Patogus seanso laikas komandiravo mane į naująjį Outlet, jau kurį laiką veikiantį prie pat Vakarų aplinkelio, kur gija į Pilaitę. Tikrai nesitikėjau, kad tai yra analogiškas objektas Akropoliui, Ozui ar Panoramai. Bet štai kino teatras šiame prekybos ir pramogų gigante dar neturi nė mėnesiuko. Ir padaro puikų įspūdį! Pvz., į sales galima papulti nuo tiltelio (viršutinė dalis), arba tiesiogiai (apatinė); prie pat salių yra tualetai, kas aktualu drąstiškai ilgėjant filmų trukmei; o svarbiausia – net 3 rūšių foteliai. Salės įvairios, bet mažesniėse pirmos trys eilės – standartinai patogūs foteliai, tarp kurių dideli atstumai kojoms, kitos 3 eilės – dvivietės sofos su staleliais, paskutinėje eilėje – vienviečiai liuks klasės foteliai su staliuku. Viskas aptraukta oda!
Smagu, kad ir pirmas mano pamatytas filmas naujoje erdvėje buvo puikus. Dokumentinis filmas apie krepšinio istorinį etapą, šio nacionaliniu tautos sportu tapusio sporto mėgėjui turi būti kažkas „vau“. Neabejoju, jog toks neteigs – o aš viską žinau, likę rodomi faktai prisiminimuose. Kino liudijimas „BILIETAS. The ticket“ tikrai nenuvilia! Autoriai (pagrindiniai – režisierius Vytautas Dambrauskas, prodiuseris Edmundas Jakilaitis) nesiekia vienintelio tikslo – priminti šlovingą mūsų krepšinio flagmano Kauno „Žalgirio“ vienos kartos istoriją, o siekia įtraukti žiūrovą į jaudinančią emocinę būseną, prilygindami krepšininkų kovas tautos priešinimuisi imperijai. Sakykit, ką norit, bet pavyksta. Net tokiais laikais (1979-1992) negyvenusiam žmogui, drąsiai sakau, bus įdomu, kaip be „šautuvų ir patrankų“ (citata iš filmo) Lietuva grūmėsi prieš monstrą!
Nenoriu pasakoti ką nuosekliai atskleidžia filmas, kokius sporto istorinius faktus primena, bet pasistengsiu pateikti kas liko asmeniniuose atsiminimuose taikant į filmo temą.
Pradėsiu nuo pavadinimo „Bilietas“. Krepšininkai tikrai nemeluoja – bilietai į Žalgirio rungtynes Sporto Halės kasų nepasiekdavo. Žalgirio draugijos pirmininkas Semionas Tokeris vos ne asmeniškai paskirstydavo juos po įmones ir organizacijas. Žinoma, kad vyravo didžiulis blatas. Tiesa, galiu liudyti apie rodomos komandos pačią pradžią, nes kai atsirado superfinalai, Kaune jau negyvenau.Todėl nei patvirtinti, nei paneigti, kad į kovas su CASK už bilietą buvo mokama 100 rublių nei patvirtinti nei paneigti negaliu. Bet keleriais metais anksčiau studentas, kurio stipendija 46 rub. buvodavau beveik visose Žalgirio rungtynėse. Kaip tai pavykdavo? Ogi, turėjau sistemą – kiek reikia atokiau nuo įėjimo durų klausinėdavau atliekamo bilieto ir veik visada pavykdavo (apie vieną nuotykį su šia atidirbta sistema, papasakosiu žemiau), nes negalėję atvykti sirgaliai, gavę iš darbovietės bilietą, nesistengdavo uždirbti – atiduodavo už standartinę 1, 1,5 rub. kainą. Be to, susiradau kitą „kanalą“, kuris kartais gelbėdavo. Susipažinau su bilietų kontroliere. Kai ji turėdavo darbuotojams skirtą bilietą ir galėdavo parduoti – autobusu trenkdavausi į Kauno kitą galą ir jos buto tarpduryje įvykdavo bilieto įsigyjimo sandėris. Prie halės ji niekaip negalėjo rizikuoti. Na va, todėl ir krepšininkai tiek dėmesio skiria pasakojimui apie bilietus, ir net filmo autoriai jį pavadino „Bilietas“.
Filme papasakojama istorija, kuo baigėsi 16-mečio Arvydo Sabonio pirma treniruotė komandoje. Galite ne visai suprasti iš greito aiškinimo, kaip jis gavo 11 marškinėlių numerį. Istorija fenomenali: po treniruotės, tuomet pagrindinis komandos centras 205 cm ūgio, apie 25 metų Arūnas Lauritėnas, buvęs gana ribotas krepšininkas, kad negalėjo atsikratyti viršsvorio, tyliai susidėjo visus daiktus iš spintelės ir tepasakęs „Man čia nebėra ką toliau veikti“, išėjo. Daugiau „Žalgirio“ komandoje jis nebepasirodė…
Teko matyti pirmą viešą Arvydo pasirodymą Halės publikai. Sklido kalbos, kad yra kažkas neeilinio. ir štai tas 16-os metų vaikis, su mokyklinėmis sporto timpomis (matyt, jam dar nebuvo įteikta pilna apranga), atstovauja Kauno „Drobės“ mače su Žalgirio dubleriais. Nieko stebuklingo jis neparodė, bet sirgaliai sirpo nuo vilčių, kad 209 cm ūgio moksleivis pakeis situacija. Jų lūkesčiai greitai išsipildė. Labai įtikinamai parodoma filme. Ir išmaniai nutylima apie po rodomų kovų su Raudonosios Armijos klubu patirtas skaudžias traumas, nes tai išsamiai buvo pasakojama ankstesniame filme apie Arvydą.
O krepšininkų verslavimo, kaip sako Rimas Kurtinaitis, anuomet sakydavo – spekuliavimo, Arvydo Sabonio tapimo žemės ūkio specialistu niuansai, bus gerokai papildyti, kas buvo žinoma plačiąjai visuomenei.
Baigdamas noriu pralinksminti (tikiuosi!) papasakodamas, kokį šposą kartą iškrėtė mano minėta bilieto įsigijimo sistema. Visada galvojau kaip parduoti šią anekdotinę situaciją kokiam filmų scenaristui, bet „Šuriko nuotykiai“ jau buvo sukurti, o prie Leonido Gaidajaus neprisikasiau 
Taigi, ketvertą metų iki Sabonio atėjimo į Žalgirį, geriausiu tuomet visų laikų krepšininku vadintas Modestas Paulauskas, 1972 m. olimpinis čempionas, CCCR rinktinės kapitonas anksčiau nei įprasta nutarė atsisveikinti su didžiuoju sportu. Ta proga atskrido į Kauną Sovietų Sąjungos rinktinė mačui su Žalgiriu, o Modestas vieną kėlinį žaidė rinktinėje, kitą – už savo klubą. Kaune ažiotažas nenusakomas. Ir blogiausia, jog pirmo kėlinio nerodo televizija!!Iš anksto, kaip įprasta atsidūriau netoli Sporto Halės. Ieškančių laimės paukštės susirinko neįprastai daug. Šansas „nukalti“ BILIETĄ, įmanomas, jei klausinėsi visų pradedančių rinktis į mačą, pirmas. To vedamas per pusvalandžiuką atsidūriau autobusų stotelėje „Sportas“ ir prasivėrus durims, išlipantys išgirsdavo „Ar neturite atliekamo?“ (Tuomet privatūs automobiliai nebuvo išplitę, o ir parkavimasis būtų sudėtingas). Laikas ėjo, o visi išlipantys nereaguodami varė link Halės. Aišku papuldavo „nieko dėtų“ asmenų, kurie nesiorientuodavo, ko tas pirmakursis prašo?! Taip tuščiai „bežvejojant“ jau ir rungtynės turėjo būti prasidėjusios. Kur dingsi, vis tiek TV nerodo. Gal kas pavėluos.
Galų gale, iššoka iš autobuso geru dešimtmečiu vyresnis už mane personažas ir sušukęs:
- Turiu!!!, - pasileidžia kiek jo kojos neša link Halės.
Man nekyla abejonė, kaip elgtis. Bėgu atsilikęs 15 metrų paskui. Nuskuodę kokių 0,5 km krosą (kas žino Kauną, gali įjungti vaizduotę), priartėjus prie Halės prieigų, duodu tempą, kad priartėčiau, ir vyrukas išgirsta, kad kažkas lapnoja šalia. Jis sustoja, atsisuka ir sušunka:
-Tai aš sau turiu. Sau!!!..
Matyt, nepabrėžiau, ar nepasakiau žodžio „atliekamas“, o klausiau apie BILIETĄ. Rūgštėle, sąžiningai pasportavau…
Tai tapo vieninteliu maču mano atmintyje, kai nesugebėjau patekti į Žalgirio rungtynes. Laimei, gyvenau visai šalia, tai tą antrą kėlinį spėjau pamatyti per TV…
Taigi, jei nors kruopelytę domina sportas, žinote mūsų legendinius krepšininkus, retro dokumentika su jos herojų paaiškinimais ir prisiminimais, filmas, kurio premjera įvyko Kauno Sporto Halėje, tikrai bus įdomus. Estą teisėją kalbinti, filmavimo grupė vyko į Estiją, o ukrainietį Aleksandrą Volkovą – net į Paryžių. Ekrane garsiai skanduojama. Filmo kūrėjai nuvyko į Žalgirio areną ir per Eurolygos varžybas, paprašė būsimam filmui paskanduoti. Taip dabartiniai 10 tūkst sirgalių tarsi nutiesė tiltą į anuos laikus.
