Vien kasdienybė gelbsti mus…
Kiek kartų įvairiausiose temose įvairiausiomis progomis buvo pasakyta karčių žodžių pilkai, monotoniškai kasdienybei bei jos gniuždančiam, aistras, jausmus ir pojūčius bukinančiam poveikiui - nesuskaičiuotum. Jei dėl ko nors ir galėtume vienbalsiai sutarti, tai veikiausiai būtų visuotinė neapykanta kasdienybei. Poros arba šeimos gyvenime kasdienybę taip pat įprasta laikyti santykių, gyvybės, traukos tarp partnerių naikintoja. Žodžiu, kasdienybė yra tai, kas mus žlugdo, vargina, bukina, niveliuoja, o tai reiškia ne ką kita, kaip lėtą neskausmingą, bet ir neišvengiamą, marinimą.
Kasdienybę, monotoniją išgyvename kiekvienas ir kiekviena, taigi, kiekvienas ir kiekviena turėtume geriausiai žinoti, kaip mes išgyvename savo kasdienybę, kaip mes jaučiamės kasdienybėje. Kita vertus, turiu slaptą įtarimą, jog labai retas kuris pagalvoja apie pačią kasdienybę, nes dažniausiai tiesiog užknisa eilinė darbo diena arba iki koktumo siutina tie patys veidai, arba, tarkim, erzina tos pačios tų pačių žmonių frazės, dusina kasdien ta pati dienotrvarkė arba arba maršrutas, tos pačios šnekos tuose pačiuose svečiuose, pagaliau, tas pats mylėjimasis ta pačia poza toje pačioje lovoje… Šiose dažnai pasitaikančiose iliustracijose nepastebiu jokios kasdienybės, bet gana aiškiai pastebiu tai, kad, pavyzdžiui, mūsų darbas mums nemielas ir neįdomus, o todėl nuobodus ir erzinantis, arba, kad bičiuliai, pas kuriuos nuolat einame į svečius, iš tiesų yra mums visiškai neįdomūs, bet nerandame kaip pasakyti, kad jie mus "diorgina"… Kur čia ta klastingoji kasdienybė? Ar ji kitų žmonių veidus paverčia negyvomis kaukėmis, ar veidai-kaukės paverčia visa aplink nepakeliama monotonija be lašo gyvybės? Ar gyvenimas kaip koks fabrikas gamina monotoniją, ar mes su savo idiotiškais požiūriais ir nenusisekusiais gyvenimais viską aplink apveliame pilkais monotonijos voratinkliais? Ar mes pro kokias slaptas kūno poras leidžiame tą nepakeliamai nuobodžią kasdienybę, ar kasdienybė taip apmūturiuoja mūsų šiaip jau neįtikėtinai spalvingus gyvenimus, kaip močiutės šalikas anūkui užvyniotas iki pat akių ir neleidžiantis įkvėpti nuotykių pilno žiemos oro?
Turėdamas vilties, kad susidomėsite ir bandysite vienaip ar kitaip pasisakyti apie kasdienybę, drįsiu jau iš pat pradžių nesutikti su kasdienybės niekintojais ir nekentėjais. Mano galva, kasdienybė yra kaip tik tai, kas leidžia mums gyventi, kas mus gelbsti nuo nušyzėjimo. Kiek gali traukti beprotiškai įsimylėjusi pora, kuri siekia gyventi vien aistra, vien vienas kitu, vien balansuoti ant skustuvo ašmenų? Manyčiau, kad 8 ir 0,5 savaitės. Ne daugiau. Filmas jau nusivalkiojęs, bet įtikinantis (tuo labiau, kad ir Rurke dar atrodo jaunas ir airiškai patrauklus). Mūsų gyvenimus su savo žmonomis ir vyrais, su savo draugėmis ir draugais gelbsti tik kasdienybė, kuri neleidžia mums uždusti vienas nuo kito. Čia turiu galvoje ne “pailsėjimą”, ne gyvenimo kartu timeout’ą - nemanau, kad panašios “priemonės” gali “išgelbėti” beblėstančius santykius - veikiau, yra taip, kad kasdienybė mus kaip tik ir jungia (o ne skiria), teikia mūsų gyvenimams turinį, panašiai, kaip vanduo elektriniame arbatinuke neleidžia arbatinuko spiralei perdegti. Mes turime, ką pasakoti vienas kitam, turime apie ką šnekėti, turime, į ką kartu žiūrėti, turime ką kartu klausyti. Mes mintame kasdienybe. Vien kasdienybė ir gelbsti mus…
Tamstos teismui 
mano subjektyvi nuomonė 
Pilka kasdienybė ir ypatingi įvykiai/beprotiška aistra/nekasdieniški įvykiai – tai lyg du extremumai. O gyvenimas, tai ne tiesė tarp jų. Rečiau ar dažniau iš kasdienybės ar nekasdienybės mus išmuša gyvenimo pateiktos staigmenos: netektis, pažintis, konfliktas, galų gale atostogos ar iškyla… Jei gyvenimas tokių staigmenų “pagaili” ir jauti, kad pradedi bukti, esi priverstas keisti, kad ir tą pozą… Kasdienybė ir nekasdienybė nėra ilgalaikės.
Neįsivaizduoju absoliučios, pastovios kasdienybės, bet va tokia mus ir uždusintų, tik kad mes stengiamės sąmoningai ar ne nepasiduoti, netempiame jos iki begalybės… Kiek gi tų vakarų mes galime sėdėti ir kalbėti, kad ir skirtingomis temomis?.. Arba aš kasdienybę suprantu primityviau… Geriau tiktų žodis - siauriau.
Gal ne primityviau, amlivv, tik kasdienybė - gerai pagalvojus - kaip tik yra "neužmušama" jokiom priemonėm, jokiom staigmenom, jokiu nekasdienišku įvykiu. Tu klausi: kiek gi tų vakarų mes galime sėdėti ir kalbėti, kad ir skirtingomis temomis? Na, manau, kad kaip tik begalybę, tą žmonės ir daro, tik, kaip sakiau, kasdienybė mums duoda turinį, patirčių, apie kurias galime be galo kalbėti. Kita vertus, aš panašiai paklausčiau: o kiek gi gali būti iškylų ar atostogų, ar dar kokių nors neva nekasdieniškų nuotykių? Suprantu, kad galima siekti "praskaidrinti" kasdienybės monotoniją, siekti nekasdieniškumo, bet kasdienybė įtraukia ir suvirškina viską. Kartojimas yra kasdienybės įrankis: jei norėsi pakartoti nekasdienišką iškylą, ji po truputėlį taps kasdieniška. Mano minėtam filme Rurke su Besinger žinojo ar jautė, kad negali kartoti nieko, nė vienos dienos, nė vienos minutės, nė vienos situacijos, vis kitaip, vis toliau, kad ir per skausmą, bet visas tas nekasdieniškų, nesikartojančių aistros akimirkų rinkinys vieną dieną pats tapo kasdienybe, viskas mirė… Arba, tarkim, visokios šventės turėtų būti nekasdieniški dalykai, išskirtinės dienos, išskirtiniai vakarai ar naktys. Bet šventės paprastai turi scenarijus, kurie kartojasi, arba kai kurie elementai kartojasi, kartojasi pagaliau pats ėjimas į šventę, ruošimasis, pati situacija. Kiek gali kartojama šventė netapti monotoniška?
Žinoma, pirmojoje žinutėje labai jau išryškinau kasdienybę, rašiau apie ją lyg sulėtintais kadrais. Gyvendami taip nematome, o iš tiesų varomės tarsi kokiu viduriu: nei gryna kasdienybė, nei gryni išskirtiniai įvykiai. Čia aš sutinku. Bėda ta, kad kartais žmonės ima ir pasižiūri tarsi iš šalies į save, o tada pamato, kad net ir pačios didžiausios staigmenos jau senų senovėje prieš joms įvykstant buvo suvirškintos kasdienybės. Kaip gimtadienio siurprizai, kai pasislėpę draugai išgąsdina progos kaltininką džiaugsmingu sveikinimu anam vos uždegus šviesas kambary… Ši situacija taip nutrinta, tiek kartų matyta trečios rūšies filmuose, tiek nuexploatuota… Pati kasdieniškiausia staigmena, kokią tik įmanoma įsivaizduoti…
Kiek ilgai įmanoma laikytis įsikibus užmaršties ir siurbti naujumą? Kiek ilgai įmanoma nerūpestingai mėgautis įvykiu, pavyzdžiui, iškyla ir neprisiminti, kad ir "aną kartą" buvom čia, neprisiminti, kad ir "anais kartais" tu turėjai sutepti sumuštinius, kad ir "anais kartais" pasiimdavai į išvyką kokį žurnalą paskaityti… Aišku, aš čia improvizuoju, detalės gali būti įvairios, bet tos detalės kartojasi, atnešdamos su savimi monotonijos, kartojimosi prieskonį.
Manau, kuo labiau sieki išblaškyti kasdienybę, pabėgti nuo kasdienybės, tuo labiau ji puola, staigiau sugrįžta, su nauja, didesne monotonijos ir nuobodulio doze. Šiuolaikinis žmogus nekenčia ir bijo kasdienybės. Tą nesunku pastebėti: laikraščių antraštėse, žurnalų straipsniuose, TV laikų herojų žodžiuose, filmuose… Aš visuomet galvoju apie kasdienybės prisijaukinimą, o ne bėgimą nuo jos ar priešinimąsi. Beveik kasdien važiuoju tuo pačiu maršrutu dviračiu, aplenkiu tą pačią duobę, užšoku ant to paties bortelio toje pačioje vietoje, kertu tą pačią gatvę ties ta pačia perėja, pradedu pažinti kiekvieną krūmelį ar akmenį savo kelyje, visuomet neužmirštu pažvelgti pro tą patį tos pačios kirpyklos langą ir tarsi nufotografuoti vaizdą, matau tuos pačius namus, šaligatvio plyteles… Tarsi kokia meditacija… Tikriausiai tai irgi kažkoks kraštutinumas (jau tikrai netinkantis "pozos" klausimams spręsti), labai asmeniška patirtis, kuria gal neįmanoma pasidalinti. Noriu pasakyti ne tai. Mes tiesiog pradedam nebemokėti įvertinti ritualų, pasikartojimų - prisijaukintos kasdienybės. Bandydamas atsakyti į savo paties klausimą aš galvočiau, kad kasdienybė nėra nei slegianti, nei nuobodi. Mes patys ją užnuodijame slogučiu ir nuoboduliu. O nuo savęs, kaip sakoma, nepabėgsi…
Labai grazhiai parashei. Tiesiog yra kasdienybe, o yra pilkuma ir nepasitenkinimas. Tuomet reikia kurti kitokia kasdienybe, kuri butu maloni. Bet ji vistiek bus kasdienybe. Man patinka kas ryta atsikelt, uzhsiplykit zhalios arbatos puodeli ir ji ishgerti vienumoje. Man patiko kas vakara laukti sugryzhtanchio mylimo zhmogaus ir tiesiog megavausi ta mintimi kad mes ir vel sedesime prie to pachio seno, girgzhdanchio stalo… Problemos ne rutinoje, o tame su kuo ir kaip ta rutina dalinames. Be to, niekada nebus visihskai vienodu dienu. Tai neimanoma. Kas karta virsh musu skirtingi debesys… Mums reikia ispudzhiu, bet jie nebutinai bus visishkai kitokie. Tie patys draugai, shalia kuriu gerai ir suteikia tu ispudzhiu. Malonumas shirdzhiai. Turiu tokia beda, kad ieshkau nauju pazhinchiu. Bet tai nereishkia, kad keichiu draugus. Taip nera. Nera nieko malonesnio, nei su sena gera drauge ishgerti kavos ushkandant ja raugintu agurku. Tai musu ritualas ir mums niekada tai nepabos. Kasrytinis vaiko pasveikinimas…kai negaunu to shvelnaus ir shlapio buchkio jauchiuosi nesava visa diena…
Taip, Gluosne, kažką tokio ir bandžiau parašyti - žalia arbata rytais, neslegiantis, šviesus laukimas…
Aš apskritai pastebiu (ir aplink, ir kituose, ir savyje), kad mes mažai gyvenam. Mes gal kovojam, bandom ką nors išsikovoti iš gyvenimo, mes dažnai kuriam, konstruojam, gaminam save arba bandom gerai prasisuskti, išlošti ką nors iš gyvenimo, apmauti jį, aplenkti jį, pabėgti nuo kasdienybės ir nuo savęs. Bet mes mažai gyvenam ir nebemokam prisijaukinti laiko, daiktų, žmonių… Gyvenimas juk nėra darbas, kurį turi padaryti, nėra problema, kurią turiu įveikti, nėra atostogos, kurias turiu smagiai praleisti…
Tikras gyvenimas gal yra "geroji" kasdienybė, prijaukinta, apgyvendinta artimų žmonių ir artimų dalykų…
Tik yra vienas pointas…Tikiuosi, ne visiems…tas prisirishimas yra pavojingas…Neduok Dieve viso to neteksime…Kaip tada gyventi? Zhmones, kuriems toji kasdienybe yra gyvenimo pagrindas, kurie prisirishe prie zhmioniu, prie shirdzhiai mielu daiktu beveik niekada neatsitiesia juos prarade…
Bet chia jau kita diskusija…
Man labai patinka mano kasdienybe. Tik kartais nerimas sirdi suspaudzia - ar mano mylimam 
ji patinka taip pat? Ir ar patiks tiek pat laiko, kiek ir man?
Manau, kad kasdienybes kancios ir ju stiprumas labiau priklauso nuo kiekvieno zmogaus budo. Jei jis seslesnis, ramesnis, tai ir ta kasdienybe ne taip slegia. Jei labai judrus, linkes nuolat aktyviai veikti - gal jam sunkiau. As - prie sesliuju ir tikrai dievinu ta kasdienybe, kuria turiu dabar. Mat ja sieju su paciu brangiausiu zmogum, tai kas tame gali buti slegiancio?
O vadinamuju "idomiu ivykiu", neva nekasdienisku, net ir nelabai megstu. Kartais ta kasdienybe netiketai susijaukia - tada buna ir smagu, ir linksma. Bet, dede Gedai, tikrai esi visiskai teisus, kad besikartojantys pasilinksminimai ir visokios sventes ilgainiui irgi tampa rutina, ir gana bjauria.
DEDE GEDAI,dar kartais koja pakisa koja MIRTINAS nuovargis.Nuo visko .Nuo lekimo.Nuo ieskojimo .Nuo per dideliu vilciu.Vardinam iki begalybes .Bet ateina nuovargis.Zinoma,kam tau BUTI jei tu negali BUTI STIPRUS.Atsakingiausiais-reiksmingiausiais tavo gyvenimo momentais.Bet kartais ateina nuovargis.Ir tau tesinori pasakyt-GET OFF su visais savo aksesuarais.O kartais tiesiog ir nebegali kitaip pasakyt.Bet…
Oi, kokia šilta tema išėjo… Negalėčiau nesutikti (o dar su tokio nedirbtinai moteriško švelnumo žinutėmis) ir su Gluosne, ir su ru 0915, ir su Zuvele. Ir žinoma su trepango vyriškai šykščia žinute.
Apie trepango minimą nuovargį čia iki šiol taip pat kalbėjom, sakydami, kad nekasdieniškumas, lėkimas, problemų sprendimas, bėgimas nuo vadinamosios kasdienybės rutinos savaime anksčiau ar vėliau tampa kasdienybe arba tokiu nuovargiu nuo gyvenimo. Esu ir aš sutikęs nemaža nuo gyvenimo taip pavargusių žmonių, kuriems jau niekas nėra nei labai svarbu, nei gražu.
Po Zuveles pasisakymo ir aš susimąsčiau šiek tiek į kitą pusę - apie gyvenimą "ant bangos". Ką tik kabake prie šalia staliuko sėdėjo ir gurkšnojo nealkoholinius beigi vitaminizuotus gėrimus tokie labai ramūs nebejauno amžiaus užsieniečiai. Baisingai ramūs buvo, visiškai atsipūtę, nekalti, raudonais žandukais, kaip kokios boružės. Jie tikriausiai čia tamposi su exkursijom po Vilnių, gal kitur. Pagalvojau, kad jų gyvenimas - net ir mūsų nykiausios rutinos matais - stovintis vanduo. Aišku, kiekvienas tik pats gali išsimatuoti savo, taip sakant, gyvenimo kokybę, tai nenoriu pasakyti, kad jie būtinai turėtų būti nelaimingi. Norėjau tik pasidalinti nuojauta, kad matyt žmogui visuomet būdinga veržtis kažkur kitur. Net ir ramiausio būdo, net ir sėsliausiam. Dar pagalvojus, mūsų čia apšnekėtą kasdienybės prisijaukinimo programą tobulai išpildo nebent kokie vienuoliai, geriausiai kokio uždaro ordino ar, tarkim, kur nors Tibete aukštai kalnuose pasakiškos gamtos apsuptam neįsivaizduojamai senam vienuolyne. Dienotvarkė per šimtmečius susiformavusi, geležinė regula, net tuštintis savanoriškai įpratinanti tiksliai tuo pat metu. Kita vertus, jų kasdieniškumas ir nekasdieniškumas turbūt visai kitoks…
Labai užsikabliavau ant pavyzdžio su vairavimu: iš tiesų, ką mato koks formulės pilotas? Viskas turėtų lietis, jokių detalių, tik trasa, arba kaip tik kažkokia nereikšminga detalė kažkokiu stebuklingu būdu patekusį į akiračio paribius ir samonės užribius iškyla po lenktynių… Galima įsivaizduoti, kad jausmas vežantis, tik tuomet jau turi varyt ir varyt, nes kitaip labai nyku… Linkiu mums visiems daugiau tokių lėtų švelnių sklidinų vakarų, kaip šiandien man jaučiasi - ne be jūsų žinučių…
Kasdienybes neymanoma prisijaukint ,DEDE GEDAI,nes ta pati kasdienybe stumiama y prieky yra TIK ir TIK nuolatinio kismo visur ir visada.Taip tu teisus- o kas maskuojama po samprata "kasdienybe"?Laisva vieta variacijoms.Ir butent tas mikrosprogimu daznumas ir gausa puikiai atspindi pacio uzkurta tema.
Hm, turbut pastovus, tolygus ir letas gyvenimas neimanomas, kaip ir neimanomas pastovus gyvenimas ant bangos (nebent jis baigiasi tragiskai 
).
Kaip bebutu, pavargsti nuo bet kokio gyvenimo budo ar stiliaus. Turint salyginai tolygu/nuoseklu gyvenima, nori nenori kartais tenka audringesni gyvenimo epipzodai, kurie ir suteikia kasdieniam gyvenimui prasme ir sarma, taip paciai kaip kasdienis gyvenimas iprasmina audringus momentus…
Na taip (jau kartojuosi), Mindam: tai žemyn, tai aukštyn; tai į kairę, tai į dešinę… Vis gi aš labiau rašiau apie tai, kad žmonės pavargsta veikiau nuo savęs, nei nuo savo gyvenimo būdo. Sakau: slegia gal ne pati kasdienybė, o veikiau mes patys - dėl žmogiškosios neramios prigimties - kažko lyg laukiame įsitempę, ar ieškome, ar bėgame, kai bent jau kartais gal išeitų tiesiog gyventi čia, dabar - kasdienybėje. Nežinau, kaip tai padaryti, bet kartais turbūt mums visiems nutinka ramiai ir be nuobodulio išgyventi "gerąją" kasdienybę. Populiarus pasakymas: jaučiuosi lyg gyvenčiau juodraštį, o ne "iš tikrųjų"… Gal jį galima įvairiai suprasti, bet vis tiek čia jaučiasi daug bėgimo, nebuvimo dabar, negyvenimo čia. Žodžiu, man atrodo kažkaip užmiršta ar nepopuliaru, ar nešiuolaikiška gyventi kasdienybėje ir joje atrasti prasmingų dalykų, atrasti jų čia, dabar, o ne tik gyventi įtampa, "ant bangos", kai visa prasmė bus, tuoj tuoj pasirodys, kai visa prasmė, taip sakant, šuolyje, laukime, lėkime, tame, kas ne čia ir ne dabar, o nuolat ateityje… Gal sudėtingokai išeina formuluoti, bet ir trepango, kaip matau, ne geriau sekėsi, nes eilučių apie mikrosprogimus, variacijas ir kaip čia kas atsispindi aš iki galo nepajėgiau suprasti.
Vis tik dar kartelį įsiterpsiu…
Kiek gi tų vakarų mes galime sėdėti ir kalbėti, kad ir skirtingomis temomis? Na, manau, kad kaip tik begalybę… - sutinku, daug, bet staiga vieną vakarą labai gera tylėti, tiesiog sėdėti ir tylėti… Ar tai jau ne žingsnelis iš kasdienybės?
Linkiu mums visiems daugiau tokių lėtų švelnių sklidinų vakarų, kaip šiandien man jaučiasi - ne be jūsų žinučių…- tai ar šis vakaras kasdienybė? Bet juk jis ne toks, koks buvo vakar ir ne toks koks bus rytoj. Aš sėdžiu ir bandau suvokti, rašau… Jei aš jau miegočiau – tada sakyčiau, kad tai kasdienybė. Tu, dėde Gedai, šiandien (o, jau vakar) pradėjai įdomią temą. Ir vėl man atrodo, kad tai žingsnelis iš kasdienybės…
Kiekvieną rytą atsikeliu, išgeriu man jau paruoštą kavos puodelį ir einu į darbą. Ir taip daugybę dienų… Bet staiga vieną dieną aš nebenoriu, nebegaliu eiti tuo pačiu maršrutu. Ir visai nesvarbu, kad aš pavėluosiu, vis tiek einu kitu keliu, ar bent kita kelio puse…
Kodėl? Tai tapo kasdienybe ir panorau ją pakeisti… Bet aš kitą rytą vėl eisiu tuo pačiu keliu, ir dar kitą rytą… Ir man bus gera. Ir visi mes grįžtame į tą kasdienybę, nes ten tikrai gera ir ramu, bet jei ji tęsiasi per ilgai, tai ir pradedi temą, pereini į kitą gatvės pusę ar tyli, jei pats gyvenimas nepateikia kokią nors malonią ar nemalonią staigmeną ir išjudina mus, stumteli iš tos kasdienybės.
Per daug susmulkinau? Žinoma, pavyzdžius buvo galima parinkti ir kitokius. Kasdienybė – pasikartojimas – monotonija , tai lyg ir sinonimai. Kaip atsibosta, išsekina gyvenimas ant bangos, taip ir kasdienybėje norisi tų mikrosprogimų. Arba juos pateikia mums pats gyvenimas. Galvoju, kad apie tai ir kalbėjo trepango, Mindam, to palinkėjo ir Zuvele.
AMLIVV: butent 
,ir net po issamiai protingos DEDES GEDO kasdienes buties motyvacijos islieku skeptikas-kasdienybes prisijaukinti neimanoma.Kaip bebutu gaila,ji dar ir neklonuojama.Tai yra -neatkartojama.O visa kita-privalomas TO KA MES GYVENAME(cia ir dabar)papildas.Su visom esamom pasekmem.
Tai ir aš leisiu sau dar kartelį įsiterpti. Man - kuo toliau, tuo labiau - rodos, kad mes (bent jau tie, kurie čia brūkštelėjo) lyg ir panašokai žiūrim, tik šiek tiek skirtingai tuos panašius dalykus vadinam. Amlivv neslegiantį tylėjimą kartu vadina žingsneliu iš kasdienybės, o aš anksčiau šnekėjau apie kažką panašaus, kaip apie tą pačią prijaukintą kasdienybę. Apie gražius vakarus irgi panašiai. Iš kitos pusės, galėčiau ir tau amlivv tą patį klausimą apversti: bet juk šiandieninis kavos puodelis yra kitas puodelis, nei buvo vakar… Tik taip matyti, jaustis nėra nei paprasta, nei yra koks receptas perverčiantis mūsų santykį su kasdienybe, perverčiantis mūsų gyvenimą. Vienu žodžiu, mano terminais kalbant, kasdienybė kaip tik yra kažkas priešinga monotoniškam kartojimuisi, rutinai, nes pastarosios savijautos yra mūsų pačių kažkoks neįgalumas. Panašiai (iš esmės sutikdamas) dėl pavadinimų nesutinku ir su trepango, nes manau, kad mes ištisai prisijaukiname kasdienybę, tai vyksta ir vyksta, kas minutę, kasdien. Kartojimasis kartojimuisi nelygus: kai ir šiandien važiuoji tuo pačiu maršrutu, kaip vakar, tai šiandieninis važiavimas gali būti arba monotoniškas, arba - atvirkščiai tas pats kitas… Vat nuo ko tai priklauso, tai mes kaip tik ir bandome čia kalbėdami kaip nors pasakyti.
Svarbiausia, šiuo atveju, ne vardai, ne žodžiai. Svarbiausia, kad mes, atrodo, dar nesame taip pavargę nuo gyvenimo, nuo pačių savęs, kad nepastebėtume ir tų gražių vakarų, ir tylėjimo kartu, ir vis kito ir kitokio to paties kasdieninio mūsų kelio - kad ir kur jis vestų…
Visada su didžiausiu malonumu sėdu prie savo jau kasdieninio užsiėmimo: Bangos. Prie kasdienio, bet ne monotoniško, ne slegiančio, to paties, bet ne atsikartojimo, ne klono. Visų pirma - dėka Jūsų visų. O visų antra - dėka savęs, nes vis dar sugebu pamatyti ir išgirsti. Turbūt ir Jūs panašiai.
DEDE GEDAI: visa tai ka pasakoji mes pastebim pastebimir dreba rankos kartais kaip kartais noris tai perkelt foto juoston ar ant popieriaus langa ar y VHS -po reiksmingos GALIU-REIKIA-NESUGEBU-NER JEGU-EIK S.HIKT PASAULI anotacijos noris pastebet tik viena dalyka-kam reikalinga tavo sirdies virpesiai ir verzhimasis Y KAZKA TOKIO,jei ner salia zmogaus,kuris paskytu yvertines :Wajiatau
,nu cia tai geras ,nesitikejau Tu esi…tu …esi tu…TU!..wajiatau…
Finita.As nebeturiu daugiau ka pasakyt.Bet DEDE GEDAS siuo atveju kalba kaip is Biblijos.Kad jam atsegtu likimas ramesniu,o ne tokiam minciu gimdymams skirtu vakaru.Kad ir su reiksmingai -nereiksmingu sedejimu fotely su 
rankoj,salia ramiai bezaidzianciais vaikais,ir reiksmingai murkiancia
.Sekmez visiemz.
Vien tik kasdienybė… Džiaugiuosi aptikęs šią senokai primirštą temą. Kas yra kasdienybė man. Vis ta pati žmona, vis tie patys vaikai, vis tas pats darbas, vis tos pačios pozos mylintis, vis tie patys idiotiški serialai. Kaip tuščia ir nyku, galima sakyti, nuobodu. Ne taip, kaip kitiems, kurie keliauja, siekia karjeros, kraunasi politinį, ir ne tik, kapitalą, šokinėja su parašiutais, trankosi po kabakus ir ten renkasi gražuoles. „Sizifo mitas“, vis tas pats akmuo, vis tas pats kalnas, vis tas pats riedėjimas atgalios. Ir vargšas žmogelis šioje kasdienybėje bando surasti prasmę.
Taip, pilka ir nyku, bet man taip norisi nudažyti savo gyvenimą visomis vaivorykštės spalvomis. Galbūt todėl, svarbų vaidmenį vaidina ilgesys, laukimas. Ir tai nėra vien kvailos fantazijos apie tai, kaip gyvenimas po kurio laiko turėtų pagerėti, nes valdo vieni ar kiti politikai, ne, ne apie tą laukimą Europos sąjungos norėčiau pašnekėti. Tą laukimą ir ilgesį galima būtų pavadinti kasdienišku. Turbūt visi sutiks, kad laukti tikro draugo, nors jį matei tik vakar, malonu. Laukti, žinoti, jog tikrai ateis, nes jis tikras draugas, ruošti jam vaišes, ne todėl, kad nori pasirodyti, bet tam, kad pasidalinti tuo ką turi. Žinoti, tikėtis, kad bus įdomu, nors ir apie ką bepakryptų pokalbis. Man jau vien tik tas laukimas suteikia sunkiai paaiškinamą džiaugsmą, gal net ir prasmę, jog turiu draugų, nesu niekam vertas, esu kažkam reikalingas.
Tas pats ilgesys, žinoma, įprasmina ir šeimyninį gyvenimą. Juk, jeigu nebūtų atsisveikinimo, pasisveikinimo ar šiaip bučinio, tai ir seksas toje pačioje lovoje ta pačia poza būtų tik anonizmas ta pačia ranka tame pačiame tualete išklijuotame tomis pačiomis nuotraukomis iš tų pačių „Vakaro žinių“. O kur dar tokios „smulkmenos“ kaip: pusryčiai, pietūs ar vakarienė paruošti su meile laukiant kol mylimas žmogus atsibus ar grįš iš darbo. Vėl tas pats ilgesys, laukimas, kuris suteikia prasmės užgaištam, iš savęs atimtam laikui. Ir po tokių pastangų vien tik ačiū, na gal dar ir tokia smulkmena, kaip džiaugsmas vyro (rečiau žmonos, nes žmonos dažniau ruošia valgyti) akyse. Taip viskas kasdieniška. Taip norisi, kad džiaugsmas akyse tikrai virstų kasdienišku.
O kur dar laukimas, planavimas, atostogų, švenčių, savaitgalių. Ir nors dažnai, bent jau mūsų šeimoje, tas pasiplanavimas nesutampa su tikrove, bet jau vien tik laukimas ir svajojimas kartu suteikia nemažai džiaugsmo.
Laukimą ir ilgesį labai gerai supratau sėdėdamas, nors ir labai trumpai, tik 52 paras, viename Lenkijos kalėjimų. Nenorėčiau to įvykio pavadinti kasdienišku ir įprastu, bet tada kai sėdėjau – buvo kasdienybė. Taigi, net ir sėdint uždarytam, belaukiant teismo, laiškų iš artimų žmonių, taip pat rūpėjo kas išeina į laisvę, kas atsisėda ir už ką. Manau būtent tas tikėjimas ar pasitikėjimas tuo, kad sugrįšiu į kasdienybę suteikė prasmės net ir tokiam beprasmiui sėdėjimui.
Na ir, žinoma, vaikai. Dabar, kai vaikas dar labai mažas, jame labai pastebima tiesa: ĮBRISTI Į TĄ PAČIĄ UPĘ NEĮMANOMA. Turbūt nėra nei vienos dienos, kad jis neišmoktų ko nors naujo. Kitas klausimas, ar aš visada, per savo skubėjimą tai pastebiu. Kuo čia dėtas ilgesys? Bet argi matėt nors vieną tėvą ar mamą, kurie nenorėtų, nelauktų, nesitikėtų, nesiilgėtų, kol jų vaikas pradės šypsotis, sėdėti, ištars pirmąjį „MAMA“, ar „TĖTI“, pradės vaikščioti, gerai mokysis, laimingai sukurs šeimą. Nors taip nenoromis mintimis sendiname savo vaikus, bet ilgimės ir laukiame.
Tos „smulkmenos“, ta kasdienybė, tas ilgesys… gelbsti mus( na, bent mane)
wow, dede gedas neturi ka veikt?! 
paskaitysiu kai turesiu laiko 
Prisistatysiu kad as jau kelinta karta keiciu nika, bo vis pamirstu pasvordus ir mailus i kuriuos tuos pasvordus siuncia. Noriu likti inkognito.
O kasdienybe kaip ir dede gedas labiausiai tikri gyvenimo dalykai. Kaip druska ir sazine kiekvienam zmogui savaip veikia. Save visad pastebiu nedarant nieko kas sutaptu su daugelio is cia pasisakanciu troskimais arba nesiekiu Jusu, gerbiamoji publika, gyvenimo kokybes pasiekimu. Visiskai nepropaguoju sporto, kelioniu, koncertu, tusu(su retom isimtim), adrenalino negaudau vairuodamas, neperku madingu (arba is zinomu firmu parduotuviu) drabuziu, valgau viena ir ta pati maista. Ir tai mane veda i prieki. Kaip niekas is klases, is kurso padariau stulbinama karjera, kaip kiti sako - nieko nesiekdamas, ir gyvenu toliau laimingas savo kasdienybeje, ir kas vakara myliuosi su zmona ta pacia poza, penktadieniais dazniausiai pats su savimi geriu 2l butinai stipraus alaus (ala kobra) nes vandens krane yra, miegu jau 10 metu ismaigytoj lovoj. Ir as ziauriai laimingas be viso to slamsto. Tiesos delei pasakysiu kad save laikau turtingu zmogumi (pagal saskaita banke)ir sau galiu leisti viska apie ka zmones bangoje diskutuoja. Sugyvenk su kasdienybe - ir su visu pasauliu sutarsi.