Garsusis JAV rokeris Lenny Kravitz ne tik padovanojo pasauliui daug puikių dainų (objektyvumo dėlei turiu prisiminti, kad jo koncertas buvusioje Siemens arenoje paliko nuostabą kaip labiausiai jo komandos nesusidorojimas su buvusia prasta arenos akustika. Skambesio būta klaikaus. (Geriausiai šią kliūtį Vilniuje įveikdavo brito James Blunt komanda)), bet ir kūrybingą kino veikėją ZOE KRAVITZ, dukterį. Tik 35-ių sulaukusios moters suvaidintų įvairiausių vaidmenų kine ir televizijoje artėja prie 40-ties, iš jų ir žinomuose komerciniuose projektuose – naujausiame „Betmanas“, „Žmogus-voras“, „Iksmenai“, net „Pašėles Maksas“ įvairiuose šių tęstiniais variantais garsėjusių filmų versijose. Norintiems pamatyti Zoe aktoriavimą, ypač rekomenduočiau kino leidinių sąrašuose įvertintą kaip vieną iš geriausių metų filmų, 2022 m. garsaus režisieriaus Steven Soderbergh gaudynių filmą „KIMI“ besiplėtojantį aplink naujausias kompiuterines technologijas. Tikrai įsimintinas bus pagrindinis simpatiškosios Zoe vaidmuo. Aktorė pasižymi, kad gali vaidinti bent dešimtmečiu jaunesnes herojes nei yra pati.
Pažiūrėjus „Duok ženklą“ atrodo, jog aktorė įsijautė į 2022 m. filmą „Meniu“, kuris tų metų pabaigoje buvo sėkmingai demonstruojamas visuose Lietuvos kino teatruose. Juolab, kad šį puikų filmą sukūrė anksčiau tik serialus kūręs režisierius Mark Mylod. Zoe Kravitz tarsi pasakė – ir aš taip galiu! Ir nedelsdama ėmė rašyti scenarijų, kurį pati ir režisuotų, tapdama ir visos gamybos prodiusere.
Ne, „Meniu“ nėra išskirtinai originalaus siužeto. Filmų, kuriuose grupė veikėjų nežinodami, o kai kada įsivaizduodami kur kas paprastesnius reikalus, patenka į pabėgti neleidžiančią terpę (dažniausiai tai būna sala jūroje, ar pan.), privalo išgyventi, nes kitaip žus. Neieškodamas tokių anksčiau matytų ir jau primirštų jų pavadinimų, pasirinkau „Meniu“, kadangi jis bene paskutinis iš tokios serijos istorijų, o dar svarbiau, kad Zoe sukurtas „Duok ženklą“ ir minimas filmai artimi vaizdo stilistika, kur didžiulis dėmesys skirtas kadro grožiui.
Ir tikrai, kaip bevertintum naująjį kino pasakojimą, nepastebėti asketišką vaizdo grožį tiesiog neįmanoma. Prasideda filmas įspūdingu turtuolių pokyliu, kur vyrauja išpuoselėtai ryškios balta ir raudona spalvos. Šampanas liejasi laisvai. Turtuoliai apsirėdę kaip modeliai, bendrauja betarpiškai skambant nuostabiai jazz-rock muzikai. Krenta į akis išskirtinis operatoriaus darbas sugenbant bendrą vaizdą derinti su itin stambiais planais. Tokioje aplinkoje ir padavėjos turi atrodyti kaip fėjos!
Taigi prie dviejų draugių, tų padavėjų, ir koncentruojasi kino kameros. Kiek tiesmuka jų vaidybą, norint pabrėžti draugių intelektualinį ribotumą, dar papildoma ir režisūrine nepatirtimi ar kūrybingumo stoka. Užsisvajojus perpilti šampano taurę ir sulieti klientę, negrabiai išsitiesti salėje tarp šukių, kai geidžiamas „princas“ būtinai pirmasis atskubės į pagalbą ir taip herojai susipažins, lyg nerodo aukšto režisūrinio pilotažo. Tačiau visa kita matoma ekrane yra tiesiog cool. Išskirtinai dera pabrėžti muziką – atrinkti maždaug aštunto dešimtmečio muzikos aukso amžiaus pavyzdžiai tiesiog prašosi juos girdėti ilgiau nei keliolika sekundžių, kaip yra filme. Per puikią kino teatrų dolby sistemą sklindantys garsai, kurių daugiausia generauoja anų laikų žvaigždė, blues-rock atlikėjas James Brown, būtinai prašosi girdimi kino salėje, o ne kaip nors kitaip. Štai pateiksiu du kitų atlikėjų dainų pavyzdžius, skambančius filme:
Yoko Ono ir John Lennon
Grupė iš Belgijos „The Chakachas“
Puikiai, manau parinkta pagrindinė filmo aktorė – Naome Ackie. Neįsidėmėta anksčiau, nors yra vaidinusi gana garsiuose filmuose. Priklauso, kaip šią retadantę nufilmuosi, aprengsi, nugrimuosi, sušukuosi. Arba bus eilinė juodaodė mergina, puikiai tinkanti savo darbui restorane, arba paversi neeline gražuole Frida. Dėl pagrindinio aktoriaus pasirinkimo, Zoe Kravitz, garantuoju, klausimų nebuvo. Gi žvaigždūnas Channing Tatum, turintis savo sąskaitoje geras šešias dešimtis filmų, yra jų kalba šnekant – Zoe boyfriendas. Dar džiaugiausi, kad į filmą įtraukti puikūs aktoriai Christian Slater, Geena Davis, Davido Luncho aktorius Kyle MacLachlan, bet jų vaidmenys nėra dideli.
Įdomu, jog Zoe Kravitz sugalvotas išgyvenimo saloje scenarijus yra net logiškesnis už minėtą „Meniu“ istoriją. Ten gan pakylėtai nuo realybės, visi apimami siaubo dėl valgių gaminimo nesveikos ambicijos. Čia gi visų veikėjų atsiradimas saloje prie Meksikos primena tragišką manekenės Dovilės Didžiūnaitytės likimą Klaipėdoje. Filmas tarsi remiasi visokių „oksikų“ poveikiu ir filmo autorė Zoe kino kalba lyg nori priminti tokių reikalų pražūtingumą.
Kol stebime filmą kaip detektyvą, vedantį žiūrovą prie kažkokios paslapties, yra o’key. Tiek kiek parašiau aukščiau apie pažinties vakarėlį, daugiau kritikos sunku rasti. Nebent, kad sužinojus visas paslaptis, neatrodys, kad saloje galėjo būti nepatikimų tarnų…
Tačiau ateina atpildo momentai. Ir čia sklandus filmas ima buksuoti logikos prasme. Ypač nustebina keistumu paskutinis filmo akordas. Nedetalizuosiu, bet koks nors kovinių scenų asas, kaip pvz prancūzas Jean Pierre Mellvile, vienas iš padariusių Alain Delon legendą, būtų sukomponavęs keršto ir išsivadavimo scenas kur kas išradingiau. Ką gi, Zoe Kravitz tik pradeda režisūrą ir jai viskas priešakyje.
Nežiūrint kritikos paskutinėje pastraipoje, filmą drąsiai galima rekomenduoti detektyvų, trilerių, įstabių vaizdų ir geros muzikos mėgėjams…
