vakar prisiruošiau pamatyti spektaklį Valstybiniame jaunimo teatre „Jauno žmogaus memuarai“. NeatsitiktinaI. Sprendimas užsifiksavo dar gruodžio pabaigoje, kai paskelbus tarp teatro kritikų apklausą, koks spektaklis 2022 m. paliko didžiausią įspūdį, dauguma jų nurodė būtent šitą. Per šį laiką sugebėjau pamatyti 2 spektaklius šiame teatre, vieną naujesnį („Erinijos“), kitą senesnį („Austerlicas“), abu paliko įspūdį.
Atėjus eilei visai man iki tol nežinomos jaunos režisierės Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“, jau teatre sužinojau iš lrt.lt, kad spektaklis kovo 26 d. pretenduos gauti Auksinį scenos kryžių už režisūrą, aktorių ansamblį ir muziką. Nemačiau konkuruojančių, bet galėčiau lažintis, jog Kryžius vaidinimas gaus visose nominuotose kategorijose. Ir Eglė tapo šiemet kur kas garsesnė teatro profesionalė, kai buvo paskirta į Lietuvos Nacionalinio dramos teatro meno vadovų jaunąją trijulę.
Aiškiai žinojau, kad „Jauno žmogaus memuarai“ sukurti pagal a.a. šiuolaikinės lietuvių literatūros kultinio rašytojo Ričardo Gavelio to pačio pavadinimo romaną. Tikrai naudinga buvo už 2 € įsigyti spektaklio programėlę. Nesu domėjęsis Gavelio biografiją, tai nustebau, kad jo darbinės veiklos pradžia nusimatė kaip fiziko. Įgijęs šią profesiją su pagyrimu Univeritete, jis tapo labai perspektyviu mokslininku MA institute ir per penketą metų gavo ne vieną pripažinimo ženklą. Tuo pačiu metu ėmė reikštis literatūrinėje veikloje, sakydamas, kad nedalyvaudamas menininkų bohemoje yra laisvas nuo priklausomybių ir įtakų, o jo jėga yra apsiskaitymas. 1978 m. visiškai panyro į „rašytojavimą“ kaip pats vadino, ir po dešimtmečio išleido romaną „Jauno žmogaus memuarai“. Kaip rašo literatūros kritikė dr. J. Čerškutė, šis bene paskutinis ankstyvojo periodo romanas dar išvengia tos „bjaurasties“, kuri reiškėsi vėlyviausiuose kūriniuose. Šis romanas susideda iš 14 laiškų, kuriuos fizikas Leonas Ciparis rašo savo bendramoksliui, arba kaip jį vadina, Mokytojui Tomui Kelertui.
Spektaklio siužetas nėra laikmečio atžvilgiu nuoseklus. Štai pirma dalis baigiasi, kai bepasakodamas savo biografiją nuo mažylio iš vargingos Kauno Slabotkės rajono šeimos, pereinama į studijų metą, keistą šeimos sukūrimą, pirmąsias darbo patirtis ir baigiama Gorbačiovo, sąjūdžio laiku. Antroje gi dalyje dramatiškai pasakojama apie tragišką Vilniaus pantoninio tilto per Nerį katastrofą (1975 m.) ar salę pralinksminusį ekstrasenso Kašpirovskio (reiškėsi 1989 m.) inkliuzą spektaklio finale. Žodžiu, tarybų Lietuvos istorija, per fiziko istorija nėra pametinė, o šuoliuojanti pagal Leono atminties blyksnius.
Bet esmė ne pagrindinio ar jo pažinotų veikėjų istorijos. Svarbiau kaip tai sukomponuota į vieną kumštį! Visų įdomiausia, kad scenoje yra kvarteto grojimui paruošti instrumentai. Ir bent 7 iš dešimties vaidinimo aktorių groja džiazo stilistikos instrumentinę muziką, o du aktoriai (pagrindinis, Vainius Sodeika bei Viktorija Kuodytė) prisistato ir kaip vokalistai, atlikdami po originalią dainą. Besikeičiančių aktorių solidžiai skambančiame instrumentiniame kvartete, Sergejus Ivanovas (mušamieji) ir Matas Dirginčius (solo el. gitara) pasireiškia kaip tikri virtuozai. Buvo antras kartas, kai dramos spektaklyje galima patirti tokį pasitenkinimą dėl gyvai atliekamos muzikos. Pirmas – „Išvarymo“ sezonų pradžia, kai salėje gyvai muzikavo Saulius Prūsaitis su grupe. Sprendimas sukuria spektakliui originalią aplinką. Tik gaila, kad jei į „Išvarymą“ buvo problema gauti bilietus, tai į E.Švedkauskaitės spektaklį bent 20% nebuvo užpildyta mažesnė salė. Apmaudu, atsižvelgiant į spektaklio kokybę.
Labai įsimintini yra veterano Vytauto Anužio (Uošvis), Viktorijos Kuodytės (sesuo), Alekso Kazanavičiaus (Kašpirovskis, kažkodėl spektaklyje vadinamas Li Čin Chajumi, matyt, taip yra romane) vaidmenys, pasakojant dramatišką Leono Cipario gyvenimo istoriją.
Ilgą laiką turėjau minty, jog spektaklis pasakoja tirštus Ričardo Gavelio autobiografijos motyvus. Ypač, jog kalbama apie fizikus. Tačiau, vėliau suvokiau, kad ne. Slobodkė, tėvai, tikrai yra rašytojo kūryba. Bet santykis su Gavelio gyvenimiška patirtimi, neabejotinas. Kad ir jo vėlesnio romano „Vilniaus džiazas“ susiėjimas su džiazu spektaklio scenoje, pagrindiniu ir šio romano veikėju Tomu Kelertu. Iš vis, po spektaklio apgailestauji, kad jau 20 metų nebėra rašytojo, kad dabar galėjo būti 72-ų dar ir toliau aštriai rašantis literatūros mohikanas. Ką gi, paslaptį, kodėl sustojo jo širdis, kai buvo rastas neaišku po kelių dienų savo bute, nusinešė su savimi…
Ne, nerašau apie seną spektaklį. Gegužės viduryje įvykusi spektaklio premjera dar šiam spektakliui nesuteikia „nurodyto“ statusą. Neabejoju, kad dauguma, kas skaitys šią rekomendaciją, dar nėra matę šio spektaklio. O verta…
Kitas spektaklio rodymas tik balandžio 28 d.