Jau pirmomis minutėmis, kai rodoma visiškai buitinė trijų labai skirtingų šeimų aplinka, pajunti kur kas reikšmingesnę jausenos atmosferą, nei galėtum tikėtis iš matomos kasdienybės. Negali atitraukti dėmesio, nors nieko lyg nevyksta. Gyvenanti su tėvu jauna restorano virėja dirba įprastą darbą, pagyvenusi moteris jautriai atsisveikina ir išlydi savo draugę (ar seseri?) paskutinėn kelionei iki krematoriumo krosnies, trijų skirtingo amžiaus vaikų motina ryte išvyksta darban. Neįkyrus, pritildytas muzikos takelis, puikiai nufilmuoti pritemdyti vaizdai Osle.
Nežiūrint arthousinio kino bruožų, neabejotina, jog matysime žanrinį kiną. Kokio žanro „NESIILSĖKITE RAMYBĖJE“ yra, pasakyti nėra paprasta net pabaigus stebėti rodomą pasakojimą. Aiškios dramos, detektyvo, ir žinoma, siaubo kino apraiškos. Bet daugiau tas siaubas nujaučiamasis, negu vykstantis ekrane. Ir jeigu toks filmas atrenkamas į Sundance festivalį, ir dar jame gauna prizą už geriausią originaliąją muziką, filmas tikrai vertas dėmesio!
Palaipsniui įsitikiname, jog ne vien senutė laidoja artimą. Kitos dvi šeimos taip pat išgyvena nesenas brangiausių šeimynykščių netektis. Kad prasidės keistumai stipriau nuojautą sukelia ne radijo trukdžiai automobiliuose, masiškai įsijungiama automobilių garsinė signalizacija ir finale – trumpalaikis elektros dingimas. Suprantame, kad neordinarūs įvykiai vyks, kai žuvusiai autoavarijoje mamai grįš itin reto pulso širdies veikla ir ims pasimatys kiti gyvybės požymiai…
Taip, neišduosiu, kad istorija pakryps į zombišką mirusiųjų kūnų prisikėlimą. Bet ir čia filmas neįšoka į įprastus tokių filmų „bėgius“. Viskas čia kur kas subtiliau ir jautriau. Ko vertas vien abiejų senučių meilės šokis (įrodymas, kad nebuvo seserys) skambant nemirtingai prancūzo Jacques Brel dainai atliekamai Nina Simone!
„Nesiilsėkite ramybėje“ – ne pirmasis švedo rašytojo JOHN AJVIDE LINQVIST romano ekranizavimas. Garsiausi iki šiol buvo du filmai „Įsileisk mane“ (2008 ir 2010). Rašytojas skiriasi nuo daugumos, jog pats aktyviai dalyvauja rašant filmų scenarijus pagal savo literatūrinę kūrybą ir tampa lygiavertis scenarijų autorius. Manau todėl filme apie prisikeliančius numirėlius nėra būdingo tokiems kino kūriniams lėkštumo. O meilė išėjusiems šeimos nariams rodoma ir jautriai, ir meniškai.
