, jog žiūrime labai tradicinį kiną, netgi galima pavadinti – senamadišką. Giminės saga rutuliojama neskubriai, kad visi veiksmai ir žmogiški sprendimai būtų visiškai suprantami žiūrovui, kad neliktų jokių klaustukų. Kaip ir derą filmui pagal didelį romaną, netrūksta ištęstumo, o veikėjų elgesio logika būtinai pateisinama kasdienybe. Pvz., kad šeimyna galutinai apsispręstų emigruoti, turi užsiliepsnoti visas surinktas derlius. Ir pan., ir t.t.

Mėgstantiems tam tikrus eksperimentus, novatoriškumus kine, „EMIGRANTŲ“ nepatarčiau rinktis. Bet filmas be abejonės ras savo žiūrovą. Puikūs aktoriai, užtikrintas filmavimas. Besivystančios pradžioje vargšų, vėliau prakutusių kai tapo emigrantais intrigos ir iš to pasidarančios dramos, įtraukia. Nors ir nepaneigsi, kad reginys turi ištęstumo bruožų. Iš kitos pusės, kai įdomi rodoma istorija, ilgiau besitęsiantis filmas juk nėra taip ir blogai… :slight_smile:

Žodžiu, puikaus kino meistro tradicinio stiliaus ir atrodantis senamadiškai kokybiškas kūrinys.

Seansai: Emigrantai

#18

Programa „Naujienos iš Šiaurės“

NEKALTIEJI (rež ir scen. Eskil Vogt)

Kai greitai išsiaiškini, jog pagrindiniai filmo herojai pradinukų amžiaus vaikai bei vyresnė sutrikusio vystymosi mergina, o suaugusieji bus tik jų fonas, įsismelkia abejonė, ar „nenusivažiuos“ filmas iki tokio amžiaus žiūrovų sampratos lygmens!? Nieko panašaus – filmas neabejotinai vienas iš įdomiausių Scanoramoje. O ir reikia pamatyti, jog jis gavo Kanų kino festivalio žiūrovų prizą. Taip pažymėti filmai prastais nebūna…

„Nekaltųjų“ autorius Eskil Vogt labai žinomas ir produktyvus Norvegijos kino scenaristas, parašęs juos tokiems žinomiems filmams, kaip „Blogas žmogus“, „Telma“, „Garsiau už bombas“, „Repriza“ ir kt. Ogi šis naujausias jo filmas jau antras, kurį jis ir režisavo. Ryškiai žanrinis kinas, kur šalia kitų temų išsigrynina siaubo žanras dėl panormalių reiškinių. Pasakojimas suręstas taip stipriai, jog festivalio programoje, kuri skirta siaubiakams, „Naktinės būtybės“ (paprastai rodoma vėliausiuose senasuose), rodomas šio žanro atstovas „Niekada nebūsi vieniša“ tėra „skystimėlis“…

Neisiskirkite nuo Kanų kino festivalio žiūrovų – pamatykite „Nekaltuosius“. Įvertinsite!

Seansų tam yra: Nekaltieji

#19

Programa „Galvok ką nori“

FLUX GOURMET (Skonio išsiveržimas) (rež. Peter Stricland)

Geras 15 min. galvojau, jog šis britų filmas labai atitinka tezę „Galvok ką nori“ : trijulė „pasinešusių“ entuziastų, sudarančių atsieit kulinarinę komandą kuria uždaroje erdvėje kulinarinius spektaklius, prižiūrint viso to šou moderatorei-vadovei. O visus tuos „cirkus“ turi aprašyti pilkas rašytojas, kurio reikšmė padidėja, nes suima jį žarnyno refliukso priepuoliai ir tai tampa papildoma tema šiame kulinariniame reiškinyje. Spalvingas, visiškai teatrinio stiliaus, galima sakyti, eksperimentinis kinas. Tokio siužeto, kur veikėjai visą laiką kažką imituoja nuolat tarpusavyje diskutuodami, negali juk siūlytį žiūrėti!

Laimei, pirminis vertinimas nebuvo teisingas. Personažų ryšiai, jų tikslai ir pažiūros taip puikiai styguojami filme, kad tampi jo entuziastu! Sutinku, kad daugeliui pažįstamų nedrąsu būtų rekomenduoti tokį filmą, tačiau gal mažesniam jų skaičiui, kurie siekia išvysti visokį „pakalusį“ kiną, „FLUX GOURMET“ taps tikru saldainiuku! Save tikrai prie tokių priskirčiau, nes nuo iš ekrano sklindančių konfliktų, šnekų ir glamūrinio stiliaus scenografijos, tikrai kaifavau.

Tokiame filme svarbu, kad autoriai nepasimestų savo žaismėje, išlaikytų siužetinį ryšį tarp personažų. Jau patyrusiam anglui režisieriui ir scenaristui Piteriui Stricklandui suvaldyti visą tą teatrinę atmosferą išties pavyksta. Ar žiūrėti penkiukės spektaklius, vadinamus kulinarijos orgijomis, turite apsispręsti patys. Man tai neeilinis kino potyris…

Seansai: Flux Gourmet

#20

Programa „Naktinės būtybės“

„ŽEMĖJE“ (rež. Ben Weatley)

Filmas rodomas vėliausių seansų programoje, kuriuos dažniausiai renkasi jauni žiūrovai, nes praleisti vėlų vakarą kine yra kur kas pigiau nei būvoti naktiniame klube. Ir taip pasielgę kino mėgėjai tikrai nesigailės.

Siaubo žanras yra bene daugiausia priklausomas nuo matomų ekrane įvykių logikos. „ŽEMĖJE“ tikrai nesikerta su logika ir netgi, sakyčiau, įmanomais įvykiais realybėje. Užsispyrusių mokslininkų tikėjimas savo idėjomis, tyrimais, netgi iš senovės sklindančiais padavimais, kas galų gale virsta maniją. Argi to nepasitaiko praktikoje? Ir jei aukščiau aprašytame Quentino Dupieux „Neįtikėtina, bet tiesa“ šitai parodoma komedijos prizmės sklaidoje, tai čia – jaudinantis siaubas.

Jau pirmame epizode, einant vyriškiui miško keliu, skamba įspūdinga, grėsmingos nuotaikos elektroninė muzika. Aplinka ir paukštelių čiulbėjimas turėtų sutelkti šviesias mintis, bet muzikinis fonas neramina. Greitai baigiasi epizodas, kur matome dabar pasibaigusios pandemijos atgarsius, ir kartu su mokslininkų duetu atsiduriame miško tankmėje…
Toliau kas vyksta žanriniame kine, šiukštu, atskleisti nevalia…

Kad filmas vertas dėmesio (ir ne vien žanro mylėtojams!) atskleidžia daugiau ne režisieriaus ir scenaristo Ben Wheatley patirtis (režisavo apie 10 ilgų filmų ir dar daugiau TV filmų, serialų), bet kad britų sukurtas „Žemėje“ buvo atrinktas į JAV Sundance filmų festivalį. Ne kartą esu minėjęs, kad šiame Robert Redford sumanytame festivalyje silpnų filmų nebūna…

Gerai, kad seansas ne vienas: Žemėje

„Niekada nebūsi vieniša“ (rež. Goran Stolevski)

Kitas programos „Naktinės būtybės“ filmas. Deja, būtent logika čia kiša koja. Visada galima sakyti, jog žiūri pasaką. Bet kai ji susideda iš to, kad kaimą paslaptingai terorizuoja vampyrė, baisios raganos pavidale, turi iš to sekti kokia nors įdomybė, kad su polėkiu žiūrėtum. Čia to nesigauna – patekusieji vampyrės „globon“ virsta tokiais pačiais, tik jei jie sugeba didžiuliais nagais perplėšti kaimiečio krūtinę ir jo vidurius įsidėti sau, virsta to kaimyno išorinio vaizdo personažais. Nebaisu – žarnų įsidėjimo akimirka parodoma ne šlykščiai…

Pats filmas įvilktas į poetinio kino apvalkalą – lyrinė muzika, puikus filmavimas, gražūs tie kaimiečiai. Tačiau jauti, kad žiūri „tuščią reikalą“. Manau filmo kūrėjau „prigavo“ švedų kino bei Holivudo žvaigždę NAOMI RAPACE – ši ne tik pirminėje filmo stadijoje vaidina nelaimingą motiną, bet netgi „pasirašė“ tapti viena iš vykdančiųjų filmo prodiuserių. T.y. atseikėjo savo pinigėlių.

Tikrai gailėčiausi, jei abonimento bilietą skirčiau šiai pasakaitei.

#21

Programa „Iš arčiau“

W.R. ORGANIZMO PASLAPTYS (rež. Dušan Makavejev)

Yra apmaudu, kad dėl pastangų pamatyti naują kiną, šis retrospektyvinis filmas daugelio bus pražiopsotas.
O tai neeilinio šelmiškumo, didžiai pralinksminantis pseudodokumentinis kinas, savo sukūrimo 1971 metais neabejotinai uždraustas visame socialistinių šalių lageryje.

Filmas deklaratyviai ir, atsieit, rimtai gilinasi į sekso vaidmenį žmogaus gyvenime. Lygiagrečiai pagrindinei temai akivaizdžiai išsityčiojama iš komunizmo ir šio reiškinio apologeto, buvusios didžiosios šalies, sudarytos iš respublikų.
Pasakojimo pagrindu paimtas JAV reiškęsis austrų kilmės psichologas, neofroidininkas VILHELMAS REICHAS. Interneto platybėse galima daug apie jį prisiskaityti, bet esmė, jog jis aukštino sekso kultą žmonijos vystymęsi, buvo pripažintas pamišėliu ir mirė nuo širdies smūgio 1957 m. Pensilvanijos kalėjime. Jis pagarsėjo įvairiausiais sekso tyrimais, sukūrė sekso akumuliatorių „Organoną“ – nedidelę būdelę iš natūralių medžiagų, į kurią įlindęs pilietis ne tik atkuria savo sekso galias, bet gali gydytis ir nuo vėžio! Pasak filmo, tokių akumuliatorių buvo sukurta net 300.
Yra dokumentinių kadrų, tarp jų ir politinių, pvz. pamatoma kaip atrodė dokumentiniame kine Stalinas ir pan. Tačiau daugiausia situacijos filme yra suvaidinamos, ir labai žaismingai. Žiūrovą neišvengiamai apims linksmumo pojūčiai.

Sklinda iš laisvę propaguojančių personažų įvairiausi uždegantys šūkiai, pvz.: „Socializmas ir laisva meilė turi žengti išvien“, „Jaunimui turi būti suteikta laisvė lovoje“, „Mirtis vyriškam fašizmui. Tegyvuoja moteriška liaudis!“, „Be sekso jaunimas puls į kitus dirgiklius – narkotikus, nusikaltimus“ ir t.t. ir pan.

Kai gana greitai sekso analizavimas perkeliamas į filmo tėvynę – serbiškąją Jugoslaviją, tarp šėliojančių merginų išdygsta dailiojo čiuožimo čempionas (anais laikais dailusis čiuožimas buvo tarsi TSRS vizitinė kortelė), komunistas ir liaudies artistas Ivanas. Serbės klausia ar jis ne lietuvis, ar ne žydas. Ivanas iškilmingai atrėžia, jog jo šalyje tautybė neturi reikšmės. Na ir pasinešama į aiškiai pastebimus ir kiek užslėptus komunizmo lazdavojimus. Žiūri arba išsišiepęs, arba krizenant…
Ir šalia to – postringavimai ir praktiški tyrimai apie seksą. Įsimintinas kadras, kai „procedūros“ metu juodabarzdžiui pasiekus erekciją, penis… sugipsuojamas :slight_smile: Tiesa, nepaaiškinama, koks to tikslas…

Buvau šalininkas, jog svarbiausia festivaliuose sekti, koks naujasis kinas sukurtas. O praeities netgi šedevrai lai jau lieka istorijai. Reikia sutikti, kad toks požiūris toli gražu ne visuomet teisingas…

Nepraleiskite: W.R.: Organizmo paslaptys
Pabandykime suvokti kodėl filmo kūrėjas Dušanas Makavejevas turėjo sprukti net iš gimtosios Jugoslavijos…

#22

Programa „Iš arčiau“

Miloš Forman JUODASIS PETRAS

Milošą Formaną net menkai besidomintys kinu žino kaip SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO režisierių. Kiek mažiau paplitusi žinia apie jį dėl sekančio filmo holivude – AMADEJUS. Už abu juos šis čekas gavo OSKARUS kaip geriausias metų režisierius. Holivude jis sukūrė ir daugiau išties puikių filmų. Tačiau jo šlovė prasidėjo gimtinėje, Prahoje. Ir išgarsėjo jis pasaulyje filmu JUODASIS PETRAS (1964). Metais anksčiau jis sukūrė KONKURSĄ, kuris taip pat rodomas šių metų Scanoramoje. Abiejuose filmuose vaidina daug tų pačių aktorių, tačiau iš dviejų būtinai siūlau pamatyti būtent „Juodąjį Petrą“. Nes ant „Konkurso“ jau šiek tiek deda leteną laikas – jis nebėra toks šviežias mūsų akims, koks išlieka lėtapėdis, šiek tiek nevykėlis PETRAS, kuris dėl to pavadintas juoduoju…

JUODOJO PETRO šviežumas išsilaiko dėl labai talentingai sukurptų komiškų situacijų. Gerai, įsidarbinus jaunuoliui Petrui apsauginių savitarnos parduotuvėje, tuomet nebuvo stebinčių pirkėjus kamerų, išėjimo iš kasų zonos signalizatorių ir kt. priemonių, bet kaip einasi darbas Petrui, priimi kaip visiškai natūralų dalyką. Žodžiu „Juodasis Petras“ pakeri herojaus naivumu, nesugebėjimu užtikrintai bendrauti su merginomis, tėvais. Milošas Formanas iš tokio veikėjo išspaudžia džiaugsmą žiūrovų akims. Ir nesvarbu, kad niekas dabar nebešoka twisto. Priimi tą pasikeitimą tik taip, kad… tiesiog nebemoka niekas.

Po „Juodojo petro“ režisūros korifėjus dar sukūrė tėvynėje „Gaisrininkų balius“, „Blondinės meilė“. Juos net rodė anksčiau LRT. Kaip bebūtų, išvydus JUODĄJĮ PETRĄ Scanoramoje, būtinai kils noras pamatyti ir šiuos filmus!
Deja, po 1968 m. išsivaduojamojo Prahos pavasario užgniaužimo, čekų kino žvaigždė buvo pašalintas iš Barandovo kino studijos, dėl ko jam ir teko emigruoti į JAV. Deja, meistras naujų filmų jau nebesukurs…

Didelės rekomendacijos pamatyti „Juodąjį Petrą“. Nesigailėtumėte.

Seansai: Juodasis Petras

#24

Šiandien nusipirkau 10 bilietų abonementą, kai jis pats pigiausias (3, 4 lapkričio diena). Viskas, ką rašau iki festivalio pradžios, esu matęs. Taigi, į čia aprašytus, žinoma, neisiu – per didelė prabanga žiūrėti antrą kartą, kai tiek nematytų. Pirma festivalio dienas būsiu užsienyje, tai laikas dar labjau susispaus.
Esu sukonspektavęs NAUJŲ filmų eiliškumą, kurį čia dėsčiau. Pakopijuoju. Tačiau retrospektyviniai, seni filmai – ypač geri. Tai tikrai sunkus pasirinkimas, ką žiūrėti. Taigi, matytų naujų filmų eiliškumas pagal mano subjektyvų vertinimą:

  1. TYLIOSIOS DVYNĖS (programa „Kertant Europą“)
    Po seanso nustembi, kad įvykius Velso miestelyje parodė Lenkijos kinematografininkai. O jie tradiciškai vieni geriausių Europoje. Dar daugiau nustembi, kad įvykiai realūs, o pagrindinės filmo herojės kitąmet turėtų švęsti šešiasdešimtmetį. Bet ar abi švęs?..

  2. NEĮTIKĖTINA, BET TIESA („Kertant Europą“)
    Daug žmonių turi įvairias aistras, pvz.: filmams, knygoms, kūno rengybai, kosmetinėms operacijoms, tatuiruotėms, etc. Žinomas prancūzų kino autorius talentingai pašiepia situaciją, kai tokia aistra tampa manija…

  3. NEKALTIEJI („Naujienos iš Šiaurės“)
    Nedidukai vaikai savo bendravimu ne tik įsivelia į siaubo žanrą, bet sugeba ir pelnyti Kanų kino festivalio žiūrovų prizą!

  4. ŽEMĖJE („Nakties būtybės“)
    Čia jau mokslininkų aistra tyrimams, virsta baisiomis manijomis. Grynai siaubo žanras, bet filmas tiek solidus, jog buvo pakviestas į prestižinį gero kino Sandanso festivalį.

  5. PENKI VELNIAI („Kertant Europą“)
    Menamieji velniai trukdo 5 realiems prancūzams būti laimingiems šiame gyvenime. Sodri gero lygio melodrama.

  6. FLUX GOURMET („Galvok ką nori“)
    Spalvingas eksperimentinis teatrinio kino stiliaus filmas tik pradžioje atrodo keistas. Vėliau mane „uždegė“ penkių kulinarinės komandos narių performansai ir tarpusavio rietenos.

  7. LEGENDA APIE KARALIŠKĄJĮ KRABĄ (Pagrindinis konkursas)
    Agresyviems keistuoliams ir atstumtiesiems sunku šiame pasaulyje. Tačiau kartais jiems nuskyla galimybė tapti antru grafu Montekristu…

  8. EMIGRANTAI („Naujienos iš Šiaurės“)
    Tradicinis, kiek ištęstas ir senamadiškas kinas. Tačiau kai didelio romano ekranizacija atlikta talentingai, ekrane regimi įvykiai jaudina…

  9. SUDIE, LEONORA („Kertant Europą“)
    Garsiosios italų neorealizmo kino bangos paskutinis mohikanas Paolo Taviani skiria šį filmą apie žinomojo prieškarinio italų rašytojo Luigi Pirandello priešmirtinės valios vykdymą savo palikusiam šį pasaulį broliui-kūrybiniam bendražygiui Vittorio. Tai, kad filmas sukurtas neorealizmo stiliuje ir yra filmo didžiausia vertybė.

Dar matytų porą filmų („Ištrinti Franką“ ir „Niekada nebūsi vieniša“) nerekomenduoju būtinai stengtis pamatyti. Daug geresnių yra festivalyje.

Jei dar koncentruočiausi, tai pirmus 6 stengčiausi pamatyti. Visi kiti minimi, gal ir praleistini, nes yra geresnių, kurie neaprašyti. O štai visi dabar mano aprašomi seni yra tikrai stiprūs…

P.S. Pasakysiu pačiam kaip portalo vienam iš atsakingų asmenų – dėl senosios BANGOS archyvų sunaikinimo nukentėjau tiesiogiai. Negalėjau pateikti Scanoramai praeitų metų festivalio aprašinėjimo. Todėl negavau akreditacijos…

#25

Programa „Iš arčiau“

Francois Truffaut AMERIKIETIŠKA NAKTIS (1973)

Labiau atitikti programos „Iš arčiau“ nei šis filmas, matyt, ir neįmanoma. Prancūzų kino klasikas, jų garsiosios „Naujosios bangos“ ideologas ir teorinio šio kino judėjimo manifesto autorius, nukelia aistrų, intrigų-intrigėlių, visokiausių nutikimų „kamuolį“ į… SAVO FILMAVIMO AIKŠTELĘ! Taip, taip – filmo veiksmui vykstant aktorių ir personalo trupės ribose, jos vadovas, REŽISIERIUS čia ir yra pats Francois Truffaut. Tenka prisiminti, kad maestro filmavosi ne pirmą kartą. Bet abejoju, ar anksčiau atlikdavo pagrindinį vaidmenį.

Filme gana komiškame fone rodomi visokiausi kūrybinio proceso vargai. Žiūrisi tikrai įdomiai! Tiek įdomiai, jog britų kino apdovanojimuose BAFTA filmas gavo geriausios režisūros apdovanojimą, o prancūzų kritikai tais 1973 m. suteikė jam visus pagrindinius savo prizus. Ir tai, aišku, ne kūrybinės viršūnės filmui – kino korifėjus tikrai turi iškilesnių darbų. Bet autoriaus meistrystė čia taip pat labai ryški! Deja, lieka tik apgailestauti, jog toks talentis tesulaukė 52-ų

Filmo akcentai skiriasi nuo kūrybinių kančių etalono – Federico Fellini 9 1/2. Ten Marcello Mastroianni įkrenta į didžiules kūrybines kančias. Čia būsimo filmo režisieriui toks psichologinis krūvis neuždedamas, nes ir daugelis kitų trupės kolegų išgyvena krizes ar bent patiria sunkumų. Tačiau režisierius yra režisierius – jis viską turi susiurbti – ne veltui naktimis jį kamuoja sapnai apie filmavimą…

Apie komplikuotą kino kūrybą „Amerikietiška naktis“ tvarką-taisykles/netvarką-chaosą filmavimo aikštelėje parodyta tikrai talentingai, neprarandant žiūrovo koncentracijos.

Vienetiniai seansai: Amerikietiška naktis

#26

Programa „Kinas ir jo antrininkas“

Raineris Werneris Fassbinderis Karčios Petros fon Kant ašaros (1972)

Genijaus 1972 m. filmas vis dėlto skirtas kaip teigiama programoje, „kino antrininkui“. Taip, filmas turėtų sužavėti kamerinio teatro fanus, kai visas veiksmas vyksta viename dideliame kambaryje, kur pagrindinis scenovaizdžio atributaqs yra dvigulė lova. Sukūręs net 44 filmus ir „sudegęs“ 37-ių, gėjus Raineris Werneris Fassbinderis neskubėdamas veda link… lesbietiškos meilės pergyvenimų, kančių, žlugimo. Puikių aktorinių vaidmenų fone, kinomanas kritikuotų, jog moteriškuose pokalbiuose trūksta kino siužetingumo – tarsi tik moteriškos kalbos apie santykius. Tačiau teatro prasme, dramaturgija besiremianti dialogais yra stipri, su labai ryškia, įkvepiančia įdomumui pabaiga. Sunku patikėti, jog dėl meilės gali virti tokios jausminės aistros, besibaigiančios dvasinio išsibalansavimo kančiomis…

2020 m. Scanoramoje rodytame vokiečių režisieriaus Oskaro Roehlerio „Enfant terrible“ filme apie Fassbinderio kūrybos būdus, susidarė lyg bravūriškas įspūdis. Buvo „mušama“, tarsi vokiečių kino klasikas dirbo savotiškai atnestinai, „lengvasvoriškai“, nes nuolat skendėjo problemose. Kaip bebūtų, jo filmai labai rimti. Niekas čia atmestinai nedaryta…

Seansų nedaug: Karčios Petros fon Kant ašaros