Nėra, kad vasaros metą visiškai nebūtų dėmesio verto naujo kino teatruose. Tačiau gaila, kad žymiausio dabarties graiko filmų autoriaus, stipriai išpopuliarėjusio pastaraisiais metais Yorgos Lanthimos naujausias kūrinys MALONĖS RŪŠYS („Kinds of kindness“) išleidžiamas į ekranus liepos pirmoje pusėje. Specifinė laikmečio nuotaika, atostogos, oras tikrai paveiks, kad rimto, verčiančio analizuoti, spręsti rebusus filmo nespės pamatyti potencialūs gerbėjai. Motyvas, kad vasaros karštyje buvimas vėsiame kino teatre gali tapti atgaiva, vargu ar pakankamas. „Malonės rūšys“ komerciniu potencialu nėra tolygus pernykštiems „Barbei“ ir „Openheimeriui“ ir nebus ilgai rodomas. Tai, jog ankstesnis graiko darbas „Prasti reikalai“ labai patiko žiūrovams, nebus pakankamas užsispyrusiai stengtis nepraleisti naujesnio jo filmo. Apmaudu…
Yorgos Lanthimos nėra autorius vis ieškantis kitokių raiškos formų besistengiant būti vis originaliu. Jo antrą savarankišką filmą „Iltinis dantis“ pristatė „Kino pavasaris“. Savotiškas komedijos ir siaubo kino lydinys ir nustebino, ir pribloškė, ir sukėlė žiūrovui nemenką nejaukumą. Stebėjome graikų šeimą, užsidariusią prabangiame sodo namelyje ir saugojančią iš paaugliško amžiaus jau išaugančius vaikus nuo išorinio pasaulio pažinimo. Net bene vienintelis už sodo sienų matomas reiškinys – praskrendantis lėktuvas tėvų pristatomas kaip fikcija, slapta tėvui numetant ant pievos lėktuvėlio modelį ir aiškinant, kad tokie žaislai ir skrido virš jų namo. Suaugusiems vaikams imantis žygių siekiant pamatyti, kas yra išorėje jų pažįstamos erdvės, filmas įgauna drąstiškos kovos už būvį elementų. Tais 2010 metais filmas galvoje neatrodė, kaip autorių fantazijos vaisius, nes kaip tik pasaulis buvo šokiruotas dėl išprotėjusio austro, slėpusio ir prievartavusio savo šeimą susikurtame bunkeryje.„Iltinis dantis“ liko atmintyje kaip originaliai šiurpinantis kinas apie žmonių iškrypusios psichikos padarinius.
Sukūręs dar du filmus Lanthimos nutarė nerti į gilesnius auditorijos vandenis imdamas kurti filmus anglų kalba. Pirmu tokiu bandymu tapo „Omaras“, rafinuotu, įtraukiamu siužetu sakantis, kad vienišiams šiame pasaulyje vietos nėra. Pasirodė, kad šiame vėl komedijos, siaubo ir detektyvinio žanrų samplaikoje noriai pasirašė dalyvauti tarptautinės angliakalbės kino žvaigždės: Colin Farrell, John C. Reilly, Rachel Weisz, Ben Whishaw, Olivia Colman ar bene didžiausia prancūzų žvaigždė Lea Seydoux. Įsitikinęs, kad sekasi kurti ne tik graikiškoje aplinkoje, Yorges Lanthimos apsigyveno Airijoje, susirado kitą scenarijų bendraautorių (Tony McNamara) ir sukūrė išsiskiriančius, talentingus filmus „Šventojo elnio nužudymas“, „Favoritė“, minėtas „Prasti reikalai“. Vėl čia filmuojasi pripažinti ir populiarūs Holivudo aktoriai.
Manau, kad graikas intuityviai galėjo pajusti, jog savo originalumo sąskaita norom nenorom artėja prie holivudinių standartų, nors filmai niekuomet nelikdavo be prestižinių apdovanojimų. Ypač man šiuo aspektu kliuvo gana didingai atrodantis, su užmoju sukurtas, Emmai Stone atnešęs geriausios aktorės Oskarą „Prasti reikalai, Lietuvoje pristatytas „Scanoramoje“. Aišku, čia mano spėlionės, bet vis lydint graiką sėkmei, naujausiame „Malonės rūšys“ Lanthimos grįžta prie bendradarbiavimo su graikiškojo periodo savo filmų scenarijaus bendraautoriumi
E. Filippou. Ir filmas tampa labiau kontraversiškas savo siužetais nei airiškame periode, primenantis ankstesniuosius „Alpeis“ ar „Necstie“, kurie, deja, Lietuvoje nebuvo rodomi.
Ekrane matysime savotišką triptiką. Tarsi trys visai atskiri po valandą filmai (trys viename :)), vaidmenis atliekant tai pačiai aktorių trupei. Neabejotina graiko mūza tapusia Emma Stone (suvaidinusi ne tik trijuose paskutiniuose graiko filmuose, bet ir būsimąjame, 2025 m. pasirodysiančiame „Išgelbėti žaliąją planetą“), puikus aktorius Jesse Plemons (už vaidybą „Malonės rūšyse“ gavęs Auksinę palmės šakelę Kanuose!) ir vėl pasirodantis Lanthimos filme kultinis holivudo aktorius Willem Dafoe, suspėjusi suvaidinti pas Tarantino Margaret Qualley, Iš „Banginio“ ir „Asteroidų miesto“ pažįstama tailandietė Hong Chau. Šie aktoriai ir dar keli aktoriai, didesniais ar mažesniais vaidmenimis kuria, sakyčiau, fantasmagorinius tris nepriklausomus vieno nuo kito siužetus. Bet ar taip jau visai nesusisiejančius tarpusavyje?
Pirmame Jesse Plemonso herojus yra visiškai priklausomas nuo savo darbdavio, kuris jo gyvenimą reguliuoja ir vairuoja visiškai. Girdėjau nuomonę, kad šefą įkūnijantis Willem Defoe tarsi vaizduoja Dievą. Abejoju ar tiksli tokia hipotezė, tačiau aiškūs veiksmai šioje dalyje, komplikuotai „pasiduoda“ išgliaudomi ką tai reiškia ir kodėl toks ryšys tarp veikėjų yra nusistovėjęs?! Sukelia įvairiausių minčių bei tokį pat nejaukumą, kaip buvo ne viename graiko filme. Ypač šokiruojanti šios istorijos baigtis.
Antrame Jesse Plemonsas jau policininkas, kurį užvaldo manija, kad yra apgaudinėjamas. Iš čia ir neadekvatūs veiksmai…
Trečiame filme tarsi išsipildo kirbėjusi mintis po pirmų dviejų filmo dalių, kad į herojų elgseną smelkiasi sektantiniai reiškiniai. Rodoma draugija, ieškanti dvynių, iš kurių vienas turi nežemiškų galių prikelti mirusius. Pirmu smuiku čia jau groja Emma Stone, lakstanti tipiškai amerikonišku sportiniu Dogde Challenger (filmas filmuotas JAV). Baigtis, kurios finalas rodomas jau slenkant pabaigos titrams tik parodo, jog atsietai vienos nuo kitos šių trijų dalių vertinti negalima. Tikrai jaučiasi, kad grįžo graikiškojo periodo scenaristas.
Yorgos Lanthimos visuose savo filmuose palieka būdingus ženklus. Turi būti kažkas su gyvūnais. Yra, – trečiojoje dalyje įpainiojama veterinarė, gydanti šunį. Kiekviename filme turi būti šokis. „Prasti reikalai“ manęs Emma Stone neįtikino, nes vaizduodama kūdikio smegenis turinčią moterį, šoka… valsą. Čia gi, pradžiugina sekundiniu originaliu šokiu, kuriam nelieki abejingas! Dar reikšmingesnė Yorgas Lanthimos filmuose muzika. Girdėjau sakančių, kad žiūrėdami taip įsijaučia į filmo veiksmą, kad muzikos negirdi. Niekaip tas netiks „MALONĖS RŪŠYSE“! „Prastuose reikaluose“ Lanthimoso atrastas kompozitorius anglas Jerskin Fendrix tarsi tenkino režisieriaus skonį taikyti filmuose klasikinės muzikos stilistiką. Čia, didėjant veiksmo dramaturgijai akcentuojamas ritmiškas „kalimas“ fortepijono klavišu per aukštą natą. Didėjant įtampai pereinama į įspūdingą ansamblinį (ar net chorinį) dainavimą (ar giedojimą), labai primenantį „Gregorian“ stilių. Neužmirštamas muzikinis takelis!
Nesakau, kad „MALONĖS RŪŠYS“ būtinai patiks. Tai išskirtinai originalus kinas. Dėl to YORGOS LANTHIMOS taip stipriai ir vertinamas kino bendruomenėje.
