– Man bilietą į Vudį Aleną - prašo vyriškis kasoje.
Mes vėluojame į patį pirmą neeilinio talento amerikiečio naujausio filmo seansą Lietuvoje. Teko pirmą kartą kasoje matomai moteriai (naujokė) aiškiai pasakyti, kokiam laikui ir į kokią salę prašomas bilietas – jai gi aiškios funkcijos, kai sakomas filmo pavadinimas. Man buvo išties malonu, kad taip yra užsakomi bilietai į šiandien pradėtą rodyti
Reiškia neinama į kino teatrą kadangi atsirado laisvo laiko, kad norima pabėgti tamsoje nuo rūpesčių, kad sveika pakeisti aplinką. Einama netiesiogiai susitikti su mylimu autoriumi ir bet koks kitas seansas į kurį nereikėtų taip skubėti, šiandien šiam žiūrovui visiškai netiks.
Kalbama apie filmininką, dar šį mėnesį Venecijos kino festivalyje pristačiusį savo penkiasdešimtą ilgametražį darbą. Ir apie kurį, jau sulaukusį 87-ių sakoma, kad visą gyvenimą jis kuria vieną filmą. Nes visi filmai yra tiek atpažįstami tarsi daryti ant to paties „kurpaliaus“. Žinoma, maestro kiekviename filme pabarsto „prieskonių“, skirtų tik tam konkrečiam jo kino pasakojimui. Aleno filmų bendras vaizdas, nuotaika, žiūrėjimo ypatumai yra nekintami – herojai įsivelia į jausmų ir santykių peripetijas, veikėjai persipina savo rolėse, ginčijasi ar demonstruoja, kuris intelektualesnis, kad nuolatiniuose dialoguose įrodytų savo požiūrio teisingumą. Ir visa tai tiek žaisminga, ironiška, pagavu, jog drąsiai galima teigti, kad paniurusios nuotaikos po seanso tiesiog neįmanomos.
„TIESIOG SĖKMĖJE“ originalūs „prieskoniai“ prasideda, kai matai, jog filmas prancūziškas. Ir absoliuti dauguma žiūrovų turės įnykti į subtitrus. Ir čia Woody Allen su derama ironija primena kam jis atstovauja – abu pagrindiniai įsimylėjėliai yra Manheteno gimnnazijos absolventai, nors aiškiai prancūzai. Autorius neleidžia kad ir tokiu būdu pamiršti iš kur jis kilęs, kam dega meile visą savo gyvenimą. Ir neprisimenu kito filmo, kai nėra nei vieno aktoriaus, kuriam priskirtinas žvaigždės statusas. Užtat jauni pagrindiniai aktoriai „ima“ savo jaunatvišku žavesiu. O jau kokia centrinės filmo figūros Fanny (akt. Lou de Laage) išvaizda! Nėr lygių.
Dar Allenas stebina pirmos filmo pusės nuspėjamumu. Ne, niekad nebūna amerikiečio filmai „mistiniais proto labirintais“, bet „Tiesiog sėkmė“ rutuliojasi visiškai numanoma vaga – argi paryžiečiai gali be meilės romanų!?
Betgi ne rebusų spręsti žmonės eina į Vudžio Aleno filmus. Svarstytojams, kas nutiks vėliau, Alenas peno irgi pabarsto – kuo gi užsiiminėja „didžiuoju Getsbi“ pravardžiuojamas turtuolis, gražiosios žmonos vyras? Ar toks jau tiesmukiškas meilužis yra buvęs moksladraugis, kurio kažkodėl gražuolė visiškai neprisimena? Gal tai užmintos minklės scenarijuje? Ir kai jau į tuos klausimus sau atsakome, Alenas vėl krečia pokštus – įkalčių naikinimo operacija tokia alogiška kilerio atžvilgiu, jog nebežinai ką ir galvoti… 
Svarbus filmui B.Bertolucci, F.F. Coppola filmų operatoriumi buvusio operatoriaus Vittorio Storaro vaizdo kokybės nuopelnas. Jis ištikimai filmavo ir paskutinius Aleno filmus. Reikšmingesnė nei iki šiol yra muzika. Džiazuojančio klarnetininko filme puikų garso takelį padaro šiek tiek modernaus džiazo muzika (neradau koks kolektyvas muzikuoja), kai anksčiau klasikinį džiazą išgirsdavome tik slenkant titrams.
Nepajunti kaip ateina filmo finalas ir nesudėtingos istorijos išrišimas. Čia Woody Allenas pranoksta pats save! Paskutinis siužeto akordas toks netikėtas, kad neišvengiama puiki nuotaika jau slenkant pabaigos titrams garantuota. :). Nesinori tikėti, kad meistro teiginys, jog baigia kino karjerą, yra galutinis.
