Tęsiu filmų, kurie patenka į geriausių 2023 m. filmų sąrašus parekomendavimą. Stipriai žinomas kino pasaulyje Todd Haynes sukūrė pernai „May december“. Specialiai pirmiausia pateikiu originalų pavadinimą, nes kai Kanuose sėkmingai buvo pristatytas filmas, dalyvavusieji festivalyje Lietuvos kritikai sutartinai vertė „Amžiaus skirtumas“, rusai, mačiau, išvis padarė juokingą kalamabūrą versdami tiesiogiai – „Gegužė gruodis“ :), o nuo savaitgalio kino teatruose filmas rodomas užslėpta laisva teze „Praeities šešėlis“ . Manau teisūs visi, ieškodami išeities kaip pateikti amerikonišką žargoną, reiškiantį „nelygią porą“.
Nenuostabu, kad Kanuose filmas sulaukė padidinto susidomėjimo. Labai jau priminė jų prezidento Emanuelio Macrono šeiminę istoriją – mokykloje įsimylėjęs mokytoją, būdamas 30-imties vedė 24-iais vyresnę moterį, tuo pačiu atsisakydamas reprodukcinės galimybės, nebent išsprendžiant problemą įsivaikinant. Filmo „Praeities šešėlis“ esmė ir yra analogiška situacija, kuri, pripažinkim, yra labai jau reta tarp žmonių, bet ne vienetinė. Nors nepastebėjau, kad filmo titruose būtų tas akcentuojama (nepasakoma, koks veikėjų likimas šiandien), bet teisybė ta, kad JAV 1997 m. buvo užklupta mokytoja besimylinti su trylikamečiu mokiniu. Suprantama, kad čia jau ne keistumo, nenormalumo sfera, o baudžiamosios atsakomybės. Moteris buvo pripažinta išprievartavusi vaiką ir „sėdo“ iki 2005 metų. Po termino ji vedė tą buvusį mokinį, susilaukė vaikų, deja, 2019 metais pora išsiskyrė. „Praeities šešėlyje“ pora teigia, kad kartu gyvena 24 metus ir tik režisieriaus užuominos leidžia suprasti, kad jų santykiai aižėja…
Padariau išvadą, kad geriau šįkart papasakoti siužetą, negu kaip dažniausiai būna, stengtis „slėpti kortas“. Mat nieko nežinodamas, kas vyksta filme, ne iš karto supratau į šeimą įsiliejusios populiarios aktorės Elizabeth (Natalie Portman) tikslą. Atrodė, kad gal ji ruošia medžiagą filmavimo „aikštelei“ ir tokia nelygi pora bus dokumentinio filmo herojai. Iš tikrųjų, viešnios aktorės misija buvo įprasta aktorystėje, kai stengiamasi tiek įsijausti į vaidmenį, kad praleidžiamas kuris laikas kalėjimuose, psichiatrinėse gydyklose, mokyklose ir kituose objektuose, kur vyks būsimo filmo veiksmas. Todėl kai kurie rodomi „Praeities šešėliuose“ epizodai (aiškinimasis, kokį šeimininkė naudoja makiažą, pokalbis su sūnumi ant stogo, etc.) atrodę kiek „pritempti“, kad būtų įdomu, tampa natūraliais kai žinai, ką matai ekrane. Ir visai nesistebi, kad filmas kiek artėja prie muilo operos, kad primena melodraminių serialų raišką (natūralu, – filmą finansavo „Netflix“) kada žinai, jog rodomi santykiai, šeimos problemos nėra „laužtos iš piršto“.
Greisė (kaip visada puiki Julliane Moore) ir Džo (aktorius Charles Melton turėjo priaugti net 18 kg, nes reikalavo personažo imidžas) gyvena neatsikratydami metų metus juos persekiojančios įtampos dėl jų meilės istorijos. Štai ir atvykusi aktorė Elizabeth atneša prie vartelių rastą siuntinį šeimai, kuris išpakavus pasirodo yra jau įprastas – š. gabalas. Smerkiama Greisė negali susirasti miestelyje normalaus darbo, todėl naudojasi draugų užuojauta ir dirba, kepdama jiems pyragėlius. Dar blogiau, kad visai neatslūgusi įtampa su pirmosios mokytojos šeimos nariais, kurie gyvena čia pat. Kokios gi režisieriaus užuominos, kad šeimoje tvyro ir santykių įtampa, palieku įvardinti jums. Nepritariau tik vienam to demonstravimui, kai viešnia aktorė nesusilaiko nuo santykiavimo su patraukliu bendraamžiu šeimos tėvu – manyčiau, kad galėjo filmas ir be to apsieiti.
„May december“ buvo nominuotas Auksiniams gaubliams geriausio dramos filmo kategorijoje bei už geriausią aktorių kolektyvą, taip pat nominuotas Oskarui už scenarijų. Nemanau, kad jis sudarys konkurenciją metų favoritams, bet „Praeities šešėlių“ kokybė nekelia abejonių, nors ir jaučiamas dinamikos, pastangų įtraukti žiūrovus trūkumas.
Šios kino dramos pradžia buvo, kai NATALIE PORTMAN atnešė scenarijų TODD HEYNESS, tikėdamasi, kad jis susidomės juo ir… pakvies kino žvaigždę pagrindiniam vaidmeniui. Taip ir įvyko! 
Neslepiantis savo homoseksualumo režisierius garsus Lietuvoje dėl keleto filmų. Daugumoje jų vyrauja keistos meilės, neordinarių santykių istorijos, kaip antai vienas iš geriausių 2016 m. „Kino pavasario“ filmų „Kerol“, kur Cate Blanchett ir Rooney Mara vaidinamos Kerol ir Teresa yra viena įsimintiniausių lesbietiškos meilės porų kine. Lietuvoje ypač populiarūs buvo ir ankstesni šio meistro kūriniai – „Auksinė praraja“ (1998) apie glamour muzikos erą ir odė Bob Dylanui – reto išradingumo Cate Blanchett personažų vaivorykštė „Manęs čia nėra“. Neabejoju, jog kažką esate matę.
