Keturių paveikslų pjesė
I paveikslas
Režisierius. Tarnybos pasiruošę? Šviesa, garsas? Kiti gali būti laisvi.
Aktorius. O rekvizitas?
Režisierius. O ką rekvizitas? Tau trūksta ko nors?
Aktorius. Ne.
Režisierius. Na, matai. Pradėkim.
Aktorius. Pradėkim.
Režisierius. Tau nebūtina atsakyti. Kalbėsi, kada aš paliepsiu.
Aktorius. ……
Režisieriu s. Kodėl tyli?
Aktorius. Laukiu, kada paliepsite.
Režisierius. Kvailys. Pereikime prie pagrindinio klausimo – kas teatre yra svarbiausias?
Aktorius. Režisierius.
Režisierius. O rūbininkas?
Aktorius. O ką rūbininkas?
Režisierius. Tai aš tavęs klausiu – kas yra rūbininkas?
Aktorius. Rūbininkas, rūbininkas, ką aš turiu atsakyti?
Režisierius. Rūbininkas paduoda paltą režisieriui.
Aktorius. Ach štai kas, vos nepasakiau – teatras prasideda nuo rūbinės.
Režisierius. Sentimentali atgyvena. Teatras prasideda ir baigiasi kasa. Pirmiausia pinigai patenka į kasą, o paskui jūs stovite dvi valandas prie kasos langelio, kad išgremžtumėte iš jos savo varganą algelę.
Aktorius. Turiu sutikti, ar pasakyti savo nuomonę?
Režisierius. Niekam neįdomi ta nuomonė.
Aktorius. Aišku. Sutinku.
Režisierius. O kaip dėl aktoriaus?
Aktorius. O, aktorius yra nulis.
Režisierius. Teisingai. Režisierius daro iš aktoriaus aktorių.
Aktorius. Lipdo.
Režisierius. Ką lipdo? Ach tu apie molį?
Aktorius. Taip, aktorius molis.
Režisierius. Pasenęs palyginimas, bet pakankamai tikslus.
Aktorius. Aš pasiruošęs. Minkštas ta prasme.
Režisierius. Gerai, pažiūrėsim, pažiūrėsim. Minkštas, sakai? Pradėkime naują pjesę.
Aktorius. Puiku.
Režisierius. Neleidau tau išsižioti.
Aktorius. Tyliu.
Režisierius. Pjesė vadinasi Paskutinė juosta.
Aktorius. Žinau.
Režisierius. Ne, nežinai, tai ne ta pjesė, kurią tu žinai.
Aktorius. Tikrai?
Režisierius. Patikėk. Juk tu pagalvojai apie Becketą, ar ne?
Aktorius. Taip, Paskutinė Krepo juosta, esu ją vaidinęs.
Režisierius. Deja, čia kita, vietinio autoriaus. Nėra čia jokio Krepo.
Aktorius. Kaip nepasisekė.
Režisierius. Tai jau tikrai, tekstą turėsi mokytis iš naujo, čia nebus teksto pasikartojimas.
Aktorius. Gaila.
Režisierius. Taigi, Paskutinė juosta. Žinai, kaip prasideda pjesė?
Aktorius. Nežinau.
Režisierius. Žinoma, iš kur tau žinoti. Prasideda fraze – Man 63-eji.
Aktorius. Man 63-eji.
Režisierius. Taip, būtent. Pakartok dar kartą.
Aktorius. Man 63-eji.
Režisierius. Tu du kartus pasakei tą frazę vienodai.
Aktorius. O turėjau pasakyti skirtingai?
Režisierius. Tu gi aktorius, kiekvieną kartą turi ieškoti naujų niuansų.
Aktorius. Apie tai nepagalvojau.
Režisierius. Nagi, pasakyk dar kartą man 63-eji.
Aktorius. Man 63-eji.
Režisierius. Geriau, o jeigu dar?
Aktorius. Man 63-eji.
Režisierius. Turi daugiau variantų?
Aktorius. Taip, man 63-eji.
Režisierius. Gerai, o kokia šito pastarojo pasakymo potekstė?
Aktorius. Potekstė? Aš nežinau. Jūs paprašėte, aš pasakiau, jokių poteksčių.
Režisierius. Blogai, koks tu aktorius, jei neturi poteksčių?
Aktorius. Neblogas, visi kritikai sako, kad aš geriausias teatro aktorius. Šio teatro.
Režisierius. Kritikai, ką jie supranta? Nekenčiu kritikų, geriau jų neminėk, jei nenori susipykti.
Aktorius. Gerai, neminėsiu.
Režisierius. Taigi, kiekviena ištarta frazė turi turėti kokią nors potekstę, supratai?
Aktorius. Aišku.
Režisierius. Tai pasakyk dar kartą – man 63-eji su potekste taip, kad aš suprasčiau, ką norėjai pasakyti.
Aktorius. Pagalvosiu. Gerai, man 63-eji.
Režisierius. Tu ką, koketuoji su manim? Šlykštus gyvulys.
Aktorius. Atleiskite, nieko geriau nesugalvojau.
Režisierius. Na, nesvarbu, svarbu, kad bent jau kažkas buvo. Aš, beje, irgi jaunesnis nei atrodau.
Aktorius. Tikrai? Taip ir pagalvojau.
Režisierius. Potekstės, svarbiausia yra potekstės. Iš jų susideda aktoriaus vaidyba.
Aktorius. Buvau tai girdėjęs, tik pamiršau, atleiskite.
Režisierius. Geriausias aktorius, juokinga.
Aktorius. Dabar kai pagalvoju, tai man irgi atrodo juokinga.
Režisierius. Sakyk, o tu kartais man nepataikauji? Nemėgstu šito.
Aktorius. Ne, jokiu būdu, stengiuosi būti neutralus.
Režisierius. Kita vertus, gerai, kai aktoriai jaučia pagarbą režisieriui.
Aktorius. Aš jaučiu.
Režisierius. Kai vykdo visus režisieriaus paliepimus.
Aktorius. Aš vykdau.
Režisierius. Įgeidžius. Nesiginčija.
Aktorius. Aš nesiginčiju.
Režisierius. Tokie aktoriai gali įgyvendinti režisieriaus sumanymus.
Aktorius. Aš įgyvendinu.
Režisierius. Molis, man patinka.
Aktorius. Man irgi.
Režisierius. Eikime toliau. Kita frazė, einanti iškart po pirmosios, yra nemažiau netikėta, sakyčiau netgi gluminanti. Nors pirmoji iš tikrųjų, galima sakyti, visai nekalta, pavadinkim ją konstatuojamoji.
Aktorius. Gerai, pavadinkim.
Režisierius. Leisk dabar man kalbėti, gerai?
Aktorius. Leidžiu.
Režisierius. Taigi, pirmoji frazė tik konstatuoja faktą – man 63-eji , taip?
Aktorius. Taip, konstatuoja.
Režisierius. Bet paklausyk, kaip skamba iškart po šitos einanti eilutė.
Aktorius. Klausau.
Režisierius. Bus už devynių mėnesių.
Aktorius. Aha.
Režisierius. Kas aha?
Aktorius. Bus už devynių mėnesių.
Režisierius. Kas bus už devynių mėnesių?
Aktorius. Nežinau, kaip tik norėjau jūsų to paklausti.
Režisierius. Tai ta kita frazė, o ne mano kažkokia pranašystė.
Aktorius. A, galvojau kažkas atsitiks su jumis po devynių mėnesių.
Režisierius. Nieko su manim neatsitiks, aš nepastojau. Čia tos pjesės autorius personažo lūpomis kalba, kad jam 63-eji bus už devynių mėnesių. Arba tam personažui. Ką aš žinau. Šitai mes ir turim išsiaiškinti.
Aktorius. Supratau, aiškinsimės.
Režisierius. Nieko tu neišsiaiškinsi, reiks man viską padaryti.
Aktorius. Kaip pasakysit.
Režisierius. Kita vertus, o kaip jis gali žinoti, kas nutiks su juo arba apskritai visu pasauliu po devynių mėnesių, juk tai didelis laiko tarpas, ar ne?
Aktorius. Nemažas.
Režisierius. O jis, matai, garantuotas, kad 63-ji jam sukaks po devynių mėnesių. Nė velnio, sakau aš, nors dar neperskaičiau iki galo, bet spėju.
Aktorius. Aš irgi manau, kad jis nesulauks.
Režisierius. Pažiūrėsim, reikia perskaityti iki galo.
Toliau dar gražiau, jis sako, cituoju: net nežinau, kaip į smegenis įsimetė būtent šis skaičius, bet jei jis ten atsirado, vadinasi, kažką reiškia, gali patikėt? ir aš neketinu, čia jis toliau taip kalba, gaišti savo brangaus laiko, spėliodamas, iš kur ir kodėl tas skaičius išdygo, ne mano reikalas aiškintis, įsivaizduoji? yra daugybė žmonių, kuriems rūpi viską išsiaiškinti, čia jis teisus…
Aktorius. Absoliučiai, mano kaimynė lygiai tokia…
Režisierius. Nepertraukinėk.
Aktorius. Gerai, ne.
Režisierius. Tęsiu: … tegul jie tą padaro ir jus supažindina, manęs gali neinformuoti, man neįdomu. Kaip tau toks posūkis? Manęs gali neinformuoti, a?
Aktorius. Sakyčiau, įžūlumo viršūnė. Ir ką, jis taip ir parašė?
Režisierius. Patikėk, galėsi pats paskaityti.
Aktorius. Chamas.
Režisierius. Ne tas žodis, svoločius. Tai mane labiausiai ir sudomino, koks nesiskaitymas, kokia nepagarba – manęs galit neinformuoti. Įdomu, kaip tu persakysi tokį tekstą, kokias potekstes įdėsi?
Aktorius. Eina sau, dabar taip iškart ir nesumetu, ką turėčiau įdėti. Čia tokia, sakyčiau, smegenų kruša. Ar mes apskritai turime tokį niekšą statyti? Juk yra Šekspyras, Čechovas, galų gale Gogolio Pamišėlio užrašai. Visada svajojau suvaidinti.
Režisierius. Turbūt jau neteks. Čia direktoriaus įsakymas, todėl nori nenori teks statyti. Galvoji man didelis malonumas? Man gal irgi būtų geriau Šekspyras, ten viskas aišku, tiek kartų statyta, nereikia nieko pačiam išsigalvoti, gali truputį nuo vieno, truputį nuo kito paimti, ir še tau rezultatas. O dabar pirmą kartą ši pjesė bus statoma, ta prasme, mes pirmeiviai, pionieriai, kas irgi neblogai, niekas negalės pasmerkti, nes nėr su kuo lyginti. Taigi, kokias potekstes paruošei?
Aktorius. Dar neparuošiau, juk aišku, kai perskaitysiu visumą, gal tada kas gims. O jūs pats kokias potekstes rekomenduotumėte patalpinti?
Režisierius. Sunkus uždavinys. Mūsų laukia ilgas darbas. Šiandien baigsime. Norėčiau, kad iki rytdienos išmoktum pirmą frazę man 63-eji.
Aktorius. Aš jau išmokau.
Režisierius. Turiu galvoje, kad išmoktum ją kaip automatas, kad bet kada ir bet kokiu metu galėtum nesusimąstęs ir nesuklydęs teisingai ją pasakyti.
Aktorius. Aš jau moku.
Režisierius. Ir galėtum šimtą kartų ją pakartoti? Nesuklupęs?
Aktorius. Galiu ir tūkstantį, tik paskui gerti paprašyčiau.
Režisierius. Gerai, kai tūkstantį pasakysi, gausi vandens.
Aktorius. O kavos?
Režisierius. Po dešimt tūkstančių. Ir perskaityk pjesę, rytoj pasakysi, ką galvoji. Rekvizitas, atneškite jam smėlio, kad būtų minkščiau. Ir pjesę.
Aktorius. Bet rekvizitą jūs pats paleidote namo.
Režisierius. Negali būti.
Aktorius. Aš anksčiau irgi taip galvojau, kad negali būti, bet buvo. Dar gerai būtų ir antklodę gauti.
Režisierius. Apsieisi, apšvietėjai, įjunkite prožektorius, kad nesušaltų. Ir duokit kas nors jam kaulų.
Aktorius. Manęs galit neinformuoti.
Režisierius. Nuostabu. Repeticija baigta. Beje, pasakyk dabar tą frazę.
Aktorius. Tą pačią?
Režisierius. Taip, tą pačią. Būtų įdomu išgirsti.
Aktorius. Manęs galit neinformuoti.
Režisierius. Ne, ne šitą, tą pirmąją.
Aktorius. A, tuoj. Man 63-eji.
Režisierius. Oho, čia jau tolygu bombai. Skamba lyg užuomina.
Aktorius. Būtent, aš ir norėjau, kad tai nuskambėtų kaip užuomina, grasinimas – palaukit, jūs dar nežinot, kas įvyks.
Režisierius. Puiku, kaip tik to ir reikia – pačia pirma fraze prikaustyti žiūrovą, kad jis pamirštų, kokios nepatogios teatre kėdės ir kokia šlykšti kava, kurią jie išgėrė teatro bufete. Duokite jam dar ir gabalėlį šokolado.
Aktorius. Širdingai dėkoju.
Režisierius. Iki rytdienos, manau, mes susidirbsime.
Aktorius. Nė kiek tuo neabejoju. Pasilinksminkite.
Režisierius. Eikime, mergaitės.
II paveikslas
Aktorius. Sveiki visi, pradedam. Šviesos.
Režisierius. Ką pradedam? Aš kažko nesuprantu.
Aktorius. Repeticiją pradedame. Paaiškinkite jam kas nors.
Režisierius. …
Aktorius. Kas nors negerai? Ką nors skauda?
Režisierius. Ne.
Aktorius. Na, tada pirmyn. Turėjau omeny – kalbėkite.
Režisierius. Ką aš turiu kalbėti?
Aktorius. Na, aš gi dirbsiu su jumis, galiu žinoti, kas jūs? Papasakokite apie save.
Režisierius. Aš neturiu ką pasakoti, aš gi ne aktorius. Tai jūs turite kalbėti. Perduoti tekstą, atskleisti personažą. Režisierius tik vadovauja.
Aktorius. Neblogai. Tęskite.
Režisierius. Ką aš turiu tęsti? Nesuprantu.
Aktorius. Na, papasakokite pradžiai, kokiuose teatruose iki šiol dirbote? Ką pastatėte?
Režisierius. Nesuprantu, kokią tai turi reikšmę? Kas čia per klausinėjimai?
Aktorius. Gerai, paklausiu kitaip. Sakykite, kas teatre svarbiausias?
Režisierius. Aktorius. Žinoma, aktorius, be aktoriaus režisierius yra niekas. Visada taip galvojau.
Aktorius. Tikrai, sutinku su jumis. Per savo ilgą aktorinę karjerą, bet jūs sėskitės, nestovėkite, gal norėsite kavos?
Režisierius. Ačiū.
Aktorius. Atneškite kavos. Taigi, per savo karjerą pamačiau labai daug įvairių režisierių. Negaliu sakyti, kad visi jie buvo niekam tikę. Ne, pasitaikė ir labai gabių, talentingų, iš kurių daug ko išmokau. Bet. Diduma ateina jauni, tik iškepti universitetuose garbėtroškos, manantys, kad viską žino ir moka.
Dėkoju, ne, cukraus nereikia.
Režisierius. O man du.
Aktorius. Jie energingai imasi pertvarkyti teatrų repertuarus, perstumdo aktorius, prisikviečia savo draugų, bendramokslių, tuština teatro biudžetą, reikalaudami nepagrįstai brangių pastatymų ir honorarų, paskui, kai visas burbulas sprogsta, ta prasme, svarbiausia gyvenimo svajonė išsipildo, o ją sutriuškina negailestinga kritika, jie demonstratyviai trenkia durimis, apšaukia visą pasaulį nieko nesuprantantį mene ir tiesiog kažkur išgaruoja.
Juokinga. Ko jūs toks išsigandęs? Ne, čia ne apie jus.
Režisierius. Ačiū.
Aktorius. Kartais, tiesa, šmėkšteli jų pavardės kokiame televizijos kanale arba kultūros skandalų puslapiuose, bet dažniausiai jie dingsta be pėdsako.
Gi aktoriai tuo tarpu išgyvena viską ir ramiai dirba savo antruose namuose, kaip jie vadina teatrą, už menkiausią atlyginimą ir kantriai laukia pensijos, pasidžiaugdami kartkartėmis kokia palankia recenzija arba menku apdovanojimu. Tokia realybė, nes aktorius daugiau nieko nemoka – tik išmokti tekstą ir nuolankiai (pasitaiko, aišku, ir besiginčijančių su režisieriais aktorių, bet dažniausiai tai niekur neveda), vykdyti režisierių užgaidas. Taigi, ką galvojate?
Režisierius. Aš ne toks.
Aktorius. O koks?
Režisierius. Aš gerbiu aktorius. Tik aš nežinau, kaip statyti. Mus mokė: jeigu nežinai, kaip dirbti su medžiaga, paragink aktorius, kad jie papasakotų savo personažų ir apskritai spektaklio vizijas, dažnai patyrę aktoriai gali pateikti labai naudingų sprendimų. Žinoma, neparodyk, kad sutinki su jų nuomone, nes tada jie prisiskirs visus nuopelnus sau. Ne, sakyk, tai blogas, netikęs variantas, visi kiti paniekinamai žiūrės į tą aktorių, kuris parodė iniciatyvą ir tokiu būdu ne tik kad pasiimsi jo pasiūlymą kaip savo, niekas paskui neatseks, kieno tas pasiūlymas, jeigu autorius ir bandys įrodinėti, kad tai jo mintis, idėja, kiti kolegos paniekinamai sakys jam: tu paprasčiausiai pavydi, be to, kolektyvas bus suskaldytas, o juk geriausias būdas valdyti ir yra skaldymas.
Aktorius. Ir jus to mokė?
Režisierius. Žinoma. Tą visi žino. Tik aš dar nespėjau tuo pasinaudoti, tai mano pirmas atėjimas.
Aktorius. Dabar pradedu daug ką visai kitaip suprasti.
Režisierius. Arba dar toks pasakymas, kad scenoje vyksta tikrų tikriausias karas režisieriaus su aktoriais, kad jie priešai, ir iš to, kiek ta kova pareikalauja aukų, galima spręsti apie spektaklio kokybę – kuo aukų daugiau, tuo rezultatas geresnis.
Aktorius. Na taip, vyksta tarpusavio konkurencija, to nepaneigsi, bet daug aukų ji nepareikalauja. Kartais būna, kad paskui vieni su kitais nesisveikina. Tai normalu – karas, kaip jūs sakote, o kare kaip kare, visko pasitaiko.
Režisierius. Tik aš nesupratau,
pirma, ar tos aukos realios, ar metaforiškos,
ir antra, o jei auka režisierius, tai kas tada baigia spektaklį, ta prasme, ar įmanomas ir toks rezultatas – spektaklis be režisieriaus, jo nėra, jis krito nelygioje kovoje, juk aktorių daugiau matematiškai? Tada kokia prasmė režisieriui kovoti, jei jis pralaimės ir to dėka spektaklis bus pavykęs be režisieriaus?
Šito aš niekaip nepagaunu.
Aktorius. Tikrai, dilema. Atneškit degtinės.
Režisierius. Mes ką nedirbsim?
Aktorius. Kur jau čia dirbsi po tokių išpažinčių.
III paveikslas
Aktorius. … aš taip stoviu pačiame priekyje, prožektorius tiesiai į mane, keli iš viršaus, dar vienas iš galo, toks visas pagautas avanscenoje, nepasislėpsi…
Režisierius. Iš pradžių fiziku norėjau būti. Na, žinai, tie visi neutronai, obuolys…
Aktorius. … ne, obuolių nebuvo, visas nugrimuotas, spiginamas šviesų, kaip soliariume jaučiuosi, per prakaitą nieko nematau, girdžiu žiūrovus, kažkam numerėlis nukrito, kažkas programėlę skaito, galvoja, kodėl čia taip vyksta, tai yra nieko nevyksta…
Režisierius. … Niutonas gi pasakė – obuolys nukrenta, nes jį traukia Žemės jėga, įsivaizduoji…
Aktorius. … negaliu įsivaizduoti, kas ir kaip, bet girdžiu, kad užkulisyje jau kažkas bėga, kažko atnešti, režisieriaus padėjėja šaukia, turbūt ir salė girdi, kulisą, kulisą, o kulisos visos juda lyg gyvos, kažkas ten blaškosi, ir negaliu prisiminti, kodėl aš čia, gal turiu irgi ten būti už kulisų, bet tada girdžiu iš kažkurios eilės priekyje moteriškas balsas man sufleruoja būti ar nebūti, po to prisijungia dar keli balsai ir kartu pusbalsiu taria būti ar nebūti, ot velnias, galvoju, tai papuoliau, reikia kažkur dingti, tada iš lėto užgęsta prožektorius, tas iš priekio, dabar matau visą salę, žiūrovus visai čia pat, viena moteris išsižiojusi, jos vyras muistosi, gal jam kažkas pasistojo, jis nori nugesinti, todėl muistosi, mąstau, kuo galiu jam padėti, juk į teatrą ko žmonės ateina?
Režisierius. Aš asmeniškai…
Aktorius. Turiu galvoje abstrakčiai, ne konkrečiai.
Režisierius. Abstrakčiai …
Aktorius. Ieško pagalbos. Teatras kaip gelbėjimo stotis, o aktoriai gelbėtojai: ištraukia skęstančius, atlieka dirbtinį kvėpavimą, sąžinės masažą. įkvepia gyvybę, supranti?
Režisierius. … suprantu, bet neįsivaizduoju…
Aktorius. Ir tada aš sakau labai tyliai, tik sau vienam, savo paties sugalvotą tekstą: būti ar nebūti…
Režisierius. … tokia jėga, tokia, net obuolį gali pritraukti, aš žado netekau, o jeigu atrasti žmonių traukos jėgą ir ją apskaičiuoti, juk žmonės irgi traukia vienas kitą, ar ne? jeigu tai įvertinti ir išvesti kažkokį dėsningumą, Nobelio premija garantuota. Tik kaip tą užrašyti, kokia formule? na, supranti a kvadratu, tada b minus c padauginta iš q ir taip toliau.
Aktorius. … ta prasme, ar aš išsikapstysiu kaip nors, ar ne, pasirodo tas mano sugalvotas tekstas sutapo su pjesės tekstu, sutapimas, ir tada girdžiu toks lengvas atodūsis nuvilnijo per salę, maždaug, prabudo artistas, o juk iš tikrųjų taip ir buvo, kažkas sukaustęs buvo mane, kažkoks fizikos dėsnis…
Režisierius. Aš ir sakau, visur veikia fizika, net ir teatre, aš pamenu, kaip dar vaikas būdamas teatre prakeikiau traukos dėsnį, nes per patį įdomumą nukrito numeriukas iš mano rankų, visa salė į mane atsisuko, neturėjau kur dėtis, tik nukritau ant žemės ir visą likusį spektaklį ieškojau numeriuko, bet neradau, kažkas buvo jį jau paėmęs, kad daugiau nemėtyčiau.
Aktorius. … paskui viskas ėjosi kaip iš pypkės, tai buvo geriausias spektaklis, salė plojo tris minutes, gali įsivaizduoti, net tas, kuris muistėsi, tas irgi plojo, o jo žmona norėjo, pats mačiau, perlipti per kėdes ir įgriūti į mano glėbį, o tu sakai fizika, čia meilė, ne fizika, menas…
Režisierius. Tai aš būtent taip ir galvoju, kad tai neištirta sritis, ta trauka, meilė, kodėl ji, iš kur, kokie neutronai tame dalyvauja, juk viską galima apskaičiuoti, žmonės išmoko viską paaiškinti, o štai šitos traukos taip ir netyrė, neartas laukas, galima sakyti, nežinoma žemė, neatrasta planeta, todėl ir viliuosi, kad man dar viskas prieš akis, kad aš tas Niutonas, kuris įrodys ir apskaičiuos žmonių traukos dėsnį, nežinau tik ar čia padės obuolys…
Aktorius. Degtinė padės, degtinė geriausias aktoriaus draugas, ji viską supranta, išklauso, paguodžia, nuramina, pagydo ir numarina aišku, o kaip be to, juk aktorius pats neišeis iš scenos, jį turi išnešti, turi ištikti infarktas, insultas, tada tik jis paliks sceną, o šiaip jokia pensija, jokia profsąjunga jo neišvarys, tik kojomis į priekį.
Režisierius. Į priekį, taip, tik nežinojimas mus stumia į priekį, ieškojimas, nežinia, o kai viskas yra žinoma, tada neįdomu…
Aktorius. Kiekviena diena kaip svarbiausioji repeticija, kiekviena minutė, pragyventa repetuojant, yra prasminga, kartais nebesuvoki, kada vaidini, kada iš tiesų gyveni, išsitrina ta riba, nebejauti pagrindo, galvoji, tarkim, parduotuvėje, iš kokio tai vaidinimo, kokia dabar mano replika, kartais ir pasakai kasininkei – paduokit man taurę šampano, o ji – ką, ko jūs norite, nieko, sakau, išgerkite su manim, brangioji…
Režisierius. Svarbiausioji repeticija? Taip, teatre veikia saviti fizikos dėsniai, aš tą jau spėjau pajusti, repeticijos, kulisos, tos pačios, kurias minėjote, taip, viskas sujungta, viskas tarpusavyje dera, papildo vienas kitą. Ir žmonės, aišku, žmonės, visi teatro žmonės, net rekvizitininkas, kažkokia nematoma trauka sujungia visus į rezultatą, į pasisekimą…
Aktorius. Arba nusivylimą. Būna ir tokių akimirkų, kai pagalvoji, o kam viso šito reikia, juk kiek sveikatos, jėgų atiduota, ir kam, ar kas nors tai įvertins, ar iš to bus kažkokia fizika, kaip tu sakai, ekonomika, politika, tegul ją velnias, nekalbėkim apie ją…
Režisierius. Nekalbėkim.
Aktorius. Aš juk vaikystę praleidau kaime, vienkiemyje. Nors tėvai ir buvo suvaryti į kolūkį, bet vienkiemį išsaugojo, važinėjo į darbą vežimu. Vienkiemis buvo šalia miško. Tai štai vieną dieną vanagas užpuolė kieme lesinėjančią vištą, tik capt ir nešis, bet mūsų šuo spėjo nutverti plėšiką, o tėvas, tuo metu buvo namie, kieme malkas kapojo, užpuolė šunį ir išgelbėjo vanagą, jam tik sparnas lūžo. Višta, aišku, negyva. Aš priglobiau paukštį, vanagą, įkurdinau daržinėje ir išgydžiau. Paskui jis dažnai praskrisdavo virš mūsų namo ir pamodavo man sparnais. Vištų daugiau nelietė. Aš irgi skrisdavau kieme, ištiesęs į šonus rankas, ir modavau jam atsakydamas.
Režisierius. O aš niekada nebuvau kaime. Paryžiuje, Londone, visur buvau, o kaime ne.
Aktorius. Nieko ten įdomaus iš tiesų, vištos, sliekai, karvės.
Režisierius. Notrdamas, Bekingemo rūmai.
Aktorius. Prieš pakylant uždangai, prieš išeinant į nebūtį, niekada nežinai, kur eini, kai stovi paskutinę minutę prieš žiūrovus, tik atskirtas uždangos, ji tuoj pakils ir tu išskrisi, išskrisi kaip tas sakalas ar vanagas, visada jį prisimenu, kažkur pakylu su uždanga, esu besvoris ir sklandau po sceną, žiūrovų salę, visi ir viskas tada apačioje, ir berniukas, ieškantis po kėdėmis numerėlio,
Režisierius. Tai aš.
Aktorius. aš paukštis, arba aukščiausiasis, visų žvilgsniai nukreipti į mane, kartais sulyginu tai su bažnyčia, altoriumi ir aš ten gerai matomas, apšviestas ant kryžiaus visas nuogas, nepasislėpsi…
Režisierius. Aš pavargau.
Aktorius. Tuoj eisim, tuoj.
IV paveikslas
Režisierius. Dėmesio, visi į vietas, pradedame svarbiausiąją repeticiją.
Aktorius. Svarbiausioji repeticija? O kur kitos?
Režisierius. Kitų nebus, lieka tik šita, todėl ji yra svarbiausia. Po jos greičiausiai nieko nebus.
Aktorius. Nereikėjo jums vakar gerti. Nepagalvojau, kad jus taip paveiks.
Režisierius. Tu, aišku, dar nieko nežinai?
Aktorius. Nutiko kas?
Režisierius. Teatras rytoj uždaromas.
Aktorius. Kaip tai uždaromas?
Režisierius. Nežinau tiksliai – karas arba epidemija, o gal abu iškart.
Aktorius. Tik išgerk vieną dieną ir pasaulis iškart apsiverčia aukštyn kojom.
Režisierius. Taigi, visi į vietas, šviesa, garsas.
Aktorius. Oi, negaliu, pavargau ir galvą skauda, negalit pasakyti nuo ko?
Režisierius. Metas į mūšį. Pradėsime nuo finalo, nuo frazės Tik vienas mažas žingsnelis iki amžinybės.
Aktorius. Aha.
Režisierius. Juk skaitei, ar ne?
Aktorius. Ką skaičiau?
Režisierius. Pjesę, ką gi daugiau, Paskutinė juosta.
Aktorius. Ach šitą. O taip, visą perskaičiau iki dugno.
Režisierius. Tai tada pirmyn – marš marš tra ta ta.
Aktorius. Ką, žygiuosime?
Režisierius. Būtent, tik taip nueisime iki finalo. Marš marš tra ta ta, marš marš tra ta ta. Iš pradžių paduokite būgnus, iš tylos įveskite, kaip Bolero, paskui vis garsyn. Taip, šitaip, būtent.
Aktorius. Aš jau pavargau.
Režisierius. Aukščiau kojas, rankų mostai, žiūrėk į mane.
Aktorius. Žiūriu, kur jūs einate?
Režisierius. Žygiuoju, iki krašto ir atgal. Tu iš kitos pusės. Kai susitinkame, pakeliame dešinę ranką.
Aktorius. Aš kairys.
Režisierius. Daugiau garso, pridėkite trimitą, dar garsiau. Daugiau žmonių į sceną, sukvieskite visus, kas laisvi: darbininkus, apšvietėjus, artistus, profsąjungų, visi į sceną. Demokratiškai išsirikiuojam ir žygiuojam, viena kryptimi, vienu kvėpavimu, kaire koja, vieningai, laisvai į finalą, marš marš tra ta ta. Dar žmonių, dar, pakvieskite iš gatvės, visus…
Aktorius. Galva plyšta.
Režisierius. Gal yra fakelų? Fakelų negalima? Ach taip, priešgaisrinė. Tada prožektorių, daug prožektorių, kad atrodytų kaip prožektorių eisena. Puiku, ištieskite juos prieš save. Salėje tamsa, tik prožektoriai, nuostabu. Trombonus, visu garsu, tik vienas mažas žingsnelis…
Aktorius. Kažkur anksčiau jau esu matęs tokį paradą, įspūdinga.
Režisierius. … iki amžinybės.
Aktorius. Jūs puikus organizatorius. Vaikinai, žvaliau, galėsite eiti tiesiai į priešakines pozicijas.
Režisierius. Dabar suprantu, kas yra teatras, aš jį jaučiu, matau savo vietą jame. Toje pjesėje yra siaubingai įdomi mintis, jeigu skaitei, turėjai pastebėti.
Aktorius. Visada pastebiu siaubingus dalykus, sakykim, vaikystėje pastebėjau, kad algebra žiauriai nuostabus mokslas ir aš jo niekada neišmoksiu. Mane apėmė siaubas. Arba kitas atvejis…
Režisierius. Taigi, ten kalbama apie skaičius ir devynetas įvardijamas kaip paskutinė stotelė ligi amžinybės, įsivaizduoji?
Aktorius. Stotelė dabar būtų visai neblogai. Kažkodėl nematau čia stotelių, kur jos pasidėjo?
Režisierius. Visa kolona devynetų ir tereikia tik menko dar vieno vienetuko, vieno žingsnelio, kad pasiektum tūkstantį, milijardą arba atsidurtum begalybėje, amžinybėje, supranti?
Aktorius. Aišku, bet man labiau patinka skaičius trys, dievas tėvas, sūnus ir šventoji dvasia. Pas mus sakoma, ar būsi šventoji dvasia, ta prasme trečias, na prie butelio, supranti?
Režisierius. Tik vienas žingsnelis.
Aktorius. O kas bus, kai mes pasieksime tą amžinybę?
Režisierius. Mes būsime amžini.
Aktorius. Jūs būsite amžinai jaunas, o aš amžinai senas?
Režisierius. Taip.
Aktorius. Tada gal jūs eikite vienas, aš čia pasėdėsiu.
Režisierius. Nepasiduok, eik iki galo.
Aktorius. Gal geriau reikėjo jums vis tik į fiziką, kai išeisite pro paradines, pasukite į kairę.
Režisierius. Kairys petys į priekį, vietoje, laisvai, prožektorius nukreipkite sau į veidus, žygiuojam,
Aktorius. Mano pilvas tuščias, o kojos taip, kojos pilnos smėlio. Ir iš kur aš jo pasigavau? Gal miegojau kopose, nežinote?
Režisierius. kol pasigirs šūvis, šūvis viską užbaigia, atsako į visus klausimus, išsprendžia visas problemas, tik vienas trumpas garsas ir amžinybė. Nesustojam, rankų mostai.
Aktorius. O man niekada nepatiko fizika, aš jos nesupratau, nei chemijos, todėl ir stojau į aktorius.
Režisierius. Judėjimas, tik judėjimas sukuria santykius, meilę ir neapykantą, karus ir konkurenciją. Tik vienas mažas žingsnelis…
Aktorius. Aš jau keturis padariau.
Režisierius. Neatsilik, lygiuok, galvok apie finalą.
Aktorius. Būti aktoriumi daug išminties nebūtina turėti, svarbiausia išlaisvinti vaizduotę. Na, aišku, dar pageidautina drąsa ir įžūlumas, turi būti beveik chuliganas, o dar geriau, jeigu be beveik. Gali vaidinti bet ką, nors ir visiškai neišmanyti profesijos pagrindų. Kartą aš apsimečiau gydytoju.
Režisierius. Sporte žmonės pasiekia neįtikėtinų dalykų ir visa tai dėl judėjimo. Kai du kūnai juda ir išsiskiria prakaitas, oras prakvimpa kaitinama mėsa, jie sukuria tokį traukos lauką, kad gretimais galima prijungti skalbimo mašiną.
Aktorius. Aš visada žiūriu į savo skalbinius, kai jie vartosi ten viduje, tai labai ramina. Tiek minčių kyla. Kojinės, marškiniai, apatiniai, ten viduje jie visi tampa lygūs, jokios hierarchijos.
Režisierius. O dabar sustojam į piramidę. Kas matyt iš viršaus? Ar ten yra priekyje finalas? Puiku, tada visi paskui mane į finalą žengte marš.
Aktorius. Toli eisite taip žygiuodamas, gal net iki kažkurios sostinės. O su kuo mes kariaujam?
Režisierius. Nežinau, radijas praneš.
Aktorius. O taip, radijas visagalis. Aš vos bepasivelku.
Režisierius. Nesustok. Stovėjimas mus žudo.
Aktorius. Žinau, rūkymas irgi. Tada atidariau privatų gydytojo kabinetą viename nedideliame mieste, kur manęs niekas nepažinojo. Sulaukiau tokios gausybės pacientų, kad kitą dieną pabėgau iš to miesto, bijojau pasekmių. Prikūriau žmonėms ligų, kurių jie ir nesapnavo, o kitus priešingai – išgydžiau. Ir visi manim patikėjo. Išrašiau krūvas receptų, tikiuosi vaistininkai nesuprato, kas ten parašyta. Tokiu būdu įrodžiau pats sau, kad aktorius gali suvaidinti bet ką. Tam didelių mokslų nereikia.
Režisierius. Aš galvoju, teatre trūksta fizikos dėsnių suvokimo, juk iš tiesų tos fizikos teatre labai daug, viskas labai aiškiai sudėliota, kada turi atsidaryti uždanga, kada spektaklis privalo pasiekti virimo temperatūrą, kada nuskambėti šūvis, o kada atsisveikinimo varpas, kas užpučia žvakę, kada įsivyrauja tamsa, o svarbiausia – trauka: tarp aktorių ir žiūrovų, tarp scenos galo ir paskutinės žiūrovų eilės, trauka mezgasi dar prieš spektaklį, žiūrovui geriant kavą ir skaitant programėlę*, aha, šiandien vaidina masiulis,* čia kaip pavyzdys, staliliūnaitė, supranti, jau teatro foje užsimezga trauka, ima ryškėti santykiai, viskas po truputį kaista, atmosfera prisipildo nuodingų dujų ir per trečią veiksmą, kada jau visi praradę viltį, kad laimingai grįš namo, scenoje nuaidi šūvis arba sprogimas, verksmas, juokas, net nežinau, kas dar, bet tada pagaliau ateina laiminga ar tragiška atomazga, nematomas stiprus ryšys, visi vienoje valtyje, kūnas prie kūno, ir galiausiai pratrūksta audringi plojimai, ovacijos, ašarų šluostymasis ir gėlių mėtymas…
Aktorius. Aš visa tai mačiau.
Režisierius. Tai ir yra aukštoji fizika,
Aktorius. Tai yra menas.
Režisierius. … tik niekas jos nesusistemina.
Aktorius. Kaip greit viskas praeina. Šiandiena rytoj bus vakar diena.
Režisierius. Nuo rytojaus tu vėl galėsi vaidinti gydytoją, juk tiek per karą, tiek per epidemiją bus didžiulis jų poreikis. O tau, sakei, neblogai sekėsi?
Aktorius. Skundų nebuvo.
Režisierius. Matai, kaip įprasminsi savo profesiją, bintai, kraujas, nutrauktos kojos, nereikės net apsimetinėti, viskas bus tikra.
Aktorius. Svarbiausia tai surepetuoti.
Režisierius. Nėra laiko repetuoti, metas žygiuoti. Nesustojam, daugiau vario, būgnai garsiau, aukščiau kojas, mušam stipriau grindinį, marš marš tra ta ta.
Aktorius. Ar atlaikys scenos grindys tokius smūgius?
Režisierius. Nesvarbu, tai paskutinė diena. Svarbiausioji diena.
Aktorius. Jums reikia rašyti, jūs taip gražiai pasakojate.
Režisierius. O dabar pasiruošiam dujokaukes.
Aktorius. Kurių galų? Argi pjesėje kalbama apie dujas?
Režisierius. Čia režisūrinis sprendimas.
Aktorius. Aaa. Velnias, o kur mano dujokaukė?
Režisierius. Rekvizitininkai, paleiskite dujas.
Aktorius. Ach, užkrito į kelnes.
Režisierius. Ataka, dujos, dujokaukes užsimaut!
Aktorius. Tuoj, palaukit. Bet kur šūvis?
Režisierius. Dar ne dabar, dar anksti.
Aktorius. Kad tik nepavėluoti. Norėčiau dabar vaidinti daktarą ir pamatuoti sau spaudimą.
Režisierius. Daktaru būsi rytoj, o šiandien dar vaidini pensininką. Pamiršai? Tik vienas žingsnis…
Aktorius. …iki amžinybės.
Režisierius. Taip, marš marš tra ta ta.
Aktorius. Išrašyčiau sau receptą…
Režisierius. Dabar šūvis.
Aktorius. Man jau nereikia.
Režisierius. Ar užmigot ten? Ką?
Na, pagaliau.
O tu ko guli? Repetuojam, kelkis. Žygiuojam toliau. Finalas čia pat.
Nuimkit būgnus ir nustokit žygiuoti, nieko negirdžiu. Kelkis, Artiste, koks tavo vardas? čia tik repeticija, ko gi tu?
Koks laimingas sutapimas – toje pjesėje pagrindinis herojus, nors iš tikrųjų jis ten vienintelis, kitų nėra, todėl turbūt ir pagrindinis, ką aš žinau, taigi jis irgi pabaigoje miršta. Po šūvio, kaip ir tu. Matai koks sutapimas.
Koks jo vardas?
Niekas nežino. Tai pakvieskit… pakvieskit ką nors… nestovėkit, pakvieskit… profsąjungą.
2021.08, Bitterfeld
