Kai man buvo devyniolika, aš, kaip dera kiekvienai romantiškai kvailelei, rašiau dienoraštį. Kol neatradau, kad mano mama jį retkarčiais paskaitalioja. Būčiau nesužinojusi, tačiau ji netyčiom prasitarė apie vieną faktą, kurį minėjau tik ten ir garantuotai neminėjau jai… Tuomet greitai padariau teisingas išvadas ir dienoraščių rašymus, o taip pat ir pasipasakojamos informacijos kiekį užraukiau. Juk yra tiek temų, kuriomis galima kalbėtis su mama, nebijant užsirauti! Kad ir kambarinės gėlės 
Arba pasyviai klausytis, kaip jin tave auklėja: jai malonu, kad tu ją išklausai, tau malonu, kad nereikia dalintis savo mintimis…
Tai netrukus mama kalba telefonu su drauge apie savo vaikus, ir sako tokiu garsiu balsu (kad aš garantuotai išgirsčiau): manoji tai manim nepasitiki… Kurgi ne, pasitikėjau, kol nepastebėjau, kad info eina į kairę… nuo tol savo kompromatą laikau savo smegeninėj ir niekur daugiau.
O mano mama visiems mano kavalieriams buvo pratusi pravardes įžeidžias duoti. Buvo pas ją Kreivadantis, Raudonsnukis, Džiūsna, Beždžioniukas ir taip toliau. Taigi ji klausia: kur dingo Kreivadantis, kodėl nebesirodo, pametė tave? Aš šaltai sakau: tarp mano pažįstamų žmogaus su tokiu vardu nėra. O ir aplamai, visi mano draugai vengė pas mane rodytis, kol mama namie… laukdavo kol išvažiuos. Ačiū dievui, mano mama dažnai važinėjosi.
Dabar ji gyvena kitame mieste, bet kai pas ją nuvažiuoju, amžinai gaunu moralinių 3,14zdiulei: ir kad gyvenu "susimetusi", ir kad pinigų jai neduodu, ir kad nieko nesipasakoju, nesiskundžiu savo 
, neklausiu patarimo kaip gyventi… o kam klausti, jeigu nemokami patarimai ir taip liejasi upe
O kai ji labai įsivažiuoja, tada prisimenu seną mielą bajerį ir sakau: mama, kitai tavo gimimo dienai nupirksiu šuniuką, ir galėsi jį dresiruoti kiek telpa… visi lengviau atsidus… Mama tuomet užsiraukia, ir kurį laiką vėl bendraujame normaliai.
Prisiminiau vieną atsitikimą su drauge, jai tuomet buvo aplink 17, nuo mokslų vidurinėj paskutinėse klasėse užsitriuškinus, pervargus visa slankiojo, dar sportas, dar kursai… žodžiu tokia buka snūdena. Ir čia mamelė jos, padariusi savitas išvadas, užsipuolė ją su skandalu, kad maždaug toji narkotikus vartojanti, dėl to tokia vaikšto. Tos prielaidos išsakymas truko kažkur pusvalandį su riksmais ir kitokiais oro drebinimais. Draugė nuo šoko, kad jos gimtoji mama ją įtarinėja tokiais dalykais (o draugė tuo mettu ne tik kad nerūkė, bet ir negėrė, ir dar nekalta mergelė buvo), vos isterikon neįpuolė. Pasakojo paskui, smegeninėj staiga kažkas barkšt pasisuko, atsisuko į mamą ir ramiu tokiu, mieguistu balsu pasakė: jo, žinai, ir rūkau, ir geriu, ir badausi, ir uostau… o viskam šitam užsidirbu prostitucija… gal varom pas ginekologą, duos tau pažymą, kad niekom tokiu nesergu ir gali ramiai mane šerti iš bendrų indų… mamelė matyt nesitikėjo tokio atsakymo, akis išsprogdino, bet paskui matyt suprato, kad perlenkė lazdą, ir nuo to laiko panašių priekaištų draugė jau negirdėjo, mama priešingai netgi atsiprašė ir pasakė, kad turėtų labiau pasitikėti savo dukra.
Na, pas mane gal kiek kitaip yra… Mano mam ais esmes normali 
Su mano draugem ji megsta pabendrauti ir pan., bet jai i galva nesamoniu pripucia tevas, kuris apie maen tai sakes ka galvoja 
Na ir tada kai jai baigiasi kantrybe, ima man moralus skaityti Tikrai uzknisa tai… Beje, gerai, kad as dienorascio nerasiau - butu sakes… Pamenu karta paskaite mano stalciuje paslepta vaikino laiska… O kas dejosi Tame laiske buvo kai kas ko jai sakyti nenorejau… Puse nakties aiskinausi… Bet po to nebebijojau nieko ka apie mane besuzinotu ir nebesislepiau taip…
Kai benebusim kartu, tikiu, kad santykiai bus geri
Tu teisi
Jau minejau, todel ir neatsikalbineju, o stengiuosi sutarti, issiaiskinti, nesipykti ir pan…
Man tai tuo momentu, kai kaip tik su mama aiškinomės, kas kontoroje viršesnis, suveikė visiškai kitokia taktika. Būdavo, ji kuom nors mane kaltina, kad ir tuom, kad guluosi po bet kuo, kas tik paprasšo (ką jau čia bepadarysi, jei dauguma draugų pas mane vyriškos giminės… tačiau kas yra tolkienistai, RPG ir stalo žaidimai, aš jai taip ir nesugebėjau paaiškinti…) - tai ir atsakau: na ką gi, kad jau taip sakai, tai reikės ir pradėti taip daryti… kad bent jau ne taip skaudu būtų kaltinamai būti… Gan ilgą laiką paklausta, kur einu, taip ir atsakydavau: b*edinėti… 
teko pasidaryti tiesiog pakankamai didele sterva, kad mano ir mamos sterviškumai susilygintų ir ji pajustų manyje lygią sau. Virkauti ir kinkuoti galva tiesiog ne mano charakteryje.
As jau vienu metu taip irgi norejau atsakineti
Mazdauk taip:
Ji: "Kur eini?"
As: "Dulk*ntis"
Bet… pamaniau perziauru cia bus
Lauritta rašė:
Jedem das seine
Geros mergaitės eina į dangų, blogos - į vakarušką
Dabar manęs niekas nebeklausia, kur aš einu (kadangi dirba antrą pamainą ir paprastai nebūna namie, kai išsibastau, o per išeigines man labiau patinka būti su juo), o į klausimą kada grįšiu paprastai atsakau - šiandien. Ir akurat
Na, as sakaiu gera mergaite nebebusiu - neverta 
Noriu laisves
Sakaiu neleisiu jokiam is manes jos atimti