Savaitgalį pradėtas demonstruoti lietuvių, airių ir latvių bendros gamybos „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“. Režisierius ir scenarijaus autorius – tik filmų kūrimui iš JAV atvykstantis TOMAS VENGRIS. Jam rodomas situacijas sustyguoti labai pagelbėjo žydė Tatia Rosenthal, turinti analogiškų filmų kūrybos patirtį.
Filme pagrindinis personažas … režisieriaus tėvų butas T. Vrublevskio gatvėje šalia Katedros. Tikrai, pasakojamos penkios ir pusė anekdotiškų įvykių bute, kino kamerai nepaliekant buto. Na, išskyrus vieną atvejį, kai kamera pastatoma skverelyje ir rodo piršlybų bandymą prie Katedros kolonų. Filme šių dienų Vilnius tarsi primena istorinę daugiakalbystės ir daugiatautiškumo tradiciją. Na, nekalbėjo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje tik angliškai. Bet tas dabar ryškiai vyrauja Vilniaus užsienietiškoje aplinkoje. Originalus ir sostinės svečias vengras, koks yra Filipas. Tačiau žydiškai, lenkiškai, rusiškai (tik pora žodžių) – buvo visuomet čia įprasta girdėti. O latvė aktorė, įkūnijanti savotiškai „surišančią“ visas filmo istorijas buto prižiūrėtoją, puikiausiai bendrauja lietuviškai. Nenuostabu, nes nevykęs filme elektrikas (akt. Vidas Petkevičius) – jos vyras.
Filmas neįtraukia iš karto. Pirmomis minutėmis atrodo, jog bus „šiaipsau“, nes nebe pirmos jaunystės airiško mergvakario šėlsme mažiau to anekdotiškumo, kurio daug vėliau. Labai džiugina, kad rodomos istorijos gerai susijungia ir nelieka nepaaiškinamų detalių. Netgi nesuprantamas „žemės drebėjimo“ efektas galų gale išaiškėja. Ir jis įvestas, manau, todėl kad filmo kūrimo metu, buvo pagarsintas panašus atvejis daugiabutyje vadinamąjame Vilniaus Šanchajuje. Žodžiu, mano nuomone šį „Kino pavasario“ platinamą filmą, kurį prodiusavo gruodyje Europos kino akademijos apdovanota prodiuserė Uljana Kim ir kuris lapkrityje tapo „A“ klasės Talino kino festivalio konkursinės programos nugalėtoju, pamatyti verta.
