Senai bebuvau lankęsis Valstybiniame Jaunimo teatre. Visą kuklų domėjimąsi lietuviškuoju teatru uzurpavo pabuvojimas Lietuvos valstybiniame Nacionaliniame teatre. Dėl E. Nekrošiaus, O.Koršunovo, J.Vaitkaus spektaklių. Bet žinia, kad labai žinomo Lietuvoje, kas be ko ir plačiame pasaulyje, kino režisieriaus SERGEJ LOZNICA bus teatrinis debiutas čia, paskatino prisimint jaunystę, kai jaunteatras buvo dažno atėjimo vieta. Radau puikiai suremontuotą ir faktiškai visai nepasikeitusią, atpažįstamą scenos meno erdvę. Kas neiškęs skaityti mano tolimesnių išvedžiojimų, koks yra spektaklis „Erinijos“, pasakysiu lakoniškai – spektaklis geras! Pamatyti verta.
Nustebino viena. Į savotiškai epinio teatro naujo reiškinio premjerą susirinko toli gražu ne pilna salė. Kas sutrukdė? Kažkiek, žinoma, žiemiškos pusnys, ne savaitgalio vakaras. Bet pasidomėjusių kokia štai premjera – tikrai spektaklio trukmė. Lygiai 5 val. 30 min., įskaitant dvi pertraukas! Aišku, pasirodė baisu. Išties, spektaklis baigėsi 00.10 val.
Man trukmė jau nebėra šlagbaumas ryžtis žiūrėti spektaklį – genialusis Eimuntas Nekrošius įpratino. Čia ne Nekrošius, bet užbėgdamas į priekį, turiu pasakyti, kad vyksmas scenoje man visai neprailgo. Neskaičiavau scenų, kurias galima būtų „karpyti“. Jų tiesiog neatradau. Ir netgi pagavau save, jog per nekrošiškus Gėtės, Šekspyro, Puškino, etc. sceninius pastatymus, koncentruotą dėmesį išlaikyti buvo kai kada sunkiau, negu Loznicos garsiojo Džono Littelo romano „Gero linkinčios“ premjerinėje adaptacijoje. „ERINIJOS“ (tai trys antikinės Graikijos keršto ir bausmės deivės, persekiojančios ir baudžiančios nusikaltėlius. Apie romaną nesiplėsiu – aprašai yra žemiau pateikiamose nuorodose) – užtikrintai žiūrovo sekamas ir neatsibostantis spektaklis!
Pastebėjimas dėl nepilnos salės neatsitiktinis. Mat rugsėjo pabaigoje, visi sužinojo, kad toks spektaklis kuriamas Jaunimo teatre, nes du žinomi aktoriai, Andrius Bialobžeckis ir Aleksas Kazanavičius žiniasklaidoje pareiškė protestą prieš spektaklį ir atsisakė jiems siūlomų vaidmenų. Galvočiau, verta paskaityti apie tai:
Režisierius S. Loznica po skandalo davė interviu, kuriame išdėstė savo žinias ir požiūrį apie spektaklio tematiką bei šiek tiek apie aktorių poelgį:
Mano nuomone, toks retai pasitaikantis skandalas, išėjo spektakliui į naudą. Lengvai kartą paminimus Banderą, Petliūrą, Kijevą, 2 kartus – Ukrainą, laisvai galima pakeisti kuriais nors ano meto kad ir Lietuvos žinomais istoriniais kolaboravimo personažais ar vietovėmis.
SPEKTAKLIS VISIŠKAI NE ANTI UKRAINIETIŠKAS!
Nežinau, kokiems vaidmenims scenoje buvo planuoti minėti aktoriai, bet 2 kviestiniai aktoriai, Donatas Želvys iš Klaipėdos jaunimo teatro ir išpopuliarėjęs per kiną Vytautas Kaniušonis, Panevėžio kamerinio teatro „Menas“ meno vadovas ir režisierius, spektaklyje tikrai puikūs!
Tik prasiskleidus scenos užuolaidai nustembi, kad net žandikaulis gali atvėpti. Galimai žudikai, nes dėvi fašistinės Vokietijos karines uniformas ir vietinė liaudis, išsirikiavę kaip choristai labai darniai ir muzikaliai traukia dainą. Sąskambiai priminė klasikinį šio teatro miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“. Negi Loznica spektaklį apie holokaustą pastatė su miuziklo elementais?! Tikrai ne. Tiesiog gražus įžanginis akcentas, dar labiau stengiantis žiūrovui suformuoti požiūrį, kad scena – sąlyginis dalykas ir budeliai bei aukos yra tik vaidyba. To reikia, nes tema sukrečianti. Nors vėl užbėgdamas priekin sakau, kad spektaklio statytojai nesiekia įžiebti jautriausias žiūrovo emocijas ir stengiasi išlaikyti atstumą, pasitelkdami ryškų sąlyginumą – žudomi plastikiniai manekenai ir pan.
Pirma spektaklio dalis mano nuomone išduoda, jog žiūrime reginį, sukurtą kino režisieriaus. Atskiros scenos primena kino kadrus. Jų daug ir kiekviename vis kitas pagrindinis personažas. Aktorių daug. Vien chore suskaičiavau 28. Be to, tas pats aktorius, pakeitus tik rūbus vaidina skirtingus personažus. Dažnai – visiškai priešingus. Tai supranti netgi toje pirmoje spektaklio dalyje. Kine taip nebūtų, bet čia dramaturgiškai interpretuojant romaną, prireikia daug veikiančių asmenų. Situacijas scenoje valdantieji nacistinės Vokietijos sukarintos saugumo tarnybos SS karininkai, motyvuodami įsakymais, kurių dažnai nėra raštiškų, spaudžia nacistų kariuomenės vermachto atstovus dalyvauti ir padėti jiems žudant žydus. Pokalbiai ir tos atskiros scenos kraupios. Tačiau, kaip minėjau, spektaklis nesiekia įaudrinti taip žiūrovo jausmus, kad būtų sunku žiūrėti ir emociškai blogai jaustumeisi. Nemalonu, bet drąstiškų reginių išvengiama. Tuo pačiu, galima teigti, kad rodomiems gausiems personažams trūksta „gylio“. Jie neatsiskleidžia nei kaip asmenybės, nei kaip labai kuris nors vertas išskirtinio žiūrovo dėmesio. Čia, manau ir yra priežastis, kodėl emociškai spektaklis nėra toks ir sunkus, kaip žargoniškai sakoma – „gruzinantis“.
Ir tik pačioje paskutinėje pirmo veiksmo scenoje (kadre) pajunti „nebe kiną“, o tikrą teatrinę dramaturgiją, kai susėda intelektualiam pokalbiui aukštesnis SS karininkas, vaidinamas teatro žvaigždės Dainiaus Gavenonio ir kitas SS karininkas, prieš karą buvęs mokslininku Maksimilijanas, vaidinamas Donato Želvio. Toliau nuo II spektaklio dalies naratyvas išgrynina, jog Maksimilijanas yra pagrindinis spektaklio personažas. Aukščiau parašytas ir atrodantis kaip netinkamas holokausto reiškiniui žodis „intelektualiai“ išsprūdo neatsitiktinai. Vaizduojami tikrai aukštą išsilavinimą ir apsiskaitymą turintys žmonės, kurie susiklosčius aplinkybėms tampa paklusniais galvažudžiais. Spektaklyje jaučiasi, kad tokioms, atrodo, nesuderinamoms aplinkybėms rastis naudojama stipri romano medžiaga. Mano nuomone, Sergejus Loznica tikrai išmaniai iš didžiulio informacijos knygoje kiekio, išrinko tikrai teatrui tinkamus epizodus. Kartais tikrai atrodo, kad spektaklio veikėjai perteikia knygines žinias mums, žiūrovams. Bet atrodo tai gana priimtinai.
Gerai, kad atsirado toks spektaklis. Išvengus prikišamo apeliavimo į būtent žydšaudžius Ukrainoje, spektaklis rodantis nacistinės Vokietijos nusikaltimus ir šios šalies homo sapiens tragišką asmenybių žlugdantį laikotarpį, aiškiai asocijuoja į dabartine Ruzzija. Matai uniformuotus vokiškus fašistus, o įsivaizduoji rusiškus. Štai ir vakar pateikta žinia, jog Chersone rastas vaikų kankinimo kambarys. Spektaklyje taip pat neišvengiama dilema, kaip elgtis su vaikais ir moterimis…
Laikau, kad šiemet ir, aišku, dar kitąmet gyvenant mums karo gretimybės realybėje, spektaklis „Erinijos“ reikalingas. Jame, remiantis rašytojo Džono Littelo įžvalgomis ir archyvinėmis žiniomis, bandoma paaiškinti, iš kur žudymas ir žiaurumai atsiranda visos nacijos, o ne pavienių nusikaltėlių, veikimas. Kodėl individai yra linkę vykdyti įsakymus, o ne priešintis beprotybei! Tiems, kas iš principo nėra nusiteikęs prieš bet kokias žinias iš fronto (nes, kiek gi galima tų baisių dalykų klausytis ir matyti!?), kas nori susigaudyti, kodėl žudymas tampa įprastu veikimo tikslu, rekomenduoju pamatyti spektaklį. Nes gyvenimas, kaip įsitikinome iš Ukrainos realybės, linkęs kartotis ciklais. Spektaklyje taip pat paliečiama, kur vokiškas nacizmas skiriasi nuo rusiškojo. Tiesa, tam skirta nedaug vietos, bet sąsajos žiūrovo galvoje neišvengiamos!
Rekomenduoju pamatyti.