Pirmas Scanoramos atidarymo filmo seansas baigėsi pirkusių bilietus žiūrovų aplodismentais. Tai jau kiek primirštas reiškinys lietuviškuose festivaliuose. Neįprasta, jog Lietuvos kino festivalio, ką tik pasibaigusio Scanorama atidarymui pasirenkamas ne paties festivalio įsigytas platinimui filmas, o pasiskolintas iš kitos kompanijos (ACME films). Taip pat jau kiek primirštas reiškinys lietuviškuose festivaliuose, kad po seanso skamba žiūrovų aplodismentai – tas buvo pirmame filmo rodymo seanse, kuriame buvau, vykusiame jau ne iškilmingoje aplinkoje.
Tačiau filmo įžanga to tikrai nežadėjo. Nerodomas joks siužetinio konteksto, jokio personažų kitokio ryšio, kaip tik intesnsyvus maisto gaminimas, rodomas dideliu planu. Pjaustomos, kapojamos, verdamos, kepamos įvairios daržovės, mėsos, etc. Minkoma, beriama, ragaujama, vėl gardinama prieskoniais ilgiau kaip 20 minučių! Lengvai atpažįstamas Lietuvoje laibai populiarus ir mėgiamas Juliette Binoche veidas tuo metu kelia įtarimą, jog ji tiek dažnai filmuojasi įvairiausiuose filmuose siekdama kuo labiau įsiamžinti kaip prancūziško kino šių laikų simbolis. Tarsi perimta iniciatyva iš Catherin Deneueve. Ir abiem rezultatai gaudavosi ne vien iškilūs. Bet ne šį kartą…
Taigi virtuvės mėgėjams gal ir su pasigerėjimu stebint kulinarinių šedevrų atsiradimo virsmą, gaminant juos nuo pat pradinių stadijų iki šedevrų, man – su neįkvepiančia nuostaba dėl tokio filmo, reikalai ima spėriai gerėti. Siužetas ima intriguoti, o mylintys Juliette liks „užganėdinti“.
Patyrusio filmų kūrėjo vietnamiečio Tran Anh Hung, gyvenančio ir dirbančio Prancūzijoje, filme šalia nuolatinio maisto vaizdo žiūrovų akiratyje atsiranda ne vien gaminantys patiekalus žmonės, bet ir juos ragaujantys, šmaikščiai aptarinėjantys savo gurmaniškus pojūčius. Filmas tiesiog trykšta taikliais personažų pastebėjimais, komentarais. Atsiranda tarpusavio ryšiai iš kurių labai jautriai ir žiūroviškai atskleisti pagrindinės virėjos Eugenijos (Juliette Binoche) ir namų savininko, išskirtinio maisto gurmano, dėl novatoriškumo ir pergalių kulinarijos srityje vadinamo Napoleonu, Dodeno (filme kiek pasendintas, nes yra jaunesnis už Binoshe 10 metų, populiarusis Benoît Magimel) santykiai.
„GURMANIŠKA AISTRA“ ima žiūrėtis visai kitomis akimis! Filmo konsultanto, garsaus Paryžiaus nuosavo restorano virtuvės šefo Pierre Gagnaire, iškovojusio net 14 Mišelin žvaigždžių (priminsiu, jog Lietuvoje niekas niekada nėra apdovanotas šiuo svarbiausiu pasaulyje kulinariniu įvertinimu), įdirbis jau visai neužgožia romantiško siužeto. O 1887 m (yra tezė, leidžianti apskaičiuoti kelintais metais vyksta ta gurmaniška fiesta Prancūzijos provincijoje) matomas retro gyvenimas ima intriguoti, nes vis daugiau ir daugiau sužinome apie žmones. Apie maisto gamybos peripetijas, rodosi, jau pamatėme viską pradžioje…
Filmas išsiskiria šmaikščiais pasakymais, pastebėjimais. Viršūnė yra pvz. šis „Santuoka – tai vakarienė, kuri prasideda desertu. Taip pradėjo ir Adomas su Ieva“.
Žmogiški ryšiai, kas be ko – meilė, atskleidžiama itin skoningai. Nors režisūriniu požiūriu „Gurmaniška aistra“ nėra ypatingai novatoriškas ir išskirtinis filmas, bet Kanų kino festivalio prizas už geriausią režisūrą (!) neatrodo nepelnytu įvertinimu. Aišku, lėmė ir ryškus filmo prancūziškumas. Be to, „Gurmaniška aistra“ gavo ir prestižinio bei itin populiaraus didžiausio Ispanijoje kino festivalio San Sebastiane geriausio filmo prizą!
Beje, jei norėsite pamatyti vieną iš žymiausių pasaulio virtuvės šefų, filmo konsultantą, PIERRE GAGNAIRE, atkreipkite dėmesį į princo, kviečiančio Dodeną pas save vaišėms, pasiuntinį. Būtent jį suvaidino ši virtuvės įžymybė.
Scanoramoje nepavyko sutikti žiūrovų, kuriems nepatiko „Gurmaniška aistra“. Nemanau, kad tokių atsiras ir filmui patekus į kino teatrų repertuarą.
