Šį savaitgalį šalia puikios „Šiaurietiški patogumai“, kino teatruose pasirodė dar viena, kitokios manieros komedija „TIKSLAS – ĮVARTIS“. Ji net iš Naujosios Zelandijos.
Nesiimsiu teigti, kad šio filmo režisierius TAIKA WAITITI yra dabar geriausias kino autorius iš šios salos (gi PETER JACKSON, „Žiedų valdovo“ kino tėtis iš ten), bet kad geriausias komediografas, neabejoju. Taikos Waititi 2 ankstesnius filmus rodė „Kino pavasaris“, naujesnis „ZUIKIS DŽODŽO“ nuskynė labai rimtus prizus – Oskaras už geriausią scenarijų, Berlyno k/f geriausio filmo, taip pat už scenarijų Britų kino akademijos BAFTA apdovanojimas.
Naujausia Taikos Waititi (tikras vardas Taika David Cohen, turi rusiškai-žydiško kraujo. Jis filme atlieka šamaniško kunigo epizodinį vaidmenį) komedijoje pasakojamos istorijos tema skirta populiariausiam pasaulyje sportui – futbolui. Tiesa, po savaitgalį vykusio renginio „Žalgirio“ arenoje, ėmiau abejoti, ar ne populiariausias sportas yra dailusis čiuožimas?! 
Du trečdaliai šio filmo, neslėpsiu, kėlė kvailokos komedijos įspūdį. Galvojau, jog neteks rekomenduoti pasijuokti iš filmo veikėjų kino teatre, nes apie nepakankamai stiprius filmus stengiuosi nerašinėti ir nerekomenduoju gaišti laiko. Tačiau, kai filmo titruose perskaičiau, jog filmas paremtas realia 2014 m. istorija, filmo protagonistas – realus olandų-amerikiečių kilmės profesionalus futbolo treneris TOMAS RONGENAS, kad personažas Kaimana, vaidinamas Jaiyah Saelya yra pirmo translyčio asmens vyrų futbolo istorijoje pristatymas, supratau, jog parekomenduoti filmą reikėtų.
Komedijoje nesėkmingam profesionaliam futbolo treneriui (puikiai žinome, kaip treneriai dažnai netenka darbo!) iš JAV pasiūloma vykti į nežinomą Amerikos Samoa salą kelti ten futbolo lygį. Nežinodamas kur patenka, treneris Rongenas (jį kaip visuomet savo personažus gerai įkūnija vienas iš populiariausių dabarties kino aktorių MICHAEL FASSBINDER) atsiduria visškai egzotiškoje čiabuvių aplinkoje, kur baltaodžio pasirodymas – retenybė. Saloje gyvena
57 534 žmonės. Žinoma, kad jie vienas kitą daugiau mažiau pažįsta ir gyvena pagal saloje susikurtas individualias taisykles. Jiems gyvenimą „sunkina“ gėdos jausmas, nes paskutinėje atrankoje į pasaulio čempionatą gavo nuo australų… 0:31 ! Todėl Rongenui vietinės futbolo federacijos vadovas iškelia tikslą, … ne, neprasimušti į čempionatą, ne, neužimti savo grupėje antros ar trečios vietos, o … dėti visas pastangas, kad salos rinktinė galų gale įmuštų vieną įvartį!! Savo istorijoje, vietiniai futbolininkai niekada niekam nėra įmušę įvarčio…
Tokia darbinga nata ir prasideda amerikono pastangos ne tik treniruoti Amerikos Samoa rinktinę, bet ir bandymai perprasti vietinę kultūrą, gyvenimo taisykles. Viskas neatrodo, kaip realybė, o tik filmo kūrėjų fantazija norint linksminti kino žiūrovus. Tiesa, tenka pripažinti, kad Waititi galėjo atsisakyti kai kurių lėkštybių…
Žiūrėdamas zelandietiškas keistenybes, neišvengiamai prisiminiau dar vaikystėje per TV matytą nespalvotą gruzinų kino šedevriuką futbolo tema „FEOLA“ (1970 m.) Oi kaip norėtųsi papasakoti šio ilgo trumpametražio filmo (36 min.) siužetą, nes tai vienas sėkmingiausių mano matytų filmų, sukurtų pasinaudojant anekdoto principu, todėl ir tiek metų išlikusiu atmintyje. Čia ir pavadinimas – garsaus Brazilijos futbolo žvaigždės vardas, kai kaip pravardė jis suteikiamas kukliam sakartvelui, neturinčiam supratimo, kas tas futbolas. Bet kur kas racionaliau yra pažiūrėti šį filmą, kurį vis dėlto pavyko rasti. Galima pasirinkti angliškus arba rusiškus subtitrus:
„Feolos“ režisieriui dabar jau 88 metai, jo paskutinis ilgo metro filmas sukurtas 1986 m, paskutinis aktorinis – 2015 m. Nepabandę pasižiūrėti, esu tikras, prarasite geros nuotaikos adrenalino. (Štai paskutinis trenerio Feolos nurodymas auklėtiniams, skrendantiems mačui į Paryžių: „jeigu kas nors nukris aikštelėje, pribėkite, padėkite atsikelti ir maloniai pakvieskite atvykti pasisvečiuoti į Gruziją “…)
Ir jei minėjau, kad 2/3 „TIKSLAS – ĮVARTIS“ trukmės atrodo kaip vaikiškas juokinimas, tai pabaiga turi rimto psichologinio kolektyvui poveikio parodymo. Filmas, rodantis labai jau linksmus dalykus gaunasi kur kas stipresniu filmu „pagal tikrus įvykius“, negu kur kas dėkingesnės istorijos užkariaujant žiūrovą, biografinis naujasis „Priscila“.
