trupė Theaomai "BROLIAI KARAMAZOVAI"
2016-2017 m. teatrinis sezonas kaip niekada nykus. Didieji grandai rodė nuovargio požymius ir tarsi nutarė atsikvėpti pavėsyje, jau žinomi vidutinės kartos režisieriai ir vėl nesugebėjo pateikti ko nors išskirtinio (bent jau neteko matyti teigiamų recenzijų, todėl praktiškai ir nežiūrėjau naujų spektaklių), netgi dvi stipriai viltingos premjeros Nacionaliniame teatre, deja, žadamos rudenį…
Natūralu, kad esant tokiai situacijai, bandai ieškoti ko nors nežinomo, pagal sukauptą patirtį neprognozuojamo. Jeigu pasiseks, – patirsi netikėtą atradimo nuostabą.
Ir per tokį sezoną pavyko "pataikyti į dešimtuką net 2 kartus – eksperimentuojant su spektaklių paieška, į kuriuos tradiciškai nekreiptum dėmesio, pavyko aptikti porą neabejotinai vertų dėmesio teatrinių darbų.
Prieš keletą mėnesių rašiau, kad nelauktai aukšto lygio ir įdomi pasirodė tuomet dar nauja “Idioteatro” garsios JAV pjesės MEILĖS LAIŠKAI (rež. Dainius Kazlauskas, aktoriai – Ilona Balsytė, Kostas Smoryginas) adaptacija. (http://www.idioteatras.lt/index.php?page=87).
Ne be rekomendacijų atradau ir antrą savo šio sezono “vinį”. Jaunų aktorių, kursiokų sambūris “Theaomai”, kurį jie skambiai vadina teatru-studija, buvo girdėtas, bet niekada nesidomėjau. Kur čia viską, kas atsiranda supaisysi! Gavosi taip, kad teatrinė krizė įgalino šį žodį, verčiant iš graikų kalbos, reiškiantį žiūrėti, stebėti, vertinti prisiminti, o kai tik dabar pamačiau šios trupės debiutinį, dar prieš penkmetį sukurtą spektaklį Broliai Karamazovai, ir įnustebti. Spektaklis tiek pavykęs, kad būtinai stengsiuos pamatyti jų ir naujesnius spektaklius – “Lauke už durų”, “Ivanovas”, jeigu jie tik rodomi dar…
Antrą kartą nuvykau į Trakų g. 9/1–Kėdainių g. Pranciškonų rūmuose įsikūrusio teatro "MI" salę, kuri prieš savaitę tą vakarą buvo atiduota "Theaomų" interpretuojamam Dostojevskiui. Erdvė, rodosi, visiškai nepritaikyta teatrui: buvusios kokios tai koplyčios salytėje sustatytos aplink kėdės kelioms dešimtims žiūrovų su vizualiai atrodančiu mažesniu nei 4 biliardo stalai (ypač per plotį) grindų plotu aktorių vaidinimui. Ir jeigu pirmu atveju šioje, kokių 4 x 12 m "scenoje" vaidinamame spektaklyje kitos trupės pastangos nepasiteisino, tai šiame jaunų aktorių suvaidintame vieno iš ryškiausių Rusijos literatūros klasiko FIODORO DOSTOJEVSKIO veikale viskas atrodė labai solidžiai, skoningai ir aukštos meistrystės! Siūlau pasistengti tuo įsitikinti gal jau ir ateinančiame teatriniame sezone, nes dabar matau, kad tokia galimybė yra likusi tik kauniečiams gegužės 12 d.
"BROLIAI KARAMAZOVAI" yra vienas iš garsiausiųjų F. Dostojevskio kūrinių. Užbaigtas 1880 m. gruodyje. Nežinau ar klasikas suspėjo pamatyti išleistą knygoje daugiau kaip 800 psl. kūrinį, nes jau po poros mėnesių paliko šį pasaulį. Romano inscenizavimas yra populiarus ir dažnas, nors per pastaruosius porą dešimtmečių, manau, tik šie, prieš penkerius metus baigę Teatro ir muzikos akademijos aktorystės specialybę jaunuoliai, vadovaujami kurso vadovės ir režisierės Silvos Krivickienės yra savaip interpretavę šį didžiulį, turintį daug asmenybės analizių bei pasaulio sampratos filosofijos gelmių kūrinį. Kadangi yra laikmetis, kai klasikai skaityti nedaugelis turi laiko, konstatuosiu, kad romane pasakojama apie despotą, savivaliautoją ir palaidūną dvarininką Karamazovą bei apie keturis jo sūnus. "Theaomai" sėkmingai išsprendžia problemą, kad visi aktoriai yra bendraamžiai – spektaklyje nevengiama nuolat minėti personažų vardų ir leidžiama įsidėmėti, kuris iš jaunuolių vaidina tėvą nėra sunku. Dostojevskio kūrinyje broliai Karamazovai Dimitrijus, Ivanas, Alioša ir pavainikis epileptikas Smerdiakovas - augę atskirai skirtingų motinų vaikai, todėl subrendę atstovauja vis kitai idėjai. Kūrinio esmė, kad besiginčydami dėl savų tiesų, bendrai jie visi atskleidžia šeimos irimą ir jo pasekmes. Tarp skirtingų charakterių vyrų skleidžiamų skirtingų idėjų vyrauja neapykantos smunkančiai bajorijai ir kylančiai buržuazijai, gyvenimo jėgos, krikščionybės bei ateizmo, miesčioniškumo, meilės džiaugsmo ar kančių raiška. Jauni aktoriai suvaidina personažus emocingai ir uždegančiai, stengdamiesi piešti brolius skirtingais atspalviais. Dažnai jų išrėkiamos idėjos ir gyvenimo principai buvo panašesni ne į minėtų idėjų atskleidimus, o gryniausia savianalizė. Kadangi žiūrovai sėdėjo greta viens kito, jautėsi, kad visokie "Domino" stiliaus teatrai įdiegę žiūrinčiųjų sampratai lengvybės teatre ideologiją ir poreikį, todėl matėsi, kad nėra kai kuriems lengva susikaupus sekti veikėjų monologus ar dialogus. Bet tuo pačiu ir matėsi, jog aktorių atsidavimas ir įtaigumas vis ir vis įtraukdavo ir geidžiančiuosius lengvesnio turinio. Temos išties nepaprastos protui ir jausmams: kas nutinka su žmogumi, kuris praranda tikėjimą, kuris ima galvoti jog "viskas leista";… Jeigu Dievo nėra, tai viskas leista?;… Jeigu Dievas yra, tuomet aš esu labai kaltas! Bet jeigu jo nėra…?…
Būtina papasakoti, kaip atrodė berods 12-os aktorių vaidyba keleto kvadratinių metrų plote. Betarpiškumas toks, kokio gal būt nesate regėję! Pvz., išeinantis pirmą minutę prisistatyti žiūrovams vienas iš aktorių padavė man, prisėdusiam pirmoje eilėje, ranką pasisveikindamas. Vėliau kiti pjesės veikėjai prisėsdami ant grindų ramstėsi į žiūrovų kojų kelius (erdvės tai mažai! Matėsi, kad merginos kiek baimingai be reikalo jautėsi – abejotino skonio nebuvo nė kruopelytės), pribėgdami imitavo, kad paima žiūrovo širdį. Neįmanoma užmiršti, kaip puikiai jaunų aktorių ansamblis atliko pravoslaviškas giesmes, kurios skambėjo tarsi klausytumeisi cerkvės choro. Stebėjaisi, nes tradiciškai tokio amžiaus lietuviai jau nemoka rusiškai… Neišdildoma įspūdį palieka ir žaviosios trupės merginos, vaidinančios ir brolių meilės "objektus" ir jų guodėjas, palaikytojas ar kritikes, arba tyliai prisėdusias tarp žiūrovų vienuoles. O šios kurė aido persmelktus ritmingus šnabždesius, garsus, skanduotes. Neordinari spektaklio aplinka pasinerdavo į šamaniškų sąskambių gelmes, atrodančių, kad jas darniai organizuoja antgamtiškos jėgos.
Pavėlavau su šio spektaklio pamatymu, nes stebėtina, tačiau neteko matyti profesionalių kritikų vertinimų žiniasklaidoje. Ogi spektaklis Rusijos Debiutų festivalyje "Tavo šansas" Maskvoje pelnė pagrindinį prizą – festivalio Didįjį prizą. Apdovanotas tarptautiniame festivalyje tokioje teatrinėje valstybėje, kaip Lenkija, palankiai įvertintas tarptautiniuose festivaliuose Slovakijoje, Prancūzijoje.
Malonu ir tai, kad jaunimas, vadovaujamas vyresnės kartos režisierės Silvos, puikiai pratęsė iš atminties neišgaravusį prisiminimą apie Valst. Jaunimo teatro klestėjimo viršūnėje buvusį teatro įkvėpėjos DALIOS TAMULEVIČIŪTĖS spektaklį "BROLIS ALIOŠA" pagal tą patį Dostojevskio kūrinį. Bene 3 ar net 4 kartus anuomet mano pamatytame klasikinio stiliaus labai įtaigiame spektaklyje klestėjo aktoriniai darbai. Ir visų pirma šviesios atminties ROLANDO BUTKEVIČIAUS vaidinamas Snegiriovas. Sakoma, kad kiekvieno aktoriaus svajonė yra "numirti scenoje". Lietuva tapo liudininke, kad 55 metų turėjusiam sveikatos problemų topiniam aktoriui R. Butkevičiui šis retas sutapimas tragiškai išsipildė tiesiogiai – 1989 m. pabaigoje kolega Algirdas Latėnas pagalvojo, kad Rolandas per daug įsijautė į vaidmenį: ėmė svirduliuoti, pasilenkė, sukniubo. Supratęs, kad tai ne vaidyba, ėmė šaukti, kad uždarytų užuolaidą, ėmė klausti ar yra salėje gydytojas – publika negreitai suprato, kad aktoriui sustojo širdis ir niekas čia nevaidina. Liovėsi ploti negreitai…
Belieka baigti, jog praėjus tiek metų, kai įvyko šis liūdnas įvykis Jaunimo teatre ir nustotas vaidinti Dostojevskio-Tamulevičiūtės "Brolis Alioša", atėjusios naujos kartos aktoriai deramai pratęsė pirmtakų pasiekimus savaisiais "BROLIAIS KARAMAZOVAIS". Paprastai jauni menininkai labai trokšta parodyti save, persistengia ir "pervaidina" norėdami sudaryti įspūdį. Šiuo atveju nieko tokio nėra – Dostojevskio įdėjos atskleistos ir labai solidžiai, neprarandant jaunatviško žaismingumo bei aistringumo.