Verena Paravel ir Lucien Castaing-Taylor DE HUMANI CORPORIS FABRICA
Suprantama, kodėl Scanoramos rengėjai nevertė šio dokumentinio filmo lotyniško pavadinimo į lietuvišką – „ŽMOGAUS KŪNO FABRIKAS“. Atrodytų ne tik banaliau tas, kas rodoma ekrane, bet ir nublanktų esmė – medicinoje taikoma kalba.
Į šeštą dešimtį įkopę šveicarė VERENA PARAVEL ir britas, mokslus baigęs JAV, LUSIENAS KESTAINGAS-TEILORAS bendradarbiauja jau daug metų. Nuskynė ne vieną prizą už tris anksčiau sukurtus ir išgarsėjusius dokumentinius filmus. Neradau duomenų, jog jie būtų sutuoktinių pora, bet kaip kūrėjų duetas, susilipdę išties stipriai.
Neabejoti šiuo pasirinkimu paskatino ne vien kritikų ir Scanoramos komandos rekomendacijos kaip vieno iš geriausiųjų festivalyje filmo, bet ir Vakarų leidinių kritikų pagyros šiam globaliam kino liudijimui. Pritariu – visos liaupsės dėl filmo kokybės yra objektyvios ir teisingos! „DE HUMANI CORPORIS FABRICA“ viduryje greitai pasakomas faktas, kad 1970 m. gimusiam yra 42 metai. Reiškia filmavo filmą ne mažiau kaip dešimtmetį! Aišku ne ištisai, nes tai ką regi ekrane, reikėjo kantraus pasirengimo.
Teisingai, kad aprašyme nedviprasmiškai įspėjama, ką matysi ekrane. Tačiau turiu paaiškinti, jog filmas nėra „kiauras chirurginės operacijos filmavimas“. Ekrane rodoma kur kas platesnis spektras, susijęs su homo sapiens kūnų „remontu“ , o taip pat ir psichika bei ligoninių darbo organizavimo principai. Filmuota keletoje Prancūzijos ligoninių.
Reikia pripažinti, jog detaliai, iš arti, ne epizodiškai stebėti kaip chirurgai, padedami aukščiausių dabarties technologijų, „kapstosi“ po žmogaus organizmo reikiamas vietas, yra gana įtemptas reikalas žiūrovų protui. Tačiau, mano nuomone, siaubo matomi reginiai nekėlė. Kaip ir rašiau, nemalonus operacijos vaizdas buvo atmieštas kita ligoninės kasdienybe. Ir baimingai vertinti perspektyvą pamatyti šį dokumentinį liudijimą, manau yra perdėta. Yra kaip yra toje chirurgijoje. Ir pasiekimai, galimybės, kurias kaip retenybę pamatyti savo akimis suteikia dokumentininkai, verti žmogiškųjų pastangų. Stulbinančiai atrodo ir chirurgijos metodai, ir technologijos, ir žinoma chirurgų meistrystė. Sprendžiant iš dialogų operacijų metu, rodoma tiesiog medikų kasdienybė…
Nors sakau, jog filmas nėra „ištisa operacija“, tačiau kitkas vis dėlto skirta žiūrovo atsipūtimui. Ir tai ką regi ant operacinio stalo, žinoma, nepridės entuziazmo operuotis. Bet ar tai galime pasirinkti? Ar operuojamės dėl savanoriškų paskatų? Na, plastinės chirurgijos filmo autoriai neliečia… Bet pripažinkim, kad jau banaliais posakiais virtę, kad gimdyvei atliktas cezario pjūvis, kad kaulai sutvirtinti varžtais (filme – stuburas!), mūsų vaizduotėje nesukelia tokio vaizdo, kokį pamatome filme! Atrodo neįtikėtina, kad žmogaus organizmas tiek lankstus atlikinėti su juo tokias operacijas!
Bent jau traumų prevencija po tokių vaizdų iš operacinės, turėtų padidėti festivalio žiūrovų tarpe…
Kai „DE HUMANI CORPORIS FABRICA“ pabaigoje patenkame į didžiulės ligoninės lavoninę (sprendžiu pagal kūnų skaičių) ir buvę ligoniai ruošiami išvykimui, neabejotinai dingteli mintis – kodėl šie pesimistiniai vaizdai, nors ir labai senyvų ligonių būta? Tačiau autoriai čia pat įtraukia mus į supertrankų ligoninės darbuotojų vakarėlį. Nuotaikos turi būti įvairios…
Tikrai nesibaiminkite pamatyti šį, manyčiau, įspūdingiausią Scanoramos filmą. Seansų dar yra ir Vilniuje ir Klaipėdoje. Yra galimybė, jog filmas bus rodomas ir pasuibaigus festivaliui.
