Jei „AŠ LIETUVA“ – kalėdinis stebuklas akims, tai vokiečių kino garsenybės WIM WENDERS Japonijoje sukurtas filmas „PUIKIOS DIENOS“ – kalėdinis stebuklas sielai!
Žiūrėdamas tokius filmus kino festivaliuose, apgailestaudavau, jog jie nepatenka į reguliaraus demonstravimo kino teatrų repertuarą. Ir še tau! Rinktinio festivalių filmų linija „Lokys, liūtas ir šakelė“ stengiasi, kad išskirtinio lygio kiną norintys pamatyti galėtų ir nesilankydami festivaliuose. Vidutinio dydžio k/t Vingis salėje dieniniame seanse tokių buvo 13. Ne blogiausias pasiekimas nemeinstryminio filmo seansui. O svarbiausia – nei vienas nepakilo iš krėslo anksčiau laiko ir daugiau kaip 2 val. seanse sulaukė filmo pabaigos. Reiškia 77-erių garsiosios Vokietijos veteranų kartos įžymybė, anksčiau sukūręs tokius topinius filmus kaip „Dangus virš Berlyno“, „Paryžius-Texasas“, „Milijono vertas viešbutis“, „Buena Vista Social club“ ir dešimtis kitų, sugebėjo papirkti ir paprastus kino žiūrovus.
Taip rašau, nes filmas netradicinis veiksmo prasme – jo beveik nėra arba jis itin lėtas. Nes vienintelis europietis „Puikių dienų“ japoniškoje trupėje Vendersas rodo gyvenančio ir dirbančio Tokijuje kasdienybės rutiną. O joje, kaip suvokiame, toli gražu nebūtinai būna daugybė veiksmo.
Akivaizdžiai vienIšas pusamžis japonas palaisto savo bonsų kolekciją, susirenka ant lentynėlės pedantiškai sudėtus daiktus, reikalingus išeinant į darbą, už kelias jenas iš gėrimų automato, kuris, keista, bet pastatytas nedideliame vyriškio gyvenamame kieme, sėda į kuklų savo Daihatsu automobilį ir pradeda savo dienos keliones po… viešuosius Tokijo tualetus. Nesistebėkite – vyras dirba miesto tualetų valytoju.
Ir jeigu pirmame japono, vardu Hirajama, rutininiame vykime į kasdieninį darbą galėjome nepastebėti, kad ryte tik iškišus jam galvą pro duris iš savo buto ir pažvelgus dangun, jo veidą nutvieskia šypsena, kuri visame filme tarsi signalizuos apie pozityvų vyriškio nusiteikimą visai dienai, tai, kad vairuodamas jis įdeda kasetę į grotuvą ir važiuodamas klausosi klasikinį grupės „The Animals“ superhitą „Tekančios saulės namas“, neišgirsti neįmanoma. Kaip ir nepastebėti, jog priešmiegą vienišius skaito Williamą Folknerį.
Pradžioje mums mažai rūpi, kodėl Hirajama dirba būtent tokį neprestižinį darbą. Netgi mane stebino, kaip Tokijo tualetų valytojas gali dirbti be pirštinių (!) ir jas užsideda, kai tik naudoja chemiją. Mums įdomu, ar daug nusileidžiame Tokijui tualetų „kultūrai“ – reikia konstatuoti, kad šviesūs prekybos centrų šie objektai prilygsta matomiems japoniškiems, bet miestų viešieji – tikrai ne. Labai įdomi rodomų šių viešųjų įstaigų architektūra. Stebina įvairumu. Taip pat užduodame mintyse klausimą, ar Hirajamos partneris Takeshi yra natūraliai suprantamas japonams, ar irgi jiems atrodytų, jog jaunas aktorius pervaidina.
Tačiau palaipsniui žiūrovo mintys su kiekvienu išgirstu puikiu 7 dešimtmečio muzikos pavyzdžiu (Lou Reed, Patti Smith, Van Morrison, The Rolling stones ir kt.), su vis nauja įsigyta už dolerį panaudota knyga, persikelia į patį tylenį Hirajamą. Jo pozityvumas, pedantiškas tvarkingumas, visiškas nekalbumas (jei „geros dienos“, „dėkui“ jis pasako praėjus filmo pusvalandžiui, tai sakinius pasako – net praėjus 50 minučių nuo mūsų pažinties su juo!) darys šį absoliutų filmo protagonistą vis artimesniu ir artimesniu. Gausime ir nuorodų, kodėl aiškiai turintis intelektualumo potencialą kuklus japonas, sakyčiau, su įkvėpimu darbuojasi tualetų valytoju. Po seanso tikiuosi, kiekvienas žiūrovas mintimis grįš prie Hirojamos…
Tai, kurgi tas stebuklas sielai, būtinai paklausite? Ogi nepaprastai šiltose žmogaus egzistencijos vaizdavimo spalvose, herojaus pozityvume, ramume ir neparodomame supratime, kad jo darbas yra labai ir labai reikalingas miestiečiams. Toks žmogus nieko nedaro, kad patiktų ne kartą matomiems aplinkiniams ar atsitiktinai sutiktiesiems, bet stipriai traukia visus link savęs. Žmogus, kuris visai nepasakoja, ką jaučia ar išgyvena, bet visi nori išsipasakoti jam. Ir tokie žmonės padaro kitus laimingais, kai reaguoja į kitam nesuvokiamą subtilų prašymą sužaisti „nuliukais-kryžiukais“ ar padeda užsimiršti mirtina liga sergančiam nepažįstamąjam, pasiūlydamas pagaudyti jo šešėlį. Žiūrėdamas į tokį žmogų junti Kalėdų metą. Tiksliau – filmo lygio kalėdinį stebuklą.
Nežinau, ar daug ginčijosi Kanų kino festivalio žiuri, skirdami geriausio aktoriaus prizą. Manau, ji tikrai neužgaišo. Beje, tik praslinkus visiems japoniškų pavardžių titrams, paaiškinama, kad Hirajamos aistra medžių lapijos fotografavimui yra vadinama komorebi. Tai saulės spindulių, prasimušančių pro medžių lapijos tankmę paieškos ir fiksavimo terminas. Tai akimirkos dalykas, kuris vėliau ir nepasikartos. Komorebi taip pat sufleruoja žiūrovui kokios šviesios sielos žmogų turėjome malonumą stebėti.
