Ši unikali kino dokumentika, matau, rodoma tik vieninteliame 08.02 seanse Vilniuje:
Ir tai tokį įspūdį paliekantis filmas, kad rašau rekomendaciją vieninteliam seansui, kas ir nedaroma ir neracionalu.
Suprantama, kodėl šis filmas Lietuvoje neišverstas šio dokumentinio filmo lotyniško pavadinimo į lietuvišką – „ŽMOGAUS KŪNO FABRIKAS“. Atrodytų ne tik banaliau tas, kas rodoma ekrane, bet ir nublanktų esmė – medicinoje taikoma kalba.
Į šeštą dešimtį įkopę šveicarė VERENA PARAVEL ir britas, mokslus baigęs JAV, LUSIENAS KESTAINGAS-TEILORAS bendradarbiauja jau daug metų. Nuskynė ne vieną prizą už tris anksčiau sukurtus ir išgarsėjusius dokumentinius filmus. Neradau duomenų, jog jie būtų sutuoktinių pora, bet kaip kūrėjų duetas, susilipdę išties stipriai.
Vakarų leidinių kritikų pagyros šiam globaliam kino liudijimui. Pritariu – visos liaupsės dėl filmo kokybės yra objektyvios ir teisingos!
„DE HUMANI CORPORIS FABRICA“ viduryje greitai pasakomas faktas, kad 1970 m. gimusiam yra 42 metai. Reiškia filmavo filmą ne mažiau kaip dešimtmetį! Aišku ne ištisai, nes tai ką regi ekrane, reikėjo kantraus pasirengimo. Sužinoję, ką dokumentininkų duetas sugalvojo parodyti žiūrovams ir kaip jie planuoja filmuoti, ne vienas medicinos chirurgijos centras atsisakė juos įsileisti. Tik Paryžiaus medikai ryžosi rizikuoti. Ir turime analogų neturintį reginį, gautą panaudojant novatoriškas filmavimo technologijas.
Teisingai, kad aprašyme nedviprasmiškai įspėjama, ką matysi ekrane. Tačiau turiu paaiškinti, jog filmas nėra „kiauras chirurginės operacijos filmavimas“. Ekrane rodoma kur kas platesnis spektras, susijęs su homo sapiens kūnų „remontu“ , o taip pat ir psichika bei ligoninių darbo organizavimo principai. Filmuota keletoje Prancūzijos ligoninių.
Reikia pripažinti, jog detaliai, iš arti, ne epizodiškai stebėti kaip chirurgai, padedami aukščiausių dabarties galimybių, „kapstosi“ po žmogaus organizmo reikiamas vietas, yra gana įtemptas reikalas žiūrovų protui. Tačiau, mano nuomone, siaubo matomi reginiai nekelia. Nemielas akiai operacijos vaizdas buvo atmieštas kita ligoninės kasdienybe. Ir baimingai vertinti perspektyvą pamatyti šį dokumentinį liudijimą, manau yra perdėta. Yra kaip yra toje chirurgijoje. Neabejoju, kaip retenybę pamatyti savo akimis kas dedasi operacinėse, verti žmogiškųjų pastangų. Stulbinančiai atrodo ir chirurgijos metodai, ir technologijos, ir žinoma chirurgų meistrystė. Sprendžiant iš dialogų operacijų metu, rodoma tiesiog medikų kasdienybė…
Ir tai ką regi ant operacinio stalo, žinoma, nepridės entuziazmo operuotis. Bet ar tai galime pasirinkti? Ar operuojamės dėl savanoriškų paskatų? Na, plastinės chirurgijos filmo autoriai neliečia… Bet pripažinkim, kad jau banaliais posakiais virtę, kad gimdyvei atliktas cezario pjūvis, kad kaulai sutvirtinti varžtais (filme – stuburas!), mūsų vaizduotėje nesukelia tokio vaizdo, kokį pamatome filme! Atrodo neįtikėtina, kad žmogaus organizmas tiek lankstus atlikinėti su juo tokias operacijas! Bent jau traumų prevencija po tokių vaizdų iš operacinės, turėtų padidėti tarp žiūrovų. Juk tai taip aktualu šią vasarą! Žymiai daugiau susižeidusiųjų, kurie operuojami, nei būdavo ankstesnėmis vasaromis…
Kai „DE HUMANI CORPORIS FABRICA“ pabaigoje patenkame į didžiulės ligoninės lavoninę (sprendžiu pagal kūnų skaičių) ir buvę ligoniai ruošiami išvykimui, neabejotinai dingteli mintis – kodėl šie pesimistiniai vaizdai, nors ir labai senyvų ligonių būta? Nors filmas ir nėra „ištisa operacija“, tačiau kitkas vis dėlto skirta žiūrovo atsipūtimui. Autoriai čia pat įtraukia mus į supertrankų ligoninės darbuotojų vakarėlį. Nuotaikos turi būti įvairios…
Tikrai nesibaiminkite pamatyti šį, manyčiau, įspūdingiausią 2022 m. Scanoramos filmą.
Nesusilaikysiu, nepacitavęs kino kritiką GEDIMINĄ KUKTĄ. Jo teiginys parašytas vardyjant įspūdingiausius 2022 m. pamatytus filmus:
„Matau, kaip slaptoje Paryžiaus ligoninės patalpoje, išmargintoje nešvankiais erotiniais piešiniais, pagal disko muziką tūsinasi būrys chirurgų, anesteziologų ir slaugytojų, nes tik tokioje erdvėje ir tokiomis sąlygomis jie gali bent trumpam atitrūkti nuo realybės, o tada vėl stoti prie operacinio stalo ir gremžtis į žmogaus kūną, pjaustyti, tirti, lopyti ir gydyti. „De Humani Corporis Fabrica“ – atvira, paveiki, ribas perbraižanti dokumentika.“
Nepraleiskite vilniečiai vienintelį seansą Skalvijoje rugpjūčio 2 d.